Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALTISTICA (naujas kalbotyrinis žurnalas) PDF Spausdinti El. paštas
Kiek anksčiau Lietuvoj buvo leidžiami "Lietuvių kalbotyros klausimai", kurių pasirodė šeiloi knygos. Toliau šios kalbinių darbų serijos rtetoj buvo pradėti skelbti atskiri tematiniai kalbinių tyrinėjimų rinkiniai; pirmasis toks rinkinys, 1964 m. pasirodęs, yra "Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida". Ir štai šalia to 1966 m. dar pradėta leisti "Baltistica", specialus periodinis leidinys, skirtas aktualiosioms baltų kalbotyros problemoms. Kasmet šio leidinio numatoma išleisti po vieną dviejų sąsiuvinių tomą. "Šiame leidinyje, — pratarmėje rašoma, — bus skelbiami straipsniai baltų kalbų fonetikos bei fonologijos, akcentologijos, morfologijos, sintaksės ir leksikos klausimais; be to, bus skiriama dėmesio baltų kalbų tyrinėjimo metodikai, kontaktams su kitomis indoeuropiečių (ypač slavų) ir neindoeuropiečių kalbomis." Jo redakcinę komisiją sudaro: V. Grinaveckis, J. Kabelka (dar prieš karą studijavęs Vytauto D. Univ.), J. Kazlauskas (ats. red.), V. Mažiulis, J. Palionis, J. Pikčilingis, A. Sabaliauskas, V. Urbutis, H. Zabulis ir Z. Zinkevičius. Beveik visi šie kolektyvo nariai yra jaunosios kartos; pvz. Vytautas Ambrazas yra gimęs 1930, Vladas Grinaveckis, Vilniaus Pedagoginio Instituto docentas, gimęs 1925, Vytautas Mažiulis, Vilniaus Univ. docentas, gimęs 1927, Jonas Palionis, irgi to univ. docentas, gimęs 1924 ir kt. Taigi įdomu patirti, kaip dabartiniai naujieji Lietuvos kalbininkai žiūri į kalbotyrinius tyrinėjimus ir kaip jie pirmoj vietoj dirba arba yra linkę dirbti lietuvių kalbos mokslo darbą.

Pat pradžioje K. Korsakas, Lietuvių Kalbos ir Literatūros Instituto direktorius, reiškia pageidavimą, kad "Baltistica", skirdama "pagrindinį dėmesį baltų filologijos visokeriopam vystymui, vienu iš svarbiausių savo uždavinių laikytų baltų slavų problemos įvairiapusišką nagrinėjimą." Šis jo pageidavimas daros ypač suprantamas, pasiskaičius jo straipsnį "Lyginamoji kalbotyra ir tarybinės lietuvių filologijos uždaviniai" (Lietuvių kalbotyros klausimai, 1963, VI, 5-18), kur jis, kad ir nebūdamas kalbininkas (jo specialybė yra žurnalistika ir marksistinė literatūros kritika), tarp ko kito lituanistams ne tik davinėja direktyvas, bet iš dalies jiems net ir priekaištauja, kad jie permaža kreipia dėmesio į baltų slavų santykių problemą, kad jie kol kas nesą nagrinėję ir senovės prūsų kalbos bei praeities klausimų ir t.t.

Toliau V. Mažiulis rašo apie kai kuriuos fonetinius baltų slavų kalbų kaitybos (fleksijos) aspektus. Čia autorius mėgina spręsti bendresnius baltų ir slavų balsių sistemos kilmės klausimus ir randa, kad senovinė bendroji slavų ir senovinė bendroji (prokalbinė) baltų ilgųjų balsių sistemos buvusios artimos. Pvz. baltų slavų galūninis 6, išriedėjęs iš ide. -6n (plg. liet. akm-uo, slav. kam-y iš -ūn<-on, gr. dkm-dn "priekalas"), buvęs ne ilgas susiaurėjęs, bet ilgas labializuotas vidutinio pakilimo balsis. Tai yra daugiau hipotezė, ne konkrečiai, induktyviai pagrįstas dalykas.

J. Kazlauskas nagrinėja baltų kalbų priešdėlinių veiksmažodinių vedinių darybą bei jų kirčiavimą (plg. išdaga : išdegti, apavas : apauti, atmaina : atmainyti ir kt.) ir randa, kad seniausiam darybos tipui atstovaują tie vediniai, kurie kirčiuoją priešdėlinį elementą, o pastarasis nuo atitinkamo veiksmažodžio priešdėlio skiriąsis priegaide, plg. perkasas ir perkasti. Kur šitokia metatonija (priegaidžių kaita) negalėjusi būti panaudota, kaip pagalbinė darybos priemonė buvusi naudojama kirčio vietos kaita, plg. atošylis ir atdšilti "atšilti". Kad seniau dviskiemeniai veiksmažodžių priešdėliai galėję būti kirčiuojami pirmajame skiemenyje, rodanti M. Daukšos kalba (pvz. dtateises šalia atdteyse) ir kai kurių priešdėlių formalios ypatybės, be to, ankstyvas antrojo skiemens trumpėjimas ir nykimas. Iš visko atrodo, kad autorius pergreitai rekonstruoja senovinį lietuvių kalbos priešdėlinių veiksmažodžių kirčiavimą, kuris turėtų atitikti panašių lyčių kirčiavimą net sen. indų ir graikų kalbose.

Gana įdomus yra sintaksinis V. Ambrazo straipsnis "Lietuvių kalbos dalyvių ir veiksmažodžių konstrukcijos su ir bei jų slaviški atitikmenys." Čia jis cituoja visą eilę, daugiausia tautosakinių, pavyzdžių: Anas pasiėmęs visus skanesnius daiktus ir išėjo sergėti obelies; išgelbėję broliai seselę ir joja namo; man besemiant vandenėlį ir ištiko šiaurus vėjas; gaidžiokas įlindęs žabuos ir cieksi. Šiokios rūšies konstrukcijų pasitaiko ne tik seniausiuose slavų kalbų paminkluose, bet ir daugely kitų ide. kalbų.

Paskutinis didesnis pirmojo sąsiuvinio straipsnis yra V. Urbučio "Žodžio trumpas keleto tarminių sinonimų etimologija"; pvz. bigas "trumpas" jis kildina iš *bigti "mušti" (dėl darybos plg. knibas "kumpas, užknabęs" : knibti ir kt.), kuris toliau esąs susijęs su latvių bidzit "maišyti krosnį, stumti" ir kt.; be to, šis veiksmažodis esąs dar sietinas su beigti=baigti. Būdvardis biznas "trumpas, striukas; trumpauodegis; beuodegis; plikas, nusigyvenęs", panašiai kaip ir bizdras "trumpas, beuodegis", veikiau esąs jungtinas su bizas "vabzdys, nuo kurio karvės bizdelioja; gira, bizalas", bizdėnti "pamažu bėgti, biznoti", bizdinėti "slankioti be darbo, dykinėti", bizdinti "striukinti, trumpinti; gadinti", toliau bezdėti ir kt. Ar ši etimologija yra visai tikra, autorius kategoriškai nepasako, ir gerai: tenka dar palaukti, kol kas sugebės visa tai sėkmingiau etimologizuoti.

Pagaliau A. Sabaliauskas yra linkęs liet. šaukštą sieti su šauti, kuris yra tos pat kilmės kaip ir rusų suju, sovdt' "schieben, stecken, stos-sen" ir kt., taigi šaukštas, kaip kad iš dalies jau ir J. Jablonskis galvojo, iš pradžios galėjo būti toks įrankis, kuriuo kas šaunama (t.y. stumiama, kišama) į burną; plg. šautuvas "geležinė velkė, skląstis" (t.y. įrankis, kuriuo durys užšaunamos, užsklendžiamos)", šaudyklė "prietaisas šeivai įdėti audžiant" ir kt. Iš šauti iš pradžios su priesaga -sta- buvęs sudarytas *šaustas, kuris vėliau asimiliacijos keliu pavirtęs į *šauštas, o šis ilgainiui gavęs įterptinį -k-, plg. pėsčias : pėkščias, kaištis : kaikštis, pluoštas : plūokštas ir kt. Reikšmiškai ši etimologija yra visai įmanoma, bet garsinės šio žodžio atmainos dar sudaro tam tikrų sunkenybių, būtent — ar pirma buvo įterptas -fc- ir vėliau po šio įterptinio priebalsio s pavirto į š ar, kaip autorius aiškina, pirma s kuriuo nors būdu buvo pavirtęs į š ir tik paskui turėjo būti įterptas -k-. Tai teks dar plačiau patyrinėti.

Antrajame sąsiuvinyje yra dar daugiau įdomių ir šių dienų baltų kalbotyrai aktualių straipsnių. Čia pirmuoju straipsniu eina V. N. Toporovo "K voprosu o toponimicheskich sootvetstvijach na baltijskich teritorijach i k Zapadu ot Visly" (Dėl klausimo apie toponiminius atitikmenis baltų teritorijose ir į Vakarus nuo Vyslos). Šio straipsnio autorius, iš įvairių šaltinių surinkęs, skelbia visą eilę įvairiose vietose tarp Vyslos ir Elbės vartotų ar vartojamų toponimų, kurie, jo nuomone, gali būti baltiškos arba slaviškos arba baltiškai-slaviškos kilmės. Šių duomenų lingvistiškai jis plačiau nenagrinėja, pasitenkindamas tik palyginimais ir vienur kitur paminėdamas galimą arba spėjamą etimologiją. Pvz. Pomeranijos upėvardį Persante, panašiai kaip ir anksčiau H. Krahe, jis lygina su prūsų Persės (miškas), latvių Perse (upė), liet. Persas (Seirijų apl. ež.), rusų Peresna (upė Dniepro aukštupy) ir sieja su sen. indų pars-, tocharų pars-, pars- "šlakstyti, besprengen" ir kt. Tolimesni šios srities tyrinėjimai, reikia tikėtis, galės duoti apčiuopiamesnių vaisių. Plg. to paties autoriaus ir O. N. Trubačio-vo "Lingvističeskij analiz gidronimov Verchnego Podneprovja" (Moskva, 1962).

S. Karaliūnas savo platokame straipsnyje įrodinėja, kad ide. priebalsis s lietuvių kalboj ne tik po k, g, kaip kad manė J. Endzelynas, K. Būga ir kt., bet ir po i, u galėjęs pavirsti į s, tik tam buvusi reikalinga sąlyga — kad šis s būtų deri-vaciniu atžvilgiu izoliuotuose žodžiuose; bet tas pat s, jei jo fonetiškas pavirtimas būtų turėjęs paliesti morfologinę arba darybinę žodžio charakteristiką, būtų pasilikęs nepavirtęs į š; plg. maišas (rus. mech, avest. maeša-. . .), jušė "žuvinė sriuba" (rusų jucha, lot. iūs . . .), bet blusa (rus. blocha), diisas, diisti, dausas (rusų duch), prusti, prausti ir kt. Tačiau dabar visas tas atmainas, vykusias prieš kelis tūkstančius metų ar vėliau, nebetaip jau lengva išaiškinti: viena, yra labai maža pavyzdžių, kurie, lyginami su kitų ide. kalbų atitikmenimis, aiškiai rodytų dabartinį š po i, u kilus iš senovinio s; antra, dabartinis I po i, u daugelio amžių būvyje gali būti daug kur gerokai pakitėjęs ir tuo būdu nutolęs nuo savo pirminio šaltinio; ir trečia, dabartinėj lietuvių kalboj randame pavyzdžių, rodančių priebalsį s po i, u galint būti didžiai seną, tiesiog iš prokalbės paveldėtą; plg. liet. siisti : sausas, gr. aūos (iš ide. *sausos) ir kt. Kad čia šakninis s, kaip autorius spėja, dėl kažkokių priežasčių (gal dėl šaknies balsių kaitos) būtų galėjęs asocijuotis su priesa-giniu s (pvz. *gaūsas>gausus šalia gauti ir kt.)T neatrodo labai reali galimybė. Gal būt kas, parinkęs apsčiai naujų duomenų ir juos pagrindžiai išinterpretavęs, ir galės ką nors naujesnio apie šį dalyką pasakyti, bet iš mūsų autoriaus straipsnio dar daug kas pasilieka neaišku ir abejotina. Tas dalykas lig šiol nėra ir kitų kalbininkų kaip reikiant išaiškintas; kaip norvegų kalbininkas Chr. S. Stangas savo "Vergi. Grammatik der baltischen Sprachen" (Oslo, 1966, p. 16) pastebi, galbūt tai niekuomet ir nepasiseks padaryti.

A. Valeckienė savo straipsny "Dėl dabartinės lietuvių kalbos negimininių įvardžių linksniavimo sistemų susidarymo ir raidos" aprašo ir mėgina aiškinti šių įvardžių įvairuojančią vartoseną ir jų atmainas dabartinėse lietuvių tarmėse, pvz. vs. km. manęs, manę, maniės, manės, man, gl. manė, mani, man, manį, ds. gl. mūs, mumis, mumūs, mums, mūmi, mumi, mum ir kt. Tai yra įdomus sintetinamas gramatinis straipsnis.

J. Kazlauskas savo straipsny "Apie lietuvių kalbos sangrąžinės morfemos vietą ir jos kirtį" skiria du lietuvių kalbos sangrąžinių veiksmažodžių modelius: įtarpinį (pvz. pasibara) ir priesaginį (pvz. nešasi); tarmėse dar skiriama pvz. nėbaras(i) ir pasibara. Tai autorius aiškina vėlesniu dalelyčių negu prieveiksmių suaugimu su veiksmažodžiu į vieningą fonetišką kompleksą. Įtarpinis modelis galįs būti žilos senovės atspindys. Remdamasis tarminėmis gale kirčiuojamomis sangrąžinėmis formomis (pvz. sėdosi, stojosi, sėdos, stojos, stojomės, stojotės ir kt.), jis dar mani įvardis, suaugdamas su veiksmažodžiu į mfją fonetišką kompleksą, galėjęs kirtį įgyti, 1. unas veiksmažodį proklitinėj padėty. Bet, i rodos, pirmiau būtų pravartu nuodugniau ištirti atskirų tarmių (pvz. Zietelos) kirčiavimą k it i p sistemą ir tik paskui iš to daryti kokias apibendrinamas išvadas dėl atskirų sangrąžinių formų kirčiavimo.

V. Žulys pasisako dėl kelių žodžių kilmės: jo nuomone, J. Bretkūno dragės "mielės" veikiausiai esančios paskolintos iš prūsų kalbos (plg. pr. dragios "mielės"), o Prūsijos lietuvių žvejų dragės "stintų riebalų nuosėdos" savo reikšmę galėjusios gauti iš vietinės latvių žvejų tarmės. Be to, prūsų skoliniais jis dar linkęs laikyti ir Bretkūno ešketras (plg. pr. esketres), lygus (arba lygius) "teismas" (plg. pr. gl. ligan "teismą", Ilgint "teisti"). Bet J. Bretkūno skrieliai "sparnai" ir B. Chilinskio skrieliai "pelekai" esą gretintini su dabartiniu prieveiksmiu skriėliais (bėgti skrieliais "skriste skristi") ir vestini iš šaknies skrie-: skrieti "daryti apskritimą, suktis ratu; greitai bėgti, skristi." Apskritai imant, autorius stengiasi savo teikiamąsias etimologijas pagrįsti tiek skolinamųjų žodžių daryba, tiek jų reikšmėmis, tiek kritiška tekstų interpretacija, kur tie žodžiai sutinkami. Linkėtina, kad autorius šios rūšies savo studijinį darbą toliau tęstų: tai būtų didelis indėlis lietuvių kalbos istorijai.

Iš visų kitų ypač išskirtinas B. Savukyno straipsnis "K probleme zapadnobaltijskogo substratą v jugozapadnoj Litve" (Dėl vakariečių baltų substrato pietvakarinėj Lietuvoj). Čia autorius, remdamasis jotvingų kalbos liekanomis, mėgina pažvelgti į jotvingų kalbos kaip sistemos tyrinėjimą ir tuo būdu patikrinti substrato tiriamųjų metodų tinkamumą. Jo nuomone, sėkmingas jotvingų toponiminio substrato tyrinėjimas turi būti paremtas 1. toponimijos stratifikacija pagal substratą ir superstratą (t.y. posluoksnį ir antsluoksnį), 2. atsargiu bei ribotu leksikologinių metodų panaudojimu (tais metodais padarytos išvados nevisados gali būti patikrintos) ir 3. pranašiu  fonetinio lyginimo bei arealinės tipologijos metodų pritaikymu. Tuo būdu, remiantis vien leksiniais liudininkais, esą negalima visai tikrai pasakyti, kad pvz. Kirsna "deš. Šešupės įt. (Kalvarija)" būtų vakarų baltų (jotvingų) žodis, nes prūsų būdvardžiui kirsnan "juodas" lietuvių kalboj atitinkąs keršas ir gal  kirš(n)as, plg. Kiršinąs up., Kirkšno-upis up. ir kt. Bet fonetiniai atitikmenys (prūsų s : liet. s), kaip kad ir K. Būga manė, jau aiškiai rodą, kad Kirsna galinti būti priskirta prie vakarietiškų baltiškų (taigi ir jotvingiškų) pavadinimų. Šitaip galvodamas, jis aiškiomis jotvingybėmis laiko ir Azdgis ež. (Leipalingis) šalia Ažagis arba Ažagys up. (Šeduva; plg. ežegys "pužas, pūgžlys"), Veisiejis ež. (Veisiejai) šalia Viešetė up. (Seda), Viešinta up. (Viešintos), Zebrys ež. (Gudeliai) šalia Žeberė up. (Užventis), Žebokšta up. ir ež. (Musninkai; plg. dar Žebras, Žebrys) ir kt. Pagaliau šalia tokių vietovardžių arba vandenvardžių su s arba z (pvz. Azdgis, Jieznas, Kirsna, Persas, Veisiejis, Zapsys, Zebrys, Zervynas ir kt.) kaip tik toje pačioje srityje tam reikalui apsčiai vartojama ir priesaga -ingis (-ingė), pvz. Apsingis ež. (Merkinė), Leipalingis, Nedingis ež. ir up. (Varėna), Pilvingis ež. (Merkinė), Suvingis ež. (Daugai) ir kt.; plg. dar prūsų Balyngen ež., Dobringe up. Seringe ež. ir kt. Apskritai imant, autoriaus galvojimas iš esmės nėra naujas, — tai jau teigė K. Būga ir kt., — gal tik tiek skiriasi nuo ankstyvesniojo, kad prie jotvingybių jo priskiriamas vienas kitas naujas žodis (pvz. Persas, Veisiejis ir kt.), bet tai kaip tik, bent tuo tarpu, ir sukelia kiek abejonių. Pvz. jis, remdamasis S. Karaliūno išvadomis, mano, kad šaknyje vieš- (iš  veiš- : Vieša, Viešetė, Viešinta) priebalsis š po i esąs kilęs iš senovinio s, kuris dar išlikęs jotvingų kalboj (plg. Veisiejis). Bet kaip tada aiškinti Veiseistė (arba Veiseisčia) "deš. Neries įt. (Lapės)", Vieša (iš  veis-) "deš. Širvintos įt. (Širvintos)", Viesys ež. (Pabaiskas) ir kt.? Antra vertus, kaip jau minėta, senovinis priebalsis s po i, u daug kur gali būti ir neišvirtęs į š. Visa tai, reikia tikėti, daug daugiau paaiškės, kai bus surinktas ir moksliškai ištirtas visas Lietuvos žemės vardynas.


L. URBONAS
Vietinis (1965)

Kiek kitokesnis yra K. Kuzavinio straipsnis "Etymologica". Jis mano, kad daugumas baltų kraštovardžių esą kilę iš vandenvardžių; pvz. Lietuva kilusi iš  Lietavd, iš kurios vėliau atsiradusi hibridinė Lietduka "deš. Neries įt." (Gelvonai); senoji  Latva "Latvija" atsispindinti latvių vietovardžiuose Latve, Liellatva, Latvite ir esanti susijusi su vandenvardžiais (plg. Latava, Latuva "deš. Šventosios įt."); kraštovardis Dainava esąs sietinas su upėvardžiu Dainava "Vardaunios ež. įt. (Varėna)"; kraštavardis Sūduva irgi atsiradęs iš upėvardžio  Sūduvd, kuris vėliau, matyt, buvęs perdirbtas į Sūduonid "kair. Šešupės įt. (Liudvinavas)" ir kt. Toliau jis senąjį aisčių vardą (Tacito Aestiorum gentes) sieja su bendrašakniais vandenvardžiais, pvz. Aistd "deš. Širvintos įt. (Bartninkai)", Aisetd "kair. Nemunėlio įt. (Rokiškis)" ir kt., taigi kraštovardis   Aistd (Aistija) galėjusi atsirasti iš upėvardžio Aistd. Senoji prūsų žemės kiltinė sritis Nadrava, Nadruva esanti susijusi su Drėverna "Kuršių marių įt. (Priekulė)", Sandrava "deš. Luknės įt. (Šiluva)" ir kt. Senovės sėlių kraštas Sela (lot. Selonia) veikiausiai irgi esąs kilęs iš atitinkamo upėvardžio; plg. Seliupis "kair. Šventosios įt. (Daugailiai)" ir kt. Bet šitoks autoriaus galvojimas atrodo kiek mechaniškas. Visų pirma senoviniai prūsų žemės kiltinių sričių pavadinimai tėra išlikę sulotyninti: Pamesania, Nattangia, Nadrowia, Sudotoia ir kt.; jų lietuviškos rekonstrukcijos (Pamedė, Notanga, Nadruva, Sūduva) yra K. Būgos darbas. Analogiškai pagal sėn. liet. Prūsą "Prūsai, Prūsija" ir latvių Kursą "Kuršas, Kurland" K. Būgos buvo susidaryta ir Sėla, taigi ir K. Kuzavinio Šėlos etimologija tegali būti ne kas kita, kaip analoginė abstrakti rekonstrukcija. Taip pat ir vėlyvo naujadaro, Aistos "aisčių krašto", siejimas su dabartine liet. Aistd irgi tėra tik grynas spekuliatyvus, konkrečiai neįrodytas dalykas. Ir apskritai visas K. Kuzavinio etimologizavimo būdas yra perskubus, paviršutiniškas. Pvz. norėdamas Nadrava, Nadruva susieti su upėvardžiu  Drava (plg. prūsų Dravoe), jis mano, kad "pačioje Nadravos teritorijoje užfiksuotas" bendrašaknis upėvardis Druoja "Priegliaus įt. (Įsrutis)" esąs ne kas kita, kaip senesniosios  Dravos perdirbinys pagal modelį Knitūoja — Knituvd (Knitava) ir kt. Bet iš kur jis tai žino? Juk šalia Druoja dar pažįstami ir upėvardžiai Sruoja, Suojd, Šuojd, tad argi ir šie žodžiai būtų perdirbti iš  srava,  sava,  šava? Yra gerai žinomas faktas, kad uo vienoj ir toj pačioj šakny dažnai kaitaliojasi su au; pvz. Sudsas ež., Suosa up. yra susiję su suosti "kvaršinti" (t.y. džiovinti) ir toliau su sausas. Šalia Sruoja pažįstama ir srauja "srovė" greta sraujas "sraunas" ir srava "sravėjimas". Šalia Druoja turime ir upėvardį Druja, šalia kurio seniau galėjo būti ir  Drava; bet tai yra ne kas kita kaip įvairūs šaknies balsių kaitos u : uo : au atstovai; plg. dar srubd : sruobti : sraūti, šliužas : šliuožti : šliaužti ir kt.

Kitas savotiškas K. Kuzavinio etimologizavimo būdas yra daugelį įvairių darinių suplakti vienon krūvon ir juos visus kildinti iš vieno šaltinio. Pvz., jo nuomone, iš alėti "bėgti, tekėti, varvėti" esą sudaryta Alys ež., Alėja up., Alanta up., Alantas up., Alangd up., Alaušas ež., Aluona up. ir kt. Ir tai jam atrodo visai aišku; pvz. upėvardis Alupė dar labiau paryškinąs ryšį su alėti, nes jis esąs sudarytas "pagal panašų struktūrinį modelį kaip Tekupys : teketi"; nuo almėti "pamažu sunktis, varvėti, bėgti, pūliuoti", jis sako, mes turime galūninių vedinių (šaknis el-/ al-): Elmė up., Almė up., priesaginius darinius Almenas ež., Almajas ež. ir kt. Pagaliau iš veiksmažodinės šaknies al- galįs būti atsiradęs ir alūs!

Nesileisdamas dėl to į platesnes diskusijas, čia paminėsiu tik vieną kitą dalyką. Kaip rodo priesaginė žodžių daryba, Aluona veikiausiai yra vardažodinės, ne veiksmažodinės kilmės; plg. Beržuond, Ežeruona, Lazduona, Šaltuond, Vyžuona, ir kt. Žodžiuose Alanta, Alantas, Salantas galime skirti senesnius kamienus alan-, salan- šalia ala- I aid kituose vediniuose, būtent — Alan-tas (=latvių aluots "šaltinis" iš  alantas), Alan-td: latvių aluogs "šaltinis" (iš  alan-gas), Alan-ga: latvių Ala (upė); Sdlan-tas : latvių Sala-te, Salatu ezeit, liet. Sála-kas : Sala up. ir ež., Saló-tas its ež. || sala "ínsula", át-sala "upės įsi-is į krantą, užtakis" ir kt.; dėl darybos U .4ifcañ-tis ež. : Alkas ež., Alka ež. ir up.,
atl tinia ež. : Kama-tis up., Kamd-nai ež. (plg. nfls "ratilas" : ratas) : Kamė up., lat. kams, ma. kom "grumtas", Šlavan-tas ež. : Ap-šlauas ež. ftulifi Slavė up. alalinas ež., Laukantė up. : laū-laip pat lamañ-tas "gabalas" : lama-tas, lama Las "t.p. :rus. lom "Bruch, Bruchstück, Bruch-i Bn", liet. ap-lamas "paviršutiniškas, negudrus, apykvailis (t.y. aplūžęs)", lapañ-tas "gabalas" : lapa-tas "skuduras, skurlis" : lapas "Blatt" ir kt. Sitos rūšies dariniai (Alantas, Salantas . . .), kaip rodo gausūs kai kurių kitų ide. kalbų atitikmenys, buvo pradėti daryti jau senų senovėj, veikiausiai dar net prieš dalyvių su -nt- susiformavimą. Antra vertus, žem. veiksmažodžio salti "tekėti", kaip ir malti (plg. slavų *melti > lenk. mleč), tarpti "klestėti, vešėti" ir kt., šakninis a gali būti ne pirminis, bet ilgainiui atsiradęs iš iteratyvinių arba intensyvinių tos pat šaknies veiksmažodinių lyčių, plg. *séZti : saldyti "daryti, kad tekėtų", nerti : nardyti ir kt. Taigi vandenvardis Sala ir sala "ínsula", atsąla gali būti sudaryti iš *selti visai panašiai, kaip pvz. laida "leidimas, nusileidimas" : leisti ir kt.; šalia *selti toliau savo keliu galėjo atsirasti ir selėti, selii; plg. gesti: gedėti, skelti : skelėti "skolingam būti", "tekti (=latvių tekt, sen. slavų tešti iš *tekti): teketi (latvių tecėt), veržti : veržėti ir kt. Taigi tiek Alantas, Alanta, latvių aluogs, liet. Alangá (dėl darybos plg. dar žabdn-gai : žabas, žabą), tiek Salantas veikiausiai yra sudaryti iš varda-žodinių (nominalinių), ne tiesiogiai iš veiksmažodinių lyčių; plg. dar Gausantė up., Kražantė up., Kregždantė, Rominta, Širvinta up., Uolintd up., Uosintas ež., Žuvintas ež. ir kt. Tokie dariniai kaip Alupė, Sdlupis yra vėlyvesnių laikų padarai. Apie visa tai teks kur nors kitur plačiau pakalbėti.

Paskutiniajame straipsnyje A. Vanagas svarsto Labguvos (-avos) upės ir miesto vardo darybą ir kilmę. Jo nuomone, senoji šio vardo forma buvusi *Labjavd (*Labjuva)>*Labiavd (*Labiuva), iš kurios kilęs ir vok. Labiau. Vietoj j žodyje * Lab java priebalsis g galėjęs atsirasti vokiečių kalbos įtakoje, nes XI - XIV amžiais, o kaikurio-se vokiečių tarmėse ir vėliau, priebalsis g tam tikrose pozicijose buvęs tariamas kaip j. Ir tikrai: vietiniai Klaipėdos krašto vokiečiai (iš dalies su-vokietėję lietuviai) pasiskolintuose lietuvių tikriniuose varduose liet. priebalsį g dažnai tardavo kaip j, bet tuos vardus užrašydavo nevienodai — vienur iš tarimo, kitur iš kilmės; pvz. liet. Gegė, Begėdžiai, Uogius jie rašydavo Jdge, Bejehden, O jus, o Gailius, Gėdkantas, Ilginis, Stulgys — Gailus, Gettkandt, Ilginnis, Stulgies, nors tardavo jeilus, jetkant, iljinis, stuljis. Kartais būdavo ir priešingai daroma: kai kuriuose suvokietintuose varduose liet. priebalsio j vietoj būdavo parašomas ir g, pvz. Kalnuggen, Jurgoneit (tariama: kalnujen, jurjoneit) iš liet. Kalnujai, Jürjonaitis. Dėl to vokiečių būdavo rašoma ir Dange, Minge, o tariama danje, minje, iš liet. Danija, Minija; šios pastarosios lytys vėliau Klaipėdos lietuvių tarmėj yra išvirtusios į Danė, Minė. Iš vokiškų parašymų kaikas ir lietuvių kalboj buvo pradėjęs Danės, Minės vietoj klaidingai rašyti ir tarti Dangė, Mingė, bet šios lytys plačiau nebuvo įsigalėjusios. Dėl visa to plg. dar W. Fenzlau, Die deutschen Formen der litauischen Orts- und Personennamen des Memelgebiets (1936). Todėl tenka abejoti, kad Labgavd (ir Labguva), kuri jau nuo senesnių laikų pažįstama, galėjo būti dėl vokiečių kalbos atsiradusi iš *Labjava arba *Lab-juva, juo labiau, kad prūsų šaltiniuose ji dar buvo parašoma ir Labegow, Labegowe, Labigow, panašiai kaip Graudekaym, Graudikaym ir kt. Šis klausimas turės būti dar pagrindžiau tiriamas.

Apskritai imant, abu pirmieji šio žurnalo sąsiuviniai yra gana solidūs: beveik visi autoriai stengiasi pasirinktuosius dalykus svarstyti tikrai moksliškai — blaiviai, dalykiškai, be jokių ideologinių priemaišų, ir visus savo svarstymus jie daugiau ar mažiau pagrindžia autentiškais duomenimis. Žinoma, daugumas iš jų dar tebėra mokslo žaliūkai, ir kai kurie jų įrodinėjimai dar neatrodo visai įtikinami. Bet reikia tikėtis, kad vieni kiti iš jų su laiku daugiau įsidirbs, įsigis esmingesnių ir pagrindesnių kalbotyrinių žinių ir tuo būdu išeis į platesnius kalbotyros plotus. Tada jie jau savaime pastebės, kad, norint geriau pažinti lietuvių ir kitas baltų kalbas, yra būtinai reikalinga pasižvalgyti ne tik kaimyninėse slavų ar germanų, bet ir kitose giminingesnėse indoeuropiečių kalbose, nes tai kaip tik daug kur padeda geriau ir giliau suprasti tiriamosios kalbos dalykus. Todėl nėra jokio reikalo, kaip kad kartais mėgsta daryti K. Korsakas, dabartiniams Lietuvos lituanistams priekaištauti, kad jie kol kas labai maža kreipia dėmesio į baltų slavų santykių problemą ar kitus panašius dalykus. Norint sėkmingiau spręsti lyginamąsias baltistikos bei slavistikos ar kitų indoeuropiečių kalbotyros sričių problemas, reikia būti geriau ir pagrindžiau apsityrusiam tiek pačioj baltistikoj, tiek slavistikoj, tiek iš viso lyginamo joj indoeuropiečių kalbotyroj. Lietuvos lituanistai, kai jie įsigis reikiamo patyrimo šiose srityse, jau ir be pašalinių pagraudenimų galės vis daugiau pasireikšti gilesnėmis, solidesnėmis studijomis. Tam reikia daugiau paruošiamųjų darbų, daugiau šaltinių, daugiau sistemingos tiriamosios medžiagos ir, svarbiausia, vis didėjančio, kalbinio įžvalgumo. .Linkime jiems pasisekimo!

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai