Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VIDA KRIŠTOLAITYTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Jaunųjų dailininkų tarpe Vida Krištolaitytė yra atkreipusi į save dėmesio jau keli pastarieji metai. Ji baigė Illinois universitete dailės pedagogiką 1961 ir, mokytojaudama Čikagos gimnazijose, toliau vakarais studijavo tapybą ir grafiką Čikagos Meno Institute. Dalyvavo Čikagos lietuvių jaunųjų dailininkų ir kitose parodose, reiškėsi vietos lietuvių kultūriniame pasaulyje. Po trijų metų metė viską ir išvyko į kitą miestą, New Yorką, rimtai tolimesnėms studijoms atsidėti, kitoj aplinkoj varg-dama vienumoj tam tikrą kūrybinį procesą: 1964-66 studijavo Pratto Institute pas George McNeil, buvusį H. Hoffmano mokinį.

Praėjusių metų gale, gruodžio 12-16 Pratto Institute ji surengė savo darbų parodą (16 aliejinės tapybos ir 6 grafikos darbai). Tai nebuvo vien tik jos mokyklinė paroda (Candidate for the Master of Fine Arts degree); tai buvo dailininkės Vidos Krištolaitytės gyvenimo egzaminas.

Paroda savo forma ir ekspresija mažai kuo skyrėsi nuo jos ankstyvesnių darbų. Bet viskas dabar buvo daug didesnio masto, taikliau išpildyta, kiekvienas teptuko (ir rankos) brūkšnys daug tikresnis, formos ir spalvos prasmingos, lyg transcendencijos ieškojimas. Ir dabar jos paveikslai buvo užpildyti emocija ir spalvos eksplozija. Daiktai virto spalvomis ir spalvos daiktais, visada pažįstamais, bet iš kurių kalba nebe jie patys, o dailininkės spalvinis jausmas. Jos ekspresionizmas yra intuityvinis (antiintelektualinis). Net Kandinskis, kuriam negalima primesti antiintelektualizmo, naudoja kai kuriems savo darbams ekspresionizmo žodį, nors jo definicija yra kiek skirtinga. Bet kadangi ekspresionizmas yra ne mokykla, o tendencija, tai kiekvienas gali ją interpretuoti ir naudoti, kaip tik nori. Todėl ir V. Krištolaitytės kūrybą apibudindami ekspresionizmu, nedaug kuo nusikalstame.

Matyti jai yra svarbiausias kūrybinis elementas. Ji žiūri į modelį, | žmogų, į gamtą ir mato juose paveikslą, kaip ji sako, "Dievo nupieštą paveikslą", kurį dailininkas turi užrekorduoti. Nors daugiausia ji piešia iš modelio, jos žmogus nėra ta giliai pergyvenanti psichologinė būtybė, bet stačiai gamtos dalelė, mažiau net pastovi negu gamta. Jinai pripažįsta, kad gamta yra tikresnė už žmogų. Yra dangus, yra žemė, yra uolos, yra vanduo, yra miškai, o žmogus — nebežinai, kur yra žmogus, tas bejėgis galiūnas, blaškomas ir pančiojamas savo paties kūrinių. Užtat jinai pasitiki gamta daugiau negu savimi ir žmogumi.

V. Krištolaitytė nežiūri pirmyn, ši diena jai nėra taip brangi ir vienintelė, kaip košmariška praeitis, Lietuva, Antras pasaulinis karas, Vokietijos lageriai, emigracija, šeimos tradicija. Ji bijo pažiūrėti į priekį, nes praeitis yra tokia baisi, nors jau ir praėjo, o ateitis yra tokia neaiški. Ji jaučiasi netikra, ir toj netikrumoj tik tradicija, šeima, Lietuvos ugniakurai yra jos stulpai. Ant šitų stulpų ji bando kurti savo pasaulį taip, kaip ji mato, bando jį išreikšti formomis ir spalvomis, o tą savo netikrumą pabrėžti nemeluota stambia juodai išraižyta linija.

Tas netikrumas labai stipriai pasireiškia jos drobėse, kaip "Figūra gamtovaizdyje", kur yra gamta, žemė, kalnai ir kopūstų laukas, pilnas saulės ir šviesos, bet žmogus tėra kaip nežinion prabėganti šmėkla.

Savotiška jos baimė žiūrėti pirmyn atsispindi ir jos estetinėse pažiūrose. Jinai bijo avangardinių eksperimentų, nes ji jau ir taip netikra, o eksperimentas yra visados netikras. Kas žino, kas gali likti už dešimt metų iš šiandieninio avangardo? Šitas netikrumas yra gal pokarinė ir emigracinė psichologiška liga mūsų kartos, kurią A. Mackus pavadino "neornamentuota", bet kurią tiksliau reikėtų vadinti "pasimetusią generacija", kuri jaučia, ko ji nori, bet... Šitas netikrumas gal nėra tiesioginiai kūrybingas ir pozityvus elementas, bet jo negalima ignoruoti, norint suprasti mūsų kartą ir jos tragediją. Aš čia tik bandau suprasti, kodėl mūsų karta yra mažai kūrybinga ir pasimetusi. Freiburgo dailininkų karta, pavyzdžiui, buvo vienintelė savo atveju. Ji augo Lietuvoj, ir jiems kaip tik labai reikėjo šviežesnio oro, naujų meninių emocijų. Ir emigracija tam pasitarnavo.

Jau minėjome Krištolaitytės kūryboj emocijų eksploziją, netikrumą visu tuo, kas dedasi aplink ir savyje, neaiškumą sau, pasimetimą. Bet yra ir daugiau. Mane kartais stebina dailininkės antiintelektualizmas, besiveržiantis į misticizmą ir gal į religinį naivumą. Dailininkui tai nėra būtinai negatyvus reiškinys. Jo pasaulis yra vaizdinis, susietas su daiktais, spalvomis ir emocijomis, todėl neturi būtinai reikštis dideliu filosofavimu. Kaip Picasso sakė, dailininkas kuria Dievą ir drobę pagal savo paveikslą. Krištolaitytė, tapydama savo drobes, jaučiasi kurianti kažkokį "dievą", kuris turi pulsuojančią gyvybę, ir tą gyvybę jinai ima tiesiai iš gyvenimo.

Imkime, pvz., paveikslą "Dvi figūros", arba tiksliau "Pieta", kur aiškiai galima identifikuoti žmogaus sunkų kūną pusiau nudribusį ant motinos prieglobsčio. Tamsus mėlynas dangus ir raudona, krauju apšlakstyta žemė. Du gamtos elementai parodyti visu savo šiurpulingu grožiu. Tarp to dangaus ir žemės — pageltęs, bejėgis nuogas žmogaus kūnas ir dar bejėgesnė motinos figūra, beveik identifikuota su gamta. Šitas tragiškas jos paveikslas geriausiai išreiškia jos "katarsį" — apsivalymą nuo viso to, kas slegia, kas negera kūnui ir sielai. Storai uždėtos spalvos, nešvarios, apteptos vienos ant kitos, kaip jinai sako, "lyg būtų norėta išvemti ant drobės" visą savo nerimą.

Bet kartais atsibosta išsivemti drobėse, kartais nervai neišlaiko, ir tada Krištolaitytė nupiešia visai priešingai — ramų gamtovaizdį, be žmogaus, kuris sudrumstų jos emociją. "Aerial aquatic", paskutinis jos darbas, būdingas savo švarumu, spalvų švelnumu ir nuotaika, atveria kitą dailininkę, neatpažįstamą ir gal ne tokią nuoširdžią, bet kuri gal išugdys savo lyriškus jausmus ir atvers naują pasaulį. Lyriški momentai retai reikšdavosi jos drobėse. Gal tai mokyklinė įtaka, gal baimė būti sau atvirai, gal nesuprasta kažkokia pareiga, gal stačiai emocijų išsiveržimas ir nesuvaldymas. O gal visa kartu. Paveikslas, nelygiai padalytas į dvi dalis, bando sujungti tas dvi Vidas, jeigu tokios yra; ta pirma — dinamiška, šiurpi, kur juodos aštrios linijos bando išreikšti neabstrakčius, bet labai konkrečius (nors nelengvai identifikuojamus) dalykus, antra — švelnus mėlynas paviršius su žydinčia raudona dėme. Panaši technika vartota ir "Bioptic" paveiksle, kuris aiškiai identifikuojamas su futbolininko kaukės iliustracija.

Ar V. Krištolaitytė bus pajėgesnė pirmuoju ar antruoju atveju, sunku pasakyti, bet gal pomokykliniai darbai parodys, kur tikrai jos siela traukia ir ką jinai gali pasakyti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai