Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Karlis Straubergs, LETTISK FOL-KTRO OM DE DOEDA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Lingis   

Karlis Straubergs, LETTISK FOL-KTRO OM DE DOEDA, Stockholm, 1949, Nordiska Museets Handlin-gar 32.

Latvis profesorius K. Straubergs yra vienas iš tų mokslininkų, kuriuos raudonasis maras atvijo į Stockholmą ir kuriam čia buvo sudarytos pakenčiamos sąlygos ir toliau moksliniam darbui atsidėti. Ši jo studija yra pirmas didesnis jo darbo vaisius. Studijai įžangą parašė pats Nordiska Museet direktorius prof. Andrens Lindblom, kurio dėka autoriui buvo prieinami muziejaus archyviniai rinkiniai su labai vertingu prieš keliolika metų mirusio švedų mokslininko E. Hammarstedt specialiu archyvu apie liaudies tikėjimus. Be to, ir pats veikalas įtrauktas į muziejaus leidžiamų raštų skaičių.

Autorius savo veikalą paskirsto į tris didesnius skyrius: Senosios laidojimo apeigos; Laidojimas; Mirusieji pas gyvuosius. Pirmajame skyriuje nagrinėjama gyvasis numirėlis, mirusiojo namai, kapai, žemės motina (Žemynėlė) ir Mirusiųjų motina (Vė-liona?), vestuvės (t. y. nevedusiųjų mirusiųjų apvesdinimas), arklys, lavonų deginimas, guolio šiaudai ir drabužiai. Antrasis skyrius apima momentą mirusiajam ką tik mirus, drabužį bei dovanas, taurę už mirusįjį, raudas, išlydėjimą iš namų, prie duobės, po laidotuvių. Trečiajame skyriuje aprašoma mirusiems paminėti dienos, latvių-lietuvių (letto-li-tauiska) miške švenčiamos šventės, mirusių šventės pavasarį (čia paliečiamas gaidžių aukojimas mirusiems pavasarį), šermenys ir Kalėdos sąryšy su mirusiais.

Didelė ir plati bibliografija. Knygos gale gana platoka veikalo santrauka vokiškai: Die lebende Tote in der lettischen Vclktradition.

Kaip matyti iš šio suglausto turinio, K. Straubergo veikalas yra lyg ir papildymas 1946 m. išėjusiai M. Alseikaitės - Gimbutienės mokslinei studijai "Die Bestattung in Litauen", tik likimo buvo Straubergui kiek geriau skirta, kad jis galėjo Alseikai-tės-Gimbutienės darbu pasinaudoti, o juo autorius pasinaudojo, nes savo veikale jis labai dažnai ją cituoja. Bet tarp tų dviejų autorių yra ir skirtumo.    Alseikaitei - Gimbutienei pirmoje eilėje rūpėjo lietuviškoji archeologinė medžiaga ir tik antroje dalyje savo tezėms labiau paryškinti ir joms labiau argumentuoti autorė talkon pasikvietė tiek senuosius istorinius šaltinius, tiek tautosaką. Šis autorės Žygis yra drąsus ir sveikintinas: čia tame pačiame asmenyje ir archeologas ir tautosakininkas surado bendrą kelią ir reikalingumą bendradarbiauti, nes ligi šiol archeologas ir etnologas gyveno savo atskirame pasaulyje. Archeologas ir etnologas pagaliau nė nesistengė iššokti iš savo vežimo ienų ir pasidairyti po vienas antro kiemą, o papročiai, tradicinės apeigos yra gana pastovūs reiškiniai ir nelabai noriai duodasi iš esmės pakeičiami — papročiui išnykus ir nebeatitinkant bet kokiai realybei, jis vistik gyvena ir toliau kaip tuščias formalumas be jokio prasmingo pagrindo.

Kaip Alseikaitei-Gimbutienei išeinamuoju punktu yra archeologinė medžiaga, taip Straubergui, kaipo klasinių kalbų ir senųjų šaltinių žinovui, pirmoje vietoje eina istoriografiniai šaltiniai ir, bene svarbiausia, latvių liaudies dainos, kurių jis beveik kiekviename skyriuje griebiasi tiems istorinių šaltinių ir net archeologiniams daviniams paryškinti bei papildyti, mat, pagal latvių mokslininkus, latvių liaudies dainų žydėjimo laikotarpis buvo tarp 1200—1500 m. (taip pagal Šmits švabe nukelia jas į dar ankstyvesnius laikus).

Kaip ten bebūtų su tais istoriografiniais šaltiniais bei liaudies dainomis, kurių kaip mokslinių šaltinių negalima paneigti, bet, einant prie teigimų, tiek pirmuosius, tiek antrąsias reikia gerokai per šaltinių kritikos šerengą pervaryti, o tokios šaltinių kritikos čia vietomis tikrai pasigendama. Straubergo pasirinktuosius šaltinius gerokai būtų paryškinę ir dar ligi šiol tebegyvos bažnytinės laidojimo apeigos, kuriose yra daug senojo tikėjimo reminiscencijų. Jomis, kaip dar gyvomis ir prasmingomis, reikėtų nė kiek nemažiau pasitikėti, kaip istoriografiniais šaltiniais bei liaudies dainomis, žinoma, protestantizmas išgujo visus senuosius papročius iš bažnytinių apeigų, dėl kurių pagonybė ir krikščionybė buvo suradusios puikų kompromisą, krikščionybės prasmei nė kiek nuo to nenu-kenčiant, bet objektyviam mokslininkui tai nėra joks atsiprašymas.

šioji rimta Straubergo studija yra palyginamoji, o tarp palyginamosios medžiagos lietuviškoji užima pirmąją vietą. Autorius savo veikalo įžangoje tai ir pats pabrėžia: "Kas liečia Latviją, tai prūsų ir lietuvių medžiaga yra reikšminga, nes tos trys tautos yra artimos giminaitės ir priklauso tai pačiai baltų tautų grupei" (12 p.). Cia, įžangoje, autorius užmina ant "baltų" sąvokos, bet paskui toji sąvoka išnyksta, ir lieka pirmoj eilėj latviai, paskiau prūsai ir lietuviai. Bet ar toji svarbumo eilės tvarka teisinga? Istoriografiniai šaltiniai daugiausia aprašo prūsus. Panaudojant archeologinius šaltinius, pirmoje eilėje pasitarnauja latviškieji, o kur jų pritrūksta ir jų prireikia, autorius pasikviečia juos iš Alseikaitės - Gimbutienės veikalo, taip kad vietomis latviškuoju šaltiniu telieka tik liaudies dainos. Tas toks objektyvus giminingų tautų medžiagos panaudojimas žymiai sustiprina veikalą, bet lietuviui, taip artimam tų prūsų giminaičiui ir tuo labiau, kad daugelio autorių aprašomieji Prūsijos gyventojai yra buvę ne patys senprūsiai, o lietuviai, norėtųsi, kad šis Straubergo taip rimtas ir taip reikšmingas darbas savo antrašte pasauliui bylotų ne vien tik apie latvius, bet išviso apie baltus tos sąvokos apimtyje, kurią autorius savo įžangoje yra nusakęs. Bet čia jau tautinio skonio dalykas, o tokiems dalykams mes dabar labai jautrūs esame ir progai pasitaikius norime ners sprindžiu vienas už kitą aukščiau iššokti. Vienas dalykas tačiau lietuviui suskaudina širdį: tai lietuviškųjų vardų nebojimas. Knygoje, ir tai ne citatose, užtinkame tokius lietuviškus vardus: Algardus (=Algir-das), Keistut, Daukszas, Pillenen (V^Pilėnai), Marger (=Margis), jat-veser (=juotvingiai) ir pan. Autorius, žinoma, nekaltas, kad anų laikų mokyti žmonės, nemokėdami vietinės kalbos ir neturėdami geros klausos, lietuviškus bei prūsiškus vardus iškraipė, bet latviui reikėjo nors ne-citatiniame tekste perduoti vardus taip, kaip lietuviai juos vartoja, tuo labiau, kad rašydamas latviškus vardus jis yra labai konsekventiškas ir juos perduoda net su visais moderniosios latvių ortografijos išraitymais, gi iškraipytus lietuviškus vardus atitiesti autoriui Švedijoje jokių sunkumų nebūtų buvę.
Juozas Lingis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai