Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Aloyzas Baronas DEBESYS PLAUKIA PAŽEMIU. PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ben. Babrauskas   
Aloyzas Baronas DEBESYS PLAUKIA PAŽEMIU. Išleido Anatolijus Kairys Chicagoje 1951 m., 224 psl., $2.50.
Tais pačiais metais jau ir antra jauno autoriaus beletristikos knyga— didelės apimties ir sklidina tūrio. Giedra Lietuvoje, raudonoji audra, rudasis antraktas, Didžiojo Reicho susitraukimas, naujosios Europos griuvėsiai — visa tai ne chronologiškai, bet kryžmai ir grįžtamai plaukia per petitu prikimštus knygos lapus. Ir, kaip lyrikos knyga, su kiekvienu gabalu tave permeta į kitą nuotaiką, kiekvienas pasakojimas tau užkrauna naują filosofijos "sistemą".

Veikalą neša ant pečių trys draugai, statybos studentai: Kazys Petrulis, Algis Balčius ir Vytas Balėnas. Pasakojimas vyksta sugriautos Vokietijos fone, pro greitojo traukinio langą rodančiame fatališkus teorijų rezultatus. "Velniam visa statyti, jei griauname", samprotauja Balėnas, pasiryžęs baigti su statybinėm studijom. Miestus, anot jo, sugriovė ne bombos, bet teorija, mintis. Mintis, kad tu teisingai galvoji, o tą, "kuris kitaip galvoja, reikia užmušti, nes jo negalima įtikinti" (11 p.). Griauna ne tik puolimas, bet ir gynimas, "nes jie abu neapykanta". Ir taip Balėnas nepajėgia aptarti, kada iš tikrųjų galima gintis, "nes nerandu atvejo, kada gynimasis būtų laisvas nuo neapykantos, gi ši vistiek yra pasiutusi blogybė" (12 p.). Jam atrodo, kad iš viso galimas tik pasyvus pasipriešinimas.

Petrulis, buvęs mūsų kariuomenės karininkas, atsako jam, jog pasyvus pasipriešinimas irgi muša žmones. Šią tezę paliudija jo paties išgyvenimas pirmosios okupacijos metu. Suimtas jis svarstė: pasiduoti likimui ar pabėgti. Pagaliau nutarė pabėgti, t. y. pasyviai pasipriešinti. O paskui sužinojo, kad tas jo pasipriešinimas užmušė žmogų: sušaudytas žioplas sargybinis, leidęs karininkui pro išvietės langelį pabėgti. Ir kur dabar teisybė: "Užmušinėjau žmones, ir gaunu išrišimą iš visų valdžių... O kai kada man prisimena tie žmonės ir tiesia jie į mane rankas" (13 p.). Todėl tam karininkui atrodo tikras kelias — savanoriškas sutikimas su likimu.

Jo bendrakeleivis Algis Balčius, kad ir nekarininkas, karingai puola tą pasyvistą, sakydamas: "Kur tu rasi kvailį, kad nesigintų? Pasyvumas — nusikaltimas ... Mušk, trauk, skandink, lipk ir piešk" (35 p.) Toliau jis tvirtina, kad ne tik kova žudo: žudo ir meile. Ir jis atidengia vieną savo vaikystes paveikslą, bene gražiausią ir šilčiausią visos knygos epizodą, stipriai psichologiškai nupieštą ir kraupiu tragizmu užbaigtą.
Ryškios ir išgyventos to paveikslo detales, paveikslo, kurio autorius — 8 metų herojus, patsai pasakotojas, štai pirmoji piemeniška meile: "Mergina (reiškia, tarnaite), kuri buvo labai graži ir kurią aš mylėjau ir tai buvo maža ir gera meilė, nes ji nebuvo abipusė, melžė karves..." (42 p.) Ir čia pat išvada, kodėl jis ir šiandien nevedęs. Toliau — kaimyno obuolių vogimas, nors ir tėvo sode tokių pat buvo: "Kai aš valgiau vogtus obuolius, jaučiau baimės skonį" (43 p.). O kai, prisigūžęs prie obels kamieno, išgirsta grįžtančio kumečio žodžius, jog jis savo darbdavio norą įvykdęs, vadinas, padegęs Balčių, — esame jau tragedijos viduryje, nors, kaip pasirodys, Balčiaus ūkio sudeginimas tai tik menka tos tragedijos dalelytė. Šiaipjau pats gaisras ūkininkui savaime nepalyginama tragedija, bet čia ji nublanksta prieš būsimą padegėjo psichologinę tragediją, kilsiančią dėl nukentėjusiojo tylėjimo. Pasakotojo tėvas savo santūrumu iškyla prieš mus kaip reto ryškumo ir psichologinio išbaigtumo mūsų ūkininko asmenybė.

Padegėjas Klinga, nepakėlęs dešimties metų tylėjimo, be to dar, ištikusioje žaibo nelaimėje patyręs nelauktą ir nesuinteresuotą kaimyno pasiaukojimą, pasikaria. Todėl Algis dabar ir daro nuoseklią išvadą, jog tylėjimas ir nekeršijimas yra blogas dalykas; "tik atviras smūgis yra garbės ir artimo meilės parodymas" (73 p.). O "tai nebūtų įvykę, jei būtų vykusi kova" (38 p.).

Čia autorius leidžia pasireikšti trečiajam draugui, Vytui Balėnui, kuris tvirtina: "Nemesk duona, kai tau meta akmeniu, ir nemesk akmeniu už akmenį, bet užsidenk" (77 p.). Tai savotiška izoliacionizmo teorija: ne pavandeniui ir ne prieš vandenį plaukti, bet išlipti ant kranto ir palaukti. Tą teoriją paremia pasakojimas apie dvasinį griuvimą bolševik-mečiu, "kai Lietuvoj buvo netaikūs taikos metai".

Ir taip problema po problemos per visą knygą: sąžinė ir tiesa, skriauda ir meilė, pasigailėjimas ir neapykanta, teisė ir teisingumas. Aišku, "Debesys plaukia pažemiu" nėra filosofinis veikalas, bet tai nėra ir įprastinis romanas: charakterių, buities, nuotykių ar panašiai. Tai yra probleminis romanas. Neatidus skaitytojas, kuris pasitenkins vien beletristine dėstymo sritimi ir nebandys įvykius ar žmones surišti su keliamomis problemomis, autoriaus bus nesupratęs. Lygiai prašaus pro šalį ir tas, kuris mėgintų eiti į veikalą, taikydamas silogizmų metodą ar jieškodamas filosofinės sistemos. Baronas — rašytojas, taigi su Maceina nesivaržo.

Patys tų problemų kėlėjai, studentai technikai, karo poveikyje virto pamanomais filosofais. Juos tokius padarė vertybių griuvimas, tiesų kaitaliojimasis, žodžiu, totališkai suriz-gęs karas. Pagal Vaižgantą, čia reikėtų pripažinti karui nuopelną..., nes-gi ir vidutinis filosofas vertingesnis už gerą inžinierių.

Autoriaus rikiuojami studentai filosofai problemas kelia aštriai, reiškinius interpretuoja originaliai, įvykius vertina be gailesčio. Ar galima svetimą duoną padalyti? žinoma, ne — atsakytų kiekvienas. Aišku, kad taip — žodžiu ir veiksmu įrodo Barono herojus, ir tai mažesnio kalibro, ūkininkas Petrėnas, "mobilizavęs" senio Povilo duoną.

Kaip idėjų, taip ir veikėjų knygoje paberta keistų ir įdomių. Bene originaliausias jų visų yra teismo sekretorius Juozas Augštys, savo filosofijomis nervinąs teisėją, stebinąs merginas, iššokstąs iš padorios aplinkos. Augštys kiekvienam randa kitokį ir apytinkamį žodį. Gražiai alaus padavėjai suka galvą teigdamas, jog kiti mirštą du kartu, o jis pats mirsiąs tik kartą, todėl ir linksminasi "už tą Dievo dovaną". Kitai merginai (kuriai, ar tiksliau, kurios iš šalies pasigautam vaikui vėliau jis bando paaukoti savo pavardę) išreiškia pageidavimą, kad ji būtų alaus stiklinė, bet ji yra debesis . .. Visas Augš-čio epizodas, "Trečiasis taškas", toks turiningas, kad jis pats vienas sudarytų normalų romaną.

Kalbant apie kompoziciją, reikėtų iškelti porą pastabų. Autorius, pasižymįs stipria argumentacija, vienur kitur nepagaili tų argumentų viršaus uždėti. Taip atrodo, kad Klin-gai pasikarti nėra būtinas motyvas prisipažinimas prie kaltės ir paskui susigriebimas, pagalvojus, jog Balčių to tikrai nežinota. Arklio išgelbėjimo scena psichologiškai galėjo uždėti tašką tragedijai. Arba Augštys, artimo meilės dėlei paaukojęs Jievai savo pavardę ir toliau jieškodamas visų trijų geriausios sugyvenimo galimybės, tiksliau turėjo pasitraukti grynu psichologiniu motyvu, be pašalinės įtakos, t. y. bolševikų antplūdžio. Dabar psichologinė drama bandoma paryškinti atsitiktiniu aplinkos įvykiu, o tatai jau yra minusas.
Barono žodis taiklus, sakinys veržlus, visa kalba gaivališka. Bet ji griežtai skiriasi nuo Savickio arba Vaičiulaičio išdailinto sakinio, ištekintos kalbos: Baronas toks žalias, gyvas, netašytas. Rodos, pati poezija nežabota veržiasi pro jo sakinį.

"žemė tyliai alsavo, kaip mieganti banda" (38 p.) (reiškia: buvo taika, ne karas).
"Skaitydavau knygas ar pradalges (=r pjoviau), ar miego valandas" (50 p.).
"Buvo juoda tyla. Rodos, girdėti kabančiam paveiksle geriančių vandenį arklių prunkštimas" (190 p.).
Randame stiliškai ir išjieškotų vietų, pvz.:
— Matai, sprogsta beržai, — ir mostelėjo ranka į jų baltą žygiavimą pro klojimą (72 p.).
"Kai įėjome į žolėmis ir vašku kvepiančią seklyčią, pamačiau ant lentos Klingą. Jis (= lavonas) buvo praėjęs pro policiją ir gydytoją ir dabar ilsėjosi ant lentos truputį prasižiojęs"   (68 p.).

Specialiai priekabių norint, galima tuose autoriaus jieškojimuose aptikti ir vieną kitą netikslumą, pvz.:
"Vienam labai artimam žaibo susimąstyme (= staigumas, trenkimas!) aš pamačiau . . ." (52 p.)
"Ir gailesys jos ir savo laimės uždeda rankas ant Augščio pečių (suprask: Augštys pasigaili merginos)" (150 p.).

"Ne vienas toks atsitikimas galėjo būti jų pasiutusiam vergo kelyj po šaltos žiemos dangaus žvaigždžių spindėjimu", 10 (perdaug prikrauta pažymių).

Vengiant šabloninio nusakymo, kartais sudaromas abejotinos vertės pakaitalas. Pvz., kad ir žodis "stovi" nevisai jaukiai jaučiasi tokiuose Barono posakiuose: viltis stovi, ruduo stovi, karštis stovi, laimė stovi.
"Aukso minčių" rankiotojai gali čia jų prisirinkti kiekviename puslapyje: „Gali padėti išmokėt skolas, verkt ir juoktis, bet kentėti ne" (182 p.). "Geras mažai skiriasi nuo kvailio. Tik kvailio visi bijo, o gero ne" (183 p.). "Miegoti, valgyti ir mirti— įprasta" (184).

Ak, normaliomis sąlygomis apie "Debesys plaukia pažemiu" reikėtų rašyti ne recenziją, bet straipsnį, o to straipsnio vardas būtų žaltvykslė. Mūsų prozos liūne išniro žaltvykslė. Nuostabiai gyva, viliojanti ir žavinga tame mūsų patamsyje toji klaidžiojanti švieselė. Ir taip, rodos, ramu uždengti 1951 metus su ta didžia naujiena.
Ben. Babrauskas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai