Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAILININKAS M. V. DOBUŽINSKIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė D R. M. VOROBIOVAS   

M.   V.   Dobužinskis    "Radvilos Perkūno" operos scenos uždanga


1.
Pasiekęs amžių, kuriame — normaliais laikais — garsūs menininkai rašo memuarus ir ilsisi ant laurų, M. Dobužinskis neseniai išvyko į Paryžių, kur dirbs savo numylėtoje teatro dekoracijų srityje.
Dobužinskis (kaip ir M. K. Čiurlionis) gimė 1875 metais. Jo neišsemiama kūrybinė energija ne tiktai gimdo vis naujus sumanymus, bet ir stebina mus savo tarytum pavasarišku šviežumu. Tai perdėm reta savybė, palyginus su nykiomis, senatviškomis nūdienio meno nuotaikomis.

Dobužinskio kūrinių jaunatviškas pajėgumas atrodys dar nuostabesnis, jei prisiminsime, kad savo stiliumi šie kūriniai labai tolimi nuo paskutinių dešimtmečių nerimastingų eksperimentų. Vienintelis jo siekimas — nepaliaujamas tobulinimasis kelyje, kuriame jis ėmė žengti beveik pusė šimtmečio atgal.

Jautriai atsiliepdamas į besikaitaliojančias 20 amžiaus meno linkmes, Dobužinskis niekad nemėgino tapti kubistu, nei surrealistu, bet visados liko ištikimas savo kūrybinei individualybei. Todėl jo vinjetė, knygos viršelis arba dekoracijos eskizas, padarytas prieš keturiasdešimt metų, tebėra kupini tokio gyvybingo lyrinio polėkio bei magiško žavesio, lyg tai būtų šios dienos kūriniai. Ir žiūrovas nė negalvoja apie jų istorinę datą, kaip kad neateina mums mintis apibrėžti kurio nors Chopino preliudo istorinė vieta.

Mstislovas Dobužinskis gime Naugarde, bet didesnę savo gyvenimo dalį praleido Petrapilyje, išskyrus keletą gimnazijos metų Vilniaus mieste. Jo motina buvo operos dainininkė. Tėvas, aukštas karininkas (artilerijos generolas), labai išsilavinęs ir kultūringas žmogus, savo giminę kildino iš senovės Lietuvos bajorų.

Nuo pat mažens Dobužinskis pamėgo paišybą ir, tėvo vadovaujamas, daug piešė iš gamtos. Dar prieš įstodamas į gimnaziją, jis lankė dailės kursus ir tęsė paišybos bei tapybos studijas tiek Vilniaus gimnazijoje, tiek ir Petrapilio universitete, kurį baigė teisių kandidatu. Beje, be gamtos, jaunoje dailininko svarbiausia mokykla buvo senieji meistrai, kuriuos jis uoliai studijavo Petrapilio Ermitaže ir užsienio (Drezdeno, Miuncheno ir Berlyno) galerijose. Būdamas dar studentas, Dobužinskis padarė savo pirmą kelionę į Vokietiją ir Šveicariją; nuo to laiko jis kasmet nuvykdavo į Vakarų Europą, studijuodamas jos gamtą ir senovę ir gausiai parsiveždamas naujų peisažų.

Nuo 1899 metų, baigęs universitetą, Dobužinskis dvejus metus studijavo tapybą Miunchene pas žinomą pedagogą A. Ažbę, gi vasaros metu dirbo Vengriioje. gilindamasis į plenair studijas pas tapytoją Hollosy. Vėliau, pajutęs ypatingą traukimą į piešinį ir grafiką, jis tobulinasi oforto technikoie pas garsų Petrapilio Akademijos profesorių Mathey.

3.
Nuo 1902 metų Dobužinskis užmezgė glaudžius ryšius su Petrapilio "Meno Pasaulio" dailininkų grupe, vadovaujama S. Diagilevo ir A. Benois. Jis išstato savo kūrinius jų parodose ir bendradarbiauja kaip grafikas jų žurnaluose. Šis bendradarbiavimas išsyk padėjo Dobužinskiui surasti savo kūrybinį veidą bei išryškinti savo individualinį stilių, kuriam jis paliko ištikimas ligi šių dienų.

"Meno Pasaulio" (Mir Iskusstva) veikla nulėmė ištisą epochą rusų modernio meno raidoje. Šio laisvo sambūrio nariai buvo kraštutiniai in-dividualistai-estetai. Jų tikslas buvo kelti estetinės kultūros lygį bei atgaivinti grynojo meno pagrindus. Jiems teko kovoti ir su negyvėliškai sustingusia Akademiios rutina, o dar labiau — su tendencingai "pilietine" tapybos srove, įsigalėjusia nuo 1860-tųjų metų "oeredvižniku" (kilnojamų tapytoju) oastangomis. Praeito šimtmečio gale peredvižnikai, kuriems išimtinai rūoėjo idėiinis turinys, su panieka žiūrėio i technikos, stiliaus, tapybinio meistriškumo reikalavimus; ir ju paveikslai vis labiau išsigimdavo i grubų iliustratyvini realizmą. Mūsų laikais tokia estetiškai reakcinė linkmė nilnai įsiviešpatavusi Sovietų Sąjungoje "socialistinio realizmo" pavidalu.

"Meno Pasaulis" užsimoio grąžinti menui grožį, o tatai galėjo būti pasiekta per sąmoningą formos kultūrą, — tobulinant spalvas, kompoziciją, stiliaus jausmą; aplamai, — siekiant aukštos kūrinio kokybės. Šitie menininkai uoliai studijavo tiek Vakarų Europos senus bei moderniuosius meistrus, tiek ir žymius 18 ir ankstyvo 19 amžiaus Rusijos meistrus. Jie žavėjosi praeities grožiu, giliai a t jausdami viduramžių, antikinio pasaulio bei Rytų meno vertybes, nuoširdžiai užsikrėsdami senovės rusų architektūros puikybe, ypač baroko ir empiro stiliais, taip didingai pražydusiais Petrapilio bei provincijos "bajorų lizdų" statyboje.
Iš čia galima suprasti "Meno Pasaulio" retrospektyvinį pobūdį, jo romantišką praeities pamėgimą, jo subtilų, intymų praeitųjų stilių supratimą. Visa tai glaudžiausiai susiję ir su M. Dobužinskio menine mąstysena.

4.
M. Dobužinskis — itin plataus diapazono menininkas, tiek technikos, tiek ir žanrų atžvilgiu. Jo tapyboje kaitaliojasi įvairios technikos: aliejus ir akvarelė, gausas ir pastelė. Kaip grafikas, jis lygiai virtuoziškai valdo plunksną ir pieštuką, ofortą ir ypač — litografiją.

Tokį pat įvairumą matome ir jo vaizduojamose srityse. Kaip peisažistas, Dobužinskis labiausiai domisi architektūriniais vaizdais, — senovés miestais ir atskirais paminklais. Išauklė-jęs savo skonį didingų ir darnių Petrapilio architektūrinių ansamblių akivaizdoje, jis gausiuose etiuduose teikia giliai atjaustus Europos sostinių bei provincijos užkampių "portretus". Šalia įvairių Rusijos miestų, jis yra nupiešęs ir nutapęs Anglijos ir Prancūzijos, Italijos ir Belgijos, Olandijos ir Danijos vaizdų. Nuostabūs yra jo padaryti Lietuvos, Latvijos ir Estijos peisažai. Ir šioje srityje jo kūrybinis diapazonas nepaprastai platus. Jį magina ir idiliškai ramūs "tapybiški kampeliai", ir legendariškos žilos senovės pastatai. Šalia puošnių didmiesčių centrų jis vaizduoja priemiesčių skurdą, arba didmiesčių gatves gyvenimo klaikius kontrastus ("Miesto grimasos"): oagaliau, aštriai įsižiūrėjęs į moderninius "babilonus" su jų milžiniškomis plieno, betono ir stiklo konstrukcijomis, jis paskęsta šiurpulinguose ateities "miesto sapnuose" (litografijų serija), kurdamas eilę tikrai "apoka-liptinių" regėjimų.

Jungtinėse Valstybėse, šalia Bostono ir New Yorko paveikslų, jis yra nutapęs labai vaizdingą Newporto seriją, atskleidžiančia Naujosios Anglijos senųjų rūmų žlungantį grožį.

Visai natūralu, kad tas subtilus architektūrinių sąrangų portretistas-lyrikas tapo vienu iš nuostabiausių mūsų laikų teatro dekoratorių. Pagal apytikslų apskaičiavimą, Dobužinskis nuo 1907 metų padare virš 80 dekoracijų (o be to, dar kostiumų) Europos ir Amerikos baleto, operos ir dramos teatrams. Jų tarpe reikia atžymėti stebuklingai gražios dekoracijos Stanislavskio Meno Teatrui Maskvoje, išgarsinusios jo vardą šioje tapybos srityje (Turgenevo, Dostojevskio ir A. Bloko veikalai); o taipgi — Diagilevo baletams Paryžiuje ir Londone. Po pirmojo pasaulinio karo Lietuva ir kiti Europos kraštai žavisi jo "Pikų Damos" ir "Eugenijaus Oniegino" dekoracijomis. Ši Dobužinskio veikla tebesitęsia ligi mūsų dienų. Nuo 1939 metų, persikėlęs į New Yorką, jis atliko apie 15 dekoracijų Metropolitan ir City Center operoms ir kitiems Jungtinių Valstybių bei Kanados teatrams. Jo scenos tapyba dvelkia tokiu gyvu ir jautriu epochos atjautimu, išsyk ji taip šventiškai žavi žydinčiomis, skaidriomis spalvų ir šviesos harmonijomis, jog žiūrovai neretai, vos pakilus uždangai ,kelia ovacijas jų autoriui.

Su scenine tapyba glaudžiai susijusi Dobužinskio "interieurų" (dekoratyvinio vidaus apdaro) kūryba: plafonai, panneau ir kiti sieniniai paveikslai, kuriais jis papuošė daug namų Rusijoje, Lietuvoje, Belgijoje ir kitur.

Nepaprastai aukštą reputaciją tarp pasaulio bibliofilų įsigijo Dobužinskis kaip knygos menininkas. Knygos įpavidalinimo menas 19 amžiuje anksčiausiai atgijo Anglijoje (William Morris, Aubrey Beardsley), vėliau — Vokietijoje; jis ypatingai klestėjo ir "Meno Pasaulio" dailininkų tarpe; gi Dobužinskiui čia atitenka kuone pirmoji vieta. Jo papuošti Anderseno, Puškino, Dostojevskio ir kitų klasikų kūriniai — tikras džiaugsmas skaitytojui; juoba, kad subtiliai atkurdamas autoriaus ir jo gadynės dvasią, — viršelyje, frontispise, vinjetėse, — dailininkas savo iliustracijomis niekad neįsibrauna į skaitytojo vaizduotę, bet pasitenkina oringomis aliuzijomis, užpildy-damas puslapio plokštumą be galo taktingai ir pilnoje harmonijoje su knygos bendru pobūdžiu, jos šriftu ir pagražinimais.

5.
1923 metais Dobužinskis, tuomet Petrapilio Meno Akademijos profesorius, po ilgesnės pertraukos vėl išvyksta į Vakarų Europą, kur aplanko Vokietiją, Daniją ir Paryžių. Sekančiais metais jis galutinai palieka Rusiją ir gyvena Rygoje, Berlyne ir — ilgiausiai — Paryžiuje, iš kur jis dažnai kviečiamas į įvairius kraštus dalyvauti parodose, puošti namus ir tapyti teatro dekoracijas. 1925 metais Kauno Valstybinė Opera stato "Pikų Damą" su jo dekoracijomis; tais pačiais metais rengiamos keturios jo kūrinių parodos Kaune ir Klaipėdoje. Taip užsimezga jo pastovūs ryšiai su nepriklausomąja Lietuva.

Dešimtmetis nuo 1929 iki 1939 metų, kai Dobužinskis nuolat gyveno Kaune, priklauso prie vaisingiausių jo kūrybos periodų. Per tą laiką jis padaro virš 30 teatro dekoracijų, kurių didesnė dalis tenka Kauno valstybiniam teatrui. Su jo dekoracijomis ir kostiumais eina P. Vaičiūno "Aukso promata", Shakespeare'o ir Schillerio veikalai; operos, — "Pikų Dama", "Faustas", "Kunigaikštis Igoris", "Tannhaeuseris", "Don Žuanas". "Radvila Perkūnas" ir k.; baletai, — "Miegančioji Gražuolė". "Kopelija", "Raimonda". Šiuos pastatymus Kauno baletas rodė ir savo gastrolėse Monte Carlo ir Londone. Tenka pripažinti, kad Dobužinskis savo dekoracijomis nemažai prisidėjo prie Lietuvos sceninio meno išgarsinimo kultūriniame pasaulyje.

Kaip jau matėm, Dobužinskio ryšiai su Lietuva siekia jo vaikystės bei jaunystės metus, įdomu dar paminėti, kad vėliau jam, kartu su A. Benois ir kitais "Meno Pasaulio" dailininkais, atitenka garbė pažinti ir aukštai įvertinti M. K. Čiurlionio genijų, — remti jį kaip menininką ir žmogų ir skatinti jo kūrybos žingsnius, rengiant jo paveikslų parodas Petrapilyje ir Maskvoje.

Jau seniai įsimylėjęs Lietuvos gamtovaizdžius bei senąją architektūrą, Dobužinskis dar prieš pirmąjį pasaulinį karą dažnai atvykdavo į Lietuvą vaizduoti jos "motyvų". 29 jo nutapytus puikius Vilniaus senovinių miestovaizdžių guašus vėliau įsigijo Čiurlionio Galerija Kaune. 1933-1934 metais Dobužinskis apkeliavo kuone visą Lietuvą, atidengdamas vis naujus jos romantiškų kampelių žvilgesius.
Tuo pat metu jis aktyviai dalyvavo senovės paminklų apsaugos ir restauraciios darbuose, kaip komisijų narys ir kritikas. Puikiai valdydamas plunksną, Dobužmskis Lietuvos periodiniuose leidiniuose išspausdino eile straipsnių, be kitko, šiomis temomis: Valstybės Vėliava; Valstybės Ženklo istorija ir jo nustatymas; Senoviniai
 
M.   V.   DOBUŽINSKIS   "FAUSTO" OPEROS SCENOVAIZDIS
 
Lietuvos žemėlapiai; Meno Mokyklos reforma, Tautinio meno keliai.
Iš kitų jo darbų Lietuvoje reikia paminėti gausios iliustracijos bei papuošimai knygose ir kituose leidiniuose; plakatai, kortų eskizai; pagaliau — vidaus architektūros dekoravimas: prezidento rūmuose, Vytauto Didžiojo gimnazijoje Klaipėdoje, Karo Muziejuje (Vytauto D. koplyčios niša), Vailokaičio rūmuose, Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne (Vytauto D. portretas-panneau), ir kt.

Prieš pilnai pasišvęsdamas Kauno teatro darbams, Dobužinskis keletą metų dirbo ir pedagogo darbą. 1929-1930 metais jis dėstė Kauno Meno Mokykloje; gi vėliau, iki 1933 metų, — savo privačioje meno studijoje. Be abejonės, ir šioje srityje jo įtakos jaunesnei lietuvių dalininkų kartai būta žymios. Tačiau, man rodos, kad tokio plataus užsimojimo ir akiračio menininkas savo darbų visuma bei savo ryškia asmenybe veikia net stipriau, kaip kad profesinio mokytojo rolėje. Dirbdamas plačiausioje grynojo bei dekoratyvinio meno srityje, jis savo kūriniais ir savo skaisčiu, neklystamu skoniu veikia kitus, kaip gyvas pavyzdys, sukurdamas aplink save vienatiją, nepakartojamą atmosferą, susidedančią iš aukšto meistriškumo dvasios, sparnuotos fantazijos, nuoširdžios lyrikos, įkvėpimo ir, — kas dar svarbiau, — aristokratiško santūrumo, harmonijos ir saiko jausmo. Tatai sudaro visai savaimingą magiją, kuriai pasiduoda net ir tie, kurie abejingai žiūri į "atgyvenusį savo amžių" lyrinį romantizmą bei į jo išraiškos priemones: grakštų siluetą, žaismingą, bet ryškią ir tyrą liniją, aikštingas ornamentikos išmones ir t.t. M. Dobužinskį mėgsta jaunesnės kartos Lietuvos menininkai, kuriems, aplamai, artimesnės yra "kairiosios" moderninio Paryžiaus meno srovės arba gimtasis liaudies menas, su jo primityvesniu bei gaivališkesniu spalvų ir formų ekspresionizmu.
Northampton, Mass

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai