Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAILININKĖS A. TAMOŠAITIENĖS MENAS PDF Spausdinti El. paštas
Veržimasis pirmyn, nesibaigiąs ieškojimas, dinamizmas — tai būdingi dailininkės Anastazijos Tamošaitienės kūrybos bruožai. Pradėjusi nuo tautodailės studijų, pasiekusi meistriško virtuoziškumo tautinių drabužių bei juostų audime ar tradicinių kilimų rišime, ji tuo nebepasitenkina: nori išsilaisvinti nuo visų varžtų, savo menu apjungti dar platesnį savęs išreiškimo galimybių ratą. Jos paskutiniųjų dešimtmečių kūriniai kvėpuoja nerimu, tačiau tai toli gražu ne nūdienio žmogaus noras pabėgti nuo jį slegiančio pasaulio.

Anaiptol, spalvų ir linijų lūžiu spindimą kova byloja apii mus žmogaus, tikinčio surasti dar tobulesnį savęs išreiškimo bud tuo pačiu patį save.

Tautodailėn atremti pradai lygintini su liaudies dainomis, kurios žymų vaidmenį užima šių dienų poezijoje. Tiek liaudies, tiek abstraktus menas ieško pačių gryniausių elementų savo kompozicijai. Remdamiesi esminiais išgyvi nimais ir apsiribodami esmingumu ir tam tikru primityvizmu, jie atsisako išorinių antraeilių puošmenų. Skirtumas gal tik tas, kad abstraktų kūrėjas daugiau apeliuoja į protą, gi liaudies kūryba —  jausmus. Dailininkė Tamošaitienė sugebėjo juos sujungti: priimdama abstraktaus meno formos laisvę, ji neatsisako jausmo; jos darbuose visuomet vyrauja nuotaika, čia ieškotina gal ir jos tautiškumo, nesusiaurinant savo akiračio, išlaikant universalią kalbą: mūsų liaudies kūrybos melancholija, artimas suaugimas su žeme, gilus gamtos bei metų laikų išgyvenimas atrandami kiekviename jos darbe.

Tipinga dailininkei Tamošaitienei Jono Aisčio tiksliai apibūdinta "spalvų puota" ir ją skaldančios juodos linijos, kurios betgi, besistiebdamos viršun, bando susijungti. Noras likti ištikima savo idėjai jai padėjo susikurti savitą, visur atpažįstamą stilių. Tiek aliejaus darbuose, tiek guašuose, tiek gobelenuose už spalvų, už linijų pulsuoja mistika. Kūrinyje tik užmenamas siužetas paliekamas toliau plėtoti žiūrovo vaizduotei. Gobelenuose — vienoj iš jos naujausių ir gal pačioj įdomiausioj apraiškoj — įgytas minkštumas, nauja dimensija, atsispindi ir tapyboje. Preciziškumas atlikime ten būtinas reikalavimas, tad gal ir tai priverčia stebėtis ten išgaunamais tokiais švelniais niuansais, kaip guašuose.

Turtingiausias, neišsenkąs dailininkės įkvėpimo šaltinis — atbundanti gamta. Iš šešėlių ir tarp jų aiškiau blykstelėjančių formų kyla pirmosios mintys; saulei vis labiau užvaldant paslaptingą naktie; gaivalą, jos spindulių žaismas tampa kūrybos tąsa, pynimu j darnia vienumą tarp šešėlių praregėtų spalvos dėmių suskeldėjusių uolynų fone. Įdomu, kad ir du iš didžiausiu šio amžiaus poetų, Paul Valéry ir Jorge Guillén, gamtos atbudimą priima savo kūrybon kaip simbolį. Tačiau kai jie, trokšdami abstrakčių formų, siekia vidurdienio permatomumo, Tamošaitienė mieliau lieka prieblandoje, nenorėdama atsisakyti mistikos, tebeklausanti paslaptingų gamtos balsų ir juos valdanti brūkšnių ritmu.

Viena iš didelių dorybių dailininkės Tamošaitienės mene — noras išlikti paprasta ir nuoširdžia. Nuolat augąs galimybių akiratis jai suteikia naujų instrumentų, tačiau jos intymi kalba, jos giliausi išgyvenimai nekinta. Tai gana paprastai skambančio, bet nelengvai pasiekiamo idealo pasėka: noro savo menu ne nustebinti, o leisti gėrėtis.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai