Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NOBELIO LAUREATAS PAER LAGERKVIST PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. R.   

Jau kelinti metai ėjo šnekos, kad Nobelio literatūros premija turėsianti tekti švedui Paer Lagerkvist. Juk jis stovi pačioje dabartinės švedų literatūros viršūnėje, be to, jį šiai garbei buvo pristatę toki žinomi vardai, kaip Andre Gide ir R. Martin du Gard, abu tais laurais vainikuoti.

Šiemet lūkestis išsipildė. Oficialiame švedų Akademijos pareiškime pasakyta, kad Paer Lagerkvist premiją gavo: "Už meninę galią ir už giliai įsišaknijusį savarankiškumą, kurį jisai parodo savo raštuose, ieškodamas atsakymo į amžinuosius žmonijos klausimus". Tai jau ketvirtas švedų rašytojas, pagerbtas garsiausiuoju literatūros pasaulio vainiku. Prieš jį ėjo pasakotoja burtininkė Selma Lagerloef, paskui — beletristas Verner von Heidenstam ir lyrikas Karlfeldt, kuriam premija buvo suteikta jau po mirties.

Naujasis laureatas gimė 1891 metais iš senos ūkininkų giminės. Galimas daiktas, kad giliai konservatyvi namų dvasia sukėlė reakciją, atsimušusią jo literatūroje, į kurią jis išėjo 1912 metais. Nuo to laiko Paer Lagerkvist yra davęs bene 35 knygas — poezijos, beletristikos, dramos ir apybraižų. Iš pradžių savo kūryboje jisai ėmėsi proletarinių motyvų, bet" netrukus pasuko į žmogiškąją ir meniškąją problematiką, vaizduojančią amžinai aktualius žmogaus gyvenimo konfliktus. Nemažą jo raštų dalį apima poezijos rinkiniai. Beletristikoje jisai davė autobiografinį romaną "Tikrovės svečias", arba tokius dalykus kaip "Kovojanti dvasia", "Piktos pasakos", "Budelis" ir kt. Itin galingas jis pasireiškė, parašydamas "Neužaugą" ir "Barabą". Šie du romanai ir išvedė autorių į tarptautinę areną bei pripažinimą. Tad kiek plačiau žvilgtelėkime ypač į pastarąjį kūrinį, kuris bene ir bus jo šedevras.

"Barabas"

Paer Lagerkvisto romanas "Neužauga" žvelgia į žmogaus blogį ir klastą Italijos renesanso fone, kuris nuspalvintas kraujo troškimu ir išdavyste. "Barabas" yra pasakojimas apie tikėjimą ir meilę Kristaus nukryžiavimo ir krikščionių persekiojimo metais. Vyriausias šios knygos veikėjas yra vagis ir plėšikas, kuris išvengė kryžiaus ir buvo paleistas, kai Jeruzalės minios prašė pasigailėti jo, o ne Jėzaus.

Nėra tai istorinis ar biblinis romanas priimtąja prasme. Autorius visai nesistengė atkurti senovinio pasaulio arba pavaizduoti personažų visu šių dienų romano technikos subtilumu ir įsigilinimu. Jisai, pasigaudamas paprastų prozos priemonių, rašo apie simbolinį asmenį, kurio gyvenimas praėjo kovoje tarp tikėjimo ir abejonės. Autorius tyčia palieka savo pasakojimo prasmę atvirą įvairiems aiškinimams. Skaitytojui palieka nusispręsti, ar Barabas iš noro tikėti perėjo į patį tikėjimą. Tačiau ir Barabas su kitomis aukomis mirė ant kryžiaus, kai Neronas ėmė persekioti krikščionis po Romos gaisro. Kiti buvo tikri ir nekalti krikščionys, o Barabas — sulaukėjęs, pilnas nusižengimų vagis, plėšikas ir žmogžudys. Jis galvojo, kad ugnis neša krikščionių Dievo kerštą. Jis niekados nesuprato, kad jų Dievas yra meilė ir kad Jo įsakymas yra "Mylėkite vienas kitą".

Nors Barabas Lagerkvisto veikale nėra perdaug išryškintas kaip individuali būtybė, bet jisai mus traukia kaip simbolinė figūra. Jis buvo per grubus, kad galėtų suprasti prasmę to gyvenimo, kuris buvo paaukotas išgelbėti jam, o drauge — ir visai žmonijai. Vienok nukryžiuotasai Mokytojas ir Jo mokslas traukė jį. Barabas jautė kažkokią paslaptingą jėgą, jį stūmusią sekti paskui Jėzų į Golgotos kalną. Jis susirado Kristaus pasekėjus, bet negalėjo suprasti jų kilnaus tikėjimo. Jis stovėjo, akis įbedęs į tuščią karstą Velykų rytą. Jis kalbėjosi su Petru ir su žmogumi, kuris buvo prikeltas iš numirusių. Visi regėtieji dalykai graužė jo dvasią, kai jis atkrito į banditus. Jie neatlyžo ir vėliau, kai jis buvo pasmerktas vergo mirčiai Kipro salos vario kasyklose, arba net tada, kada jis žengė imperatorių Romos gatvėmis, ženklelyje, kuris rodė jį esant vergą, jisai buvo įsibrėžęs žodžius— "Christos lesus".

Barabas nėra vien tik pavienio asmens draskymasis tarp abejonės ir tikėjimo. Jis simbolizuoja daugelį asmenų, kurie negali suprasti aukščiausiųjų idealų, tačiau visados jaučia tas viršūnes, kurių nepajėgė pasiekti, kurių jie netgi nesistengė siekti. Ir jie kaip tik kalti, kad nesistengė. Krislas Barabo yra bemaž kiekviename mūsų.

Paer Lagerkvist savo veikalu skaitytoją priveda prie įdomios ir visuotinės problemos, nuoširdžiai išgyventos ir pasiliekančios meninėje plotmėje. Tai graži ir žmogų giliai paliečianti knyga. Jos vertę išsyk pastebėjo žvaliausieji mūsų laikų protai. Andre Gide pasakė: "Negali būti jokios abejonės, kad "Barabas" yra įžymi knyga".
A. R.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai