Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Invesperascit (eil.) PDF Spausdinti El. paštas
Pro mano būties nostalgijos narvo
Blankius langų skilimus
Blėsta Visatos Ugniakuras —
Meteoritų mažytės atplaišos
(Tokios, kaip aš — )
 
Laukinės ekstazės šėlsme
Laimingas beprotis dainuoja.
Jo daina — lyg raudonas
Sielvarto voras ropoja
Nevilties voratinkliais.
Tai mano būties talismanas.

Tuščiuos gyvenimo tyruos,
Kaip žvirgždas vėtomas vėtroj,
Rieda dūžtančios širdys —
Su neišsiskleidusiais troškimais,
Nepabudusiais sapnais.

Laiko trapiuoju ižu
Nučiuožia šnabždėdami žingsniai
Šešėlių (Tokių, kaip aš — ).

Šlamėdamos išnykimu,
Smiltys tamsos
Nesulaikomu potvyniu plūsta .. .
 

MIRUSI ARFA
Kas Tu, įstūmęs mane
Į beviltišką tamsą? Mano akys
Neatsiveria šviesai — jose vis dar
Miega spangi naktis. Rankose —
Gedulo drobės. Į jas aš vynioju
Savo jaunystės paukščius —
Nutilusius,
Lyg mirusi arfa. . .

Kaip durklas širdy,
Tvyro kančia tamsoje.
Ant aštrių nežinios akmenų
Nuoga siela parklupęs,
Aš tylą skaldau
Daužydamas žodžiais,
Kaip tūkstančiai Tūkstančių
Demonų . . .

Tolumoj nebylė tyluma —
Lyg mirusi arfa.

Mano siela kurčia ir tyli —
Lyg mirusi arfa . . .

AMŽINYBĖS LANKAS
Ak, mūsų būtis —
Tik skrydis paukščio,
Klajojančio
Aušrų ir sutemų
Giesmėj.
Tik strėlė,
Išsprūdusi
Iš Amžinybės Lanko.

Dužli,
Kaip skambantis stiklas,
Žemiško paukščio
Giesmė. Nepakrtojama,
Kaip unikumas.
Dužius likimas lekiančio
Į nežinią . . .
Plevenanti strėlė
Beprasmėj tuštumoj —
Tai tu dainuodama
Trumpai akimirkai Sustoji
Fatamorganos Soduos . . .

Palaiminta Ranka,
Įtempusi tą lanką —
Ji žino tikslą
Pabaigos.

GYVOJI VERSMĖ
Girtos
Įtūžusio gyvulio pagieža
Žmogžudžių ir latrų rankos
Prikala Saulę
Medyje,
Nuvytusiam ir apnuogintam.
Ir pačiame dienovidy
Sverdi skeldėdamos uolos
Ir užpučia dagtį dienos.
Prietemų marškos — lavondengtė
Mirusiam Dangui.
(Aiman,
Piktadarių širdis nuodėminga
Jau netikra ir svyruojanti).

Tuščiomis
Šventojo Miesto gatvėmis
Sėlina baimė,
Basas, pašiurpusias kojas
Dėliodama ant minios akytų
Šaltų širdies akmenų.
Ir neregė tamsa —
Juodaodė vergė nakties —
Keliais šliaužia,
Kad paskutinį kartą
Pažvelgtų į gęstančias
Nukryžiuotos
Saulės akis.
O, tamsa,
Gailestingoji Samarijiete,
Susigraudinusi
Tu tiesi nevilties
Juodąsias drobules.

Į jas, kaip išdžiūvusian klodan,
Paniekinto Medžio papėdėje
Sunkias - sunkias - sunkias
Meilės Gyvoji Versmė.
Palieta palikuonims —

(Ir jums — prakeikusiems
Savo sielas
Ir anūkų).

PALIKTIEJI
Jau vakarėja —
Nežinome, kur eiti,
Ir artėjanti tamsa baisi.
Ak, pririšk
Prie palmės asilaitę,
Ir po Viešpaties skliautais
Sutūpsime visi.

Ir veltui laukiam Jo,
Vilties įžiebę spinksę
(Jo žodžiai,
Lyg burkuojantys balandžiai
Besiblaškančioj širdy).
Sutemo jau.
(Naktis ir mūsų sieloj) —
O, Mokytojau,
Nežinome, kur dingsim:
Pabirome,
O vienuma —
Tokia skaudi .. .
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai