Parašė BALYS AUGINAS
|
ŽIBUTĖ
Ji rymo čia, paklydus pamiškės pašlaitėj,
Tarp samanų baugščiom akim vis dairosi namų.
Lyg išvyta pamotės pasakų našlaitė,
Ji dreba nuo gūdaus pelėdos juoko ir verksmų.
Nedrąsiai kelia mėlynas akis į dangų —
Ir perlo ašaroj sutvyska meilės spindulys
Ir ją svajonių princas — jaunas mėnuo randa
Ir siūlo jai žvaigždžių pilnas dausų pilis — — —
PAKALNUTĖ
Lyg išsipusčiusi, išlepinta šokėja,
Grakščiai ji šoka miško aikščių glūdumoj.
Liaunučiu liemeniu vilioja rūstų vėją,
Ir girtas kūno jos kvapais, jis miega neramiai
Susėdę po egle, žili miškų barzdukai
Į šokio taktą ploja vaikiškais delnais
Staiga aistringam allegretto šokis jos nutrūko
Ir tyliai ilsisi, svajodama jinai.
VIDUDIENIS
Didžiulio saulės korio tirpsta gelsvas vaškas
Ir laša žemėn dideliais sodriais lašais.
Lopšinės nebeošia susimąstęs miškas,
Ir vėjas liaujas supti lizdą su mažais —
Ant vieškelio sugulę dulkės — lyg plaštakės,
Pailsusiais sparnais sutūpusios būrin — — —
Troškioj kaitroj užsnūsta liepos plačiašakės,
Ir bitės slepiasi vėsion žiedų taurėn.
RYTAS
Saulė dideles šviesias akis atmerkia,
Lyg nubudęs linksmas kūdikis lopšy
Ir giedriu žvilgsniu į mano skurdžią pirkią
žvelgia. O naktis sutirpsta pamaži — — —
Rytas — užmiegotais skruostais piemenėlis —
Tingiai gena lankon būrį debesų.
Ir po mano langu čeža gelsvas smėlis —
Aidi tylūs žingsniai kojų jo basų.
Ir girdžiu, — tai pro vartus dainuodamas jis
Eina ir ant kelio groja alksnio vamzdeliu.
O migla nuo pievų, tartum žąsys,
Klusniai seka paskui dulkėtu keliu — — —
ŽALIASIS NOKTIURNAS
Plaukia tvenkiniu mėnesio ragas
Ir nugrimsta sidabro dugne —
Ir gelmė suliepsnoja ir dega
Tartum pelkių žaliasis rapsodas,
Senų maurų aksomo ugnia.
Sužavėtas vandens lelija,
Jaunas varlinas stygina c e l l o
Ir užgroja — net žydintis sodas
Apsiverkia žiedelių rasa — — —
Mėnesienoje žemė visa
Girdi liūdnąją varlino gėlą.
TYLA
Ant miško samanų aksomo miega vėjas —
Nuvargęs karaliūnas užkeiktoj pily. —
Užsnūsta ir kalnų šaltinis, neramiai šlamėjęs,
Ir jų sapne ramiam tu pamatyt gali,
Kaip debesys, bures pailsusias nuleidę,
Užkliuvę už pušų viršūnių, stovi lyg laivai.
Kaip ežero sapnuojančio stiklinį veidą
Nutvieskia saulės žvilgantys šarvai
Ir praveria tingias akis pabudus ežero gelmė —
Tarp medžių aidi rytmečio tylos giesmė.
|