Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kalėdų gėlė PDF Spausdinti El. paštas
Legenda

Saulės kaitros nualinti kalnai laukia iš dangaus drėgmės, bet žydriame skliaute ištirpusi ugnies masė negailestingai degina žemę. Išdžiūvo upės, ežerai, jų dugnai suskilo . . . Laukuose sugulę gyvuliai be garso laukia galo . .. Sausra nuo seniai apgaubusi kraštą, o žmonės laukia nors lašelio drėgmės ir maldauja Aukščiausiąjį atsiųsti debesėlį su rasa. Suklaupę medinėj koplytėlėj jie gieda, rauda, meldžiasi. Apylinkė ir taip varginga, o jei drėgmės nėra — neauga duona kasdieninė.

—    Ką turime daryti, kad Dievas duotų lietų?

—    Už ką gi baudžia Atpirkėjas mus? Ir taip žiauriai. . .

—    Mes padarytume viską, kad tik javus mums sudrėkintų! Kokios aukos jis laukia iš žmonių?

Pražilęs dvasininkas prie kuklaus altoriaus klausosi minios skundų. Jis pats nežino, kaip žmones suraminti, bet stiprina tikėjimą laiminga pabaiga.

—    Jei atsisakytumėt dalies savo išdidybės, nulenktumėt prieš Visagalį galvas ... Jei paaukotumėt iš savo turtų tiek, kad šioj apylinkėj užaugtų ne tokia menka koplyčia, o didinga ir erdvi bažnyčia. . . Gal tada mums vyskupas ir leistų ją statyti. . . Žmonių neturime čia daug, bet jei jūsų tikėjimas pakels mūsų jautrias širdis aukštyn . . .

Dvasininkas kalbėjo pakiliai, jausmingai ir gražiai. Susikaupė minia, ir susimąstė vyrai. Kuždasi tarpusavy, šeimos rate, ir tariasi padėti dvasininkui statyti naują bažnyčią.

—    Mes norime naujos, gražios! Mes padėsim ją pastatyti! Gal pagailės tada gerasis Dievas mūsų gyvulių, laukų ir siųs dažniau mums lietų, gerą derlių?

Pakilo vienas su dosnia auka, o paskui jį kiti. Be pertraukos per visą dieną žvangino si
dabru ir auksu. Sukrautos skrynios brangenybių, jau netelpa nė sandėlin. Nudžiunga senas dvasininkas, skubiai rašo vyskupui, prašydamas pagaliau leidimo pastatyti šioje apylinkėje bažnyčią, kurioje sutilptų visa apskritis su maldininkais ir svečiais.

Deja, vyresnysis Dievo tarnas apsvarsto: per maža ta parapija, užsimojusi darbą, kurio gal neįvykdys ... Be to, apylinkė nėra turtinga, ir išlaikyti naujajai bažnyčiai reikės daug aukų. O kas jų duos? Atėjo vyskupo atsakymas, ir su sunkia širdim paskelbia jį žmonėms senasis dvasininkas. Nuliūsta širdys, bet niekas nedrįsta tarti pagiežingą žodį. . .

—    Nebent stebuklas koks įvyktų čia... Tada tik vyskupas mums leistų pasistatyti naują bažnyčią.
Stebuklas neįvyksta, nors lašai jau krinta, ir nyksta plyšiai upelio dugne. Vėl atželia žolė, vėl skabo ją galvijai, avys. O piemenėlis suraliuoja kiek linksmiau.

Mažoj Jonelio galvoje įsėdusi mintis neduoda jam ramybės dieną-naktį.

"Kodėl gi aš tik vienas negaliu savo auka prie bažnyčios statymo prisidėti? Aš neturtingas, brangenybių neturiu ... O noriu ir aš padėti kunigėliui pastatyti naująją bažnyčią. Kad nors menkutį pinigėlį turėčiau — viską atiduočiau, kad Dievulis saugotų, drėkintų mūsų laukus ...".

Ganydamas avis, Jonukas dažnai groja dūdele, o mintys skraido vis apie bažnyčią, naują, šviesią, gražią. . . Jis mato prieš save didingą Dievo stalą, papuoštą tūkstančiais šviesų, baltom kaip sniegas staltiesėm ir auksu žibančiais indais. Žvakidės — sunkaus žalvario ... O altoriaus centre Nukryžiuotasis jam šypsosi. Šalia jo — Švenčiausioji Panelė taip meiliai nukreipusi akis į savo Sūnų!

Ir taip diena dienon nenurimsta protas, ir nenyksta iš akių šie stebuklingieji vaizdai. Svajoja vaikas apie naują Dievo namą, o lūpos vis dažniau kartoja karštą vaikišką prašymą suteikti jam kiek turtų, kad ir jis galėtų paaukoti savo dalį altoriaus statybai.

Vieną karštą popietę jis vėl pasineria mal-don ir vėl svajonėse mato mėgstamus vaizdus — išnyra iš miglos būreliai angelų-giedorių, ir šventas Juozapas, ir vėl Švenčiausioji Panelė šypsosi . . . Bet kas čia? Ji jau žiūri nebe į savo Sūnų, o tiesiog Joneliui į akis!

Parkrinta mažas piemenėlis, net dūdelę pametęs. Akis jam akina dangaus šviesa. Nužengia nuo altoriaus Skaisčiausioji Panelė visame jos dailume! Jis mato, jaučia — ne marmuro tai sustingimas, o dieviškas ir gyvas veidas su romiu palankumu jau lenkiasi prie jo. . . Parkniumba piemenėlis, bučiuoja drabužio skverną, bet nedrįsta kelti galvos. Tik girdi švelnų moteriškės balsą, lyg gydantį širdies skausmus.

—    Nuneški kunigėliui gėlių glėbį. Nunešk, vaikeli. . .

Kokių gėlių? Ar tų laukinių rožių, kur pakriaušėj prie išdžiūvusio upelio auga? Nespėja vaikas pagalvoti, nė žodelio vėl paklausti, o vizija pranyksta. Saulė vėl akina akis, pakėlus galvą, bet Šventosios Motinos — nė ženklo! Ar jisai sapnavo? Ne, dėl Dievo meilės, ne!

Pakyla piemenėlis, ir kojos pačios neša jį tenai, kur rožių krūmas, apdžiūvęs nuo kaitrų, ruduoja. Ir netiki savo akims! Ne rožės ten, o puikios, it kraujas raudonos gėlės su stambiais lyg ąžuolo lapeliais, o žiedo vidury — gležnus, geltoni stiebeliai. Žiedų tiek daug, kad jie net netelpa į jo apsiausto skverną! Jonukas skubiai juos skina ir vos gali panešti.

—    Dabar ir aš galėsiu savo dalį paaukoti bažnyčiai, bent jau papuošti altorių gėlėmis! Kokios jos gražios — tarytum Dievo dovana!

Nepaprasto gražumo nematytos gėlės stebina ne tik seną kunigėlį, bet visus gyventojus. Iš vaiko pasakojimo sužinoję, jie bėga pažiūrėti, kur auga toksai krūmas. Visa minia subėga. Žiūri — raudonuoja ant ilgų stiebų tartum karūnos ar ugnies kepurės. Jų niekad čia nebuvo, niekas nesodino! Jei atsirado jos staiga, tai tik Dievo stebuklas, dangaus dovana!

—    Joneliui pasirodė Švenčiausioji Panelė! Ji liepė jam nunešti šių gėlių bažnyčion.
Iš karto netiki nei kunigas, nei žmonės. Bet žino, kad maldingas vaikas nemoka meluoti, o krūmas iki šiolei nematytas tik patvirtina tatai. Jie priversti tikėti. Jie supranta, jog pati Dievo ranka jau leidžia jiems pradėti bažnyčios statybą.

Skubiai nuvyksta kunigas į vyskupiją ir viską ten atpasakoja. Ir susimąsto vyskupas, gilioj maldoj supranta, jog pribrendo laikas leisti žmonėms jų trokštamą bažnyčią statyti.

—    Tebūnie taip! Statykit savo Dievo namą.

O! Kiek ten džiaugsmo buvo, kiek linksmybės gavus žinią, kad vyskupas leido pradėti norimą statybą. Sukibo žmonės, stvėrės darbo — ir po keliolikos metų iškilo ten tarp laukų, toj vietoj, kur Jonukui pasirodė Marija, didinga ir erdvi bažnyčia.

Kristaus užgimimo šventę užbaigtoj bažnyčioj pirmą kartą prisirinko kupina erdvė apylinkės žmonių. Svečių ir iš toliau daugybė prigūžėjo — ir vyskupas, ir kardinolas, ir Švento Sosto naujasis atstovas! Buvo ir kitų valstybių kilnūs vyrai, kunigai. Tarp jų — Laisvės Krašto ambasadorius, vardu Poinsett.

Altoriuje, prie kiekvienos statulos ir visoj bažnyčioj žėrėjo raudonos plačios gėlės. Tartum visa jūra! O žmonės glostė akimis jųjų dailumą, nes žinojo, kas jiems jas siuntė ir kam. Šioj apskrity per metų eilę dygo vis nauji krūmeliai raudonais žiedais, o naujoj bažnyčioj atnašautų pirmųjų Mišių atminimui per kiekvienas Kalėdas šiomis gėlėmis apkaišioja jau ne vienos bažnyčios vidų, o visame krašte visus altorius.

Į Laisvės Kraštą atvežė gėlių daigus ir ambasadorius Poinsett. Pagal jo vardą gėles iki šiol vadina poinsetijomis. O mažasis Jonukas, pergyvenęs ilgą amžių, tapo palaidotas prie pat bažnyčios ir to krūmo, kur kadaise jam Švenčiausioji Gėlė nurodė Dievo namų pradžią.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai