Parašė GEORG TRAKL
|
NUSKAIDRINTAS RUDUO
Galingai baigias metų taip laikai:
Auksinis vynas liejas, vaisiai puola.
Aplinkui tyli nuostabūs miškai,
Vienatvės pasiilgusiojo broliai.
Ir taria žemdirbys: Gerai.
Jūs, vakaro varpai, skambėkit tykiai
Mums džiugesį, ligi naktis pareis.
Sudievu išskrendantys paukščiai klykia.
Tai meiles metas nuostabus.
Valty, per srovę mėlyną irkluojant,
Matai prabėgančius vaizdų vaizdus —
Ir skęstančius bekraštėj tylumoje.
MANO ŠIRDIS VAKARĖJANT
Vakarėjant girdisi šikšnosparnių riksmai,
Du žirgai šuoliuoja pievomis,
šnara raudonas klevas.
Keleiviui pasirodo mažytė smuklė pakelėj.
Puikūs riešutai ir jaunas vynas,
Puiku: apsvaigus svirduliuoti po temstantį mišką.
Pro juodas šakas girdisi skausmingi varpai,
Į veidą laša rasa.
ŽLUGIMAS
Viršum tvenkinio balto
Laukiniai paukščiai išskrido.
Ledinis vėjas dvelkia nuo mūsų žvaigždžių vakarais.
Viršum mūsų kapų
Palinko nakties sutrupėjus kakta.
Sidabriniam laive mes supamės po ąžuolais.
Nuolatos skamba miesto mūrai balti.
Po erškėčiuotais skliautais
O, mano broli, kopiam mes, aklos rodyklės vidurnakčio link.
KASPARO HAUSERIO DAINA
Jisai, iš tikrų, mylėjo purpuro saulę, kopiančią už kalvos,
Ir miško kelius, ir giedantį paukštį juodą,
Ir žalumos džiaugsmus.
Rimtis gaubė jo gyvenimą medžio šešėlyje
Ir tyras buvo jo veidas.
Dievas — švelni liepsna — tarė jo širdžiai:
žmogau!
Tykiai surado jo žingsnis miestą tamsoj:
Jo lūpų skundas tamsus:
Norėčiau būt raitelis.
Betgi jį sekė žvėrys ir medžiai,
Namai ir sutemų sodai baltųjų žmonių
Ir jo žmogžudys ieškojo jo.
Pavasaris ir vasara ir gražus ruduo
Teisingojo, jo žingsnis tykus
Ties tamsiais sapnuojančių kambariais.
Nakčia pasiliko jis vienas su savo žvaigžde;
Regėjo kaip sniegas puola pro šaltas šakas
Ir temstančiam namo prieangy šešėlį žmogžudžio.
Sidabrinė nusviro negimusiojo galva.
GRODEK
Sutemoj skamba miškai rudeniniai
Mirtinų ginklų kertami, auksinės lygumos
Ir melsvi ežerai, ir saulė per juos
Niūriau nurieda; Naktis
Apgobia kovotojus mirštančius, laukinį
Skundą jų sudaužytų burnų.
Bet tykiai renkas ant pievų raudoni
Debesys, kuriuose įnirtęs Dievas gyvena,
Pralietas jų kraujas; Vėsuma mėnesienos;
Visos gatvės veda į juodą pražūtį.
Po auksinėm nakties šakom ir žvaigždėm
Svyruoja sesers šešėlis per tylintį šilą,
Pasveikint didvyrių vėles, jų kraujuojančias galvas:
Ir tykiai aidi nendrynuose tamsios rudenio fleitos.
O liūdesy išdidesnis! jūs metaliniai altoriai,
Kaitriąją dvasios liepsną maitina šiandieną bekraštis skausmas,
Negimusiąsias kartas.
Vertė Henrikas Nagys
|