Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KARALIAUS MINDAUGO PASKUTINIS MONOLOGAS PDF Spausdinti El. paštas
V. K. JONYNAS  Šv. Pranciškus
(aliuminis, 1963)
T. J. Gailiušio nuosavybė

Netikrumas ir baisi tyla! Kas ten — ar vien
tamsa ir ūkas, ar nieko ten nėra:
nei mūsų vėlių, nei balso, nei dievų ir net šešėlių.

O gal žili tėvai už skobnių sėdi ten.
Gal tu ir aš ten vaikščiosim visažiniai,
karaliai tarp karalių, ir niekad
nebijosime mirties.

Mirtis! Akių tik sumerkimas, kaip nuščiuvęs
kvapas — ir ramybė, meilė, išmintis.
Ar kalavijo smūgis kovoje.

Kas man atkels vartus ir žodį pasakys!
Kodėl aš negaliu sutrupint antspaudą,
atverti paslaptį ir rykauti žmonėms:
— Štai jos urvas! Štai mirties landynė,
josios slėpinys! Žiūrėkite  ir  stebėkite, gentys,
giminės ir tautos. Aš mirtį nugalėjau.
Angiai atsistojau, ant galvos.
Ištraukiau josios geluonį — ir drąsus,
visaregis einu. —

Kur mūsų pėdų galas: ar prie mirties angos,
ar niekad nesibaigs?
Ar aš tenai tave sutiksiu?
Regėsiu bičiulius ir priešus?

Gal ten tiktai naktis. Gal nieko ten nėra:
nei vėjo, nei žolės, nei motinos ar tėvo,
nei žilų senolių, nei Praamžiaus —
balto debesio ūksmėj.

Mirtie! Kas sutraiškys tavo galvą —
ir tavo klaikią tylą sudraskys . ..

Lyg kietą akmenį, įdėkit man į delnus tikrą žodį,
leiskit eiti visaregio šviesoje.

Atsakykit, atsakykit, tūkstančiai senolių.
Atsiliepki tujen, brangiausioji.
Kalbėkit, milijonai metų!

Bylok, mirtie! Duok man raktą,
duok man kibirkštį, duok man krislą
iš alkanos, rūsčios, bežadės savo viešpatijos.

Girdžiu: pakėlus galvą, sušnypštė angis.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai