Aidai.eu Apžvalga

MYKOLAS BIRŽIŠKA

Parašė VINCAS MACIŪNAS

(70 metų amžiaus sukakties proga)

Šiemet sulaukė 70 metų amžiaus žymus mūsų mokslo vyras ir visuomenininkas prof. Mykolas Biržiška, gimęs Viekšniuose 1882 m. rugpjūčio mėn. 24 d. (sen. stil. 12 d.).

Iškeldami sukaktuvininko patriotinę veiklą, visų pirma prisimename, kad jis yra vienas iš tų, kurie 1918 m. pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją. Visai nedaug bėra likusių gyvų Lietuvos Tarybos narių: laisvajame pasaulyje (galbūt, ir iš viso), be sukaktuvininko, dar prof. St. Kairys ir prel. K. Šaulys. Jų vardai mūsų visuomenėje gaubiami deramos pagarbos, kaip gyvų liudininkų to akto, kuris buvo toks lemtingas lietuvių tautai ir kuris šiandie šviečia kaip pagrindinis mūsų patriotinių pastangų tikslas. Gražiais paties sukaktuvininko žodžiais betariant, "nepriklausomybiniu, vasario 16 d. nustatytu keliu per kovas, aukas, kančias žengia, parpuola ir vėl pakildama eina į priekį visa lietuvių tauta" ("Mūsų Kelias", 1947, nr. 22).

Lietuvos Tarybon M. Biržiška pateko ne atsitiktinai, o jau turėdamas nebetrumpą visuomeninio darbo Vilniuje stažą. Dar 1905 m. dalyvavęs Didžiajame Vilniaus seime ir 1906 m. ilgesnį laiką Vilniuje darbavęsis, M. Biržiška, baigęs 1907 m. Maskvos universitetą, tų pačių metų rudenį grįžo į Vilnių ir čia pastoviai apsigyveno. Jau iš anksčiau įsitraukęs į Lietuvos socialdemokratų partijos veikimą, nuo 1907 m. darbavosi jos centre (iš partijos išstojo 1917 m. gruodžio mėn., partijos pareikalautas pasitraukti iš Lietuvos Tarybos). Pasižymėdamas dideliu apsiskaitymu ir gabia plunksna, M. Biržiška atsidėjo ypač spaudos darbui. Jau iš seniau bendradarbiavęs lietuvių ("Darbininkų Balse", "Vilniaus Žiniose", "Naujojoje Gadynėje") ir kai kuriuose lenkų laikraščiuose, 1907-8 m. drauge su A. Janulaičiu redagavo socialdemokratų savaitraštį "Žariją", 1908-9 m. buvo "Vilniaus Žinių" redakcijos sekretorius, 1910-11 m. redagavo visuomenės ir kultūros žurnalą "Visuomenę", 1914 m. išleido kairiosios jaunuomenės almanachą "Nauju Taku" ir ,t. t. Veikliai dalyvavo ir Lietuvių mokslo draugijoje.

Kilus karui ir tūkstančiams pabėgėlių bei evakuotųjų traukiantis į rytus, M. Biržiška metė tarnybą Vilniaus žemės banke, kuris 1915 m. taip pat evakuavosi, ir liko Vilniuje. Čia smarkiai sumažėjusiam lietuvių inteligentų būreliui labai padaugėjo visuomeninio darbo, ypač sunkiose vokiečių okupacijos meto sąlygose. Lietuviškoji veikla labiausiai koncentravosi lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komitete, į kurį buvo, jau vokiečiams Vilnių užėmus, šalia kitų kooptuotas ir M. Biržiška. Komitetas rūpinosi ne tik šalpa, bet ir kitais lietuvių reikalais. Ypač aktualus buvo lietuviškojo švietimo klausimas. Tad 1915 m. rudenį komitetas steigė lietuvišką gimnaziją, paskirdamas M. Biržišką jos direktoriumi. Gimnazija iš pradžių buvo pavadinta "J. Basanavičiaus, M. Biržiškos ir P. Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokomis". Vėliau iš jos išaugo Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazija.

Aktualūs buvo ir politiniai uždaviniai — siekti Lietuvai nepriklausomybės. Tam tikslui susispietė įvairių srovių vilniečių lietuvių būrelis, kurio darbuose ir pasitarimuose veikliai dalyvavo ir M. Biržiška. Drauge su kitais mūsų veikėjais jis pasirašė nevieną memorandumą lietuvių reikalais vokiečių okupacinei valdžiai. Jis įėjo ir į vykdomąjį komitetą, sukvietusį žinomąją 1917 m. rugsėjo mėn. lietuvių konferenciją Vilniuje, kurioje dalyvavo daugiau kaip 200 atstovų iš visos Lietuvos ir kuri išrinko 20 asmenų (jų tarpe ir M. Biržišką) Lietuvos Tarybą, 1918 m. vasario mėn. 16 d. paskelbusią Lietuvos nepriklausomybę.

Nepriklausomos Lietuvos visuomenėje M. Biržiškos vardas buvo plačiai žinomas ryšium su Vilniaus klausimu. Tai nenuostabu. Kai visur skambėjo šūkis "Mes be Vilniaus nenurimsim!", jungęs vienan tikslan visų srovių lietuvius, negalėjo būti nežinomas vardas ilgamečio Vilniui vaduoti sąjungos pirmininko, karštai kovojusio dėl Lietuvos teisių į Vilnių, iš kurio jis buvo lenkų ištremtas.

Žymiąją savo visuomeninės veiklos dalį M. Biržiška ir yra skyręs Vilniaus reikalams. Ypač 1919-22 m. jam teko labai energingai darbuotis ir nekartą nukentėti lenkų persekiojimus. Pakviestas švietimo ministeriu 1918 m. gale M. Sleževičiaus sudarytan ministeriu kabinetan, M. Biržiška nesikėlė Kaunan su Lietuvos Taryba ir vyriausybe nuo bolševikų, o liko Vilniuje kaip generalinis Lietuvos vyriausybės įgaliotinis. 1919 m. sausio mėn. Vilnių užėmusių bolševikų buvo areštuotas, bet po poros dienų ištardžius paleistas iš kalėjimo. Lenkų kariuomenei atėmus Vilnių iš bolševikų, M. Biržiška gavo iki pat savo ištrėmimo 1922 m. vadovauti Vilniaus lietuvių tautiniam ir politiniam veikimui, būdamas 1919 metais balandžio mėn. 22 d. Vilniaus lietuvių visuotinio susirinkimo išrinkto laikinojo komiteto pirmininku. Gegužės mėn. 7 d. savo straipsnelyje "Rimta valanda" jis programiškai formulavo pagrindinius politinius Vilniaus lietuvių tikslus ir darbo gaires:
"Vilniaus lietuvių, susispietusių apie Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą, politinis nusistatymas, balandžio 27 d. pareikštas Generaliniam Rytų žemių komisarui pil. J. Osmolskiui, yra aiškus ir nepamainomas. Tvirtai įsitikinę galutiniu Lietuvos laimėjimu — demokratinės Lietuvos nepriklausomybes įvykinimu su Vilniaus sostine, neturime nei nusiminti, skaitydami ar matydami daug, kas įžeidžia mūsų jausmus, nei nervų leisti provokuojami, nei rankas susidėję laukti "geresnių laikų". Tad gi turime'
1) likti Vilniuje, jei bent badas ar prievarta iš čia išvys;
2) kelti savo įstaigas; 3) stoti bendran kuriamajin visuomenės darban su kitomis Vilniaus tautomis, ypačiai atsirėmę jų demokratiniais sluogsniais; 4) kelti politinę ir kultūrinę plačiųjų minių sąmonę, padėdami jiems susiprasti ir pasijusti Vilniaus reikalų bendrumą su visa Lietuva ir tos Lietuvos savybes. Šit, darbas, kuris reikalauja iš mūs daug ištvermės, sumanumo ir takto, bet kuris vienas teprives mus į mūsų siekiamąjį tikslą" ("Nepriklausomoji Lietuva", 1919, nr. 10).

Žinomas Vilniaus lietuvių veikėjas D. Alseika M. Biržiškos vaidmenį 1919-1922 m. šiaip apibūdina: "Šitą laikotarpį Laikinajam Komitetui vadovavo profesorius M. Biržiška. Tiesa, tekdavo jam išvažiuoti, o 1922 metų pradžioj buvo ištremtas ir jau nebegrįžo, pavaduodavo jį kiti asmenys, bet idėjiniai visą šį laikotarpį jis vadovavo, jo nustatyta linkme ėjo veikimas" (Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919-1934 m. Vilnius, 1935, p. 65).

1920 m. liepos mėn. Vilnius vėl atiteko į bolševikų rankas, o iš jų pagal pasirašytąją taikos sutartį Vilnių perėmė Lietuvos valdžia. Deryboms su lenkais buvo paskirta Lietuvos delegacija. Jon įėjo ir M. Biržiška, kuris drauge su kitais 1920 m. spalio mėn. 7 d. pasirašė garsiąją Suvalkų sutartį, po poros dienų sulaužytą tariamai maištaujančio, o iš tikrųjų tik klausiusio Pilsudskio įsakymo, lenkų generolo Želigovskio, jėga užėmusio Vilnių. Po to lenkai M. Biržiškos, kaip jiems nepageidaujamo, nenorėjo įsileisti Vilniun, ir M. Biržiška kurį laiką gavo gyventi Kaune. Tik lapkričio mėn., lenkams areštavus drauge su kitais Vilniaus lietuvių veikėjais jo žmoną, M. Biržiška galėjo Tautų Sąjungos komisijai skirtu traukiniu grįžti Vilniun.
Pagrindinis Vilniaus lietuvių politinės veiklos uždavinys buvo kova su lenkų užmačiomis nuneigti Lietuvos teises į Vilnių ir jį įjungti Lenkijos valstybėn. Svarbiausia Vilniaus lietuvių kovos priemonė buvo spauda. Tam tikslui laikinasis lietuvių komitetas rūpinosi leisti laikraščius ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, o ypač lenkiškai, kad sėkmingiau galėtų veikti įvairiakalbę Vilniaus visuomenę ir kovoti su lenkų valdžia ir spauda. Tame spaudos darbe M. Biržiškos vaidmuo buvo žymiausias.

Nelengvas buvo tas darbas. Nekartą tekdavo patirti įkyrių policijos kratų, prisiklausyti grasinimų, susilaukti piniginių pabaudų, būti traukiamam lenkų teisman. Lenkų valdžia laikraščius nekartą konfiskuodavo, o net ir visai juos uždarydavo. Reikėjo tad atkaklaus ryžtingumo nepalūžti toje kovoje. Štai 1919. V. 22 pasirodė komiteto leidžiamas ir M. Biržiškos redaguojamas dienraštis "Glos Litwy" ("Lietuvos Balsas"). 1919. XII. 5 jis buvo lenkų teismo uždarytas, bet po savaitės pasirodė nauju vardu: "Echo Litwy" ("Lietuvos Aidas"). Jį uždarius 1920. VII. 26, po poros savaičių pasirodė "Wiadomossci wilenskie" ("Vilniaus Žinios"); XII. 12 vėl "Echo Litwy", XII. 14 "Glos Litwy", XII. 24 "Dzwon Litwy" ("Lietuvos Varpas"), 1921. I. 21 "Straž Litwy" ("Lietuvos Sargyba"), V. 22 "Nowiny wilenskie" ("Vilniaus naujienos"), VI. 1 vėl "Dzwon Litwy", VIII. 31 dar kartą "Glos Litwy", kuris IX. 11 vėl buvo uždarytas. Nebegaunant leidimo naujam laikraščiui lenkų kalba, griebtasi originalios minties leisti kas kartą naujus (vis po to konfiskuojamus) vienadienius raštus įvairiais net neįprastais laikraščiams pavadinimais: Adam, Ewa, Josef (pastarasis pavadinimas — tai Pilsudskio vardas — tyčia parinktas, tuo atsakant į lenkų spaudos ironišką pasiūlymą po Adomo ir Jievos imti Kaino vardą), Marja, Piotr, Zosia, Heia, Litwa ne-podlegla ("Nepriklausomoji Lietuva"), W stolicy Litwy (Lietuvos sostinėje), Jeszcze Litwa nie zginęla (Dar Lietuva nežuvo, — parafrazuojant lenkų himno pirmąją eilutę) ir kt. XII. 31 vėl iškovotas leidimas laikraščiui "Glos Litwy", bet 1922. I. 28 jis dar kartą uždarytas.

Be lenkiškųjų, M. Biržiška redagavo ir lietuviškus laikraščius "Vilnių" (1920-21) ir "Vilnieti" (1921-22), taip pat rusiškus: drauge su broliu Vaclovu "Litva" (1920. VIII. 19—X. 8) ir vėliau, nuo 1921. XII. 19, drauge su broliu Viktoru — "Vilenskij Kurjer", po to "Litva", ir vėl "Vilens-kij Kurjer". Prisiminę, kad tuo pačiu metu M. Biržiška vadovavo lietuvių gimnazijai ir joje dėstė, taip pat pirmininkavo Laikinajam lietuvių komitetui, matome, kokią nelengvą darbo naštą teko jam tada pakelti, ypač kad jis dar ir labai gausiai rašė tuose laikraščiuose.

Savo lenkiškuosius straipsnius M. Biržiška iš tų laikraščių surinkęs, 1920-22 m. išleido ir skyrium keliomis knygelėmis "Na posterunku wi-lehskim" (Vilniaus sargyboje). Jei M. Biržiškos stilius moksliniuose veikaluose yra ramus ir santūrus, tai visai kitoks jis publicistikoje. Čia jis parodo daug temperamento, yra aštrus ir kovingas. Rodos, kad tame žemaičių bajore, kuris išaugo lenkų kultūroje ir tik 1900 m. galutinai apsisprendė lietuviu, atgijo senųjų Giedraičių ar Radvilų dvasia — kietai kovoti su lenkų pretenzijomis į Lietuvą.

Persekiodama lietuvių spaudą, lenkų valdžia nepaliko ramybėje ir lietuvių gimnazijos, kuriai vadovavo M. Biržiška. 1921. X. 1 jis drauge su mokiniais buvo lenkų policijos brutaliai išmestas iš Lietuvių gimnazijos rūmų (prie Lukiškių aikštės), kur kaip direktorius turėjo butą.

Lenkų įtūžimas ant lietuvių veikėjų ypač pakilo, kai lietuvių spauda griežtai pasipriešino Želigovskio valdžios rengiamam Vilniaus prijungimui prie Lenkijos ir sėkmingai ragino lietuvių, gudų ir žydų visuomenę boikotuoti rinkimus į Vilniaus seimą 1922. I. 8. Represijų neteko ilgai laukti. 1922. I. 20 buvo areštuota lietuvių ir gudų veikėjų grupė ir įmesta Lukiškių kalėjiman. Suimtųjų tarpe buvo ir M. Biržiška su broliu Viktoru, taip pat aktyviu tos lietuvių kovos dalyviu, ją vaizdingai ir su dideliu temperamentu aprašiusiu savo įdomioje atsiminimų knygoje "Neužgijusios žaizdos" (1936). Po poros savaičių 33 suimtieji (20 lietuvių ir 13 gudų) buvo ištremti į nepriklausomąją Lietuvą. Tremtiniams buvo leista atsisveikinti su šeimomis, bet niekam tyčia nesakyta, kur jie vežami. Tad jų šeimos kelias dienas gyveno baimėje, kad jų artimieji gal ir sušaudyti, kol pagaliau apie juos atėjo žinios iš Kauno.

Įsikūręs Kaune, M. Biržiška nesiliovė karštai rūpinęsis Vilniaus reikalais. Jis buvo vienas iš Vilniui vaduoti sąjungos steigėjų 1925 m. ir jos kasmet perrenkamas centro komiteto pirmininkas. Vilniaus klausimais jis skaitė daug paskaitų ir uoliai bendradarbiavo draugijos leidžiamame žurnale "Mūsų Vilniuje". Vilniaus lietuvių 1918-28 m. vargus ryškiai aprašė savo knygoje "Vilniaus Golgota" (1930). Vilniaus reikalu 1931 m. apvažinėjo su paskaitomis per 3 mėnesius JAV lietuvių kolonijas. Kelionę vėliau aprašė knygoje "Vilniaus reikalu Amerikos Lietuvoje", kuri buvo 1940 m. išspausdinta, bet Lietuvą užėmusių bolševikų nebeišleista knygų rinkon ir sunaikinta.

1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, M. Biržiška 1940. I. 15 buvo išrinktas Vilniaus universiteto rektorium. Tai buvo jo pelnytas atpildas už ilgametį darbą ir sieloj imasi Vilniaus reikalais. Jis ir pats tai jautė: "Supratau mane renkant kaip buvusį Vilniui vaduoti sąjungos pirmininką" ("Tremties metai", 1947 p. 554). Ir nevienam atrodė tada kažkaip savaime suprantama, kad kaip tik M. Biržiška turėjo būti Vilniaus universiteto rektorium. Antai Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. S. Šalkauskis iškilmingame universiteto posėdy 1940. II. 16 šiaip kalbėjo:
"Su Vilniumi ir Vilniaus universitetu prof. Mykolas Biržiška yra itin glaudžiai susijęs. Nuo pat studentavimo laikų jis gyveno Vilniuje ir kovojo už jo lietuviškumą iki to momento, kol buvo per prievartą, kaip tik dėl tos priežasties, iš Vilniaus ištremtas. Tada drauge su savo vienminčiais jis suogranizavo Vilniui vaduoti sąjungą ir jos priešakyje kovojo už Vilniaus atvadavimą. Kova už Vilnių jam visada buvo kova už lietuviškąjį Vilniaus universitetą, nes ar galima atvaduoti Vilnių nuo aklo vergavimo svetimoms įtakoms be pagalbos tokio tautinės šviesos židinio, koks kad yra lietuviškasis universitetas? Vilniaus universiteto idėja lydėjo prof. Mykolą Biržišką visuose jo darbuose ir visose jo kovose nuo to laiko, kai jis drauge su M. Yču, A. Voldemaru ir J. Purickiu dar Didžiojo karo metu buvo Valstybės Tarybos parinktas į komisiją, kuri turėjo rūpintis Vilniaus universiteto steigimu. Nenuostabu todėl, kad šiandien mums tenka sveikinti, kaipo to universiteto rektorių, kaip tik mūsų brangųjį svečią prof. Mykolą Biržišką." ("židinys", 1940, nr. 2, p. 174—175).

Lenkų ištremtas Kaunan, M. Biržiška buvo pakviestas tais pačiais metais įsteigtan Lietuvos universitetan ir tapo vienu iš žymiųjų jo profesorių. Naujųjų mūsų profesorių kelią universitetan pats M. Biržiška šiaip apibūdino rektoriaus kalboje universiteto iškilmingame posėdyje 1927. III. 20:
"Lietuva prieš tai neturėjo savų mokslininkų. Apsišvietęs lietuvis, kuris norėjo savo kraštui tarnauti ir jame veikti, tegalėjo eiti kunigo, gydytojo ar advokato pareigas, šiaipjau tautos gyvenime ir darbe turėjo būti viska-dirbiu; mokslui, bent kuriai jo specialybei pasiskirti negalėjo, jei bent kartu ir su savo kraštu persiskirdamas Tad mokslininkų lietuvių reta tebuvo; kurie buvo, svetur gyveno, retas kuris gyviau savo kraštą atsimindamas. Karas davė lietuvių aukštesniąsias mokyklas, kuriose mokyti ir vesti daugeliui "viskadirbių" teko mokytojais pasidaryti. Kiti jųjų dar prieškario metu, ypačiai Lietuvių mokslo draugijos darbo įtakoje, bent kiek ėmė jau specializuotis vienoje ar kitoje mokslo šakoje, kai kada viešai ką-ne-ką paskaitydami draugijos posėdžiuose ir suvažiavimuose. Vilniaus ir Kauno pokariniai aukštieji mokslo kursai juos dar labiau su mokslu surišo" (Lietuvos universitetas, 1922. II. 16—1927. II. 16; pirmųjų penkerių veikimo metų apyskaita. 1927, p. 4).

Dėl tų aukščiau apibūdintų sąlygų ir M. Biržiška, panašiai kaip daugumas kitų mūsų naujųjų profesorių, negalėjo turėti normalaus universitetinio darbo stažo. Betgi M. Biržiška turėjo brangintinas mokslo žmogaus savybes: mokslo meilę, retą darbštumą ir didžiulį apsiskaitymą; jau turėjo ir moksliškai vertingų lietuvių literatūros istorijos ir tautosakos tyrinėjimų.

Linkimą į mokslinį darbą M. Biržiška parodė jau labai anksti, dar Šiaulių gimnazijos mokiniu būdamas. Jau tada nemaža perskaitė knygų, uoliai naudodamasis tiek didele savo tėvo, tiek apylinkės dvarininkų ir Šiaulių gimnazijos bibliotekomis. 1901 m. įstojo Maskvos universiteto Teisės mokslų fakultetan. Apie fakulteto pasirinkimą jis pats vėliau sakėsi, kad ir "jis nėra išvengęs bendro mūsų prieškario šviesuomenės prakeikimo — dėl politinių ir tautinių kliūčių išėjo ne istorijos ar filosofijos mokslus, kuriems visados buvo palinkęs, bet duoningą amatą." (Baras, 1925, I, p. 66).

Tad studijuodamas teisės mokslus, M. Biržiška savo noru uoliai lankė žymiųjų istorijos-filologijos fakulteto profesorių paskaitas, klausydamas istorijos pas Kliučevskį ir Liubavskį, kalbotyros pas Porzezinskį, literatūros pas Koršą ir kt. Lietuvių raštijos ir Lietuvos istoriją teko studijuoti savarankiškai, besidarbuojant turtingose Maskvos universiteto ir Rumiancevo bibliotekose, o per atostogas atlankant ir garsiąją Petrapilio viešąją biblioteką. Savo studijuotais klausimais paskaitydavo referatus slaptoje Maskvos lietuvių studentų draugijoje, kurion įstojo 1901 metais, o vėliau buvo jos vicepirmininkas. 1903 metais Varšuvos savaitraštyje "Ogniwo" išspausdino savo straipsnį "Ze Zmudzi" ("Iš Žemaitijos"), kuriame apžvelgė XVI-XVIII amž. lietuvių raštiją. 1904 m. paskaitė paskaitą apie 1801-31 m. lietuvių literatūrą prof. Trubeckojo vadovaujamoje istoriškai filologiškoje studentų draugijoje, kurios nariu buvo. 1904-6 m. subūręs kelis savo mokslo draugus į kuopelę lietuvių literatūros istorijai pažinti, reguliariai skaitė jiems paskaitas. "Tais jau laikais, t. y. prieš trisdešimt kelerius metus, klausiau kolegos M. Biržiškos lietuvių literatūros istoriją, skaitytą mums jaunesniems draugams" — prisiminė tas paskaitas prof. S. Šalkauskis savo kalboje iškilmingame Vytauto Didžiojo universiteto posėdyje 1940. II. 16 ("Židinys", 1940, nr. 2, p. 174).

Baigęs universitetą ir apsigyvenęs Vilniuje, M. Biržiška įsitraukė į Lietuvių mokslo draugijos darbą, skaitydamas jos susirinkimuose referatus ir spausdindamas jos žurnale "Lietuvių Tautoje" savo rašinius. Be to, sutvarkė Lietuvių mokslo draugijos bibliotekos senąsias lietuviškas knygas, tuo pagilindamas savo lietuvių raštijos istorijos žinias. Paskaitas iš lietuvių literatūros istorijos M. Biržiška paskaitydavo ir platesnei visuomenei — Vilniaus Rūtos klube, Kauno Dainoje ir kt.

Iš prieškarinių M. Biržiškos lietuvių literatūros istorijos tyrinėjimų svarbiausias bus "Lietuvių literatūra Vilniaus universiteto metu", išspausdintas jo paties redaguotoje "Visuomenėje" 1910-11 (atskira knygele išsp. 1921; trečią kartą išsp. M. Biržiškos knygos "Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos" I tome, 1931). Pasireiškęs kaip lietuvių literatūros istorijos tyrinėtojas, M. Biržiška buvo pakviestas parašyti straipsnį apie lietuvių literatūrą Didžiajai lenkų enciklopedijai (Wielka encyklopedya povvszechna ilustro-wana, t. 43-44, 1909). Tas M. Biržiškos rašinys 1919 m. buvo ištisai išspausdintas (enciklopedijoje jis buvo sutrumpintas). 1920 m. išėjo J. Jablonskio atliktas lietuviškas vertimas —■ "Mūsų raštų istorija", kurios pirmą dalį, apimančią literatūrą ligi 1864 m., M. Biržiška papildęs išleido 1925 m. Lietuvių literatūros apžvalgą M. Biržiška parengė ir rusų Granato enciklopediniam žodynui (Enciklopedičeskij slovar, t. 27, 1915). Vėliau, kad ir sunkiomis karo meto ir vokiečių okupacijos sąlygomis parašė keletą svarbių tyrinėjimų apie mūsų liaudies dainas. Okupacijos metu gavo dirbti pedagoginį darbą, dėstydamas lietuvių literatūrą ir kitus dalykus lietuvių gimnazijoje, kuriai ir vadovavo. Dėstė dar ir A. Stulginskio vadovaujamuose lietuvių pedagoginiuose kursuose.

Valstybės Tarybai 1918. XII. 5 priėmus Vilniaus universiteto statutą, M. Biržiškai su V. Čepinskiu buvo pavestas universiteto organizavimas. Deja, to nebebuvo galima padaryti, Vilniui netrukus atitekus į svetimas rankas. Todėl Lietuvių mokslo draugija surengė tam tikrą universiteto pakaitalą — Aukštuosius mokslo kursus, veikusius 1919-21 m. Kursų rengimo komisijos vardu 1919. III. 24 juos atidarė ir pirmąją paskaitą paskaitė M. Biržiška. Daugelis tų kursų dėstytojų, panašiai kaip ir M. Biržiška, vėliau buvo pakviesti profesoriais Lietuvos universitetan.

Paskirtas Lietuvos universitetan, M. Biržiška buvo dažnai renkamas įvairioms vadovaujamoms pareigoms: 1922-25 m. ir 1938-39 m. buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, 1925-26 m. universiteto prorektorius, 1926-27 m. rektorius. 1940 m. buvo išrinktas pirmuoju lietuviškojo Vilniaus universiteto rektorium ir tas pareigas ėjo ligi pat pasitraukimo iš Lietuvos 1944 m.
Universiteto pavedamas M. Biržiška nekartą dalyvavo įvairiose mokslo konferencijose užsienyje. 1932 m. Vytauto Didžiojo universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį, o 1934 m. tą pat padarė ir Latvijos universitetas.

Dirbdamas Lietuvos universitete, M. Biržiška buvo taip pat paskirtas ir Kauno gimnazijos (vėliau "Aušros" berniukų gimnazijos) direktoriumi ir ėjo tas pareigas 1922-30 m., o mokytojavo dar ir ligi 1931. IX. 1. Dažnai paskaitydavo paskaitų ir visuomenei, ypač įvairių minėjimų proga.

Gyvai rūpindamasis Lietuvos mokslo ir kultūros reikalais, dar 1930 m. kėlė Kultūros akademijos sumanymą. 1941 m. pradžioje Lituanistikos institutui persiorganizavus į Lietuvos mokslų akademiją, buvo jos narys, vėliau kurį laiką ir pirmininkas. Dar primintina, kad M. Biržiška buvo ir Lietuviškosios enciklopedijos redakcijos narys, parašęs jai daugybę straipsnių straipsnelių.

Tremtyje susiorganizavus Pabaltijo universitetui, M. Biržiška nuo pat pradžios įsijungė į jo darbą, vaizdžių savo pasakymu, persikėlęs iš Vilniaus baroko į Hamburgo barakus. 1947 m. Pabaltijo universitetui išsikėlus į netolimą nuo Hamburgo Pinnebergą, M. Biržiška ten išgyveno ligi pat išvažiavimo į JAV 1949 m.

Iš M. Biržiškos lietuvių literatūros ir kultūros istorijos raštų, be jau minėtųjų "Mūsų raštų istorijos" ir "Lietuvių literatūros Vilniaus universiteto metu", nurodysime dar tyrinėjimą apie XIX amž. pradžios poetą A. Klementą ("Lietuvių Tauta", 1910, ir atskirai) ir kai kuriuos rašinius: "Iš D. Poškos raštų" ("Lietuvių Tauta", 1914), "Mažosios Lietuvos visuomene Duonelaičio metu" ("Baras", 1915), "Svetimosios kalbos lietuvių rašto istorijoje" ("Lietuvos Aidas", 1917), "Jėzuitų mokyklos teatras Lietuvoje" ("Lietuvos Mokykla", 1918), "Lietuvių mokykla ligi XVIII a. pabaigos" (Liuosoji Valanda, 1918), "Lietuvos sukilimas 1794 metais" (1919), "Adomas Simelpenikas" ("Lietuva", 1925), "Jokūbas Daukša" ("Tauta ir Žodis", 1926), "Žemaitis Pr. Semeta — Ad. Mickevičiaus bičiulis" XXVII knygos mėgėjų metraštis, 1933) „Simano Daukanto biblioteka" (XXVII kn. mėg. metr., 1937), "XVI-sis amžius povytautines Lietuvos tautines kultūros raidoje" ("Aidai", 1950, nr. 5) ir kt. Savo paskirus straipsnius M. Biržiška surinko į 2 stambius tomus — "Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos" (1931-38). Buvo jau spausdinamas ir trečiasis tomas, bet jo nebespėta išleisti. Daug vertingų lituanistinių straipsnių M- Biržiška yra davęs ir Lietuviškojoje enciklopedijoje.

Atskiromis knygomis išėjo dar šie M. Biržiškos veikalai: "Duonelaičio gyvenimas ir raštai" (1918, 2 leid. 1921, 3 leid. 1927), "Iš Adomo Mickevičiaus raštų" (1921, 2 leid. 1927), "Barono gyvenimas ir raštai" (1924), "Rinktiniai mūsų senovės raštai" (1927), "Senasis Vilniaus universitetas" (1942). Atskirais atspaudais buvo išleisti ir įvairūs periodikoje ir enciklopedijoje spausdinti straipsniai.

M. Biržiška buvo atsidėjęs taip pat lietuvių dainų tyrinėjimui ir išleido šias knygas: "Lietuvių dainas" (1916, buvo vokiečių okupacinės valdžios uždrausta; 2 leidimas 1923 antrašte: "Dainų literatūros vadovėlis; 3 leidimas 1925: Dainų istorijos vadovėlis), "Lietuvių dainų literatūros istoriją" (1919; antrosios nespausdintos dalies rankraštis drauge su kitais dingo neramiųjų 1920-21 m. žiemą), "Dainų atsiminimus iš Lietuvos istorijos" (1920), "Dainos keliais" (1921) ir išvertė iš vokiečių kalbos olando R. van der Meu-leno disertaciją "Gamtos prilyginimai lietuvių dainose ir raudose" (1919).

1935-37 m. labai kruopščiai parengė Rėzos garsiojo dainyno trečiąjį leidimą, antroje veikalo dalyje paskelbdamas dar nespausdintas dainas ir eilėraščius iš Rėzos rankraštinio palikimo. Su broliu Vaclovu 1929 m. parengė spaudai pirmąją Daukanto istorijos redakciją "Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių". Skyrium paminėtina stambi M. Biržiškos jaunystės atsiminimų knyga "Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (iš 1882-1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų)" (1938). Tremtyje be daugelio trumpesnių ir ilgesnių straipsnių parašė "Galvojimus apie lietuvių tautą", dabar jau, rodos, atiduotus spaudai.

Apžvelgdami M. Biržiškos veiklą, galėjome matyti, kad jis ne užsidaręs kabinetinis mokslininkas, bet uolus visuomenininkas. Tas jo visuomeniškumas įvairiais atžvilgiais būdingai atsispindi ir jo moksliniame darbe.

1) Visų pirma tai dar ano prieškario metu pasireiškė tvirta mintimi, kad reikia kelti mūsų visuomenės mokslinę kultūrą, ir pastangomis organizuoti mokslinį darbą platesniu mastu. Tas mintis M. Biržiška labai ryškiai išdėstė, 1910 m. keldamas lietuviško žinyno (enciklopedijos) išleidimo reikalą. Cituojame būdingas ištraukas iš jo straipsnelio, paskelbto Analfabeto slapyvardžiu "Visuomenėje" (1910, p. 169-171):
"Mūsų šviesuomenė negyvena mokslo kultūra. Mokslu užsiima žmonės kas sau darbuojasi, užsidarę, išsiblaškę. Mokslo draugija tai yra labiau formališkas, negu stiprus vidurinis jųjų susirišimas . . . Mokslo tyrinėjimas Lietuvos ir lietuvių dabarties ir praeities, šiandieninėms sąlygoms tebesant, galės plėtotis tiktai tuokart, jei mūsų draugija bus nuolatinai ir angštai susirišus su naujakul-tūre, arba, kaip kiti sako, tautiškai susipratusia visuomenės dalim. O toks ryšys tebesiranda bendrame darbe ... Mano gi siūlomasai mokslo ir kultūros darbas, kuriame, draugijai vedant, mūsų šviesuomenė galės dalyvauti ir karštai juo rūpintis, tai lietuviu žinyno (enciklopedijos žodyno) suruošimas. Jo parūpinimas reikalauja, kad įtemptume visas savo žinias, kokias turime iš Lietuvos istorijos, literatūros, ekonomijos, etnografijos, filologijos, geografijos, botanikos ir t. t. Maža to! Dabartinis mūsų mokslo stovis neleidžia mums pasitikėti savo jau įgytomis nuo kitų žiniomis, reikalauja, kad mes čionai pat jas pertikrintume. Tai ne šovinistiškas išdidumas, tai ne iš anksto nutartas paniekinimas viso, kas svetima, tiktai liūdnu patyrimu įgautas ir bene visų jau su mokslu šiur-tur susidūrusiųjų išduodamas mūsų žinijai testimonium paupertatis. Tiesa, šis tas jau dabar daroma: draugijos knygynan pakliūva viena kita ligi šiolei nežinoma knygelė ar rankraštis, dainų ar žodžių sąsiuvinėlis, pamažėl auga archyvas, muziejaus rinkiniai, vieno kito užrašoma dainos, kasinėjama piliakalniai, dulkinamasi archyvuose ir archyvėliuose ir t. t., bet vis tai daroma dažniausiai ne sistematiškai. Tyrinėjimų suosekmės, išskyrus madai ar "politikai" parupusias mokslo šakas, daugiausia pasilieka neskaitlingų "akademininkų" "sferose". Kas kita rengiant žinyną.. Tasai sistemiškasai darbas ir mokslininkus tarp savęs suartins ir, reikalaudamas iš šviesuomenės ne tik piniginės, bet ir nemažos intelektualinės pašalpos, už-interesucs jos platesnius sluogsnius, kels juose mokslo kultūrą, išplės jo veikimo ribas, palengvins mokslo tyrinėjimus, skubins jo paties plėtojimąsi. Tai, žinoma, ne vieniems dviem metams darbas; gal būt, visai šviesuomenės kartai prisieis jj kelti ant savo nugaros. Gal tat ir geriau . . . Jauskime mokslo sunkumą! . . . Bet jau dabar renkimės prie darbo! Susekim, kaip kitur enciklopedijos sustatoma. Apsvarstykim skyrius. Peržiūrėkim jų "skyles". Pristatykim prie darto senus ir jaunus mokslininkus, šviesuomenę. Neužmirškim jaunuomenės jėgų. Pasirūpinkim "Lietuvių Tautą" kuogreičiau bent bertai-niniu laikraščiu paversti, kurs koncentruotų tą visą darbą. Rinkim knygas ir rankraščius tam tikru, prie žinyno išleidimo pritaikintu planu. Visur, visame kame turėsim tam tikrai susitvarkyti. Jei ne šiemet, tai kitais metais, už 2-3 m. vistiek prisieis mums tas darbas pradėti. Tat galvokime!"

Deja, tasai lietuviškosios enciklopedijos projektas tada nebuvo realizuotas, ypač kad po kelerių metų prasidėjo karas, kuris išblaškė mūsų šviesuomenę, labai pasunkino jos darbo sąlygas ir pagaliau iškėlė jai daug naujų svarbių uždavinių. Betgi tai yra labai įdomus anos prieškario gadynės kultūrinis dokumentas. Jis vaizdžiai parodo, kad anuo smarkiai pakilusio kūrybingumo visose mūsų kultūros gyvenimo srityse laikotarpiu, kada uoliai stengtasi ligi kitų kultūrinių tautų lygio iškelti mūsų literatūrą ir meną, nebuvo pamiršta ir mūsų mokslo kūryba.

Keldamas reikalą išugdyti savąjį mokslą apie Lietuvą, M. Biržiška ragino ypač studentiją tan darban. Savo straipsnyje "Visuomenės istorijos mokslas ir studija" (taip pat Analfabeto slapyvardžiu išsp. "Visuomenėje", 1910), jis apgailestavo, prisimindamas kaip studentai savo referatams studentų draugijos susirinkimuose temas pasirinkdavo ne iš Lietuvos istorijos, o įvairias mums svetimas. Ten pat jis surašė keliasdešimt Lietuvos visuomenės ir kultūros istorijos temų, nurodydamas ir svarbesniąją literatūrą tais klausimais. Jis rašė:
"Užvedžiau kalbą apie studentus. Manau, kad mūs.j dabartinio kultūros gyvenimo sąlygose ypač jie turi iškelti minėtuosius mokslus ir užinteresuoti šviesuomenę šios rūšies darban. Jie arti universiteto mokslo, reikale gaus ir mokslo pagalbą (proferoriai, draugai), gali naudotis knygynais, archyvais ir t. t., pačiu gyvenimu — mokslo atmosfera stumiasi darban. Nelaukim iš jų nepaprastų mokslo darbų! Jei jie bent kai kuriems klausimams susistemins medžiagą ir sutvarkys literatūrą, jei nors pajudins vieną kitą visuomenės mokslo klausimą, tie bematant ir patys Lietuvos mokslan įsitrauks ir, rasi, kitus užkrės tąja "liga"." ("Visuomenė", 1910, p. 285).

Tuo metu, kada Lietuva neturėjo savų universitetų ir mokslo institutų, kada Lietuvos mokslas tebuvo daugiau ar mažiau privatus pačių mokslo mėgėjų reikalas, toji mokslo "liga" buvo svarbiausias Lietuvos mokslo augimo veiksnys. Tąja "liga" sirgo ir pats M. Biržiška, panašiai kaip K. Būga, A. Janulaitis, vėliau Vacl. Biržiška, P. Klimas ir kt.

2) Antrasis dalykas, kurį reikia iškelti kaip būdingą M. Biržiškos visuomeniškumui, tai mokslinio darbo derinimas prie opiųjų visuomenės reikalų. Tai ir iš viso būdinga ano prieškario meto žymė. Antai J. Tumas-Vaižgantas į "Naujosios Romuvos" literatūrinę anketą tarp kitko šiaip atsakė: "Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas . .. Ot, ir tas nelemtas rašymas. Liepia — rašau. Atsiųskite kurį žingeidą, aš jam įrodysiu, jog 90% mano raštų yra man, taip sakant, iš gerklės ištraukta: parašyk tą, parašyk tam galui. Vadinas, ne aš savo raštus paleidžiu kam suprovokuoti, bet mano raštų tuo ar kitu laiku buvo reikalauta" (Naujoji Romuva, 1932, nr. 13).

Vienas iš opiųjų mūsų visuomenės dalykų buvo savų vadovėlių reikalas lietuviškajai mokyklai. Jį gyvai juto ir M. Biržiška, ypač pakviestas 1915 m. Vilniuje įsteigtos pirmosios lietuvių gimnazijos direktoriumi. Jis įėjo nariu ir į vadovėlių rengimo komisiją prie Lietuvių mokslo draugijos. Komisijos vedėjui P. Klimui 1918 m. gale išvykus iš Vilniaus, M. Biržiška gavo perimti jo darbą ir, susitaręs su "Švyturio" bendrove, 1919-22 m. išleido keliasdešimt įvairių vadovėlių ir mokslinių tyrinėjimų. Nevieną vadovėlį M. Biržiška ir pats parašė: 1917 m. "Lietuvos geografiją" (ketvirtą kartą išsp. 1921), 1919 m. "Lietuvos istorijos pradžiamokslį" (2 leidimas 1923) ir įvairius (jau aukščiau suminėtus) lietuvių literatūros ir tautosakos vadovėlius.
Nepriklausomojoje Lietuvoje M. Biržiška mokyklai parengė knygas apie Baranauską (Baroną) ir Donelaitį su jų kūrybos atranka, "Mūsų raštų istorijos" pirmosios dalies antrąjį leidimą, senųjų lietuviškų raštų rinktinę knygą.

Savo knygų prakalbose M. Biržiška vaizdžiai apibūdina jų parašymo sąlygas, taip ir primenančias aukščiau cituotus J. Tumo-Vaižganto žodžius. Štai, pvz., "Dainų literatūros vadovėlio" (1923) prakalboje rašė: "I-sis leidimas, galima sakyti, kuone prievarta buvo iš manęs išgautas". Išspausdinęs "Visuomenėje" savo studiją "Lietuvių literatūra Vilniaus universiteto metu", M. Biržiška buvo prieraše pažymėjęs: ". . . rašiau draugų prispirtas, idant kiti, kurie dirbs geresnėse sąlygose, turėtų kuo atsiremti. O tų kitų išsiilgęs laukiu . . ." (Visuomenė, 1911, p. 280). 1921 m. tą rašinį perspausdindamas, M. Biržiška prie anų prierašo žodžių prakalboje prideda: "Tų kitų ir po šiai dienai tenka man laukti. O vėl mokyklos reikalas spiria mus, mokytojus, ruošti medžiagos lietuvių literatūros istorijos vadovėliui... Laiko aplinkybės neleidžia manęs iš naujo šį raštą perdirbti. Manau, betgi, jog ir šitoks jis palengvins mokytojų darbą ir pagilins mokinio žinias".

Č. Janusas Palangos pajūry

Savo vadovėliais M. Biržiška norėjo ne tik mokyklos reikalus patenkinti, bet drauge duoti ir svaresnį įnašą lietuvių literatūros istorijos mokslui. Todėl jo vadovėliai nekartą yra per sunkūs mokiniui, per moksliški, perkrauti medžiaga. Dažnai tai ne tiek vadovėlis mokiniui, kiek mokslo priemonė mokytojui, taip stokojusiam vadovėlių anais ankstybaisiais lietuviškos mokyklos laikais. Tai ir pats M. Biržiška pažymi, pvz., prakalboje prie "Mūsų raštų istorijos" (1920):
"Mokyklai ji yra tik tam tikra mokslo priemone, bet toji priemonė galės atstoti, bent tuo tarpu, ir reikalingą jam mūsų raštų istorijos vadovėlį. Kaip reikia šita priemone naudotis — tą dalyką turi nuspręsti jau pats to gyvojo mokyklos darbo vadovas: savo darbe jis eis, tikiuosi, kalbos metodikos mokslu ir naudosis savo ir draugų pastebėjimais, šiaip ar taip, nieku būdu nepatariu mokiniui atmintinai mokytis visos tos chronologijos, kuri čia duota įvairiems rašinio galams; tą pat turiu pasakyti, žinoma, ir apie rašinio vardus, pavardes, knygų antraštes . .."

3) M. Biržiškos visuomeniniai polinkiai yra atsiliepę ir jo literatūros istorijos tyrinėjimo metodui: jis stengiasi visų pirma atskleisti visuomeninį literatūros raidos pagrindą. Jau iš pat pradžių jis labai aiškiai tuo klausimu pasisako. Jam "literatūros istorija, kaipo visuomenės istorijos mokslo šaka, tai visų pirma visuomenės santykių istorija, kiek šie atsispindi rašomoje kultūroje . . . Žinoma, toli ne viskas literatūroje išaiškinama visuomenės santykiais. Apsireikšdama ne minties, bet atskirų žmonių tvėrime, daug priklausančiame nuo kiekvieno rašytojo prigimtojo būdo, šiais santykiais jiji nepilnai tepadengiama" ("Visuomenė", 1910, p. 46). Jis reikalauja lietuvių literatūrą tyrinėti "kaipo dailiąją raštiją, o jos istoriją kaipo lietuvių visuomenės kultūros tveriamąją" (P- 47). Tą mintį jis nekartą pabrėžia savo rašiniuose. Antai straipsnyje apie Donelaičio laikų Mažosios Lietuvos visuomenę pat pradžioje pažymi: "Duonelaičiui suprasti, jo poezijos reikšmei nusistatyti svarbu pažinti toji visuomenė, kurioje jis augo ir dirbo. Juk tai toji visuomenė, ne kas kita, viešpataują, veikią santykiai davė mums tokį, ne kitokį poetą" (Baras, 1915, p. 171). Tą M. Biržiškos metodą aiškiai rodo, pvz., jo knygelės apie Baranauską (1924) pačios skyrių antraštės: 1. Lietuvos bajorų visuomenė pirmoje XIX amžiaus pusėje, 2. Ponai ir mužikai, 3. Nuo Daukšos iki Barono, 4. Barono gyvenimas, 5. Barono poezija (ir t. t.).

Kritikuodamas P. Augustaičio disertaciją apie lietuvybės elementus lenkų romantizme (lenkiškai 1911 m. išsp.), M. Biržiška mano, kad "svarbiausias užmetimas, kuris prisieina jam padaryti, tai jo visiškas visuomenės pagrindo niekinimas" ("Lietuvos Žinios", 1912, nr. 59). Jis padaro tikslią ir metodiškai svarbią XIX amž. pradžios mūsų literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo tyrinėjimui pastabą: jeigu P. Augustaitis nebūtų tenkinę-sis "vien literatūriniais šaltiniais ir įtekmėmis", o būtų atsižvelgęs "į Lietuvą, į pačią Lietuvos visuomenę", daug kas būtų paaiškėję tikresnėje šviesoje. M. Biržiška taip rašo:
"Ar neprisieitų mums atskirti Varšuvos literatūros lietuvinimas nuo Vilniaus literatūros lietuvėjimo? Ar nepasidarytų mums aiškus skirtumas tarp etnografine:! Lenkijos Brodzinskio ir ukmergiškio Baužo lietuviškumo? Ar beatrodytų tuomet Vilniaus literatūros lietuvybė kaipo provinciales varšuvietiškos lietuvybės atspindis? Ar neįgytų ji tuomet savitos šviesos, savitos reikšmės? Ir ar nepaaiškėtų, jog didžioji Pr. A. paduodamųjų faktų dalis nėra angštai susirišusi su romantizmu, kaipo literatūros srove ? . . . Nurodysiu bent vaizdžiausią, pavyzdį — staigų šviesuomenės užsiinteresavimą etninėmis mūsų žmonių ypatybėmis. Pasak Pr. A., tasai apsireiškimas . . . išaiškinama ypač romantizmo (vokiečių) literatūros įtekme. Prisiminkime, kiek svėrė tuomet Lietuvos visuomenės .. . gyvenime baudžiavų panaikinimo klausimas, ką veikė tarp žmonių bajorų visuomenė, ką darė Vilniaus studentai žemaičiai, kad toksai, sakysime, Poškos "žemaičių ir Lietuvos mužikas" nieko bendra su romantizmu neturėjo, — o perstosime tenkinęsi "svetimomis literatūrinėmis įtekmėmis". Tcs įtekmės taip šį, taip kitus romantizmo lietuvybės apraiškus aiškinant turėtij, mano manymu, užleisti vyriausiąją vietą visuomeniai-kultūriniams veiksniams ir pasitraukti į antrąsias, o tai net ir dar tolesniąsias vietas" (ten pat).

Taigi "kultūros judėjime paniekinęs visuomenės pagrindą, tuojau pat ir kitu kuo Pr. A. istorijos tiesą nuskaudžia. Jis permenkai įvertino pačių lietuvių (žemaičių) kultūros judėjimą, permažai iškėlė jo savitą vertę ir svarbą lietuviškuose lenkij, literatūros padažuose" (L. Ž. nr. 61). Tai ir buvo kelias, kuriuo ėjo M. Biržiška, tyrinėdamas tą patį, nors ir kitu atžvilgiu kaip P. Augustaitis, XIX amž. pradžios laikotarpį savo veikale "Lietuvių literatūra Vilniaus universiteto metu".

Vertindami M. Biržiškos vaidmenį lietuvių literatūros istorijos moksle, turime prisiminti, kad jam pradėjus savo tyrinėjimus, nors jau ir buvo vertingų veikalų apie lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją, lietuvių raštijos istorija labai mažai tebuvo dar ištirta. Daugiau dėmesio jau buvo kreipta į lietuvių bibliografiją, kur ypač minėtini svarbūs, bet toli gražu dar ne be didelių trūkumų, S. Baltramaičio darbai. Šiaipjau literatūrinių straipsnių, daugiausia biografinio pobūdžio, buvo išbarstyta periodikoje ar atskiruose veikaluose. Dažniausiai tai buvo atsitiktinis mėgėjų, o ne literatūros istorijos mokslui atsidėjusių žmonių plunksnos darbas. Plačiausia, betgi menkai parengta lietuvių literatūros apžvalga buvo tada J. Šliūpo "Lietuviškieji raštai ir raštininkai" (1890). Pagaliau tai ir nebuvo kokia literatūros istorija, o tik palaidas siauresnių ar platesnių biografijų rinkinys. Suprantama todėl, kad M. Biržiškos literatūriniai tyrinėjimai, rašyti su rimtu mokslininko atsidėjimu ir metodu, turėjo didelės reikšmės paties mūsų literatūros istorijos mokslo plėtotei.

Literatūros istorijai stigo tada parengiamųjų tyrinėjimų. Reikėjo patikrinti ir kruopščiai rinkti bibliografinius duomenis, nes dar neturėjome pakankamai pilnos bibliografijos. Reikėjo, iš visur rankiojant medžiagą, pilniau nušviesti ar ir naujai sudarinėti mūsų rašytojų biografijas, išaiškinti jų savitarpio santykius, parodyti ryšius su to meto visuomene, susieti su jų laiko kultūros gyvenimo sąlygomis ir t. t. Nekartą tai buvo itin nelengva, nes stigo medžiagos, ne visada buvo lengva ir pačius raštus gauti dėl jų retumo; vėl daug kas tebuvo išlikę rankraščiuose, kuriuos reikėjo aptikti, išnagrinėti, rasti juose svarbių žinių. Reikėjo tad knaisiotis po archyvus ar bibliotekų rankraštynus, jieškoti reikalingų dokumentų, peržiūrinėti kur išlikusią mūsų rašytojų ar šiaip veikėjų korespondenciją, atsiminimus ir t. t.

Čia suminėtos sąlygos apsprendė ir M. Biržiškos mokslinių tyrinėjimų kelią. Iš gausybės išnašų jo veikaluose ( pvz., "Lietuvių literatūra Vilniaus universiteto metu", 1921, 70 puslapių knyga turi 241 išnašą, daugiausia bibliografinio pobūdžio; "Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos": teksto yra 113 psl., o pastabų yra 578 ir jos užima dar 29 psl.) matome, su kokiu kruopštumu jis rankiojo medžiagą iš įvairiausių spausdintų ir nespausdintų šaltinių. Tai nekartą, žinoma, daro jo raštus sausokus ir sunkius eiliniam skaitytojui, bet literatūros istorikas džiaugiasi, kad jam nebereikia antrą kartą dirbti to varginančiai įkyraus paruošiamojo darbo.

Ypač svarbūs literatūros istorijai yra tie M. Biržiškos tyrinėjimai, kurie paremti medžiaga, rasta rankraščiuose, vėlesniems istorikams dažnai neprieinamuose. Taip, pvz., M. Biržiška išspausdino L. Ivinskio suredaguotąjį 1856 m. ketinto leisti lietuviško laikraščio "Aitvaro" numerį, užrašė įdomius J. Koncevičiaus atsimini

mus apie XIX amžiaus 60-jų metų studentų lietuviškąsias nuotaikas; paskelbė nespausdintų Poškos, Baranausko ir kt. eilėraščių; iškėlė iš nežinios, jų raštus Lietuvių mokslo draugijos rankraštyne aptikęs, du mūsų poetus: XIX amž. pradžioj žemaičių bajorų lietuviško literatūrinio sąjūdžio dalyvį Antaną Klementą ir XIX amž. vidurio patriotą Jokūbą Daukšą, neįprastu tam ankstybam laikui ryškumu apsisprendusį lietuviu. Tiesa, juodu nėra stambūs poetai, betgi jų raštai ir pažiūros daug padeda jų gadynei nušviesti. Tokių antraeilių rašytojų tyrinėjimo svarbą M. Biržiška buvo aiškiai pabrėžęs: ". . . įsigilinus į visuomenės prietykius ir į gyvenimo apsireiškimus, nepasitenkinus įžymiaisiais rašytojais, bet pasirūpinus perkratyti visą raštiją, surandami aiškiausi ryšiai tarp talentuotųjų veikalų ir raštpalaikių, tarp raštijos ir visuomenės gyvenimo; surandamas atitikimas, vėlėliau ir priežastinė raštijos priklausomybė nuo viešpataujančių visuomenės santykių — "talentai" tiktai giliau ir vaizdžiau už kitus juos išreiškia" ("Visuomenė", 1910, p. 45-46).

Iš M. Biržiškos literatūrinių tyrinėjimų iškel-tinas jau aukščiau minėtas rašinys "Lietuvių literatūra Vilniaus universiteto metu". Susintetindamas gausiai surinktus faktus, M. Biržiška gražiai parodo, kad tada būta ištiso literatūrinio sąjūdžio žemaičių bajorijoje, prisidedant čia ir Vilniaus studentų būreliui; parodė ir tam sąjūdžiui atsiliepusias visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo sąlygas. Tuo savo svarbiu veikalu M. Biržiška davė tvirtą pagrindą vėlesniems anos įdomios mūsų literatūros ir kultūros istorijos gadynės tyrinėtojams.
Svarbūs yra ir M. Biržiškos lituanistiniai straipsniai apie Baranauską, Daukantą, Donelaitį ir t. t. Lietuviškojoje enciklopedijoje. Tai nėra tik trumpos informacijos apie tuos autorius, bet tikrai išsamūs rašiniai, kad ir enciklopediškai konspektyvūs, sutraukia visus žinomus reikšmingesnius faktus ir pateikia pagrindinę bibliografiją. Apie tuos autorius plačiau rašantiems tai yra nepamainoma parankinė medžiaga.
Mūsų literatūros rūpestingai paruoštą apžvalgą davė M. Biržiška savo "Mūsų raštų istorijoje". Kadangi ji buvo rengiama enciklopedijai, ji negalėjo nebūti konspektyvi (kiek praplatinta buvo antrame leidime). Žinoma, dėl to ir atskiri mūsų literatūros istorijos reiškiniai negalėjo būti plačiau panagrinėti. Lenkų enciklopedijoje išspausdintą literatūros apžvalgą pats M. Biržiška šiaip apibūdina: "Joje kad ir mėginama literatūrai surasti visuomenės pagrindas ir išaiškinti pirmosios plėtojimosi istoriją, bet spausdinimo sąlygos neleido nei nuodugniau tat atlikti nei perdaug atsitolinti nuo bibliografiniai istorinio pasakojimo" ("Visuomenė", 1910, p. 48).

Svarbūs yra jo lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai. B. Sruoga apie juos rašo, kad "Mykolas Biržiška pats vienas sukūrė mūsų mokslą apie dainas, sukūrė mūsų dainologiją" ("Mūsų Tautosaka", X, 1935, p. 211).
Domėdamasis ir apskritai Lietuvos kultūros istorija, M. Biržiška, atgavus Lietuvai Vilnių, su tipingu savo kruopštumu ilgai rinko iš valstybinio archyvo rankraščių medžiagą Lietuvos švietimo istorijai. Jau daug svarbios medžiagos buvo surinkta, bet, deja, tremtis nutraukė tą darbą.

Gerbiamajam sukaktuvininkui, toli nuo savo numylėtojo Vilniaus leidžiančiam nelengvo tremties gyvenimo dienas, linkėjimus išreikšime jo paties žodžiais: "... atskirti nuo Lietuvos žemės, visuotiniu lietuvių tautos frontu — kur tik bebūtume — kovodami už jos išlaisvinimą ir savo grįžimą į vėl Nepriklausomą Tėvynę, mes taip pat kovojame ir už savo sostinės išlaisvinimą, kad galėtume jon grįžti, ir ten, Vilniuje, ne tik savo valstybės ir tautos kūrybinį darbą dirbti, bet šiame mielame, visų brangiausiame mūsų mieste alsuotume, gėrėtumės ir džiaugtumės didinga Lietuvos ir jos sostinės praeitimi, miesto, jo padėties ir apylinkės neišsakomu, nė su kuo nepalyginamu grožiu, tautiškai atgyjančiu jo gyventojų maloniu būdu, jaustumės gyvos, nemarios, didžios istorijos bendrakūriai, jaučią savo istorinį atsakingumą jo dabarties ir ateities vairuotojai" ("Žingsniai", 1948, nr. 15, p. 14-15).

Sukurta: Kretingos pranciškonai