Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KRIKŠČIONIŠKASIS STRINDBERGAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Lingis   
Stockholmo šiaurinėse kapinėse, įėjus pro pirmuosius vartelius, vadinamajame neturtingųjų kvartale, slėnely, yra supiltas nedidelis, dabar žolele apaugęs kapas, ant jo neukš-tas, kokio pusantro metro, juodai dažytas paprastas medinis kryžius. Kryžiuje įrašas: Ave crux spes uni-ca. Daug žmonių praeina pro tą kapą. Prie jo stabteli gal tik tas, kurs iš anksčiau žino, kad čia ilsis didysis švedų rašytojas Augustas Strindbergas. Iš tos taip gilios lotyniškos sentencijos sprendžiant, reikia daryti išvadą, kad čia ilsis pamaldus krikščionis. Skaičiusiam Strindbergo natūralistinius romanus bei apysakas, nesinorėtų tikėti, kad tokie žodžiai galėjo būti įrašyti į Strindbergo kryžių. Strindbergą mes žinome, kaip brutalų natūralistą, ateizmo druska pasūdytą. Bet toks Strindbergas išbuvo ligi savo penkiasdešimtųjų metų. Paskui jis pradėjo jieš-koti išganymo ir atpirkimo, nors religinių pradų netrūko jau ir jo jaunesnėje kūryboje. Ten ir reikia jieškoti jo krikščioniškosios raidos užuomazgos, nors pats jo atsivertimo centras yra jo paskutiniuose veikaluose, net ir ne "Inferné", nuo kurio jo religinis persilaužimas imamas skaityti.

Daug buvo rašyta apie Strindbergą. Ne viena monografija išvydo bibliotekų lentynas. Bet nė vienas iš jo biografų bei monografų nesuprato Strindbergo religinės problematikos, net ir toks didelis žinovas, kaip prof. Martin Lamm, kurs už Strindbergo komentarus net į švedų Akademijos kedę atsisėdo. Pro šalį praėjo ir prieš metus pasirodžiusi Gun-nar Brandell detali studija apie Strindbergą. Neseniai pasirodė dar viena knyga — Jakob Kullingo. Kaip ir visada, bežvelgdamas klasinę švedų literatūrą, labai nedrąsia forma mėgina Kullingas dar kartą panagrinėti Strindbergą, bet šį kartą jau iš grynai religinio aspekto. Jis mėgina nuškicuoti visą. Strindbergo religinės raidos eigą, bet svarbiausiu uždaviniu yra vistik pavaizduoti paskutiniųjų metų religinius kūrinius, jau po "Inferno" ir "Legendų."

Autorius pastebi, kad Strindbergo sukilėliška drama "1 Damaską" (I) dar nėra gilaus Strindbergo religingumo liudininkas. Bet ten jau yra takeliukų, kurie Dievo malonės mintį paliečia. Strindbergas ima artėti į krikščioniškąjį Kristaus atpirkimo pažinimą. Toji problematika dominuoja jo paskutiniųjų dvejų metų kūryboje". "Folkungų giminės pasakoje" svarbiausias personažas, Magnus Eriksson, yra savotiškos rūšies Kristus, savo giminės kalčių atpirkėjas. Atpirkimas yra ir jo dramos "Velykos" tema. "Karūnuotosios nuotakos" centrinė tema yra pasakojimas, kaip žmogus, tikėdamas vien tik į Kristų, gali būti išganytas.
Sekančiais metais Strindbergo pasaulėžiūroje ima dominuoti sinkretis-tinė linija. Kaip kad po "Inferno" krizės jis išslydo iš katalikybės, kurią jis daugelyje taškų buvo palietęs, taip dabar, nors ir negalutinai, jis atsisako ir liuteriškojo požvilgio. Šis požvilgis gi nuolat pasikartoja tiek jo kūryboje, tiek jo privačiame gyvenime. Jis mėgina atmesti visokius vienpusiškus sprendimus, jis kovoja už religinę toleranciją (pvz., dramoje "Gustaf Adolf"), o "1 Damaską" (III) jo sintezė dar labiau prasiplečia, vienuolynas ten yra "vakarietiško švietimo paminklas", o pats prioras ten labiau žmogiškas, negu kunigiškas. Vienuolynas yra jokiam tikėjimui nepriklausą, humaniškumui bei rezignacijai skirti namai.
 
"Svajonių vaidinime" narsto budistinės- šopenhaueriškos mintys, o išpažinimo knygoje "Vienišas" Strindbergas rašo: "Aš nesu katalikas, tokiu niekada nebuvau, nes aš negaliu prie vieno išpažinimo prisirišti". "Gotiškuose kambariuose" staiga didžiai nustebintai iškyla gana aštri polemika prieš protestantus. Jau dramoje '"Gustavas Vaza" protestantizmo pionieriaus Švedijoje Olaus Petri sūnus Reginaldas atmeta Liuterį.

O kai Strindbergo kely vėl ima niauktis, Dievo malonė jame vėl įgauna naujo aktualumo ir tikrovės. Jis įžiūri, kad žmogus savo pagrinduose yra pykčio apsėstas, ir iš to intensyvaus žmogaus sugedimo ir bejėgiškumo pergyvenimo gimsta nauja orientacija. "Religiniame renesanse" (Kalboje švedg tautai) Strindbergas rašo: "Kaip jau žinoma "Mėlynosiose knygose", aš vėl grįžau į krikščionybę, kaipo į vienintelę, man galimą dvasinio gyvenimo formą". Būtų galima dar ryškiai pabrėžti — vienintelis Strindbergo pribrendęs krikščioniškas kūrinys ir yra "Mėlynosios knygos", kuriose yra bene pačios šviesiausios vietos visoje švedų krikščioniškoje apologetikoje. Ir tik "Mėlynosiose knygose" stabilizuojasi krikščioniškoji Strindbergo pasaulėžiūra. Pagalba yra, "bet tik vienoje vietoje, tame, kurs pats yra kelias, tiesa ir gyvenimas". Strindbergas protestuoja prieš Strausso mėginimą "nuaiškinti didžiulį Dievo atpirkimo stebuklą".

Kullingas savo veikale su dideliu užsidegimu mėgina pabrėžti tą liuteriškąjį bruožą galutinėje Strindbergo religinėje pasaulėžiūroje, o tatai didžia dalimi ir teisinga. Bet jis yra garbingas ir tiesos žmogus, jis neužmiršta paminėti, kad Strindbergas save "Religiniame renesanse" pareiškia, jog Liuteris savo kovoje vien tik už tikėjimą neteisingai aiškino katalikų mokslą "priskirdamas katalikams vien tik gerus darbus išganymui gauti, o jie (katalikai) tuo tarpu skelbė ir tikėjimą ir gerus darbus".

Ir Strindbergo privačiame gyvenime pastebimos tos jo naujos pasaulėžiūros konsekvencijos. Jis vėl iš naujo pradeda lankytis Bethlehem bažnyčioje. Ant staliuko prie jo lovos nuolat buvo padėta maldaknygė ir du psalmynai. Savaitę prieš mirtį jis paprašė vieno savo draugo, kad jis jam iš švedų psalmyno paskaitytų 417 psalmę, kurios paskutinįjį posmą sudaro mirštančiojo malda Kristui. Jis, kaip žinoma, mirė tardamas "Allt aer foersonat" (Su viskuo susitaikyta) ir savo sunertose rankose laikydamas Naująjį Testamentą. Jis norėjo, kad ant jo kryžiaus būtų išpjauta — Ave crux spes unica.

Kullingas pats pirmasis išvedė visos Strindbergo religinės raidos liniją. Jis suprato, kad svorio centras nėra Strindbergo "Inferno" krizėje, o paskutiniųjų metų grįžime į savo vaikystės tikėjimą, ir kad Strindbergo pagrindinis religinis veikalas nėra dar nepribrendęs "Į Damaską" (I), o "Mėlynosios knygos", kurios savo laiku liberališkai pašvinkusių literatūros istorikų buvo palaikytos beprotiškomis. Nieko nuostabaus, tie patys literatūros nestoriai ir šv. Brigitos mistinius pergyvenimus, tą krikščioniškojo gyvenimo pačią tikriausią formą, laikė nervų liga, kurią šventoji būtų išsigydžiusi, jeigu ji būtų vartojus tinkamą dietą. Strindbergo "Mėlynosios knygos" priklauso gi švedų klasinei krikščioniškajai literatūrai.
Juozas Lingis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai