Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VALSTYBINIŲ SIENŲ PROBLEMATIKA IR LIETUVOS SIENŲ KLAUSIMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. VL. VILIAMAS   

Valstybinių sienų klausimai nuo senų laikų turėjo didelės reikšmės tautų bei valstybių gyvenime. Jau romėnai yra sukūrę sienų teisės pagrindus ir davę ištisą eilę su sienomis susijusių sąvokų, kaip: lirnes, confinium, terminus, finis. Romėnai net yra turėję sienų dievus: Janus, — dviveidis, saugojęs sienų perėjimus, Limen-tinus — slenksčių ir užtvarų dievas, Forculus — vartų, Cordea — durų ir užraktų deivė. Sienų tvarkymas ir jų saugojimas buvo laikomas dievų darbu.

Devynioliktame šimtmety ypač išryškėjęs tautų atbudimas ir apsprendimas iškėlė etnografinių sienų tyrinėjimus. Visokeriopas sienų tyrinėjimas ir mokslinė sienų tyrinėjimo metodologija suklestėjo po pirmojo pasaulinio karo, kada politiniai žemėlapiai žymiai pasikeitė ne tik Europoje, bet ir kituose kontinentuose. Prancūzų geografai: E. Tenot, J. Bruhnes, anglų: Cur-son, C. F. Fawcett, Th. Holdich, vokiečių: F. Ratzel, A. Penck, R. Sieger, J. Soelch, O. Maull ir kiti išryškino valstybių sienų problematiką, jų tipus ir nagrinėjimo metodologiją. Taigi sienų nagrinėjimas įgavo visai mokslinį pobūdį, reikalaujantį specialaus pasiruošimo.

I.   VALSTYBINIŲ SIENŲ SUPRATIMAS IR JŲ TIPAI.

Paprastai galvojant, valstybinė siena suprantama kaip riba, kur baigiasi tos ar kitos valstybės įstatymų galia. Tuo atžvilgiu siena yra suvedama į geometrinę liniją, kuri betgi yra abstrakcija ir paprastas kompromisas. Tačiau jei valstybę suprantame, kaip tam tikrą organizmą, su jos visokeriopa, — tautine, kultūrine, ūkine, — struktūra, tai valstybės sienos yra valstybių periferinis organas, kuris apjuosia jos kūną. Turint galvoje nepaprastai įvairią valstybių organizaciją, galima suprasti, kokį svarbų vaidmenį turi atlikti ir periferiniai valstybių organai — sienos, kame pasireiškia valstybės kūno tiek centrifūginių, tiek centripetinių jėgų ir funkcijų kompleksai. Sienos pasireiškia ne tik kaip apsaugos organai, bet ir tarpininkės tarp vienos valstybės ir kitų, tą valstybę tiesiogiai ar netiesiogiai supančių kraštų.

Išoriniai veiksniai mažiausia paliečia valstybių sienas tada, kada tos sienos apriboja organiškai tarp savęs suaugusias erdves, bet ne prievarta suveržtas ir kitur gravituojančias erdves ir tų erdvių gyventojų kitur gravituojančius kultūrinius ir politinius interesus. Tautinis principas labai svarbus kultūrinio gyvenimo veiksnys; tautinis veidas apsireiškia per tautų kultūrą ir todėl labai svarbu, jei su valstybinėmis sienomis baigiasi tautų etnografinės ir kultūrinės sienos. Tautų kultūrinis veidas gali būti vergijos ar kitų svetimų veiksnių iškraipytas, sužalotas, nevienalytiškas. Tada, pripažįstant tautinį principą valstybiniame gyvenime, reika sudaryti tautoms ir sąlygas jų nevienodam kultūriniam veidui vėl atgauti harmoningą išvaizdą. Tačiau svarbu ne vien tautinis pilnumas ir organiškumas, bet ir organiškas ūkio, susisiekimo ir kito-kis pilnumas.

Tad, aiškėja, kad organiškai su valstybių organizmais suaugusios sienos yra geros, tinkamos ir normaliai pastovios; priešingu atveju jos neturi tų teigiamų savybių ir dažnai yra pažeidžiamos. Tačiau sienų pastovumas yra vis dėlto daugiau ar mažiau reliatyvus dalykas. Ekspansyvios tautos arba valstybės turi nuolatinę tendenciją sienas praplėsti, pasyviose tautose ar valstybėse sienų raida gali eiti priešinga linkme. Ši natūrali sienų plėtimosi ar šiaurėj imo tendencija gali būti sutrukdyta, kai tarp kaimyninių valstybių yra didelė dydžio, jėgos ar kultūrinio lygio disproporcija.

Sienų tipologija yra labai plati. Čia norima iškelti tik ryškesnius ir dažniau sutinkamus jų tipus. Pirmiausia sienas galime suskirstyti į natūrines ir nenatūrines. Natūrinės savo gamtinio pobūdžio atžvilgiu dar gali būti skirstomos į: 1) gamtos nustatytas, 2) prie gamtos sienų prisitaikiusias ir 3) gamtos reiškinius sekančias sienas.

1)    Kaip natūrines — gamtos nustatytas — sienas, galima suminėti aukštų kalnų keteras, aukštus ir sunkiai prieinamus vandenų ir sausumų krantus. Pavyzdžiai: Prancūzijos-Ispanijos siena, einanti per Pirėnų kalnus, Švedijos-Nor-vegijos siena, Italijos-Vokieti jos Brennerio siena, Peipsi ir Pskovo ežerai, palydimi ištisų balų plotų, gerai skiria Estiją nuo Sovietų Rusijos.

2)    Prie gamtos sienų prisitaikiusias valstybių sienas sutinkame didžiausiose Europoje Pripetės balose. Čia plati, vietomis sunkiai pereinama balų zona skyrė istorinę Lietuvą nuo Vo-lynijos ir Podolijos, skiria Gudiją nuo Ukrainos, į šias balas atsiremia natūrinės Lenkijos sienos.

3)    Natūrinėmis sienomis, prisitaikiusiomis prie žemės paviršiaus reiškinių, paprastai vadinamos tokios, kurios seka atskirus žemės paviršiaus bruožus, pvz., upes, siaurus ežerus, upių slėnius, kelius ir t.t. Tokių pavyzdžių galima rasti visuose mūsų pasieniuose: Nemunėlis, Vadakstis, Šešupė, Narutis ir t.t. Tokios natūrinės sienos skiriamosios galios arba visai neturi, arba jų reikšmė esti visai nežymi. Upių, ypač žymesnių, skiriamoji galia, kultūrinei pažangai vis daugiau augant, nustoja reikšmės. Reguliavimas, elektrifikacija, navigacija vis daugiau upes padaro ne skiriančiais, bet jungiančiais veiksniais, ir upės palieka valstybių sienas.

Nenatūrinių sienų yra gana daug, ir jų reiškiniai ir tipai yra dar painesnis reikalas. Čia sienų tipus galima nustatyti įvairiais atžvilgiais. Šioje vietoje galime tik trumpai suminėti sienas jų ekspansyvumo atžvilgiu. Pagal tai sienas galime suskirstyti į tris grupes.

I) Agresyvinės sienos. Jos turi aiškią tendenciją veržtis pirmyn. Tos sienos, kaip periferinis organas, yra virtusios puolimo įrankiu. Nenatūralus, bet daugiau dirbtinis tokiuose pasieniuose susisiekimo ir strateginių punktų koncentravimas, gyventojų tirštinimas ir nedraugiškas jų nuteikimas išduoda tokių sienų veržimosi tikslus. Prieš antrąjį pasaulinį karą tokios sienos buvo Klaipėdos ruože, Šlezvige-Holšteine, Bohemijoje, palei Strasburgą. Vokietijos sienos visose čia nurodytose srityse buvo agresyvinio charakterio. O ir kituose kraštuose jų buvo gana daug.

2)    Pusiausvyros sienos. Tai yra tokios sienos, kurios natūraliai arba sąmoningai neturi agresyvumo žymių. Tokios sienos lygiai skiria ir lygiai jungia. Iš tokios rūšies sienų galima suminėti Belgijos-Olandijos, Lietuvos-Latvijos, Esti-jos-Latvijos sienos. Pusiausvyros sienos dar yra skiriamos į ginamąsias, kada tarp valstybių pasireiškia nesantaika ir imama atsargumo ir gynimosi priemonių, ir difuzines, kai dvi draugiškos valstybės, turėdamos daug bendrų interesų, sienų skiriamąjį vaidmenį laiko visai nereikalingu, o abipusį bendradarbiavimą, sugyvenimą ir net tam tikrą susisiejimą — naudingu reiškiniu.

3)    Apatinės, arba neutralinės sienos. Šios sienos savo pusiausvyra gali ir nepasižymėti, bet jos nerodo ir jokių ekspansyvumo žymių. Tokio tipo pavyzdžiu gali būti Šveicarijos sienos. Gamta ir supančių tautų tolerancija šias sienas išlaikė pastovias. Jų nedrįso pažeisti Šveicariją supančios daug didesnės tautos.

Čia tik labai prabėgomis buvo paliesti kai kurie valstybinių sienų problematikos espektai. Tai parodo, kad jos sąranga yra gana sudėtinga ir valstybinių sienų nagrinėjimas reikalingas specialaus pasiruošimo.
Šioje vietoje mums rūpi iškelti klausimas, kuri gi mokslo šaka pirmoje eilėje susiduria su sienų problematikomis, arba jau jas turi savo mokslo objekto plotmėje?

Jau iš to, kas ansčiau pasakyta, aiškėja, kad valstybių sienos nėra geometrinės linijos, bet tam tikra pasienio zona, žemės paviršiaus sritis, kur pasireiškia valstybę apribojantieji veiksmai. Mokslinėje kitų kraštų literatūroje yra įsivyravusios net atskiros sąvokos, nusakančios sienas, kaip zonas, ir sienas, kaip linijas. Vokiečiai turi net tris sąvokas: "Grenzsaum," "Grenze", "Grenzlinie", kurios nusako sienų pobūdį pagal jų erdvinę išraišką. Prancūzai turi "frontier" ir "confin", kurių pirmoji reiškia sieną, kaip zoną, ir antroji — sieną, kaip liniją. Tas pat tenka pasakyti apie anglų "frontier" ir boundary". Lietuvių kalboje reikėtų vieningai vartoti "sieną", kuri atitiktų "Grenze". "frontier", ir "ribą, kuri atitiktų "Grenzlinie", "confin", "boundary".

Kadangi siena nėra linija, bet žemės erdvės, paviršiaus dalis, tai, kaipo tokia, ji visų pirma priklauso geografijos sričiai, o specialiai — regionalinei geografijai... Mat, regionalinė geografija nagrinėja žemės paviršių ne vienu kuriuo nors atžvilgiu, bet visais atžvilgiais, kartu suėmus. Taigi valstybinių sienų nustatymas, jų pravedimas, ir įvertinimas pirmoje eilėje yra geografų reikalas. Taip yra teoretinėje plotmėje, taip esti ir praktikoje. I. Bowman, neseniai miręs vienas žymiausių JAV geografų, jau 1917 m. kartu su kitais yra paruošęs "The frontiers of Language and Nationality in Europe" ir Paryžiaus taikos konferencijoje buvo vyriausiu teritorijų specialistu. Jis buvo svarbiausiu patarėju Lenkijos-Ukrainos paliaubų komisijoje, o taip pat sprendžiant Dancigo ir Tešino (Ciesz-
 
V. Petravičius   Nukryžiavimas  (aliejus ant šilko)  V. Augustino nuotrauka

gno) klausimus, Bulgarijos ir Adrijos reikalus, sienų ginčą tarp Texas ir Oklahomos ir daugely vietų ano ir antrojo pasaulinio karo teritoriniuose reikaluose, kaip Casablankoj, Dumbarton, Oaks ir kt. Anglų užsienio reik. minist. Lordas Curzon taikos konferencijos Paryžiuje metu irgi buvo savo srities specialistas. Jau 1908 m. jis yra išleidęs veikalą "On frontiers. A study in political geography". Prancūzų ir kitų tautų teritoriniai patarėjai buvo taip pat geografai: E. de Martonne, Demangeon ir kiti. Vokietijos geografų nestoras prof. A. Penck jau 1917 m. parašė svarbią studiją: "Ueber die politische Gren-zen", o ir kiti Vokietijos geografai aktingai dalyvauja visuose valstybinių sienų tyrinėjimo ir jų sprendimo klausimuose. Net generaliniai kariuomenių štabai turi specialius geografus patarėjus teritoriniuose reikaluose. Ir H. Mortensen, parašęs Lietuvos geografiją vokiečių kalba (Li-tauen. Grundzuege einer Landeskunde, Hamburg, 1926), buvo pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvoje, kaip karo geografas, ir savo patyrimą sunaudojo minėtam darbui. Panašių pavyzdžių galima parinkti labai daug. 1)
Taigi ir Lietuvos sienų tyrinėjimui pirmoje eilėje angažuotini ir įtrauktini mūsų geografai. Prof. dr. K. Pakštas ištisoje eilėje savo darbų yra labai konstruktyviai sprendęs Lietuvos sienų problemas. Taigi visai teisingai ir dabar jis vadovauja šiems mūsų darbams.

Sutinkant, kad sienų klausimuose pirmoje eilėje žodis priklauso geografams, žinoma, tuo visai nenorima paneigti ir kitų specialistų talkos ar bendradarivabimo. Ir istorikų, kalbininkų, etnografų, ekonomistų, teisininkų ir kitų savo srities žinovų tais reikalas atlikti tyrinėjimai, prieitos išvados ir nuomonės yra svarbus ir brangintinas patyrimas. Geografai šitomis paskirų sričių specialistų studijomis naudojasi ir visa tai įtraukia į bendrą sienų tyrinėjimų visumą. Taip prof. Z. Ivinskio paruošta rimta istorinė studija yra labai svarbus indėlis į mūsų sienų tyrinėjimą.

II.   LIETUVOS SIENŲ KLAUSIMAI

Turbūt, nei vienas iš Lietuvos klausimų nėra taip aktualus, kaip mūsų teritoriniai reikalai ir mūsų sienų klausimai. Sienų reikalais yra rašę diplomatai - politikai: P. Klimas, dr. L. Natkevičius, dr. K. Graužinis, A. Žilius. Tiesiogiai ar netiesiogiai tais klausimais yra rašę ar pasisakę visa eilė mūsų mokslininkų-visuomeninkų, kaip prof. K. Pakštas, prof. dr. Z. Ivinskis, dr. VI. Viliamas, prof. A. Tumėnas, prof. M. Biržiška, prof. A. Rimka, dr. G. Valančius, prof. A. Salys, prof. P. Jonikas, prof. J. Puzinas, J. Vileišis, inž. K. Brunius ir eilė kitų, neminint viso būrio nelietuvių.
------------
1) ) Ir šių eilučių autorius yra daug rašęs sienų klausimais. Jo disertacija, parašyta Berlyno universitetui, "Baltische Ostgrenzraum und die Ostgrenze der baltischen Staaten" (210 psl. su daugeliu žemėlapių, kartogramų ir tabelių) svarbus indėlis mūsų sienų tyrinėjimui. Disertacija dėl nepalankios nuomonės lenkams ir vokiečiams nebuvo leista nacionalistinės Vokietijos švietimo ministerijos spausdinti Vokietijoje. Tačiau jo prof. N. Krebso paskaitoje "Preussische Akademie der Wissenschaften disertacija buvo nurodyta, kaip pavyzdingas darbas sienų tyrinėjimo metodologiniu atžvilgiu.   Red.

Ir platesnėje lietuvių visuomenėje Lietuvos sienų reikalais susidomėjimas yra labai gyvas, kartais net pasitaiko aštrių ginčų sienų reikalais. Apskritai susidomėjimas mūsų teritoriniais reikalais pagirtinas ir sveikintinas reiškinys.

Lietuvos sienų aktualumo ir kai kurio nesutarimo svarbiausios priežastys yra tos, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tautos žemė — Lietuva — nei gilesnėje senovėje, nei vėliausio nepriklausomo gyvenimo laikotarpiu nebuvo tapatin-gos sąvokos. Praeity Lietuvos valstybės plotai prašoko etnografines Lietuvos žemes. Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo laikotarpiu Lietuvos valstybė apėmė beveik tik pusę mūsų etnografinių žemių. Šitas dvejopas Lietuvos etnografinių ir valstybinių žemių neatitikimas, Lietuvos sienų nepastovumas ir vėlesniu laikotarpiu svetimųjų dažnas jų perstatinėj imas ir yra tos priežastys, kad Lietuvos sienų klausimai yra aktualūs ir sudaro labai reikšmingą mūsų gyvenimo problemą.
Nesileidžiant šioje vietoje į pačių Lietuvos sienų problematiką, tektų iškelti tik keletą bendrų sugestijų, kurios, mūsų supratimu, nereikėtų išleisti iš akių, svarstant mūsų teritorines problemas.

I. Visų pirma reikia giliai įsisąmoninti ir daryti griežtą skirtumą tarp Lietuvos valstybės ir Lietuvos žemių. Lietuvos valstybė pasibaigia ten, kur pasibaigia Lietuvos įstatymų galia, valstybės teritorija. Ją žymi valstybinių sienų ženklai: muitinės, pasienio stotys, perėjimo punktai, sienų linijos gairės, grioviai, stulpai ir 1.1. Lietuvos žemės baigiasi ten, kur pasibaigia lietuviškos tautinės kultūros žymės, gyventojų lietuviškumas, lietuviškos kultūros apraiškos: lietuviška sodybų statyba, lietuviška tautodailė, tautosaka, vietovardžiai ir visos kitos lietuviškos kultūros apraiškos.

Kalbant apie tautos žemių sienas, daugiausia dėmesio kreipiama į gyventojų kalbą. Tačiau kalba nėra vienintelė tautinio apsireiškimo žymė. Lietuviams gyvenant tarp didžiųjų ir ekspansyvių kaimynų, gyvenamų plotų pakraščiuose lietuvių kalbos vartojimas yra susilpnėjęs, apiblesęs. Tačiau ten gyvenamus ar gyventus lietuvių plotus ryškiai nurodo lietuviško tipo sodybos, lietuviška tautodailė, lietuviški papročiai. Pavyzdžiui, sodybų statyba, talkų paprotys daug aiškiau ir griežčiau parodo lietuviškus plotus Rytprūsiuose, negu lietuviškos kalbos vartojimas. Arba vėl — kaimų forma, lietuviškos klėtys, skrynios, kryžiai ir smūtkeliai daug toliau mus veda į rytus ir visus Vilnijos "tuteišus" gražiai priskiria Lietuvai.
 
Taigi Lietuvos istorija, Lietuvos geografija, o ir kitų žinių perteikimas apie Lietuvą turi apimti ne vien Lietuvos valstybę, bet visur ir visada Lietuvą, lietuviškų žemių raidą, jos dabartinę išraišką ir santykius. Gyvendami Lietuvoje, mes darėme klaidų, dažnai maišydavome Lietuvos valstybės ir Lietuvos sąvokas. Pavyzdžiui, Statistikos Biuras leido "Visą Lietuvą", bet joje buvo daviniai tik apie Lietuvos valstybę. Ant pašto ženklų spausdinome žemėlapį ir vardą "Lietuva", o tai reiškė tik Lietuvos valstybę. Latviams ir estams šio skirtumo nereikėjo daryti, nes jie visas savo žemes, ir dargi su priedais, buvo apjungę į savo valstybes. Lietuviams šis skirtumas visur buvo reikalingas pabrėžti. Lenkai aiškiai skiria "Rzeczpospolita Polska" ir "Pols-ka". Taip pat daro skirtumą vokiečiai tarp "Deutsches Reich" ir "Deutschland". Žinoma, mūsų siekimas yra, kad Lietuvos valstybė apimtų visą Lietuvą, tačiau to negalint pasiekti, reikia niekuomet iš akių neišleisti susidariusių skirtumų.

2. Nors ir svarbu būtų turėti pilnesnį Lietuvos žemių vaizdą ir jų įvairiais atžvilgiais apribojimą bei sintetinį mūsų sienų atvaizdavimą, reikia neužmiršti, kad Lietuvos plotuose ir jos pakraščiuose įvykę ir vykstą pasikeitimai taip pat reikalingi mūsų didelio dėmesio ir gero pažinimo. Bolševikinis režimas akupuotoje Lietuvoje, Rytprūsiuose, plačioje Vilnijoje ir Gudijoje yra padaręs ir tebedaro epochinės reikšmės pakeitimus. Rytprūsiuose iki vadinamosios Potsdamo linijos yra beveik visai išnaikinti vokiečiai. Lietuvoje, Gudijoje išžudyta ir išvežta šimtai tūkstančių gyventojų, kiti suvaryti į kolchozus, išgriauti kaimai, sodybos. Į visus šiuos kraštus privežta rusų ir aziatų: mongolų, totorių, kinų, korėjiečių ir kitų. Šaltasis karas ne vien Lietuvoje, bet visoje Vidurio Europoje naikina vietos gyventojus daug didesniu tempu ir daug didesniu mastu, kaip tai kada yra naikinę patys karštieji karai. Penkmečių darbai ir planai praneša praeities šimtmečius.

Nėra jokios abejonės, kad tie visi padariniai turės nepaprastai didelę reikšmę pokariniam tų kraštų atstatymui ir jų teritoriniams klausimams. Naujai sukurti erdvių ir gyventojų santykiai, kraštų apvaldymo ir atstatymo galimybės tuometiniai tautų potencialai bus daug daugiau vertinami ir paisomi, kaip tarptautinės ar tarpvalstybinės sutartys, arba seniau turėję reikšmės, nors ir labai svarūs, etnografiniai ar kurie kiti motyvai.

Dabartinės laisvos Europos didžioji problema yra Europos hiperpopuliacija. Nežiūrint, kad po antrojo pasaulinio karo apie 2 milijonai Vakarų Europos gyventojų persikėlė į užjūrio kraštus, dar apie 5 mil. žmonių Vakarų Europa turi perdaug, negu leidžia jos ekonominiai ištekliai. Tas gyventojų perteklius su didžiausiais sunkumais norima perkelti į kitus kraštus. Tačiau dabar okupuotai Europos daliai išsilaisvinus, jei gyventojų perteklius nebus sumažintas, retesnėms erdvėms Europoje bus daug neatsiginamų pretendentų. Vokiečiai ir lenkai, arba vieni iš jų, reikš labai dideles pretenzijas prasiplėšti išretintų erdvių sąskaita.

Lietuvių tautos nuostoliai jau dabar labai dideli. Mes tik apytiksliai nuvokiame tų nuostolių skaičius. Daug kas iš mūsų kartais net perdaug tuos skaičius padidina. Tai jau neapdairus pasitarnavimas kitiems. Reikėtų visur operuoti tik mūsų oficialių organų skelbiamais ir patikslintais daviniais. Jau dabar aiškėja, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje pasilikusių kunigų redukavimas į 100, arba ir kiti skelbiami skaitmenys yra pakuždėti lenkų, ar vokiečių — ir tai, greičiausia, sąmoningai. Mes tuos skaičius kartojame, norėdami sužadinti kitų pasigailėjimą mums, bet tuo dažnai kenkiame sau. Realybė yra tikrai klaiki, nuostoliai dideli, tačiau jų nereikia perdėti ir nenurašyti mūsų tautos į nuostolius didesniais skaičiais, negu juos nurašo žiaurusis okupantas.
Tai vis gana svarbūs klausimai mūsų valstybės atstatymui ir jos žemių apribojimui. Juos reikia sekti su nepaprastu atidumu ir tinkamai įvertinti.

3. Didelės reikšmės atsikuriančiai Lietuvai ir jos sienų nustatymui turės ir mūsų santykiai su kaimynais. Daugelio dalykų dabar nei numatyti negalime, bet į mūsų kaimynus, į mūsų būsimus ar galimus tarp kaimynų santykius jau dabar reikia atkreipti daug didesnis dėmesys.

Pavyzdžiui, dabar atrodo gana tikra, kad didysis konfliktas tarp Sovietų Rusijos ir Vakarų pasaulio yra neišvengiamas. Nedvejojame taip pat, kad tas konfliktas baigsis Vakarų laimėjimu. Tačiau tuo tarpu pasakyti, ar Vakarai sieks Rusijoje tik komunistinės santvarkos panaikinti, ar eis ir prie Rusijos padalinimo, tuo būdu užkertant kelią ne tik komunistiniam, bet iš viso rusiškajam imperializmui. Visai apytikriai galima sakyti, kad Vakarai tuo atžvilgiu dar nėra apsisprendę. Pavyzdžiui, JAV yra nemaža nuomonių, kad Rusija turi būti padalyta, bet dar daugiau yra tokių, ir jų žodis tuo tarpu vyrauja, kad reikia siekti Rusijoje tik komunistinio režimo panaikinimo. Tiek vienas, tiek kitas atvejis turės didelės reikšmės ir Lietuvos būsimoms sienoms ir net iš viso būsimam Lietuvos likimui. Nepadalytos Rusijos vakarinės sienos greičiausia eitų Pabaltijo valstybių rytinėmis sienomis ir gal Curzono linija tarp Rusijos ir Lenkijos. Jei įvyktų Rusijos dalinimas, greičiausia iškiltų Ukrainos ir gal net Gudijos valstybės. Tai vėl sudarytų naują konjunktūrą ir Lietuvos sienų problemoms. Estai, latviai, gudai, ukrainiečiai daugiausia pasisako už Rusijos padalinimą, gerai žinodami, kad Rusijos vulkano niekuomet nebus galima sustabdyti pastoviuose varžtuose. Lenkuose yra įvairių nuomonių. Kai kurie iš jų galvoja, kad iš nepadalytos Rusijos jie rytuose gaus daugia žemių, negu iš pašonėje atsistačiusios Ukrainos ar Gudijos.
Šitame Vakarų apsisprendimo dėl Rusijos vyksme mes turime dalyvauti ne tik kaip stebėtojai, bet aktyviai ir sumaniai reikšti ir kelti mūsų nusistatymą bei samprotavimus.

Mūsų santykių su lenkais klausimas taip pat gyvas ir aktualus. Politiniai lenkų egzilai yra nevieningi. Tuo tarpu lenkai veikia trijuose frontuose: egzilinė lenkų vyriausybė Londone, Nacionalinė Lenkų Taryba ir Demokratinis Lenkų Centras. Pirmieji siekia daug žemių Rytuose ir Vakaruose, antrieji daugiau atsigrįžę į Vakarus ir siekia Oderio-Neissės — dabar esamos sienos, tretieji savo teritorinių reikalavimų griežtai neformuluoja, bet stovi už lenkų tautai būtinai reikalingą gyvenamą erdvę. Taigi ir lenkų planai, jų projektai ir samprotavimai mums reikia gerai pažinti, su lenkais palaikyti kontaktą ir j ieškoti tarp jų mums palankesnių ir priimtinesnių nusistatymų.

Vokiečių rytinių teritorijų problemos taip pat neišleistinos iš akių. Vokiečių šūkis: "Nach Osten wollen wir reiten" yra senas ir nesikeičiantis. Vokiečiai ir antrojo pasaulinio karo metu norėjo pasigrobti naujų žemių rytuose. Tačiau užuot gavę, jie nemaža prarado. Lenkija iš Vokietijos žemių gavo: Dancigą — 1,893 km.2, Rytprūsių — pietinę dalį — 23,655, Aukštutinės ir Žemutinės Silezijos sritis — 34,816, Zittau apskritį — 146, Wollin ir Usedom salas — 658, Pomeranijos — 30,335 ir vadinamąją Lebuser žemę — 11,350. Pagaliau šiaurinė Rytprūsių dalis yra Sovietų Rusijos rankose 13,336 km.2. Taigi, iš viso Vokietija neteko rytuose 116,189 km2. Tai yra labai žymūs nuostoliai. Jau dabar visa Vokietijos mašinerija, o taip pat institutai, spauda ir kitos priemonės užsukti tiems kraštams atgauti.

Žodžiu, visuose pakraščiuose mums reikia ypatingu būdu budėti ir sekti įvykių eigą. Naujas Europos pertvarkymas greičiausia neis tuo keliu, kokiu ėjo po pirmojo pasaulinio karo Versalio taikos konferencijoje. Nauji santykiai, nauji šūkiai, visokeriopo Europos federalizmo idėjos ir tam tikslui sukurtos organizacijos taip pat turės savo reikšmę.

Visa tai vienu ar kitu atžvilgiu atsilieps ir Lietuvos valstybės atstatyme ir jos teritoriniuose klausimuose. Visame šitame darbo bare visų mūsų glaudus ir planingas bendradarbiavimas yra ne tik reikalingas, bet ir būtinas. Visiems darbo ištisi plotai, bet jie reikia rikiuoti pagal atitinkamas sritis, patyrimus r sugebėjmus.
Mes nesame toke tvirti ir savarankūs, kad savo teritorinius klausimus galėtume spręsti ir nustatinėti patys vieni. Žinoma, mes turime turėti savo nuomonę ir aiškius nusistatymus, tačiau galutinas jų realizavimas priklausys nuo to, kaip tvirti mes galėsime atsisėsti prie derybų stalo ir kaip mūsų reikalavimus supras ir vertins kiti derybų partneriai.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai