Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELIOS PASTABOS DĖL LIETUVOS ATSTATYMO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS AISTIS   


Atidžiau sekdami svarstymus ir diskusijas dėl išlaisvintos Lietuvos atstatymo, galime pastebėti gana keistą reiškinį, ir būtent, kad sprendžiami beveik išimtinai vien medžiaginiai tautos reikalai — žemė, vandenys, miškai, nuosavybė ir su ja susietos taikytinos teisinės normos, o žmogus lietuvis paliekamas už svarstymų ir diskusijų ribos. Padarytoji ir tebedaroma tautai medžiaginė skriauda yra labai didelė, kuri, jei net pats išsilaisvinimo procesas vyktų be tolesnio griovimo ir vertybių naikinimo, bus sunki problema, dėl to mes jos nemanome nuvertinti. Tačiau ta skriauda negali lygintis su padaryta moraline žaizda, kurios gydymas pareikalaus daugiau laiko negu medžiaginių vertybių atstatymas.

Kita vertus, kai kalbama apie medžiagines vertybes, daugiau apsistojamą ties žemės ūkio ir nuosavybės klausimais, o visai išleidžiami kiti medžiaginiai tautos gyvenimo pasikeitimai, kurie iš pagrindų keičia žmonių buitį ir galvoseną. Tie dalykai, ir daug rimčiau bei sudėtingiau nei žemės ūkis, visu aštrumu atsistos prieš išlaisvintos Lietuvos akis. Vienus jų reikės spręsti metais, bet bus ir tokių, kurie bus spręstini jau pirmą dieną.

Sakysime, dabar Lietuva sparčiai pramoninama. Tuo gal reikėtų džiaugtis, nes vis dėlto plečiamos senos ir statomos naujos įmonės, kurios — mūsų galva ir noru — liks nesunaikintos. Bet tuo perdaug džiaugtis nereikėtų jau vien dėl to, kad tos įmonės statomos lietuvių kaštu ir triūsu ne sau, o rusams. Visa pramonė kreipiama ta linkme, kad Lietuva, net ir pasikeitus tvarkai pačioje Rusijoje, visą laiką priklausytų nuo rusų žaliavų ir rusų rinkų. Jei žaliavų klausimas būtų galima lengviau išspręsti, tai jau rinkų klausimas bus daug painesnis, nes gaminami tokie dalykai, kurių nebus galima kitur iškišti.

Dirbtinai kylant pramonei, prasideda ne pagal krašto išgales gyventojų judėjimas, tai yra, kėlimasis į pramonės centrus. Jau taip yra, kad žmonės lengviau juda iš kaimų į miestus, o ne iš miestų į kaimą, dėl to tasai pradėtas krašto supramoninimo procesas reikės palaikyti bent turimoje augštumoje, o nieku būdu ne lėtinant ir ne grąžinant į seną padėtį.

Ir žemės ūkyje per staigi mechanizacija padarys tai, kad ir čia mes turėsime surištas rankas. Šiandien mechanizacijos pasėkos yra tos, kad milžiniškas ūkio kraštas nepajėgia pasigaminti savo reikalams pakankamai žemės ūkio produktų. Jei tai vieną dieną pereis į privačią iniciatyvą, tai žemės ūkio gaminių hiperprodukcija bus neišvengiama, bet ir žemės ūkyje, atrodo, kelio atgal nebus.

Krašto ekonomika yra tada sveika, kai didesnė gaminių dalis sunaudojama vietoje, o tik būtinoji skiriama eksportui. Dėl to laisvoje Lietuvoje pramonė reikės taikyti vidaus reikalams, aišku, nemažinant jos apimties, o tai bus sunkiau atlikti negu pertvarkyti žemės ūkį.

Išleisdami iš akių šiuos mūsų buities pasikeitimus, mes daugiau dėmesio kreipiame į tai, kas buvo, negu j tai, kas bus, — į tai, ką palikome, o ne į tai, ką rasime. Tie dalykai niekad nebus tinkamai suprasti ir įvertinti, o tuo pačiu jie negalės būti tinkamai sprendžiami, jei mes nesigilinsime į tautos dvasioje vykstančius pasikeitimus, nes čia kaip tik ir susibėgs visos mūsų ateities problemos.

Apgraibomis mums kiekvienam aišku, ko Lietuvoje siekia okupantas. Jo pirmas tikslas ir siekis yra žmogaus perauklėjimas. Jis vykdomas dviem būdais: smurtu ir pačių auklėjamųjų iniciatyva. Smurtas daugiausia reiškiasi vadinamojoje kovoje prieš buržuazinius prietarus: tautybę, religiją, pasaulėžiūrą . . . Bet neigti ir griauti nepakanka, reikia auklėti nauja komunistinė bendruomenė, reikia kurti naujos gyvenimo formos ir nauji žmonės. Čia sudaromos sąlygos savai iniciatyvai pasireikšti. Ir ta teisė duodama ne tik atskiram individui ar žmonių grupei, bet ir dideliems kolektyvams, siekiatiems visą tautą. Indvidui pakanka ir kolūkio ar dirbtuvės saviveiklos ratelio, o tautai jau reikia platesnių akiračių — meninių dekadų ir Augščiausios Tarybos sesijų Maskvoje.

Stalinas savo brošiūroje "Marksizmas ir kalbotyros klausimai" yra aiškiai pasakęs, kad galutinis komunizmo tikslas yra visiškas etninių žmonijos savybių panaikinimas. Aišku, kad to negalima atsiekti nei smurtu, nei iš karto. Tasai procesas gali vykti etapais. Dėl to komunistai leidžia tame pereinamame laikotarpyje etniniams vienetams pažaisti sava tautine kultūra — nacionaline forma, socialistine forma, socialistiniu turiniu. Formai paliekama tik gimtoji kalba ir teisė naudotis savos tautos buitimi. Savaime aišku, kad forma be turinio yra niekas.

Tautinis jausmas nėra lengvai išraunamas iš žmogaus sąmonės, ypač, kai jis yra puolamas frontu, tai yra, atvirai, nes tuo atveju jis beveik visada iššaukia pasipriešinimą ir grūdina atsparumą. Dėl to komunistai pazityviam, kuriamam darbui smurto nenaudoja, o stengiasi pajungti auklėjamųjų iniciatyvą arba bent boja žmogiškos prigimties. Jie žino, kad jų reikalui pajungta sava žmogaus iniciatyva yra sėkmingesnė už smurtą. Tasai tarybinis voratinklis yra ne kas kita, kaip vadinamojo laisvalaikio promogo",: klubai, skaityklos, sporto draugijos, saviveiklos rateliai. Tiesa, tos asmens iniciatyvos negalima lyginti su tikrąja žmogaus iniciatyva, nes ji be laisvės nėra įmanoma. Laisvalaikis yra melodingai ir griežtai tvarkomas iš augšto, kaip ir visi kiti žmogaus veiksmai.

Laisvalaikiui rusai skiria daug dėmesio. Tai su laiku perauklėja žmogų taip, kad jis kitoje tvarkoje sunkiai bepripranta.   Sakysime, kai Į vokiečių okupuotąją Estiją grįžo didesnis skaičius iš rusiškų sričių estų, tai visus nustebino jų galvosena ir laikysena. Vieni jų buvo įkurti žemės ūkyje, o kiti laikinai buvo patalpinti specialiose stovyklose. Jie džiaugėsi laisve ir įgyta nuosavybe, bet laisvalaikis jiems buvo tokia nepakeliama našta, kad, pametę žemę, veržėsi į stovyklas, kur laisvalaikį galėjo tvarkytis, kaip jie buvo pripratę tarybinėje tvarkoje.

Tai atrodo smulkmenos, bet jos nėra smulkmenos. Ir panašių problemų bus labai daug. Sakysime, tarybinės mokyklos masiškai gamina įvairios rūšies pusfabrikačius-specialistus: žemės ūkio technikus, jaunuosius agronomus, zootechnikus, medicinos felčerius ir t.t. Jų jau dabar yra daugiatūkstantinė armija ir jie toliau visu skubumu gaminami bei dauginami. Pagalvojus, plaukai šiaušiasi, kur juos kada nors reikės padėti. Ne jųių kaltė, kad juos patsai gyvenimas tuo keliu stūmė. Kadangi į tas specialybes priimami mokiniai 17-35 metų amžiaus, ir reikia manyti, kad vyresnio amžiaus mokiniai sudaro nemažą nuošimtį, tai daugelis jų specialybės jau negalės pakeisti. Jei jam kada nors bus atimta specialybė, tai jis bus nepatenkintas ta tvarka. Iš antros pusės, jokia rimta valstybė šiais laikais neleis felčerių armijai tautos sveikatos reikalų tvarkyti.

Tas pat ir su bendruoju švietimu. Per šį penkmetį (iki 1955 metų) bus įvestas visuotinis septynmetis švietimas kaime ir vidurinis miestuose. Septyrmete jie vadina keturklasę, o viduriniąja — gimnaziją. Dabartiniu metu septynmečių mokyklų yra 948, o vidurinių — 294. Visoje švietimo sistemoje priskaitoma 430,000 mokinių, ių tarpe 15,000 augštųjų mokyklų studentų. Tai butų beveik džiuginantys skaičiai, bet iš visa ko matosi, kad tarybinėje sistemoje kokybė aukojama kiekybei. Koks tų mokyklų yra lvg's, aiškiai kalba jau tai, kad keliamuose iš 9 į 10 klasę egzaminuose (iš 6 į 7 buvusios gimnazijos klasę) duodamas gimtosios kalbos diktantas!

Bendrasis švietimas aukojamas partiniam švietrmui ir auklėjimui. Tam reikalui sovietai resigaili nei lėšų. rei popierio. Dabar Lietuvoje priskaitoma daugiau kaip 200 laikraščių ir žur-ralų, kurių bendras tiražas prašoka vieną milijoną egzempliorių. Pokariniais metais (nuo 1944 iki 1953) Poligrafijos pramonės valdyba lietuvių kalba yra išleidusi apie 5,000 knygų bei brošiūrų pavadinimų bendru 50,000,000 egzempliorių tiražu. Krašte veikia daugiau kaip 6,000 vsd:-namųjų meninės saviveiklos ratelių su daugiau kaip 100,000 narių. 1953 metų pabaigos duomenimis Lietuvos teritorijoje buvo daugiau kaip 4,000 bibliotekų, daugiau kaip 3,000 klubų-skai-tyklų (1.144 kaimo vietovėse) ir 136 kultūros namai. Tarybinės spaudos kontoros, ryšių (pašto) tinklas ir daugiatūkstantinė propagandictų-agit-torių armija brukte bruka periodinę spaudą, brošiūras ir knygas. Spaudos skaitymas yra stačiai privalomas. Reikia pasakyti, kad sovietinė propaganda yra savos rūšies mokesčiai. Vieno rajono teritorijoje per vienus metus sugebama išplatinti už pusę milijono rublių knygų (Ukmergės rajone, 1952). Ir tai nėra nei išimtis, nei retenybė.

A.   Marčiulionis — M. K. Čiurlionis (piešinys)

Iš suminėtų 5,000 pokario metais išleistų knygų tik kelios dešimtys yra originalios literatūros knygų (pavyzdžiui, 1953 m. išleista tik 13 originalių lietuviškų autorių knygų pavadinimų, kurių kelios — nepasiekiančios šimto puslapių eilių bei apsakymėlių knygelės). Niekad šio šimtmečio būvyje lietuvių literatūra nebuvo taip skurdi ir bergždžia, kaip antrosios rusų okupacijos metais. Bet tai, atrodo, nei vietos komunistų, nei juoba okupantų nejaudina. Nors partijos pareigūnai lietuviškojo rašto bergždumu ir nusiskundžia bei laikas nuo laiko pabara rašytojus, kad jie nekuria didelių kūrinių, bet esama padėtimi, atrodo, yra labai patenkinti, o rusai dėl to iš džiaugsmo turėtų vien rankas trinti, nes tai sudaro sąlygas daugiau prakišti rusiško ir broliškųjų respublikų komunistinio šlamšto.

Nereikia nei sakyti, kad visa iš anksto suplanuota. Kartais rodomas net liberališkumas ir leidžiama paskelbti vienas kitas pasaulinės literatūros klasiko kūrinys. Taip knygų rinkoje gali net pasirodyti toks kuriozas, kaip naujai paruoštas Adomo Mickevičiaus "Konradas Valenrodas". Šis veikalas nukreiptas prieš vokiečius, prieš bendrą lietuvių ir rusų tautų priešą, prieš vergiją, prieš kolonizaciją ir t.t. Pasak rusų, lietuviai ir prūsai (dabar jau prūsų gyventas žemes rusai vadina senomis ir tikromis slavų žemėmis, cf. vietovardį "Kaliningrad" Didžiojoj Tarybinėj Enciklopedijoj) petys petin su didžiąja rusų tauta kovojo Žalgirio laukuose prieš vokiškuosius grobikus.

Visa periodinė spauda ir daugiau kaip 80 % lietuvių kalba išleidžiamųjų knygų sudaro vadinamųjų socializmo kūrėjų klasiniai raštai ir politinės bei mokslinės populiarizacijos brošiūros. Lietuviškųjų knygų tiražą ypač pakelia tarybinių pareigūnų kalbos, pvz. L. Berijos "Kalba gedulo mitinge" — 100,000 egz., G. M. Malen-kovo "Kalba TSRS Augščiausios Tarybos V sesijoje" — 200,000 egz. ir t.t. Tos brošiūros, būdamos nuo kelių iki keliolikos puslapių didumo, labai lengvai ir labai pigiai padidina bendrąjį leidžiamųjų knygų tiražų dydį. Vidutiniai tiražai: grožinė literatūra apie 5,000 egz., vaikų literatūra — 10,000 egz., propaganda ir mokslo populiarizacija bei ūkio knygelės — 15,000 egz., toks pat ir vadovėlių tiražas (chrestomatijos "Skaitiniai" 5 klasei išleista 45,000 egz.). Čia paminėtų skaičių nereikia imti absoliučiai, nes tiražai labai įvairuoja, sakysime, grožinės literatūros knygų yra išleistų tik 1,000 egz. tiražu, bet viena kita knyga yra išleista ir keleriopai augštesniu tiražu, negu mūsų pažymėta.

Grožinė literatūra skiriasi nuo propagandos brošiūrų ne turiniu, o tiktai forma. Tai ta pati ir dar blogai užmaskuota propaganda. Tematika banali ir vienoda: kova prieš praeities prietarus (tautinius ir religinius jausmus) ir vaizdavimas sotaus, kultūringo, pasiturinčio ir džiaugsmingo tarybinio gyvenimo. Be to, — ir tai jau nerašytas įstatymas, — kiekviename veikale turi būti pažymėta ir iškelta "didžiosios tėvynės" rolė mūsų tautos likime.

Senieji autoriai daugiausia naudojami buržuazinių laikų juodinimui (Vienuolio "Puodžiūn-kiemis", Simonaitytės "Pikčiurnienė"). Bet jų produktingumas yra labai ribotas, nors sakoma, kad tik tarybinėj santvarkoj tie autoriai galėję pilnutinai praskleisti savo talentus. Bet netgi naiviam komjaunuoliui tuo sunku patikėti, nes menininko amžius šiuo atveju daugiau lemia negu sąlygos. Šalia minėtų autorių, kurie paskutiniaisiais metais paskelbė po naują knygą, minimi ir kitų vardai: Paukštelio, Grušo, Putino, bet kol kas tik vardai. Kiek aktyvesnė Tilvyčio-Šimkaus-Venclovos-Guzevičiaus grupė, bet vargu ar jie beverti, išskyrus Tilvytį, net rašytojais vadinti.

Vienas kitas pasirodo jaunas, nežinomas vardas. Tai daugiausia komjaunimo eilėse ir kaimo korespondentų gretose išaugę autoriukai. Sunku pasakyti, kiek jie yra uolūs komunistai ir juoba, kiek jie yra nuoširdūs. Bet jų raštuose dažnai galima rasti tos tikrovės, kurią gudresni čekistai, kaip Šimkus ir Guzevičius, moka nuslėpti. Jaunių rašte mes pamatome, kad tasai tarybinis gyvenimas nėra nei taip pasiturintis, nei taip šviesus, nei taip linksmas ir nei taip teisingas, kaip partijos pareigūnai norėtų. Štai Juozo Požėros "Senosios Kristinos klaidos" viena kita būdingesnė vietelė: "Neskubėdama prikišo ėdžias šieno, atsinešusi kibirą vandens, pagirdė žalmargę, kuolu užrėmė tvartuko duris ir nušlepseno trobon . . . Dvylika metų! Dvylika metų ji galvojo apie nuosavą karvutę!" Apsakymėlio turinys toks: minima Kristina, buvusi neturtinga valstietė, per karą netekusi vyro, yra kolūkio paukščių fermos vedėja. Pradedant tarybine santvarka 1940 m. ji svajojo apie nuosavą karvutę, ir štai per devynis metus ji susitaupo karvutei pinigų ir, išleidusi iki paskutinės kapeikos, nori pasiskolinti iš kenkėjo — buožės, kurio klėtyje yra įrengta kolūkio vištidė ir kurio tvar-tuky ji laiko karvę, bei kurio troboje ji yra prisiglaudusi. Tas nepaskolina, bet pataria pa:mti kelias kolūkio vištas, parduoti ir nupirkti giminaitei suknelę. Ji tai ir padaro. Staiga revizija. Pasisavinimas išeina aikštėn. Revizoriai Kristinos neatiduoda teismo organams, bet ji turi parduoti dvylika metų svajotą karvutę ir atsilyginti su žemės ūkio artele. Tai esanti senosios Kristinos klaida. Ne pačios sistemos kaltė, bet jos klaida. Neginčysime klaidos. Bet kurpi tas pasiturintis ir kultūringas gyvenimas? Gal kuolu užremiamų tvartuko durų vaizde. Kristina — vištų fermos vedėja, ne eilinė kolūkietė. Jei jos buitis tokia skurdi, tai kaip ten turi verstis eilinis kolūkio baudžiauninkas? Bet ši tarybinio rašto rūšis nėra būdinga nei rašytojui, kuris čia daro klaidą, atskleisdamas tą tarybinę tikrovę, kurią reikia slėpti, ji nėra būdinga nei skaitytojui, kuris daugiau žino ir mato nei Vilniaus "Tiesoje" prisiglaudęs kaimo korespondentas.

Tai mes paminime tik dėl to, kad parodžius, kokią tuštumą paliks bolševikų ir rusų siautėjimas Lietuvoje. Vienas kitas tikrumos krislelis neišperka viso to purvo, kuris literatūros verdu drabstomas į mūsų tautos veidą. Nereikia pamiršti, kad tie dalykai, kurie atvirai puolami, yra puolami visų, visą laiką ir iš visų pusių, o be to, dar žodinius puolimus seka konkrečios represijos.

Kaip vieną tokių taikinių galima nurodyti religiją ir dvasiškį. Kovai su religija veikia vadinamoji Politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija, turinti apie 3,000 tikrųjų narių ir daugiau kaip 4,000 narių rėmėjų. Ji 1952 metų būvyje skaitė daugiau kaip 17,000 paskaitų. Ta draugija daugiausia puola bažnyčios organizaciją ir tikėjimo tiesas, o literatūra puola patį dvasiškį. Katalikų kunigas (neteko sutikti, kur būtų literatūroje minimas popas, pastorius ar rabinas, nors yra rimto pagrindo manyti, kad lygiai traktuojami ir kitų konfesijų atstovai, bet jie lietuvių literatūroje neminimi gal dėl to, kad Lietuva yra katalikiškas kraštas) juodinamas visais įmanomais būdais. Kunigui vaizduoti yra nusistovėję šablonai. Jis būtinai turi būti: gašlus paleistuvis ir tvirkintojas, gobšas ir pinigų viliotojas, klastingas šventuolėlis ir nusikaltėliškas išnaudotojas, naivių žmonių mulkintojas ir t.t.

Kadangi "mokslinę" ir "literatūrinę" propagandą remia bendras dorovės palaidumas ir kiti konkretūs režimo žygiai, tai aišku, kad čia bus padaryta didelė žala, kuriai atstatyti reikės laiko ir pastangų.

Praktiškai patriotizmas yra varžomas. Būti tarybų šalies patriotu, reiškia ne ką kita, kaip būti rusofilu. Kiekvienas net visai nekaltas kitaip suprasto tėvynės meilės parodymas yra didelis nusižengimas ir su tuo partija visu griežtumu kovoja. Jei dar yra atsitikimų, kad patriotizmas išeina viešumon, tai mes jo niekur kitur negirdime, kaip tik mokyklose. Dažnai girdime literatūros mokytojus baramus už tai, kad jie idealizuoja XIX a. antrosios pusės judėjimą, arba istorijos mokytojus, idealizuojančius Lietuvos feodalinį (kunigaikščių) laikotarpį. Visur kitur tai jau nepasirodo, — vadinasi, tuo atžvilgiu tarybinė cenzūra yra kieta ir griežta. Ir jei kada kas provincijoje prasiskverbia viešumon, tai tampa viso krašto skandalas, kaip 1953 metais Švenčionių rajono laikrašty išspausdintas pradedančiojo poeto eilėraštis "Mano žemė", "kur tėvynės meilės jausmas apdainuojamas senomis buržuazinėmis priemonėmis".

Tai reiškia, kad patriotinis jausmas gali dar rusenti, gali dar skursti, bet, negalėdamas viešai rodytis, jis negali augti ir negali kelti jaunimo. Spaudoje jis nepasirodo, mokyklose negali laisvai reikštis, lygiai jis negali reikštis nei mene, nei literatūroje. Menininkas turi jieškoti turinio "socializme", o forma taip pat negali pjautis su įprastomis "klasiškojo rusų meno tradicijomis". Menininkas tampa nesąlyginis režimo ir partijos vergas. Nors menininkas gerai apmokamas, bet jis mielai jieško progų išvengti "tarybinės kūrybos". Dažnai laikraščiai nusiskundžia, kad tie dailininkai, kurie įsitaiso mokyklose ar šiaip kur, nustoja kūrę. Partijos pareigūnai dailininkams nustato ne tik siužetus, bet net dažus, ir jie dažnai barami už tai, kad vartoja per tamsius dažų tonus, nes tai, esą, neatitinka tarybinės tikrovės.

Imkime, pavyzdžiui, I. Švažo drobę "Gyvulininkystės fermoje". Pirmame plane šventadieniškai pasipuošusios veršininkės jausmingai ir švelniai glosto joms priskirtuosius veršiukus. Kiek toliau baltomis suknelėmis ar chalatais ir per petį persimetusios rankšluosčius raižosi melžėjos. Dar toliau idiliškai triūsia šėrėjai. Fonas, personažai ir galvijai nutapyti Fragonard ar Boucher dvasioje. Taip reikalauja socialistinio realizmo normos. Muzikoje dar blogiau. Ne tik Juzeliūnas, bet Dvarionas ir Vainiūnas turi duoti savo kūrinius rusų meistrams pataisyti.

Menininkai paverčiami vergais ir maurais, kurie turi pateisinti vergiją ir priespaudą. Jiems sudaromos gyvenimo ir darbo sąlygos, bet už tai jie turi parduoti savo sąžinę ir savo įsitikinimus. Dėl to ir visi jų darbai yra arba melas, arba menkystė, o dažniausiai — melas ir menkystė drauge. Okupantai čia bus pasiekę savo tikslą. Jiems kaip tik rūpėjo sustabdyti mūsų kultūros raidą. Šis laikas bus tuštuma tautos kultūriniame gyvenime, nes tos spragos tremties kultūrininkai dėl žinomų priežasčių užkišti negali. Tai primena Muravjovo laikus. Rusai savo pasiekė ir su spaudos draudimu.

Ne vienam kitam, bet daugumai šios pastabos gali atrodyti keistos ir gal net nereikalingos. Bet mes, grįžę, jau neberasime nei patriarchališkos Lietuvos, kuri jau nepriklausomais laikais dideliais žingsniais ėjo į praeitį, nerasime net ir tos, kurią palikome. Nerasime didele dalimi ne tik gamtovaizdžio — senų kaimų ar vienkiemių, bet nerasime jau ir to lietuvio, kurį palikome. Grįžę mes rasime beveik trečdalį gyventojų miestuose, o ir sodžiaus gyventojų buitis bus visai pakitusi. Rasime viską sujaukta, viską augštyn kojomis apversta.

O tatai turint galvoj, atrodo, dabartiniuose savo svarstymuose tos Lietuvos, kurią rasime, nenorime nei matyti, nei žinoti. Kai kalbame apie tėvynę, tai matome ne žmogų, o žemę, trobas, padargus ir namų apyvokos reikmenę. Apie tai visos mintys mūsų ir sukasi, ir tam reikalui naudojamos visos mūsų jėgos, o jos, reikia pasakyti, labai ribotos ir kuklios. Dėl to visa mūsų energija ir eikvojasi tarpusaviu santykių rate, nes tos veiklos nepajėgiame perkelti į kitą planą. Prie gerų norų daug kas galima būtų padaryti, pirmoje vietoje atkreipiant dėmesį, kokį žmogų rasime Lietuvoje ir kas šia prasme jau šiandien ruoština.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai