Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. LANDSBERGIO PARTIZANINĖ KOVA PDF Spausdinti El. paštas
Partizanų paskutiniosios kovos ir žuvimo tragedija — tema nuolat mūsų literatūroje kelianti kontraversijas, turinti daugiau galimybių negu bet kokia kita įsiveržti į skaitytojo emocinį pasaulį ir sudrumsti jo nusistojusių minčių rutiną. Partizanų kovos yra mūsų tautos heroizmas dvidešimtojo amžiaus fone. Toks heroizmas, koks jis visados egzistavo žmonijos pasąmonėje — neracionalus, besąlyginis, nesuprantamas, išskyrus tuos, kurie vieni yra stovėję prieš neįmanomą ir kartu būtiną pasirinkimą pateisinti savo egzistenciją, šių dienų literatūroje heroizmas yra praradęs savo tradicinę vietą. Romanuose ir dramose sutinkamą žmogų kritikai teisingai vadina antiherojumi — žiūri tiek į praeities, tiek į dabarties herojus su įtarimu ir smalsumu atidengti, kas slepiasi už jų. Praeities herojai kalbėjo apie garbę, laisvę, ištikimybę. Stovėdami ant scenos, jie kalbėjo apie vertybes, kurios jiems buvo taip aiškios, kaip jiems buvo aiškios jų ir jų priešo pozicijos, šiandien herojaus didžiausia problema yra bent dalinai suprasti, kas jis yra, nes vertybių skalės trupa ir keičiasi. Mūsų dienų žiūrovui heroizmo sąvoka, kaip ją suprato praeities generacijos, yra svetima — nugalėtojas ir nugalėtasis dažnai dėvi tik skirtingas kaukes, už jų slepiasi   vidinė   realybė,   pasąmonės džiunglės. Jose sunku atskirti šviesiuosius nuo tamsiųjų ir laisvuosius nuo belaisvių.

Lietuvių literatūroje nestinga tradicinių herojų pavyzdžių, ir jų bus nemažai ir ateityje. Partizano figūra lengvai leidžiasi apvelkama tradicinio herojaus rūbais. Apie partizanų kovas ir mirtį bus dar daug rašoma eilėraščių, romanų ir dramų. Tiek rašytojai, tiek skaitytojai prieis prie jų įvairiais keliais. Su nuostaba ir egzaltacija jie bus perkeliami į lietuvių didvyrių panteoną, šalia paskutiniųjų Pilėnų gynėjų; jiems bus duodamas didvyrio vardas ir tautos kankinio charakteris. Bus rašoma apie juos, bandant analizuoti jų istorinę ir politinę reikšmę, dažnai su paslėptu kaltės jausmu, nejučiomis norint save įtikinti, kad skirtumą tarp pabėgančiųjų ir liekančiųjų kovoti sudaro tik aplinkybės. Ir bus rašytojų, kurie bandys juos giliau analizuoti, ne vien tautinėj, bet universalinėj perspektyvoje, kurie bandys suprasti ne vien tai, ką jie reprezentavo, bet kas jie iš tikrųjų buvo.

Vienas iš pirmųjų bandymų analizuoti partizaną giliau negu kaip simbolį yra Algirdo Landsbergio "Penki stulpai turgaus aikštėje", drama pasirodžiusi scenoje lietuvių ir anglų kalbomis ir A. Mackaus vardo knygų leidimo fondo Čikagoj 1966 išleista (83 psl.).

Ši drama stovi įdomioj  pozicijoj — norint nenorint reikia žiūrėti į ją iš dviejų pusių. Pirmoji mintis užvertus paskutinį puslapį: kažkur visi šie charakteriai yra jau sutikti ir girdėti. Pasakotojas pristato šį veikalą kaip istoriją "apie žmones, ant kurių nukrito kraštutinių reikalavimų ir visuotinių sprendimų dangus". Toje perspektyvoje rezistentus mato Malraux ir Silone, Brechtas ir Millens. Skaitytojui gerai pažįstamas centrinis veikalo herojus yra partizanų vadas Antanas, kurio ne-mesis yra ištikimumas žmogui, kuriuo jis kadaise buvo — skulptoriaus rankos niekad pilnai nesutinka su granatų realybe. Pažįstamas ir Jonas su pavydu baltoms rankoms ir armonikos meile, kuriam sunku išmokti herojaus rolę ir kuris lieka visados visų rezistencijų kamienas. Pažįstamas ir trečiasis prototipas Leonas — jaunatviško idealizmo auka, vado šešėlyje kovojąs su baime.

Jų priešas tardytojas irgi ateina iš ilgos eilės intelektualų, išdavusių save naujo pasaulio vardan ir nemokančių suprasti besikeičiančių režimo formulių. Tai auka iš rytų atslenkančio ledyno, Neandertalio žmogaus, be praeities ir be veido. Viena iš daugelio Koestlerio Rubašovo variacijų. Landsbergio moterys — Albina, mokėjusi laukti, bet nemokėjusi suderinti praeities tikrovės su paskutiniąja ir absoliučia tikrove — mirtimi, ir Genė, idealizuotos meilės miško fone atstovė, — yra artimos paralelės moterims, raminančioms Hemingway herojus.

Tačiau į "Penkius stulpus turgaus aikštėje" reikia žiūrėti ne-vien ieškant paralelių. Mūsų literatūroj knygose apie knygnešius, sukilėlius ar partizanus iki šiol vyravo aiškioji miško arenos kova: blogis prieš gėrį, tamsa prieš šviesą, vergovė prieš laisvę. Landsbergio veikėjams reikia kovoti ir vidines kovas, iš kurių retas kas išeina didvyris ar nugalėtojas, šita dvilypė kova ir padaro juos scenoje gyvais žmonėmis, kuriai galima tikėti.
 
Vidines kovas autorius atskleidžia veikale, kurio struktūra yra labai paprasta ir vientisa. Išorinės kovos veiksmas — mažos šalies paskutinė rezistentų valanda. Kovos tikslas — sunaikinti tardytoją, pro kurio rankas lavonai nukeliauja ant stulpų. Kovos aukščiausios įtampos momentas ir išsprendimas — vestuvių puota, kurioj susitinka priešai, rezistentas ir režimo atstovas, praeitis ir dabartis. Neleisdamas sau nukrypti nei į ilgas praeities rekonstrukcijas, nei į ateities pranašavimus, autorius sukoncentruoja žiūrovo dėmesį į kraštutinio sprendimo momentą ir bando atskleisti, kas slypi už jo.

Vidine kova išskirtini trys pagrindiniai dramos veikėjai — Antanas, Tardytojas ir Albina. Už Antano stovį kovos draugai ir už Tardytojo stovį Deputatas ir Pirmininkas nepergyvena konfliktų, nes jų kelias aiškus — pirmiesiems aišku, kad vienintelė išeitis yra sekti vadą iki galo, iki paskutinio šūvio ir mirties; antriesiems aišku, kad reikia laimėti, jei ne senomis, tai naujomis priemonėmis. Visa tai abiems pusėms aišku, kaip aiškus ledyno slinkimas. Tačiau Antanui ir Tardytojui tai nėra taip paprasta. Ne vien todėl, kad jiems reikia daryti sprendimus, bet ir todėl, kad abiem per sunku atsikratyti to, kas jie iš tikrųjų yra. Antanas nėra pirmiausia partizanų vadas, ir Tardytojas nėra vien tardytojas. Abu gyvena žinodami, kad praeitis ir dabartis yra dvi skirtingos planetos ir kad atlikti savo uždaviniui reikia pamiršti praeityje gyvenusias skulptūras ir idėjas. Abu priklauso kategorijai žmonių, kuriems neužtenka pateisinti savo veiksmus aplinkos sprendimu. Ir todėl, bandant apspręsti savo veiksmus, Antanui tenka kovoti su pagunda gyventi, Tardytojui — su pagunda mirti.

Abu priešus suveda veidas į veidą Albina, kurios kova yra surasti praeities bruožus mylimojo veide, kova išeiti iš mirties arenos, kova už ateitį. Jos kova nemažiau tragiška negu Antano ar Tardytojo. Ne todėl, kad praeitį užtrynė Genės žingsniai į partizanų bunkerį ir j aunatviškas pasiaukojimas. Jei Genė ir nefigūruotų veikale, Albinos kova pralošta iš anksto — ji po septynerių metų nebepažįsta   Antano,   o   Antanas jos. Abu turi savo tiesą, bet jos nebesuteka į vieną. Yra tiesa, Albinos žodžiais, kad yra dalykų, kurie sunkesni už atvirą kovą, bet yra ir tiesa, kad Antano pasąmonėje bus visados gyvi žuvusių partizanų šešėliai ir kad jam neįmanoma jų išduoti, pasitraukiant iš kovos. Praeitis ir dabartis yra ir jai skirtingos planetos, ir Albina, kuri buvo suplanavusi vestuvių puotą, tampa šių dviejų tiesų susikryžiavimo auka.

Antano vidinė kova (praeities skulptorius — dabarties partizanų vadas) pasiekia savo "moment of truth" pasikalbėjime su Tardytoju antrojo veiksmo gale. Gal būt, nebūtų sunku nušauti Tardytoją, bet labai sunku nušauti "Ateities skulptūros" autorių. Antano pagunda gyventi ir yra tas nesugebėjimas pamiršti tai, kas jis buvo. Tai, gal būt, seniausia visų rezistentų, o ypatingai jų vadų problema: efektyviai kovoti su priešu reikia pasidaryti į jį panašiu, o tai reikalauja atmesti individo vertę. Atmetus individo reikšmę, kova lieka beprasmė — jos centre stovi individo asmeniškos vertybės, už jas kovojama ir mirštama. Ir todėl kraštutiniai sprendimai yra dažnai neįmanomi. Antanas nenušauna Tardytojo. Dramos gale tam reikia iššaukiančių Tardytojo žodžių, akimirkos sprendimo, nesulaikomo impulso. Landsbergio herojus įtikina žiūrovą, nes jo pasiryžimas ir svyravimas yra vienodai autentiški. Ir jo mirtis yra tragiška, nes ji pirmoj eilėj yra žmogaus Antano, o ne tradicinio didvyrio mirtis.

Tardytojo atvejis autoriaus pristatomas irgi su daugiau niuansų, negu tai įprasta mūsų literatūroje. Iš paviršiaus jis reprezentuoja terorą, naikinančią jėgą. Praeityje tai buvęs intelektualas, norėjęs idėjas paversti realybe, naudodamas žmones kaip lipdomą molį. Praeityje taip pat nusivylimo, keršto, baimės motyvai. Tardytojo kelias nėra paprastas ir aiškus, kaip jo atvykusių viršininkų. Iš esmės jis turi daugiau bendra su Antanu, negu su Pirmininku ar Deputatu, daugiausia dėl to, kad jam lygiai sunku priimti savo sukurtą vaidmenį. Iš Antano reikalaujama kovoti, nesvyruojant ir neklausiant bereikalingų klausimų — taip pasakytų Jonas, kuriam kartais sunku suprasti savo vadą. Iš tardytojo reikalaujama būti pozityviu, tapti slenkančio ledyno kristalu, tarnauti ir būti naudingu, kitais žodžiais tariant, negalvoti ir nekelti klausimų. Deputatui yra aišku — pasikeitus aplinkybėms, pasikeičia ginklai. Tardytojo didžioji klaida buvo rašyti ir tikėti, kad "intelektualas nemėgina sustabdyt ledynų — jis prisitaiko prie jų kristalinio varveklio pavidalų ir keliauja drauge su jais". Jis nesugebėjo išlaikyti šio tikėjimo. Eidamas į vestuvių puotą, Tardytojas turi pasirinkimą tapti, kaip jo valdžios atstovai, "pilkų dūmų kamuoliai arba išbaltinti grabai" — arba mirti. Pasirinkimas iš tikrųjų tarp dviejų mirties rūšių. Tardytojas žūsta, nes jis galvojo pirmiausia apie save, o ne apie ledyną. Intelektualo išdidumas sunaikino paklusnų įrankį.

Landsbergio protagonistų žuvimas yra natūrali išvada to, kas jie buvo, kas jie yra, ir kuo jie negali būti, o ne vien todėl, kad autorius sustatė juos į priešingas puses. "Penki stulpai turgaus aikštėje" nespecifikuoja kovos teritorijos ar laiko. Vien tas faktas dar neduotų veikalui didesnės universalinės perspektyvos. Kas padaro šį veikalą daugiau, negu dramatizuotą mūsų tautos istorijos fragmentą, yra kaip tik šis vidinis konfliktas tarp to, kas žmogus yra, ir ko iš jo reikalaujama kraštutinių sprendimų valandą.

Formos atžvilgiu veikalas nėra pilnai vientisas. Jo tonas dažnai svyruoja tarp akademiško aiškinimo ir egzaltuoto sentimento; realizmas ir poetinės priemonės nevisada pinasi į vientisą stilių. Dramos liudininkas — Pasakotojas, kuris jungia ir komentuoja dramos eigą, pristatomas kaip "anglosaksiškai profesoriškas". Jis atstovauja scenoje žiūrovui, ir jo klausimai išryškina klausimus, kuriuos sau stato įvairūs personažai. Visa tai analitinėj "understatement" formoj. Genės ir Antano scenos siekia lyrinės egzaltacijos. Rezultatas: Genės personažas žiūrovui pasidaro daugiau poetinė priemonė negu gyvas žmogus. Landsbergio dialogas yra labai lankstus ir pasiekia žiūrovą be ypatingų apeliacijų į jo jausmus. Tik tada jis pradeda jausti autoriaus pastangas, kai per daug sutirštėja sentimento dažai (Genės epiloginė vizija; berniukas, nešąs gėles prie stulpų). Lyrines, realistines ir simbolines priemones sutalpinti į vieną veikalą nėra lengva. Daugeliu atvejų tai galėtų atitraukti dėmesį nuo dramatinių konfliktų. Landsbergio veikale tai aplamai išvengta, šiame atvejuje, žinoma, kalbama apie veikalą kaip apie tokį. Pakliuvęs į režisieriaus ir aktorių rankas, jis gali gerokai pasikeisti. Landsbergio stiliaus kontrastai nebus lengvi aktoriams išspręsti, ir yra didelė pagunda personažus pervaidinti. Nors patetiški ir melodramiški elementai veikale nenustelbia charakterių, galima įsivaizduoti, kas atsitiktų su veikalu pakliuvusiu  į  režisieriaus rankas, kuris mėgsta matyti verkiančią salę. Partizanus yra nepalyginamai lengviau apgailėti negu juos suprasti.

Kas lieka skaitytojui, užbaigus "Penkis stulpus turgaus aikštėj"? Kaip buvo minėta, partizanų kova dažnai mums yra geras pretekstas audringoms kalboms ir politiniams išvedžiojimams. Landsbergio veikalas yra vertingas bandymas juos suprasti. Vertingas daugiausia dėl to, kad prie jų prieinama ne kaip prie šachmatų figūrų didelėje istorijos lentoje ir ne kaip prie romantinių karžygių, einančių į mirtį be žvilgsnio atgal, bet kaip prie paprastų žmonių, iš kurių buvo pareikalauta daugiau, negu mes šiandien galime suprasti ar apspręsti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai