Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJOSIOS POEZIJOS ANTOLOGIJA "ŽEMĖ" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Aistis   

Ilgai laukta "žemė" pasirodė. Puikus liuksusinis leidinys, pavadintas antologija. Jaunųjų poetų antologija galėjo pasirodyti ir trečiųjų "Vainikų" vardu. Atrodo, kad Kazys Bra-dūnas nenorėjo tęsti gražiai pradėtos Kazio Binkio tradicijos, ir greičiausiai dėl to, kad Binkis • savo vainiką rinko ne tik puošniąsias darželi-nes, bet ir kuklias laukų gėles, "žemėje" norėta padaryti atranka, kuri gal daugiau laikui priklauso. Visa tai primenu, kad pirmų "Vainiku' F. Kirša buvo jaunesnis už "žemės"' Bradūną, o Binkis, Putinas ir Sruoga jaunesni už Nyką-Niliūną ir Nagį. Tokia antologija būtų galėjusi plačiau reprezentuoti paskesnę kartą ir patalpinti vieną kitą tikrai joje vietos vertą autorių, netllpusį ant r uos t "Vainikuose", kaip H. Radauska.3 ir dar vienas kitas:
Bet norėčiau juos teisinti. Ši karta gyvena ypatingas dienas, kur?os juos išskyrė ir išblaškė po visus kraštus. Naujos kartos sąlygos, turint galvoje poetų kūrybai pajėgiausius metus, nėra pavydėtinos: ant jų jaunystės pečių laikas uždėjo jų pašaukimui perdaug sunkią naštą. Kita: antrųjų "Vainikų" karta buvo iškėstomis rankomis sutikta ne tik vyresniosios kartos, bet ir maironinės kartos veteranų, žemiečiai gal ir tuo atžvilgiu yra nuskriausti, nes jie neturėjo laimės intymiau su vyresniąja karta susieiti ir bendrauti. Visada yra daug kartas skiriančių dalykų, bet yra daug ir tokių, kurie jas jungia vienon šeimon.

Tai jaučiu reikalo pastebėti, nes didelė įvado dalis (37 psl.) skirta jaunųjų poezijos dvasiai ir generacijų santykiams aiškinti, kur yra šiokių tokių netikslumų, kurie gali suklaidinti skaitytoją. J. Girnius, kalbėdamas apie vyresniosios kartos pasukimą į visur meninę poeziją, rašo: "gal užtat ir pasipila kartais anie "keiksmažodžiai"    "ko gi reikalaujama iš mūsų poetų, kai jie barami" .. . "ir jeigu naujiesiems mūsų poetams neretai prikaišiojamas "nevisuomeniškumas", tai greičiau dėl to, kad norima juose rasti tik savo pačių pagražintas frazes, o ne klausytis, ką jie patys turi mums šiuo laiku pasakyti" (29 psl.) Nežinau, iš kur tai ištraukta. Gyvai sekiau spaudą, ir man niekur neteko užtikti jokių senosios kartos reikalavimų naujajai kartai. Būčiau tikrai dėkingas J. Girniui, jei jis man nurodytų, kur ir kada jaunoji karta taip dažnai vyresniosios buvo puolama, kur ir kada jai buvo statomi toki reikalavimai!

Apskritai paėmus, įvadas puikus, tačiau reikėtų šis tas patikslinti. T. Girnius džiaugiasi, kad mūsų jaunieji poetai tiksliame ir teisingame Kulyje, nes naujoji poesdla gili ir idėjiška. Su tuo nenorėčiau sutikti, nes poezijoje ir apskritai mene ne tiek svarbu, kas pasakyta, bet, Aaip pasakyta, ne kas išreikšta, oec kaip išreikšta. Lazda visada turi du galu. Man kažkas tvirtino, kad, atskira* paėmus, geras daiktas yra pienas ir geras daiktas žibalas, bet kai pieną sumaišai su žibalu, tai gaunasi visai netinkamas daiktas, kurio negali nei deginti, nei gerti. Poeziją sumaišius su filosofija gaunasi tas pats: nei poezija, nei filosofija.

Poezijai reikia kritiko, literatūros specialisto. Ši karta būtų buvusi pati laimingiausia, jei. . Ir ne dėl to, kad ji užaugo nepriklausomoje Lietuvoje, kad ją suformavo lietuviška mokykla, kad ji turėjo aukštoje mokykloje rimtus savus literatūros profesorius (Biržiškus, Ambrazevičių, Mykolaitį ir Sruogą) ir savus filosofus (Šalkauskį, Maceiną ir Girnių), bet kad ji turėjo labai rimtų vilčių į tai, ko kitos kartos stigo ir mes visi tebestingame, — į savus daug žadėjusius kritikus (Indriliūnas ir Krivickas). Poetai, neturėdami kritikų, visada bus vieniši ir užguiti. Filosofas gali labai mėgti poeziją, gali ja domėtis ir sielotis, bet jis bus tik mėgėjas ir niekad jis specialisto neatstos.

Mūsų jaunosios kartos poeziją paveikė, manding, trys veiksniai: savi ir svetimi filosofai bei filosofinė poezija; bendros Vakarų žmogaus nuotaikos, ir, nustebsite, Vilnius. Poezijos susibičiuliavimas su filosofija nėra mūsų nuopelnas. Tai bus svetur filosofų rasta geležėlė: Rilkės "Duno elegijos", Fray Luis de Leon ir kita. Nežinau, kas, be filosofų, šiandien žinotų Rilkę, jei jis būtų neparašęs "Valandų knygos" ir kitų dalykų, o tik tas elegijas. Ir naujosios kartos nevisuomeniškumas, kuriuo aš labai abejoju, lygiai nėra mūsiškis: kas jai yra būdinga, tas yra būdinga Vakarų jaunimui (18-35 metų žmonėms). Neseniai skaičiau, kad septyniasdešimt penki Sorbonos studentų nuošimčiai nesidomi politika ir jos stačiai neapkenčia, o ir likusieji ja mažai domisi, tik reikalų verčiami dalyvauja oficialiose politinėse organizacijose. Iki šio karo ant tos mokyklos šaligatvio vis būdavo kraujo, ir išimtinai nuo politinių studentų riaušių. Jaunimas politika nusivylė ir ja netiki, štai kada mes pradėjome su Vakarais eiti koja kojon! O Vilnius bus paveikęs bent tris antologijos dalyvius. Tuos, kurių poezija turi epišką atspalvį ir gerą dozę patoso. Kaip? Gal tuo pačiu keliu, kaip ir Vakarų jaunimo nuotaikos. Yra dalykų, kurie plūduriuoja ore, kaip Dievo Dvasia virš vandenų, ir mus veikia. Gal tarpiškai? Gal per kitus? Vilniuje, mat, gyva Adomo Mickevičiaus dvasia, ypač Konrado improvizacija. Lenkų lyrika epiška, ji turi fabulą, be to— gražbylė. Ar tai bloga, ar gera — sunku pasakyti, nes visa priklausys nuo to, kaip tuo būdu mūsų jaunoji karta išreikš save ir laiką.

J. Girnius sako: "iškyla jų kūrybinis giminingumas ne tiek iš tarpusavio santykių, kiek iš jų santykių su savo pirmtakų karta". Pagrindas silpnas. Be to, ar ne tiksliau "kūrybinį giminingumą" pavadinus paprastu kartos solidarumu. Kokia gali būti kūrybinė giminystė tarp Bra-dūno ir Nykos-Niliūno? Bradūnas dar daugiau nei viena koja stovi vy-resnioje kartoje. Jis išaugęs iš mūsų žemės ir mūsų poezijos (Brazdžionio). Tai suprantu gera prasme: jis yra originalus, savitas, stiprus, bet forma ir turiniu senoje mūsų poezijos tradicijoje, subtilus ir meistriškas — kaikurie jo dalykai atlikti auksakalio skaptuku, tik gal tematikoje kiek lygus ir vienodas. Kėkštas — tai nei naujiena, užaugęs lenkiškosios poezijos dvasioje, bet antologijoje ir naujoje knygoje ("Ramybė man") tos įtakos baigia atsikratyti ir yra padaręs milžinišką pažangą. Nuoširdžiai jį sveikinu. Mačernis — nuostabiausias mūsų rašto žmogus: jo vizijų kalba priartėjusi prozą, bet drauge ji yra orinė sielos kalba, pilna giedrios nostalgijos ir ramumo. Tikrai gaila, kad tą didelį ir pilnai neprasiskleidusį mūsų poezijos žiedą laikas taip anksti nuskynė. Nyka-Niliūnas — gaivališkiausias mūsų rytų aukštaitiškos tradicijos poetas. Jis reiškiasi galingomis improvizacijomis, išmeta iš savęs kūpančią stichiją, turi susidaręs sugestyvų ir gilų balsą. Iš visų jis yra filosofiškiausias. Jį galima laikyti būdingiausiu šio būrio žodžiu, lyg ir jo minties atstovu. Antra vertus, ne-visur jis tą stichiją apipavidalina, be to, tarpais suabstrakteja ir pasigauna teoretinio stiliaus, nors jo siela — lyriška. Nagys stipri ir galinga poetiška asmenybe: kietas, organizuotas, nuostabiai išradingas, subtilaus jausmo, bet nevisur lygus: dažnai tikrą šedevrą seka seklesni dalykai. Dabar gi jų patys pajėgiausi ir kūrybingiausi metai, o jie, kaip visiems, amžius netvers. Didelis talentas yra retas. Mes galime daug suprasti, pateisinti ir atleisti, bet laikas nieko neteisina.

Būtų neteisinga nutylėti "žemes" teoretiką: jis su tokia meile ir su tokia erudicija supažindino mums savo bendrus. Antologijos įvade daug teisingų ir gražių minčių, kurios prašosi medituojamos ir svarstomos. Daug baisių ir karčių žodžių mums visiems. Panašiai ir aš kadaise rašiau toje savo nepopuliarioje ir kor-sakų išdergtoje knygoje. Ne šiandie mums mūsų šviesuomene "inšiūrini-mais" rūpinasi. Priėjau išvados, kad tautą reikia priimti tokią, kokia ji yra: su jos garbe, su jos žaizdomis ir su jos pūliais. Esu tikintis žmogus ir žinau, kad be Apveizdos valios ir žinios tokia didele šviesuomenės dalis negalėjo palikt savo žemės. Jei ji nelaimėje užmiršta savo tautą, tai reiškia, kad ji niekad jos nebuvo atsiminusi. Jei ta mūsų šviesuomenė čia žus, tai gal mes turėtume už tai būti dėkingi Viešpačiui, kad jis apvalė mūsų tautą jos prisikėlimo dienai. Išimčių buvo, yra ir bus visuose luomuose, visose profesijose ir visose generacijose, o mūsų tauta kaip tik tomis išimtimis, tais Viešpaties "Dievo durneliais ir buvo visada gyva.

Baigiant reikia pastebėti, kad labai didelė antologijoje tilpusios medžiagos dalis jau kelis kartus skelbta. Šiaip knyga graži, meniška, kūrybos žiedų kupina ir tikrai verta susidomėjimo.
J. Aistis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai