Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ARKIVYSK. J. MATULEVIČIAUS VILNIAUS GOLGOTA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. VAIŠNORA, M. I. C.   
(Tęsinys)
 
Bažnyčios apgulimas truko tris dienas. Moterys, prasiverždamos pro raudonarmiečius, įnešdavo šiek tiek maisto apgultiesiems. Kad bažnyčioje nebūtų šviesos, bolševikai nukarpė elektros vielas. Trečiadienio (II. 12) rytą, 4:30 vai. raudonarmiečiai įsibrovė į bažnyčią, ėmė šaudyti į lubas, išsklaidė jėga žmones ir suėmė Tėvą Muckermaną. Kareiviai jį mušė, tąsė; nukentėjo ir žmonės: kai kurioms moterims net plaukus nuo galvos kareiviai nurovė. Buvo keletas sunkiai sužeistų. Muckermaną, įsisodinę į automobilį, nusivežė, o didelį žmonių būrį suvarė į buvusius Valstybės Tarybos rūmus. Dalį netrukus paleido, o kurie atrodė inteligentiškesni, tuos paliko ir nubugdė į Lukiškių kalėjimą. Bažnyčią bolševikai užrakino ir apstatė sargyba. Krikšč. Darbininkų Sąjungos būstinėje buvo padaryta krata, viskas išplėšta, išdaužyta, raštai konfiskuoti.

Visa tai patyręs, vysk. Matulevičius vėl per kun. Tumą pasiuntė V. Kapsukui raštą, prašydamas grąžinti bažnyčios raktus, leisti žmonėms vėl melstis bažnyčioje ir paleisti Muckermaną ir suimtuosius žmones. Šį kartą V. Kapsukas atsakė raštu, kuriame žadėjo raktus ir bažnyčią grąžinti, suimtuosius paleisti po tardymo, bet T. Muckermanas nebūsiąs paleistas: jis išvežtas į Minsko kalėjimą, kur bus teisiamas. Prie rašto buvo pridėti keli Muckermano ranka rašyti žodžiai, tiksliau: jų nuorašas, kur sakoma, kad su juo gerai elgiamasi; prašo raminti žmones.

Darbininkų tarpe po šių įvykių kilo panika, noras bėgti, slapstytis. Vyskupas visus ramino, nors patarė pasisaugoti ir nereikalingai nepatekti į bolševikų rankas. Drąsesniųjų darbininkų delegacijos vis landžiojo pas komisarus, prašydamos paleisti suimtuosius.

Patsai vyskupas ėmėsi rašyti vilniečiams katalikams ganytojišką laišką, kuris turi būti perskaitytas visose Vilniaus bažnyčiose. Tai buvo nelengvas uždavinys. "Reikėjo pažymėti, kad katalikai darbininkai skriaudžiami, kad jie turi teisės reikalauti, kas teisingai jiems pridera. O vėl reikėjo žiūrėti, kad bolševikų valdžia negalėtų prie nieko taip labai prikibti ir ką nors palaikyti priešingu revoliucijai darbu. Čia reikėjo raminti ir malšinti žmones, kad nebūtų riaušių ir žudynių, o vėl reikėjo daboti, kad žmonių neprislėgus, nepastūmėjus į nusiminimą ir neviltį, kad neišrodytų, jog aš vien tik kentėti liepiu ir duotis, kad jiems visi ant sprando jodytų. Šiaip taip, Dievui padedant, sulipdžiau tą raštą". Norėdamas patirti ir kitų nuomonę, vyskupas kvietėsi tai po vieną, tai po kelis Vilniaus kunigus ir teiravosi jų nuomonės dėl parašyto rašto turinio. Rimtesnieji padarė kai kurių naudingų pastabų, sušvelninimų. Bet buvo ir tokių karštuolių lenkų kunigų, kurie norėjo, kad vyskupas padarytų iškilmingą bažnyčios pašventinimą (po profonacijos), surengtų žmonių procesiją — manifestaciją (kai bolševikai buvo uždraudę visokias manifestacijas ir net rinktis gatvėse daugiau negu 5 žmonėms). Aišku, per tokią procesiją-manifestaciją būtų kilusios riaušės, žudynės. Vyskupas su tokiais pasiūlymais nesutiko. Jis rašo: "Pastebėjau, kad čia Vilniuje kai kurie kunigai įvairius atsitikimus nori tuoj sunaudoti tautinėms ir politinėms manifestacijoms. Reikia čia vyskupui būti labai atsargiam. Sukeltus žmonių jausmus ir įtemptus nervus nori dar tempti, kol truks".

Raštas su dideliais vargais (dėl vietos ir po-pierio trūkumo) slapta buvo išspausdintas lenkiškai ir lietuviškai. Jo lietuviškas tekstas buvo su stambiomis klaidomis (dėl vieno lenko kunigo korektūros). Tai buvo pirmas Vilniaus vyskupo ganytojiškas laiškas. Jis ištisai yra atspaustas knygoje "Arkiv. J. Matulevičius" psl. 204-206, todėl jo turinio čia nekartosime. Charakteringa jame tai, kad antroje laiško dalyje vyskupas kreipiasi "į tuos, kurie nėra krikščionys, ir į tuos, kurie yra priešingų mums įsitikinimų", prašydamas laisvės religiniams įsitikinimams, Bažnyčiai, draugijoms, Katalikų Veikimui. Be to, vyskupas tą pat sekmadienį, kada laiškas turėjo būti skaitomas, rengėsi katedroje prabilti į žmones dėl paskutinių įvykių. Ir vėl neapsiėjo be įvairių patarimų vyskupu*. Grafas L. įtikinėjo jį neleisti jokio laiško, kad žmonėms ūpo nesugadintų. Kiti patarė net nekalbėti katedroje. Vienas kunigas lietuvis įtikinėjo, vyskupą nei laišku nei žodžiu neprabilti į žmones, nes bolševikai po to tikrai vyskupą suimsią, o lenkai nacionalistai to tik ir laukią. Bet vyskupas tų patarimų nepaklausė. Jo nuomone, "kur pavojus, ten netinka vyskupui kitais dangstytis, reik pačiam stoti. Bonus pastor animam ponit pro ovibus. Vargas tam vyskupui: kas įmanydamas segasi jam į skvernus ir tempia į savo puse; io asmenim remdamiesi, gražiais protavimais dangstvdamiesi, nori savo tikslus atsiekti".

Bolševikai Vilniuie įsidrąsinę, savo spaudoje ėmė smarkiai pulti Bažnyčią, tikėjimą, dorą,  be to. vasario 15 d. vakare surengė lenkams darbininkams  mitingą  tema:   "Darbininkai  ir Katalikų Bažnyčia". Vyskupas tuoj sužinojo, kas ten kalbėta. Mitingas labai nepavyko, nes kai tik kalbėtojas imdavo plūsti Bažnyčią, darbininkai neleisdavo jam kalbėti. Vienas iš kalbėtojų puolė ir vyskupą, kad tas žodžio nelaikąs: žadėjęs prikalbinti Muckermaną ir žmones bažnyčioje pasiduoti, bet to nepadaręs. — Surinkęs visus tuos spaudos ir žodžių puolimus, vyskupas Matulevičius 1919 m. vasario 16 d. katedroje po mišparų pasakė pamokslą, kurio klausėsi katedroje ir aplink ją keliolika tūkstančių darbininkų. "Nors neminėdamas bolševikų, kalbėjau prieš juos stačiai, griežtai, drąsiai, išdėstydamas jų mokslo nedorybes ir suktybes. Matyt buvo, žmonės gerai suprato, ką aš noriu pasakyti, klausė atsidėję, kiekvieną pasakymą, matyt, dėmesin dėjosi".

Vyskupas žinojo aiškiai, kad "nei mano raštas, nei pamokslas negalėjo patikti bolševikams. Panorėję galėjo prie manęs kibti ir mane suimti. Sugrįžęs iš bažnyčios sutvarkiau svarbesnius reikalus, parašiau paskyrimus, kas valdys dieceziją, jei patekčiau kalėjiman, ir kas globos mūsų vienuoliją; raštus įdaviau saugoti Tėvui Vaitkevičiui; pats atsidaviau į Dievo Apvaizdos rankas". Tik kovoje dvasios milžinas pajuto visą savo jėgą: "Bolševikams suardžius visur tvarką ir sustabdžius gyvenimo bėgį, negalima buvo diecezijoj nieko veikti; pradėjo mane imti lyg koks nusiminimas, ar nerimas, ar nuobodulys. Dabar, prasidėjus kovai, pajutau, kad lyg nauja jėga, nauja kokia galybė į mane įžengia, pajutau, kad vėl iš naujo imu gyventi. Apėmė mane neišsakomas noras ginti mieliausioji Bažnyčia, kentėti dėl jos, jai visiškai pasišvęsti".

Vyskupui taip aiškiai stojus į kovą, neapsieita be boikoto. Vėliau vyskupas sužinojo, kad jo laiškas Visų Šventų bažnyčioje nebuvo skaitytas. Klebonas D. rado, kad jame nieko nesą lenkiško nė tautiško, negana aštriai prieš bolševikus parašytas ir panašiai. Matulevičius, pasikvietęs dekaną, pasiteiravo, ar visur buvo įsakyta laiškas skaityti. Tas atsakė teigiamai. Kai jam buvo paminėta Visų Šventų bažnyčia, atsakė ištirsiąs. Kitą dieną dekanas pranešė užėmęs Visų Šventų kleboną, ir tas prisipažino neskaitęs. Bet drauge dekanas ėmė kleboną teisinti, kad tas tik iš vakaro gavęs 100 egz. laiško ir manęs, kad jie skirti ne skaityti, o žmonėms padalyti, kad paskutinį lapelį vėjas kažkur nupūtęs ir nebuvę iš ko skaityti. . . Dekanas teiravosi, ar klebonas bus nubaustas. Vyskupas žadėjo nebausti. Tada dekanas prašė leisti ateiti pačiam klebonui atsiprašyti. Atėjęs "atsiprašinėjo, teisinosi, kad vėjas ar kas ten visą dalyką supainiojęs. Nenorėdamas, kad žmogus toliau pai-niotųsi ir niekus kalbėtų, ėmiau ko kita klausinėti. Pasigyrė, kad tą dieną norėjęs sudaryti bloką prieš bolševikus, susivažiavusius tartis dėl savo reikalų, o šiems nutarus, kad Lietuva ir Gudija jungtųsi federacijos ryšiais su Rusija, jis sušaukęs žmones ir nutarę prieš tai protestuoti.
Klausė, ar siųsti protestą į užsienį, kad būtų išspausdintas. Sakiau, kad ne, nes žmones be reikalo tik bolševikai persekiotų. Mano nuomone, geriau būtų padaręs, kad būtų bažnyčios žiūrėjęs ir nesikišęs į politiką".

Smulkiai aprašęs Visų Šventų parapijos klebono boikotą, vyskupas pastebi: "Šis atsitikimėlis rodo, kaip kai kurie Vilniaus kunigai įsi-politikavę. Jei kas jų politinius darbus kliudo, tai nė vyskupo pasiryžę neklausyti. O tokių kunigų Vilniuje didelė dauguma. Man buvo seniau sakę, kad jei tik aš imsiu katalikiškai valdyti, nepaisydamas tautybių (ypač lenkų tautininkų), tai sutiksiu nekartą kunigų pasipriešinimą ir revoliuciją. Tai rodosi esant tiesą. Stipriai nuliūdau dėl šio atsitikimo. Tarsi menkniekis, bet jis rodo žmonių dvasią. Kuo čia pasitikėti ir kuo remtis? Kur imti kunigų tikrų katalikų? Tu pats, Viešpatie, teikis atitaisyti ir išgydyti kai kurių kunigų dvasią, nesveikų tautiškumų ir poli tiškumų nuodais užkrėstą. — To kunigo nebaudžiau: maniau gana bus, jei jis jaus, kad aš žinau, kas darosi, ir numanau. Kita ką palieku jo sąžinei ir Viešpačiui Dievui. Pirmiau, jis būdamas pas mane, dėjosi laiko neturįs, dėjosi kunigu veikėju; iš kalbos buvo numanu: aš esu klebonas, dirbu savo darbą, vyskupo nelabai paisau, nelabai nė turiu kada su vyskupu kalbėtis ir tartis. Dabar atėjęs jis rodėsi lyg sugautas. Gal Dievas leido, kad jis kiek nusilenktų".
Darbininkų atstovai nuolat važinėjo į Minską Tėvo Muckermano reikalu. Jie patyrė, kad teismas bus Minske, ir rengėsi vykti stoti į teismą liudininkais. Kovo 2 d. bolševikai paleido iš kalėjimo 18 žmonių, suimtų drauge su Muckermanu. Tačiau keli dar liko kalėjime. Šv. Kazimiero bažnyčia buvo atgauta. Jos rektorium vyskupas paskyrė kun. Elertą; buvo paskirtas ir darbininkų komitetas bažnyčiai globoti. Matulevičius įprašė Minsko vyskupą Lozinskį globoti kalinį. Jis bent maistu buvo pakankamai aprūpintas, nors kuo kitu pagelbėti buvo neįmanoma.   

Vysk. Matulevičiaus dienoraštis apie Tėvą Muckermaną daugiau neužsimena. Tačiau yra žinoma, kad Tėvas Muckermanas ne tik liko gyvas, bet ir laisvas. Grįžęs į Vokietiją, mirė 1945 m.

6.   Lietuvių reikalai.
Tuo tarpu lietuvių suėminėjimai vyko toliau. Suimti kunigai Vailokaitis, Dogelis, socialistų veikėja Bortkevičienė, Liudas Gira. Vyskupas sielojosi jų likimu, teiravosi apie jų padėtį. Patirta, kad jie laikomi laidais, kol Lietuvos valdžia Kaune paleisianti ten suimtus komunistus. Vyskupas organizavo kaliniams maisto pristatymą, o kai kunigams buvo leista mišias laikyti, pristatė, kas reikalinga. Kunigai Reinys ir Bieliauskas, atėję pas vyskupą, teiravosi, kas daryti: bolševikai jiešką jų suimti, — ar bėgti? Vyskupas atsakė: "Darykite, kaip tinkami. Aš jūsų
 

M.   V.   DOBUŽINSKIS     P. Vaičiūno "Aukso Gromatos" scenovaizdis


 
dėtas nebėgčiau". Abudu liko ir kitą dieną kun. Reinys jau buvo Lukiškių kalėjime.

Matulevičiui sunkiose dienose įvairiuose reikaluose labai gelbėjo kun. Tumas. Gyvas, judrus, turįs daug pažinčių aukštų bolševikų tarpe, vyskupui jis buvo labai naudingas pagelbinin-kas. Bet štai 1919. II. 18 anksti rytą vyskupas gauna Tumo laiškelį su prašymu, kad ateitų jį aprūpinti šv. Sakramentais, nes sunkiai sergąs smegenų uždegimu. Vyskupas, atsilaikęs mišias katedroje, iš ten tiesiai nusiskubino pas ligonį. Tumas, pamaldžiai atlikęs išpažintį, net ir sunkioj ligoj išlaikė savo originalumą: būtinai užsispyrė priimti šv. Komuniją ne gulėdamas, bet klūpodamas. Teko vyskupui, tarno padedamam, tempti Tumą iš lovos ant žemės. Liga buvo sunki, nes ligonis nuolat graibstėsi už galvos ir labai kankinosi. Ta proga vysk. Matulevičius taip apibūdino Tumą: "Man buvo labai jo gaila; tai gabus rašytojas; jo raštai nepaprastai vaizdingi. Jis pats, nežiūrint kai kurių silpnybių, doras, geras kunigas, skaisčiai grynos sielos žmogus, idealistas, labai karštai mylįs savo tėvynę, visa širdimi jai atsidavęs; gal perdaug pasidavė tautiškumo srovei ir perdaug paskendo pasauliniuose darbuose. Iš tikrųjų jis sirgo ne smegenų uždegimu, o tik dėmėtąja šiltine. Dieve, duok, kad pasveiktų".

Vysk. Matulevičius, atvykęs į Vilnių, rado kelis lietuvius kunigus buvusio vyskupijos valdytojo prel. Michalkevičiaus suspenduotus dėl to, kad jie pasirašė po memorandumu, įteiktu pop. Benediktui XV apie Bažnyčios padėtį Vilniaus vyskupijoje. Vysk. Matulevičius nesiėmė tyrinėti jų kaltės, tik norėjo sutvarkyti jų reikalą. "Buvo atėjęs kun. Brazys, vienas iš suspenduotųjų dėl garsaus memorijalo. Buvau girdėjęs, kad kun. Brazys buvo labai dėl tos suspensos susisielojęs, net į nerimą įpuolęs, nebetekęs noro nė darbuotis. Mat, būdamas artistas, esąs labai jautrus. Suraminau žmogų, paskatinau, kad ir toliau darbuotųsi. Pažadėjau, kad kai tik bus galima, jį tinkamai suvartosiu. Mačiau, kaip žmogus išėjo atitokęs ir nurimęs, net veidas jam nušvito. Beje, pirmiau patyręs, kad kun. Bakšys, taip pat vienas iš suspenduotųjų, dar tebesėdi Vilniuje, paprašiau, kad išvažiuotų į Merkinę, kur buvo skiriamas. Paklausęs išvažiavo ir dabar ten darbuojasi. Dar tik nesimačiau su kun. Varnu iš Kaišiadorių. Paprašiau, kad, kai tik bus galima, atvyktų į Vilnių. Sakiau kun. dekanui, kad kun. Varnas gali ten kol kas klebonauti, nes kitaip dabar ir nebegalima. Bet reikės jo ten buvimas legalizuoti, kad viskas būtų tvarkoje".

7.   Provokacijos

Neapsiėjo tokiais sunkiais laikais be bandymų vyskupą išprovokuoti prieš bolševikus. Tam tikslui ėmė pas jį lankytis keisti asmenys, daryti keisčiausius pasiūlymus, siūlyti savo patarnavimus. Vieną tokį vizitą vysk. Matulevičius taip aprašo: "Vakar aplankė mane keistas asmuo. Jis pasisakė esąs vysk. Ropo giminaitis ar geras pažįstamas. Sakėsi išdrįsęs ateiti į mane pasikalbėti dėl pastarųjų dienų atsitikimų; esąs geras katalikas, negalįs iškęsti, kai bolševikai tikybą niekina ir Bažnyčią. Būtų gera, kad aš siųsčiau jaunus kunigus persirengusius į visus jų susirinkimus, kad tie kunigai ten stotų kalbėti ir ginti Bažnyčią. Pasirodė man tas asmuo įtartinas, pasveikino mane ne taip, kaip geri katalikai geba savo vyskupą sveikinti, kreipdamasis į mane išsireiškė: "Panie proboszczu". .., kalbėjo lenkiškai, bet netikusia kalba. Neišrodė tai žmogus, kuris arčiau gyvena su kunigais ir vyskupais. Matyt, jam daugiau rūpėjo, ką aš manau apie bolševikus. Man paklausus, pasisakė jis pas bolševikus tarnaująs, esąs ūkio reikalų instruktorium. Supratęs, su kuo turiu reikalą, ėmiau jam sakyti kone pamokslą apie bolševikus, išrodydamas jam kai kuriuos jų netikusius pasielgimus . . . Daug ko tam ponui pripasakojau, ypač man rūpėjo jį įgąsdinti, kad bolševikai neišdrįstų religijos šalinti iš mokyklų. Prašiau, kad visa, ką esu kalbėjęs, praneštų bolševikams. Jis sprukęs pro duris išsinešdino nemitęs. Tokiems žmonėms reikia imti pamokslai sakyti apie mirtį ir teismą, sekant šv. Ignoto pavyzdžiu". Kitą kartą vėl prisistatė jaunas vyras, sakėsi besislanstąs nuo bolševikų, prašė pašalpos ir nurodyti, kur esąs lenkų komitetas. Vyskupas dėl pašalpos pasiuntė pas savo sekretorių, o dėl lenkų komiteto atsakė tokio nežinąs. Kitą vėl kartą prisistatė su Vitebsko dekano rekomendacija "iš veido labai panašus į žydą, o ir iš kalbos — nes mėgo labai girtis — jaunuolis, neva jėzuitų novicijus, dabar, norėdamas pasitarnau-nauti Bažnyčiai, pristojęs prie bolševikų, gavęs aukštą vietą: esąs užsienio reikalų vieno skyriaus komisaras, galįs važinėti, kur norįs. Jis esąs pasiryžęs (ir jau susitaręs su pora vyskupų) bolševikų santykiuose su Bažnyčia padaryti tikrą revoliuciją: išgauti Bažnyčiai laisvės dekretą. Reikia tik j Rusiją ir į Vilnių partraukti jėzuitų. Matyt, jam labai rūpėjo, ar Vilniuje yra jėzuitų. Esą, bolševikai norį užmegzti santykius su Šv. Sostu. Reikia tik, kad vyskupai tam reikalui įgaliotų kokį pasaulietį. Vyskupas Ropas ir Lozinskis jau įgalioję jį patį; ar nenorėtų ir vysk. Matulevičius prisidėti. —"Atsakiau, mano nuomone, kam čia mums j ieškoti naujų kelių susisiekti su Roma; jei bolševikų valdžia nori, tai tepaprašo Šv. Tėvo, kad čia atsiųstų savo atstovą". — Pasirodė, kad tas asmuo Vilniuje dar pas kai kuriuos kunigus buvęs ir visur kitaip kalbėjęs.

Kartą drauge su žmonėmis į vyskupo salio-ną įsibriovė tikras bolševikų šnipas ir provokatorius, pasivadinęs kalėjimų prižiūrėtoju. Jis kalbėjo su vyskupu tik vokiškai, įterpdamas kokį žodį rusiškai. Neva kalinių gailėdamasis, prašė, kad vyskupas kreiptųsi į visuomenę, kad ji kaliniams siųstų maisto, drabužių ir pinigų. Esą, kunigai kaliniai galima labai lengvai išpirkti, reikią tik pinigo. Be to, kaip didelę paslaptį pasakė, kad bolševikai esą labai silpni ir, jei tik gyventojai sukiltų, tai juos galėtų lazdomis išmušti . . . Vyskupas nesidavė apgaunamas ir, išdrožęs tam svečiui pamokslą, išleido. Po to visko vyskupas rašo: "Vienas sau mąsčiau, kaip su tokiais šnipais ir provokatoriais tinkamiausiai pasielgti: ar negeriau būtų tiesiog jų neįsileisti ir gana. Tačiau nusprendžiau, kad geriau juos įsileisti ir mandagiai su jais kalbėtis. Tegul sveiki patiria dalykų stovį iš manęs paties, iš pirmosios versmės. Turės tikresnių žinių, greičiau nurims. Šiaip galėtų kažinką manyti ir bešnipi-nėdami kažinkokių netikrų žinių apie mane prisirinkti".

8.   Iš buto kraustymas.

Šių visų įvykių fone vyskupas ėjo savo pareigas dar su didesniu intensyvumu: laikė pamaldas, vedė rekolekcijas, sakė pamokslus, konferencijas, klausė išpažinčių. O bolševikai jau buvo paruošę vyskupo persekiojimo planą. Pirmasis etapas buvo — vyskupo iš namų išmetimas. Kovo mėn. 19 dieną, grįžęs po pamaldų iš katedros, vysk. Matulevičius rado bolševikų įsakymą išsikraustyti iš namo, palikti visus baldus (tik lova galima pasiimti). Laiko duota trys dienos. Vyskupas nusistatė geruoju iš namo neiti, kol atėję išvarys. Gandas, kad vyskupas metamas iš namų, tuoj pasklido po miestą. Nenorėdamas, kad kiltų riaušės, vyskupas ryžosi imtis visų priemonių, kad išsikraustymo įsakymas būtų atmainytas. Vileišienei pas V. Kapsuką tarpininkaujant, kovo 22 d. gauta raštas, kad įsakymas išsikraustyti atšauktas. Tuo tarpu vyskupas, nelabai bolševikais pasitikėdamas, daiktus jau buvo pamažu iškraustęs. Betgi sekančią naktį apie 2 vai. bolševikai būtinai norėjo įsiveržti į vyskupo rūmus. Sargas neįleido ir jie pasikeikę nuėjo šalin. Tačiau tuo viskas dar nesibaigė. Kovo mėn. 30 d. pusiau šeštą vai. ryto pasigirdo durų skambutis. Duris atidarė pats vyskupas. Pasirodė atvykęs tas pats bolševikėlis, kuris andai reikalavo iškraustyti butą, ir pranešė, kad komisaras, kuris turi apsigyventi vyskupo name, grįžęs iš Maskvos, esąs jau stotyje ir tuoj pat atvažiuos. Reikia tad skubiai paruošti jam kambarius. Kai vyskupas parodė butų skyriaus raštą, tasai atsakė, kad šiandien nedarbo diena, kad butų skyrius uždarytas ir todėl maskvietis su 6 draugais reikia įsileisti bent tol, kol suras butą kitur. Tuoj atvažiavo automobilis su kraustu-liais, o paskui jį ir pats komisaras. Tasai pareiškė, kad jis jokių raštų nepaisąs ir apsigyvensiąs čia, o ne kitur. Vyskupas įspėjo, kad liaudis ims bruzdėti; svečius įleido į laukiamąjį kambarį, o pats išėjo į miestą mišių laikyti. Grįžęs apie pusiau 12 vai., jau rado žmonių pilnus vartus, laiptus ir prieangį, subėgusių ginti vyskupo namų. Atvykusių apsigyventi svečių tarpe buvo 5 vyrai ir 2 moterys. Žmonės, spėdami, kas jos per paukščiai, dar labiau įnirto. Vyrai bolševikai, pajutę žmones renkantis, išėjo į miestą, liko tik moterys, kurioms ir teko iš žmonių išgirsti daug karčių žodžių. Vyskupas ramino žmones ir patarė, jei jie nori padėti, pasiųsti atstovus į bolševikų valdybą. Vyskupo prašomi, žmonės išsiskirstė. Bet kai tik automobilis su vyrais grįžo, minia vėl ėmė rinktis. Vyskupas svečiams įrodinėjo, kad žmonės saugoja vyskupo rūmus ir neleis jiems čia liktis. Bolševikai nemitę išsidangino. Po pietų dar kartą bandė sugrįžti, bet minia vėl susirinko. įpykę, pagaliau pasišalino, pagrasinę tarnams: "Mes vistiek čia tvarką padarysime, vistiek čia jūsų popas nebus". Sekančią naktį bandė dar kartą brautis, sakydami atnešę telegramą, bet nebuvo įleisti. "Ilgai trankėsi ir bjauriai keikėsi", pastebi vyskupas, kuris tą naktį negulė, kas valandą laukdamas jėga įsiveržiant. Pagaliau balandžio 2 d. bolševikai galutinai išsivežė iš kiemo savo automobilį su daiktais, pykdami ir grasindami atkeršyti. Tas kerštas pasireiškė bent tuo, kad rytojaus dieną, vakare, gatvėje suėmė vyskupo tarną Joną, kaltindami šnipinėjimu (jis lankė vakarinius, bolševikų įsteigtus, kursus).

Tokioje įtemptoje padėtyje vyskupas ėmėsi visų atsargumo priemonių: "Vėl sutvarkiau savo raštus, parikiavau, kas valdys dieceziją, jei mane bolševikai suimtų. Buvau pasirengęs, kad gal tekti eiti į kalėjimą. Bolševikai, kurie yra buvę pas mane, klausiami nesakė savo pavardžių".

9.   Paskutinės bolševikų dienos Vilniuje 1919 m.

Vilniuje padėtis vis tempėsi. Naujas švietimo komisaras kovo mėn. 30 d. išleido mokyklų dekretą, kuriuo pašalinta religija iš mokyklų, kunigams uždrausta net koja ikelti į mokyklas, net pasaulinius dalykus dėstyti. Lietuvių mokytojų seminarijos direktorius Kairiūkštis buvo atstatytas, jo vieton paskirtas Vyšniauskas, kunigai pašalinti. Seminaristai užprotestavo ir išvažinėjo namo. Lietuvių gimnazijos nusistatė tuoj baigti mokslo metus ir paleisti moksleivius atostogų. Lenkų Edukacinis Komitetas paliepė sulaikyti visas pradžios mokyklas. Bolševikai įsakė tęsti mokslą, bet mokinių nebuvo. Įtampa dar padidėjo, kai balandžio 13 d. išleistas dekretas, atskiriąs Bažnyčią nuo valstybės. Betgi jis įgyvendinti nesuspėta, nes bolševikų dienos Vilniuje jau buvo suskaitytos.

Buvo jaučiama, kad Vilniuje bolševikai neišsilaikys. Lenkai laukė legijonų, o lietuviai savos kariuomenės. Pastarieji netgi buvo sudarę programą, kaip sutikti lietuvių kariuomenę. Prašė ir vyskupą prie iškilmių prisidėti. O vyskupas: "Aš prašiau, kad manęs lietuviai netrauktų į jokias politikos apeigas ir manifestacijas, kad nepamirštų, jog aš čia Vilniuje visiems turiu tarnauti: ne tik lietuviams, bet ir lenkams, ir gudams, jog pirmiausia turiu žiūrėti Bažnyčios reikalų. Sakiau: 1) mano nuomone, manifestacijos ir jos tvarkos nustatymą reiktų palikti tiems, kurie Vilnių paims. Kažin ar jiems rūpės manifestacijos, gal teks skubintis eiti pirmyn, ar gintis; 2) geriau būtų, kad lietuviai nemėgdžiotų kitų ir nekeltų didelio triukšmo, jei teks jiems Vilnius, o kad tik visi kibtų darban, kad organizuotus ir nuo bado žmones gelbėtų. Jei lenkai neprisidės, tai manifestacijos tik sukiršins piliečius lenkus ir pasunkins lietuviams darbą; 3) ne manifestacijos padarys Vilnių lietuvišką, o tik rimtas patvarus darbas, įvairių įstaigų kūrimas, ėmimas i savo rankas prekybos, pramonės ir kit.; 4) Mūsų šalies, o vpač Vilniaus likimas dar neaiškus: jį spręs Paryžiuje taikos konferencija. Tada tik, dalykams nusistovėjus, bus aišku, kas daryti. O dabar man, vyskupui, reikia būti atsargiam, kad be reikalo neišsišokus ir dalies savo ganomųjų neįžeidus, neužgavus. Aš negaliu gyventi einamąja valanda, turiu žiūrėti ateities. Kas būtų buvę, kad būčiau paklausęs Tarybos, ir būčiau daręs, ką mane vertė daryti? Būtų gal tekę, susidėjus savo daiktus, drauge su tarybininkais kraustytis iš Vilniaus Kaunan, o gal ir Tilžėn. Kaip norėtumėte tamstos, kad aš pasielgčiau ir kokią tvarką tada man apeigų statytumėte, jei kartais lenkų legijonie-riai Vilnių pirma paimtų?" — Iš tikrųjų taip ir atsitiko. Reikia pabrėžti, kad vyskupas mielai sutiko atlaikyti pamaldas, jei lietuvių kariuomenė jų norės, tik nenorėjo dalyvauti kitose numatytose iškilmėse: komendanto, ar kariuomenės vado su duona ir druska sutikime, iškilmėse Aušros Vartuose, iškilmingame vėliavos Gedimino Kalne pakėlime ir kitur, kur vyskupui buvo numatyta tam tikras vaidmuo.

Iš lenkų pusės pas vyskupą prisistatė p. D. Pasisakė esąs Lenkų valstybės skirtas Vilniaus komendantu. Jo tikslas — apsaugoti miestą nuo plėšimų ir paimti valdžią į savo rankas. Paaiškino, kad lenkai nenorį dabar lemti, kam Vilnius turi tekti; jų tikslas palaikyti tvarką ir apsaugoti žmones. Vyskupo paklaustas paaiškino,  kad su lietuviais nepavyko susitarti. Pranešė turįs tikrų žinių, kad bolševikai traukdamiesi tikrai žada vyskupą suimti, bet lenkai apginsią: turį jau net parūpinę apsaugotą prieglaudą. Vyskupas už gerus norus padėkojo, bet nieko nežadėjo, nieku nesiangažavo. "Kalbėjomės šiek tiek apie lietuvių, lenkų ir gudų čia santykius. Aš jam nurodžiau Šveicariją, kaip ten žmonės gražiai sutarmėje gyvena, vieni kitus gerbia, vieni kitus sau lygiais laiko, visi išvien rūpinasi krašto labu ir gerove. Čia gi žmonės nenori vieni kitų pripažinti, gudų nė paminėti kai kam negalima; taip negalima gyventi, negalima prie nieko doro prieiti. Pagaliau pasakiau tam ponui: aš į jokias politikas čia iki šiol nesikišau ir toliau nemanau kištis. Vyskupas turi būti lygiai visų vyskupas ir visiems lygiai tarnauti. Mano padėtis čia labai kebli; juoba turiu būti atsargus, kad mano ganomieji nesutinka, Vilnių varžosi ir kiekvienas sau nori pasisavinti. Sakėsi, labai bijąs, kad vokiečiai galį Vilnių užgrobti; lietuvių neminėjo. Sakiau: mano nuomone, nėra ko taip labai žiūrėti, kas Vilnių apimsiąs; jo likimas pareis nuo to, ką Taikos Taryba Paryžiuje nuspręs".

Tokioje padėtyje neapsieita ir be tautinių kivirčų, gandų: "Paprastai čia Vilniuje neiškenčia neįkišę į kiekvieną rimtesnį dalyką, jei tik gali, ir tautinių kivirčų. Kai kurie lenkai kunigai (endekai) ėmė skelbti, kad aš nenorįs jokio rašto prieš bolševikus leisti nei prabilti, esą, dėl to, kad lietuviai mane įprašę to nedaryti, bijodamiesi, kad manęs bolševikai neišvežtų. Sužinojau iš lenkų, kad paleidę prieš mane paskalą, esą, aš kun. Liubianecą nusprendęs paš?l;nti iš seminarijos, o į jo vietą įstatyti Tėvą Vaitkevičių; vis tai ėjo iš vadinamosios lenkų kunigų endekų kuopos. Lygiai intesyvėjo gandai apie vyskupo suėmimą. Vienas klebonas atbėgęs pas vyskupą siūlė išvažiuoti Maišiogalon — net arklius turįs parengęs. "Paklausiau jo: O tamsta ką manai daryti, ar bėgsi? — Atsakė: ne. — Tai kodėlgi kalbini, kad aš bėgčiau? — Ekscelencija kas kita, visai diecezijai reikalingas. — Mano pavyzdys taip pat visai diecezijai reikalingas. Man pasišalinus ar pasislėpus, Dievas žino, kas galėtų mieste pasidaryti; galėtų tuo naudodamiesi neramūs asmenys liaudį sukurstyti, įtraukti į didžiausias nelaimes. Ne, atsakiau, aš nemanau niekur trauktis iš vietos; vyskupui netinka toks darbas. Suims mane, tiek to: žemėje skylės nepasidarys; Dievas dieceziją aprūpins ir man nesant". Dienomis ir naktimis vis atbėgdavo geri žmonės įspėti, kad bolševikai ateisią tikrai areštuoti. O vvskuDas po vienos tokios neramios dienos rašo: "Sukalbėjęs vakare rąžančių kuo ramiausiai guliau miegoti. Pirmiau tačiau sutvarkiau visas savo popieras ir dokumentus ir paskyriau, kas vyskupiją valdys, jei man tektų kalėti".

Bolševikai nervinosi ir vis daugiau žmonių kišo į kalėjimą. Suareštavo daug lenkių ponių, susekę  organizaciją  "Liga  patrijotek",  kurios tikslas buvo padėti slaptai lenkų karinei organizacijai. Suėmė ir apie 30 žydų turtuolių, Meyš-tavičių su žmona ir kitus.

Bolševikai į Vilnių atėjo su Trimis Karaliais (1. 6) ir išbėgo su Grabo sargais (Didįjį Šeštadienį — IV. 19): "Prieš 5 vai. ryto išgirdau bėgant kareivius gatve. Dirstelėjęs pro langą, pamačiau gana didelį būrį žydų milicininkų kone ristele beeinančių katedros link. Neužilgo išvydau keletą lenkų legijonierių atjojant; po kiek laiko jie, sugrįžę pėksti, pastatė kulkosvaidžius ties kampu gatvės ir ėmė šaudyti į bolševikus, kurie taip pat atsišaudė iš Šv. Jurgio prospekto, ir iš sodo ties katedra. Legijonieriai užklupo daugelį bolševikų dar tebemiegant, kaip avinus. Mačiau, kad pas juos nėra tvarkos, bet kad šitaip būtų davęsi užklumpami iš netyčių, nemaniau. Legijonierių buvo maža: sako, tik 300-400; išsyk atjoję tuoj paėmė stotį ir puolė į didžiąją gatvę. Mūšiai tęsėsi IV. 19-21. Galų gale lenkai paėmė miestą. Bolševikai traukdamiesi išsivarė ir įkaitus lietuvius, taip pat keliolika lenkų... Baisus daiktas gatvėse mūšiai: daug žuvo nekaltų žmonių. Mano namuose išmušė 9 stiklus, keli šoviniai įlėkė į vidų, kiti įstrigo sienosna ar lan-guosna".

Taip baigėsi pirmoji trijų mėnesių bolševikų okupacija Vilniuje. Vysk. Matulevičius ją charakterizuodamas sako: "Visas tas laikotarpis buvo nepaprastai neramus, audringas; buvo man metas visokių sielvartų ir vargų, didelio proto, valios ir nervų darbo metas, taip pat ir karštos maldos metas". — Prasidėjęs naujas, nė kiek nelengvesnis, lenkų okupacijos metas.

10.   Nesveikas tautiškumas

Pradėjęs valdyti Vilniaus vyskupiją, J. Matulevičius padarė pasiryžimą: "Pasižadėjau jokios tautos, jokio žmogaus neapykantos neįsileisti į širdį, pasižadėjau visiems lygiai tarnauti, kad ir kažin kiek nemalonumų patirčiau". Tačiau jo ganomieji toli gražu neturėjo panašių jausmų. Jau matėme, kad vos įžengęs į Vilniaus sostą, Matulevičius patyrė iš lenkuojančios dvasiškijos tam tikro šaltumo, rezervuotumo, nepasitikėjimo, kuris laikui bėgant virto slapta ir atvira kova su vyskupu. Matulevičius nebuvo nusiteikęs kovoti griežtumu: jis tikėjosi gerumu, meile nuginkluoti pasipriešinimą. Griežtesnių priemonių imdavosi labai retai ir tik tais atvejais, kai jau perdaug buvo ryški žmonių bloga valia ir sąmoningas nusikaltimas.
Pajutęs dvasiškijos nuotaikas, Matulevičius ėmė dairytis po Vilnių ir visą vyskupiją, kad betarpiškai patirtų apie ganomųjų nuotaikas ir jausmus. Kas labiausiai vyskupui į akis krito — tai Vilniaus krašto lenkuojančių nesveikas šovinizmas, perdėtas patrijotizmas, kitų tautų neapykanta, maišymas politikos su religija.

Tuoj po konsekracijos, kai vyskupas aplankė vienos seserų kongregacijos mokyklas, savo dienyne užraše: "Gražiai mane priėmė. Eilės ir prakalbos buvo labai lenkų tautinėje dvasioje; aš atsakydamas kėliau tikybos reikšmę ir vertę tautų gyvenime ir mokymo bei auklėjimo darbe". Nesveiko tautiškumo dvasia, vadinasi, buvo įsiskverbusi ir į vienuolynus. T. Vaitkevičiui bevedant vienos seserų vienuolijos auklėtiniams rekolekcijas, vieną dieną, po palaiminimo su Švč. Sakramentu, mergaitės užtraukė "Bože cos Polskę" — tik per aukštai paėmusios, ir giesmė nutrūkusi. To pačio vienuolyno seserys paprastai savo auklėtinių neveda į viešas iškilmes, nes jų įstatai tatai draudžia. Tačiau per garsias 1918 m. Dievo Kūno iškilmes, kurias Vilniaus lenkai buvo panaudoję tautinei manifestacijai ir po kurių vyskupijos valdytojas prel. Michalkevičius buvo vokiečių ištremtas, dalyvavo ir pačios seserys, ir jų auklėtinės. Rimtesnės vietinės seserys vyskupui pasiskundė, kad viršininkės, atsiųstos iš Lenkijos, vietinių kitaip nevadina kaip "pra-klęta litwinka", nors tos "litvinkos" nemoka lietuviškai: tik yra gimusios ir augusios Vilniuje. Aplankęs dar kitas seserų vienuolijas įstaigas, vyskupas rašo: "Tokio šovinizmo neteko man nė Lenkijoje niekur matyti. Rusų valdžios persekiojimas iš didelės dalies yra sudaręs tą liguistą tautinį jautrumą ir šovinizmą, bet vis tik jis nesveikas".

Lenkai, matyt, bažnyčiose dažnai užtraukdavo "Bože cos Polskę", nes vyskupas 1919. III. 2 rašo: "Man labai nepatinka tas tautinių giesmių ir dalykų kišimas į bažnytines apeigas. Ne sacris misceantur profaną. Dievas nepaliks tai nenubaudęs. Kitam vėjui papūtus, dar susilauksime, kad užtrauks mums bažnyčioje "Czerwony sztandar". Jau buvo atsitikimas, kad kokie ten vaikėzai Wloclawko katedroje po pamaldų užgiedojo "Konopnickės Rotą" prieš vokiečius. Vos ne vos vargonų balsais pavyko nuslopinti tą giesmininkų giedojimą".

Bet ne tik bažnyčios sienos buvo naudojamos lenkų tautiniams jausmams reikšti: kai kada buvo įtraukiamos kunigo pareigos. Vienas inteligentas lenkas M. atėjęs pas vyskupą skundėsi, kad viename seserų vienuolyne, kur kapelionau-ja seminarijos dvasios tėvas, nėra tvarkos: pats kapelionas, traukdamas seseris į visokius veikimus, ardąs vienuolyno tvarką. Dar daugiau: tasai kunigas atkalbinėjęs jo dukterį neiti daugiau pas lietuvį kunigą išpažinties, kaip toji iki šiol darydavusi. Vyskupas, aprašęs šiuos dalykus, pastebi: "Pasirodo, kad ir ne visiems lenkams tinka kunigų tautinis veikimas, ir pasauliškiai malonėtų kunigus katalikus turėti. Visur čia Vilniuje išeina aikštėn tas pats kunigų dvasios tautybės užsikrėtimas".

Vysk. Matulevičius mėgo pasikalbėti su atvykstančiais iš parapijų kunigais ir stengėsi patirti dalykų stovį vyskupijos parapijose. Aukštadvario klebono žodžiais, "žmonės Aukštadvaryje dar esą tamsūs ir sukvailinti. Savėje kalba lietuviškai, bet su kunigais nelabai nori kalbėti lietuviškai; jiems įšnekėta, kad jie lenkai". Iš kito provincijos klebono patyrė, kad jo gimtojoje parapijoje buvęs klebonas baisiu įnirtimu varęs žmonių nutautinimo darbą: vaikų jis neprileis-davęs prie pirmosios komunijos, kol pramokdavę lenkiškai. Būdavo atsitikimų, kad vaikai nuo 8 metų amžiaus iki 18 vis ėję katekizmo lenkiškai mokytis, kol juos tas klebonas prileidęs prie pirmosios komunijos; mat, buvę gryni lietuviai ir nieko lenkiškai nemokėję. Matulevičius labai teisingai nustatė priežastis: "Iš tikrųjų, matyt, seniau šitoje vyskupijoje ganytojams ne tiek rūpėjo žmonių išganymas, kiek lenkų kalbos mokymas. Iš daugelio žmonių gavau išgirsti, kad čia seniau būdavo skiriami į lietuvių parapijas kunigai, nė žodžio nemoką lietuviškai, ir ilgus metus ten klebonaudami nė nesirūpindavę lietuviškai pramokti; pav. Dauguose dar iki 1904 m. bene viskas parapijoje buvo lenkiškai".

11.   Seminarijos negalavimai

Netruko vyskupas pajusti, kokia dvasia vyrauja seminarijoje tautybių atžvilgiu. Lietuviai, stodami į seminariją ir mažai mokėdami lenkiškai, dažnai užsirašo lenkais, kad nebūtų per egzaminus atmesti. Mat, prieš egzaminus kiekvienas turėjo pasisakyti, kokios tautybės esąs. O visų tokia nuomonė, kad lietuvių ir gudų į seminariją nenorima įsileisti. Patekę į seminariją, lietuviai patiria daug nemalonumų tiek iš vadovybės, tiek iš draugų lenkų: kimbama net į lietuviškas pavardes — jos lenkinamos. Istorijos profesorius, iki Matulevičiui ateinant į Vilnių, beveik kas pamoka kalbėdavęs vis apie Lietuvos Lenkijos uniją. Klierikams tas net įkyrėjo. Inspektorius, dėstydamas bažnytinę teisę, skaudžiai puolęs lietuvius, daug skaudžių priekaištų jiems prikalbėdamas. Kartą net ir prieš Lietuvos Tarybą pamokslą išdrožęs.

Matulevičiui ėmus vyskupauti, profesoriai liovėsi tai darę. Klierikai pajuto, kad dabar pasidarė ramiau tautybių atžvilgiu. Prieš tai nuolat kuris nors lenkų klierikų nešiodavęs po kambarius lenkų erelį (herbą), su vadovybės žinia pardavinėdamas. Visi — ir lietuviai, ir gudai — turėdavę pirkti. Nepirksi — būsi lenkų priešininku apšauktas. Lenkams inspektorius leidęs semi-narijon parsigabenti lenkiškų kalendorių, o lietuviams lietuviškų neleidęs. Lietuviškai ar gudiškai net savo tarpe viešai negalima kalbėtis, nes į tai šnairai žiūrima, daromi priekaištai. Kai 1918 m. vokiečiai pareikalavo klierikų sąrašo tautybėmis, tai apie 40 klierikų užsirašė gudais. Inspektorius, tai patyręs, išsigando, pats ėjo per kambarius, antru kartu klierikus rašinėdamas ir kalbindamas, kad dėl Bažnyčios labo lenkais ra-švtusi. Tik vienas ar du drąsuoliai nesutiko lenkais rašytis — likosi gudais. Vienas ju netrukus, suradus pretekstų, buvo pašalintas iš seminarijos. Kai klierikai gavo progos vyskupui išdėstyti savo sunkenybes, Matulevičius pareiškia savo pažiūras: "Aš nė vieno dėl tautybės ar kal-

M.   V.   DOBUŽINSKIS           New Yorkas

bos neskriausiu. Tegarbina visos tautos Dievą kiekviena savo kalba".

Vysk. Matulevičius, norėdamas dar geriau pažinti seminarijos dvasią, įsakė seminarijos vadovybei siuntinėti kas rytą po vieną paskutinio kurso klieriką vyskupui mišioms patarnauti. Po mišių vyskupas pasikviesdavo patarnautoją pusryčių, su juo išsikalbėdavo, patirdavo nuomonę. Keletą įdomesniu tokių vizitų čia norime pateikti.

1919. III. 19 tarnavo mišioms susipratęs gudas Š. Paklaustas, kiek yra gudų paskutiniame kurse, atsakė nežinąs, nes gudai slepiasi, bijosi persekiojimo. Ypač žemesniuose kursuose mažai kas išdrįsta prisipažinti gudu. Tautybė paaiškėja, tik gavus šventimus. Bet kiti ir seminariją baigę, bijodami vyresnybės nemalonės, neprisipažįsta esą gudai — liekasi lenkais. Tautybės atžvilgiu seminarijoje esanti sunki atmosfera.

1919. III. 20 vyskupui patarnavo susipratęs lietuvis V. Įstodamas į seminariją, nė žodžio nemokėjęs lenkiškai ir todėl daug iškentėjęs nemalonumų. "Pirmą kartą atėjęs į seminariją, paklausęs durininką rusiškai, kur rektorius ir ar galima su juo matytis. Durininkas nustebęs jį paklausęs, ar katalikas esąs. Atsakęs taip ir pasisakęs norįs stoti seminarijon. Durininkas palingavęs galva ir paabejojęs, ar nemokėdamas lenkiškai galėsiąs patekti seminarijon. Patekti seminarijon vis tik patekęs, bet paskui daug turėjęs sunkenybių, kol pramokęs lenkiškai. Žinoma, kai lenkų kalbos būdavo raštiniai darbai, beveik nieko neparašydavęs. Mokytojas statydavęs jam nulį kube (o3) ir skaudžiai jį pajuokdavęs. Apgyvendinę jį viename kambaryje su keliais lenkais; tie dažnai labai skaudžiai jį pašiepdavę ir priekaištų darydavę. Nebegalėdamas iškęsti, nuėjęs inspektoriui pasiskųsti ir prašyti, kad jį apgyvendintų drauge su vienu draugu, kuris apsiėmęs jį lenkiškai mokyti. Inspektorius nesutikęs jo su tuo draugu apgyvendinti ir pasakęs: Juk tamsta žinojai, kad čia lenkų seminarija; jei lenkiškai nemokėjai, tai reikėjo stoti Kaunan; gi dabar kentėk . . . Paskui lenkiškai pramokęs jau nebeturėjęs tiek vargo. — Paklausus man, kiek jų lietuvių septintame kurse yra, atsakė, kad aiškių ir susipratusių esą tik du; be to, dar esą trys lietuviai, bet tie ar tik nebus įsirašę lenkais. Mat, seniau, jei tik kuris lietuvis stodamas seminarijon nemokėdavęs lenkiškai, tai paprastai beveik visada ir įsirašydavęs lenku, kad neturėtų paskui nemalonumų ir nebūtų persekiojamas dėl vadinamos litvomanijos".

Iš pasikalbėjimo su klierikais vyskupui paaiškėjo, kad seminarijoj ir geros drausmės trūksta: pvz. per vakarienę nėra skaitymo, vakarienės klierikai ateiną ne visi drauge, o kaip kas noris. Per pietus taip pat ne visą laiką skaitoma. Prie stalo patarnauja tarnai, o ne patys klierikai. Nesą tvarkos ir pamokose: inspektorius ateinąs dažnai nepasirengęs (perdaug buvo atsidėjęs savo vedamai prieglaudai), pamokas dažnai apleidžiąs, arba ateinąs vėlai, išeinąs nesulaukęs skambučio ir panašiai.

Susidaręs šiokį tokį seminarijos gyvenimo vaizdą iš klierikų papasakojimų, Matulevičius norėjo pats lankytis seminarijoje ir pats betarpiškai viską patirti. Įdomios yra Matulevičiaus dienoraštyje tos vietos, kur kalbama apie vizitus seminarijoje. Iš jų matyti, kokiame stovyje buvo Vilniaus seminarija 1919 m. pradžioje.

"Vasario 24 d. lankiau iš iš ryto pirmas dvi pamokas: Šv. Rašto ir moralinės teologijos. Pasirodo, kad profesoriai visa ką ir dėsto ir klausinėja vien lenkiškai. Tačiau vadovėlius, mačiau, lotynų kalba spausdintus vartoja. Reiks pažiūrėti, ar moka klierikai nors kiek lotyniškai. Seniau girdėjau kunigus nusiskundžiant, kad seminarijoje visa kas sulenkinta ir vien tik lenkų kalba viešpataujanti, kad net lotynų kalba esanti išvaryta".
"Kovo 8 d. lankiau seminarijoje paskaitas. Pastebėjau, kad kai kurie profesoriai ne laiku ateina, vėlinasi, arba anksčiau išeina, nebaigę pamokos, o kiti ir visai apleidžia pamokas. Antrą valandą (pamoką)) vos tik vieną profesorių te-suradau dėstant pamoką. Kitų nebuvo, esą, dėl to, kad šioji diena esanti pirmoji po kelių dienų atostogų: taigi "prima lectio aut brevis, aut nul-la". Reikia iš palengvo imti tvarkyti seminari-ją"-
"Kovo 10-22 d. kiek atitrukdamas vis lankiau seminarijoje pamokas. Pastebėjau, kad kai kurie profesoriai ateina dėstyti nesiruošę. Bažnytinę teisę dėstydamas profesorius tik patį kodekso tekstą lenkiškai atpasakoja; tą patį profesorių užėjau IV kurse su klierikais verčiant ŠŠ. Tėvų homilijas iš brevijoriaus; klierikai kai ką blogai vertė ir pats profesorius juos taisydamas triko. Kitą vėl profesorių užėjau II kurse verčiant su klierikais šv. Ignoto laišką; taip pat klierikai netiksliai vertė, o profesorius jų netaisė, arba nelabai gerai taisė, nors pastebėjau, kad šis profesorius gabus ir moka mokyti. Bažnytinės istorijos profesoriaus labai sunki ir nuobodi iškalba, jis daugiausia skaitė iš savo sąsiuvinio; tą patį profesorių užėjau tiesiog diktuojant VII kurso klierikams apie renesansą; bet klierikus išklausinėti mačiau jį gerai mokant. Lekcijų algebros, fizikos, geometrijos, kosmografijos visiškai nėra. Tų dalykų mokytojas Š., žinomas lenkų tautininkas veikėjas, išbėgo Varšuvon drauge su legijonieriais. Kitą mokytoją buvo sunku surasti. Maniau tiems dalykams partraukti kun. Dr. St., kleboną iš Sumeliškių, bet nebuvo galima dėl karo. Man geriau tinka, kad seminarijoje dėstytų visa ką tinkamai pasiruošę kunigai".

Be lankymosi seminarijoj, vysk. Matulevičius namieje skaitė, studijavo bažnytinę teisę, stengdamasis susipažinti su seminarijų sutvarkymu, koks jis privalėtų būti pagal Apaštalų Sosto nurodymus.
Viso to pasekmės netruko pasirodyti. Seminarijos vadovybė ir profesoriai pamatė, kad su vyskupu Matulevičium juokauti negalima: reikia tvarkytis, pasitempti, keisti taktika. Vyskupui ėmus lankytis nuolat seminarijoje, profesoriai ėmė uoliau ruoštis pamokoms, jų neapleidi-nėti. O kurie tinginiavo, tuos Matulevičius pakeitė uolesniais. "Pasikalbėjęs su Tėvu J. Vaitkevičium, kun. prof. Kraujaliu ir rektorium, nusprendžiau, kad kol kas fiziką ir geometriją dėstys Tėvas Vaitkevičius, o algebrą ir kosmografiją kun. Kraujalis. Kun. Reinio lekcijas, kuris bolševikų suimtas kali, pasidalino kun. Kraujalis ir kun. Puciata, bet jiedviem buvo perdaug, ypač kai teko kun. Kraujaliui dar algebra ir kosmografija. Lietuvių kalbą pavedžiau tuo tarpu dėstyti kun. Skruodžiui, kurs tuo tarpu sėdi Vilniuje ir gydosi, o dvi teodicėjos pamokas — kun. Vaitkevičiui, atėmęs jas iš kun. Puciatos. Neturėdami visų pamokų, klierikai iki šiol labai daug laiko gaišo, o toks brangus dabar jų išlaikymas ir dienos veikiai bėga nebegrąžinamos. Kun. Puciata labai geras žmogus, mokytas kunigas ir gabus, ir neblogai dėsto, bet, pasirodo, be valios . . . Daug lekcijų apleisdavo, nuolat vėlinosi. Dabar, pasinaudojęs paskalais, kad bolševikai daug kunigų ketiną suimti, ėmė neva slapstytis ir nesirodė seminarijoje. Pasišaukęs ji pasakiau, kad jei jam sunku dėstyti, tai bent filosofijos pamokas pavesiu Tėvui Vaitkevičiui; jis atsiprašinėjo dėl apsileidimų. Įgraudenau, kad daugiau pamokų neapleidinėtų. Kun. Puciata ėmė jau dabar uoliai lankyti pamokas; kažin kaip ilgai tesės. Dabar jau klierikai turės visas pamokas ir negaišins brangaus laiko . . . Taip, Dievui padedant, sutvarkiau seminarijoje pamokas . . . Dažniausias dabar mano rūpesnis —- tai iš lengvo tikrai pastatyti seminariją, ypač padaryti ją katalikiška, iššlavus visokius tautinių šovinizmų raugus. Didžiausias mano troškimas, kad klierikai, baigdami seminariją, išsineštų apaštalo — kunigo širdį ir dvasią, kad norėtų lygiai visų tautų žmonėms tarnauti, kaip šv. Paulius. Tautinis šovinizmas, kiek tai pastebėjau, šios diecezijos kunigų liga; ta liga serga ir seminarija".

Nepaisant vysk. Matulevičiaus geriausių norų ir gryniausios intencijos sutvarkyti seminariją, kad ji būtų vien katalikiška auklėjimo įstaiga, tuoj po aukščiau minėtų reformų lenkai-en-dekai paleido prieš vyskupą paskalą, kad jis norįs pašalinti iš seminarijos inspektorių L., o į jo vietą įstatyti Tėvą Vaitkevičių. Taip ir nuskambėjo per Vilniaus endekų sluogsnius: vyskupas ėmė griauti lenkų tvirtoves . . .

Kartą atvykęs pas Matulevičių vienas susipratęs gudas kunigas prašėsi atleidžiamas iš parapijos, nes norįs vykti Minskan, kur yra susi-spietęs kultūrinis gudų darbas, ir pasidarbuoti savo tautiečiams. Kai vyskupas paklausė, kodėl negalįs to pat darbo imtis Vilniuje, tasai atsakė, kad čia gudui negalima iškęsti, draugai kunigai šnairai į gudus žiūrį, pirštais badą, persekioją. Jis jau daug turėjęs iškentėti dėl to, kad vysk. Roppui lankant gudišką vyskupijos dalį, pačiam vyskupui paliepus, išdrįsęs sakyti pamokslus gudiškai. Prisiminė ir seminarijos laikus, kada juos, naujus kunigus, išleisdamas vienas iš seminarijos vadovų įgraudenęs nesidėti su netinkamomis partijomis ir tarp kitų nurodęs į "Bielo-rus" — nekalčiausio turinio laikraštėlį, katalikų dvasioje leidžiamą. Vilniuje būti gudu laikoma didžiausiu nusikaltimu.

Ta proga vysk. Matulevičius išdėstė savąjį credo gudų reikalu: "Esu vyskupas katalikas ir visiems lygiai noriu tarnauti, ir stengsiuos tarnauti. Man visi lygūs, tiek gudai, tiek lenkai, tiek lietuviai. Bet kadangi čia Vilniuje tautiniai dalykai labai opūs, labai keistai ir savotiškai į juos žiūrima, reikia būti atsargiam. Aš gudų atgijimui ne tik nesipriešinsiu, bet ir remsiu, kad jis iš vagos neiškryptų .. . Man rūpi, kad gudų atgimimas eitų katalikybės vaga, kad atbudusios tautos ir tikybinis gyvenimas būtų gilesnis . . . Sąlygas statau: 1) rūpintis, kad darbas būtų varomas katalikiškai; 2) kunigai bedirbdami tene-pamiršta savęs, savo dvasios reikalų ir gyvenimo, stengiasi būti pavyzdingi; 3) man viską pranešti, kad žinočiau, kas veikiama. Patariau, kad žmonių dvasią keltų, kad bandytų sudaryti moterims ir vyrams vienuolynų; žadėjau ypač šiame darbe jiems padėti. Pridėjau: man nerūpi tautybės, bet aš remsiu jų darbą, o štai dėl ko: 1) matau, kad gudų liaudis tamsi, nemoka katekizmo, nemoka išpažinties atlikti; geriausiai tą dalyką išmoks, jei bus mokoma savo gimtąja kalba; 2) gudai atbunda, atgyja, kyla; jei kunigai ir katalikai nepakreips to judėjimo į tikras vėžes, tai jis nukryps ir eis prieš Bažnyčią; 3) Bažnyčios uždavinys ne kalbų mokyti, o tik išganymo dalykų suprantama liaudies kalba; 4) gudai susipratę kaltins paskui Bažnyčią, jei ji juos nutautinti stengtųsi; 5) mums turi rūpėti ir stačiatikiai gudai ir buvę unitai; prie šių mes galėsime prieiti, tik gudiškai Dievo žodį skelbiant; tatai kaip tik savo pareiga ir pašaukimu privalėtų laikyti kunigai gudai."
(Bus daugiau)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai