| |
|
|
|
Parašė JUOZAS GIRNIUS
|
KARL JASPERSO EGZISTENCINES METAFIZIKOS PAGRINDAI (III)
2. Moralinės Jasperso mąstymo versmės1)
a. Jasperso mąstymo etinis charakteris. — Nors ir randa Jaspersas mūsų protą nepajėgų pažinti Absoliutinę Būtį, tačiau jis nenori skeptiškai rezignuoti. Iš čia jo apeliavimas nepaskęsti pasaulyje, bet jieškoti "tikrosios būties", siekiant pakilti į egzistencinį "savęs pačių" rangą. Šis moralinis apeliavimas ir suteikia visam mūsų filosofo mąstymui etinį charakterį. Kadangi pagal Jaspersą absoliutinė būtis, kurios jieško filosofija, lieka mūsų pažinimui nepasiekiama, tai jam iš viso nebūtų prasmės filosofuoti, jei jis vertintų filosofiją tik loginiu požiūriu. Bet kaip tik Jaspersui filosofijos prasmė slypi ne pačiame loginiame mąstyme, o jo "pripildyme" mumis pačiais. Protas atskleidžia mums tik laisvą erdvę: patirtinė tikrovė nėra pati absoliutine būtis~ Bet šią tuščią erdvę gali pripildyti absoliutinės būties j ieškojimu tik meile. Šia prasme mūsų filosofas ir kalba, jog egzistencinis mąstymas yra mąstymas dviem sparnais: vienas sparnas — tai, ką išreiškiame loginiu mąstymu, antras sparnas — tai, ką pripildome mūsų "žmogišgąja būtimi". Todėl ir nepakanka tik formaliai filosofiją suprasti. Lieka ji tol iš tiesų nesuprasta, kol ji nėra iš naujo pripildoma "egzistencija", kaip ji anksčiau buvo pripildyta "egzistencija" to filosofo, kuris per ją išreiškė "save patį".
Turi būti filosofinės mintys pripildytos "egzistencija" todėl, kad "jos iš tiesų nieko nepažįsta, bet kreipiasi į mus".1) Ne pažinimas, o apeliavimas yra filosofinio mąstymo prasme, nes filosofinį mąstymą neša ne beasmeninė "sąmonė apskritai", o laisvė, besikreipianti į laisvę. Užuot praturtinęs mus objektyviomis pažintimis, filosofinis mąstymas nušviečia mus pačius. "Egzistencinio mąstymo tiesa slypi ne turinyje kaip tokiame, o tame, kas vyksta manyje per ši mąstymą".2) Ir būtent, vyksta manyje per filosofinį mąstymą ne mažiau, kaip mano išbudimas i "mane patį". Egzistencinis "manęs pačio" pažadinimas yra pats filosofinio mąstymo autentiškumo matas: tiek iš tiesų filosofiškai mąstau, kiek šiuo mąstymu perkeičiu save į "egzistenciią". "Arba egzistencinis mąstymas yra autentiškas, ir tada jis yra neatskiriamai susietas su mąstančiąia egzistencija, arba filosofinis mąstymas tėra žinomas kaip svetimas turinys, ir tada jis nėra autentiškas".3 Žodžiu tariant, galutinė filosofavimo prasmė yra pats gyvenimas, o ne abstraktus pažinimas. "Egzistencinis mąstymas drauge yra egzistuojantis mąstymas".4) Užtat filosofija yra visų dienų uždavinys: "jei nefilosofuoju kiekvieną dieną, tai iš viso nefilosofuoju".5)
Ber ar visa tai, kuo mūsų filosofas aptaria savo egzistencinį mąstymą, nėra kaip tik tai, kas galioja etiniam mąstymui? Be abejo. Etinis mąstymas yra tasai mąstymas, kurio esmė slypi apeliavime, kad jis būtų pripildytas "žmogiškąja tikrove". Kol etiniai principai tėra žinomi, bet ne "pripildomi" (t. y. gyvenime pildomi), tol jie ir lieka tušti. Tiesa, jie nepraranda savo prasmės nė šiuo atveju. Tačiau, kol aš etinius principus tik žinau, bet jų nevykdau, tol gyvenu, lyg jų nežinočiau. Šita prasme etinis mąstymas iš tiesų tėra tiek tikras, kiek jis persunkia patį gyvenimą.
Čia randame raktą į visus mūsų filosofo paradoksus. Kas loginiu požiūriu atrodo tik neįmanomi paradoksai, moraliniu požiūriu atsiskleidžia giliomis tiesomis. Kada Jaspersas reikalauja "reliatyvinti" kiekvieną tiesą ir likti begalinio jieškojimo kelyje, loginiu požiūriu tai reiškia reliatyvistinį jieškojimo pakėlimą į patį tiesos matą ("tėra tiesa, kol vyksta jieškojimas, ir kai tik jieškojimas sustingsta, belieka netiesa"0). Tačiau moraliniu požiūriu tai yra teisingas perspėjimas, kad moralinis tobulumas negali būti vieną kartą visam laikui laimėtas. Negalime būti taip užtikrinti savo moraliniu tobulumu, kaip esame užtikrinti objektyvaus pažinimo galiojamumu. Moralinis gėris privalo būti siekiamas be "sustojimo ir nustojimo", nes jis turi būti siekiamas, kol gyvename. Šita prasme moralinio gyvenimo tiesa iš tiesų slypi jieškojime iki paskutinės gyvenimo akimirkos: "gal būt, pats jieškojimas yra tiesos laike pavidalas; gal būt, giliausia tiesa yra gyventi klausime ir mirties akimirką".7) Ir betgi šis moralinis Absoliutinės Tiesos jieškojimas nėra tuščias, nes pačiu šiuo jieškoji-mu jau gyvenama Tuo, kurio jieškoma. "Jau turi būti Transcendencija ten, kur aš jos j ieškau".8) Užtat šis jieškojimas ir nėra tik paprastas nepasitenkinimas. Kiek gaivina ši jieškojimą pats Jieškomasai, jau gaubia šį ieškojimą tyli radimo ramybė, Jasperso žodžiais, "ramybė jieškojimo neramybėje".
Lygiai moralinis požiūris mums leidžia suprasti ir aną mūsų filosofo paradoksą, pagal kurį "egzistencinė tiesa" yra absoliuti ne savo visuotinumu, o kaip tik savo "istoriškumu", t. y. asmeniškumu. Esame anksčiau nurodę, kad Jaspersui "egzistencinė tiesa" turi moralinę prasmę, nes šiuo žodžiu jis turi mintyje ne abstraktų pažinimą, o konkretų gyvenimą. Gi gyvenimas visada yra "istoriškas" pačiu tuo, kad jo vieta yra laikas, o ne ta antlaikybė, į kurią pakyla pažinimas. Užtat ir būtų nesąmonė kalbėti apie "visuotinę veiklą" ta pačia prasme, kuria kalbame apie pažinimo visuotinumą. Kiek pažinimas yra beasmeniškas, tiek veikla yra asmeniška. Tačiau iš to nieku būdu neseka, kad absoliutybė turėtų savo vietą tik pažinime, o veikla tebūtų reliatyvybės šalis. Greičiau: kiek antlaikinės vertybės persunkia mūsų veiklą, tiek ir mūsų veikla pakyla į absoliutybę. Šia prasme moralė ir yra ta sritis, kurioje absoliutumas sutampa su asmeniškumu. Nors laike vyksta ir mūsų moralinis gyvenimas, bet savyje pačiame jis slepia amžiną vertę. Moralinės vertybės mus įpareigoja tokiu absoliutumu, kuris nepabūgsta nė mirties rizikos. Bet drauge moralinė veikla yra pati asmeniškiausią: kai kitur galiu būti kitais pakeistas, tai mano moralinis tobulumas tėra mano paties uždavinys. Kiek moralinės vertybės pačios savyje yra nelygstamos, tiek jų realizavimas konkrečioje asmenybėje visada yra nepakeičiamai asmeniškas.
Pagaliau moraliniu požiūriu galime suprasti ir tą mūsų filosofo tezę, kuria jis savo "egzistencinę tiesą" sąlygoja komunikacija: "tiesa yra tai, kas mus riša, ir: tiesa savo versmę turi komunikacijoje".9) Tai, ką mūsų filosofas šia teze nori pasakyti, yra ne mažiau, kaip visų objektyvių tiesos kriterijų pakeitimas komunikatyvumo kriterijumi. "Egzistencinis mąstymas privalo specifiško tiesos kriterijaus, kuris nebūtų objektyvus; tai šis kriterijus: filosofinė mintis yra tiek teisinga, kiek ji žadina komunikaciją".70) Ir šios tezės versmė yra moralė, nes tik moralinė veikla nėra palenkta jokiam objektyviam kriterijui ta pačia prasme, kuria mūsų technikinė, ūkinė ar politinė veikla yra palenkta siekiamiems tikslams. Absoliutus moralinės veiklos kriterijus yra pati sąžinė, nes mūsų veikla semia savo moralinę vertę ne iš savo objektyvių pasėkų, o iš ištikimybės sąžinės balsui. Paradoksiškai kalbant, galima užtat iš tiesų sakyti: nėra absoliučių įstatymų, nes tėra nelygstama meilės laisvė. Ama, et fac quod vis, mylėk ir daryk, ką nori. Tai iš šio Augustino principo kelias veda į Jasperso tezę: "tiesa savo visumoje prieinama tik visai meilei" (Wahrheit im Ganzen ist nur der ganzen Liebe zugaenglich). 11) Loginiu požiūriu tai beprasmiška tezė: nors ir galima tiesą mylėti, bet tiesos meilė dar nėra pati tiesa. Bet moraliniu požiūriu meilė yra pati moralinė tiesa, nes tiek mūsų gyvenimas morališkai vertingas, kiek jis persunktas meile. Šia prasme ir turi teisę mūsų filosofas sakyti: "tiesa duoda savo galutinį atsakymą tik per meilę".12)
b. Egzistencinė filosofija, kaip morale pagrįstoji metafizika. — Nors moralinis požiūris ir duoda mums raktą į Jasperso mąstymą, tačiau būtų neteisinga jo egzistencinę filosofiją laikyti tik savo rūšies etika. Šiuo atveju Jaspersas įsirikiuotų į paprastų moralistų eiles ir nebebūtų "egzistencialistas". Nebebūtų šiuo atveju jis toliau "pavojingas", bet nebebūtų jis ir tai, kas jis faktiškai yra. Būdama aiškiai etinio charakterio, egzistencinė filosofija nėra etika. Greičiau klausimas eina apie moralės ir metafizikos santykių pervertinimą. Kai tradiciškai moralė jieš-kojo savo pagrindų metafizikoje, tai Jasperso egzistencinė filosofija yra bandymas pačią metafiziką pagrįsti morale. Kilęs šis bandymas iš Jasperso noro duoti gyvenimui artimą filosofiją. Akivaizdoje nuolatinių kaltinimų dėl filosofinės spekuliacijos svetimumo gyvenimui, Jaspersas imasi atimti pagrindą šiems priekaištams, taip sakant, nuspręsdamas: laikykime filosofiją paties gyvenimo dalyku! Pagal tai ir tampa moralė jo filosofijos mersme ta prasme, kad filosofinė tiesa traktuojama veikimo, o ne abstraktaus pažinimo uždaviniu. Užtat Jasperso egzistencinė metafizika ir įgauna tokią formą ir tokią prasmę, kokios yra būdingos moralei.
Kadangi Jaspersui filosofija yra nebe abstraktaus pažinimo, o gyvenimo dalykas, tai ir filosofijos subjektu jam yra nebe "sąmonė apskritai", o "egzistencija". Sąmonė apskritai tėra "mokslų erdvė" — baigtinių objektų pasaulyje sritis. Gi absoliutinės būties klausimas kyla tik egzistencijai, kaip nepasitenkinančiai tik pasauliu. Todėl ir vadina mūsų filosofas egzistenciją "filosofijos versme". Pereiti šiuo būdu nuo "sąmonės apskritai" į "egzistenciją" — tai pakeisti loginį subjektą moraliniu subjektu. Iš tiesų, kiek "sąmonė apskritai" Jaspersui reiškia bendruosius loginius principus, tiek "egzistencija" išreiškia žmogų kaip moralinę asmenybę. Moralinis egzistencijos charakteris yra aiškiai išreikštas jos aptarime būtimi, "kuri nėra, bet kuri gali ir privalo būti".13)
Kokia šio perėjimo nuo loginio į moralinį subjektą prasmė? Savais žodžiais atsakant: absoliutinės būties pasiekimo kelias yra ethos, nebe logos. Teigdamas būties alogiškumą, Jaspersas teisę "paliesti" Transcendenciją rezervuoja "egzistencijai". "Negalima į tikrąją Transcendenciją pakilti pažinimu, ji tėra egzistenciškai patiriama."14) Ir kadangi egzistencija yra ne kas kita, kaip laisvė, tai ana mūsų filosofo tezė faktiškai reiškia: vietoj pažinimo prievartos, Transcendencija atsiskleidžia tik laisvei. Laisvė yra vienintelis organas, per kurį į mus prakalba Transcendencija. "Kiek esu laisvas, patiriu Transcendenciją laisvėje ir per laisvę".15) Todėl Jaspersui filosofija yra apsisprendimo dalykas, kaip jau esame anksčiau akcentavę. Bet kad šis apsisprendimas neliktų tuščias, turi jį pripildyti meilė, nes ji yra "proto siela". Tiesa atsiskleidžia meilei, ji ištrykšta iš "meilėje išaugusio apsisprendimo".16)
Ir būtent, tik meilei tiesa atsiskleidžia dėl to, kad tik "meilės laisvė yra pripildyta, kai mąstymo laisvė yra tuščia".17)
Jei kelias į Transcendenciją randamas ne teoriniu pažinimu, o "meilėje išaugusiu apsisprendimu", tai filosofinė tiesa ir gali turėti tik moralinį, o ne loginį tikrumą. Iš čia nuolatinė mūsų filosofo pastanga vis naujais terminais akcentuoti filosofinės tiesos skirtingumą nuo mokslinės tiesos. Taip vadina filosofiją jis "būties įsitikri-mu" (Seinsvergevvisserung), o ne būties atskleidimu, "būties įsisavinimu" (Seinsinnewerden), o ne būties žinojimu, "būties tikrybe" (Seinsgewis-sheit), o ne būties pažinimu. Bet visų šių dis-tinkcijų prasmė yra ta pati: Absoliutinės būties tikrybė yra moralinio įsitikinimo, o ne loginio pažinimo tikrybė. "Būties tikrybė yra sąžinės tikrybė" (Die Gewissheit des Seins ist die Gewissheit des Gewissens).18)
Užtat ir teikia Jaspersas filosofijai apeliavimo, o ne pažinimo prasmę. Egzistencinės filosofijos santykiai su gyvenimu, kaip juos supranta mūsų filosofas, atitinka etikos (kaip moralinių principų mokslo) santykius su morale. Kaip etinių principų pažinimas dar nereiškia paties moralinio gyvenimo, taip ir filosofija, kaip loginė minties išraiška, dar nėra Jaspersui pats filosofinis gyvenimas. "Filosofinių idėjų turinys dar nėra gyvenimo turinys; šita prasme filosofinis mąstymas gyvenimo atžvilgiu tėra paruošimas ar priminimas".19)
Todėl ir interpretuojame Jasperso egzistencinę filosofiją kaip bandymą pagrįsti metafiziką morale. Iš tiesų: egzistencinio mąstymo subjektas yra moralinis subjektas ("galimoji egzistencija"); jo metodas yra moralinis metodas ("meilėje išaugęs apsisprendimas"); egzistencinė tiesa turi asmeniškai moralinį charakterį ("sąžinės tikrybė"); egzistencinės filosofijos santykiai su gyvenimu analogiški etikos santykiams su asmeniniu gyvenimu ("paruošimas ir priminimas").
Ką laimime šia Jasperso filosofinio mąstymo interpretacija? Ji atskleidžia mums pačią egzistencinės filosofijos struktūrą. Iš vienos pusės Jaspersas skelbia būties loginę nepažįstamybę, o iš antros pusės reikalauja loginio mąstymo tuštumą pripildyti "egzistencija". Ir būtent, pripildyti loginio mąstymo tuštumą "egzistencija" reiškia: suteikti būties nepažįstamybės tezei moralinio reikalavimo prasmę. Ne tik Jaspersas logiškai konstatuoja:: absoliutinė būtis yra nepažįstama, bet ir morališkai reikalauja: absoliutinė būtis turi likti nepažįstama. Iš vienos pusės: kadangi būtis dėl savo aloginio charakterio nėra pasiekiama loginiu pažinimu, galima absoliutinės būties jieškoti tik aloginiu keliu, per egzistencinę laisvę. Tai loginė būties savyje nepažįs-tamumo doktrina. Bet iš antros pusės egzistencinė mūsų filosofo metafizika lygiai pagrįsta moraline doktrina, pagal kurią absoliutinės būties loginis nepažįstamumas yra pati mūsų laisvės ir tuo pačiu moralinio gyvenimo apskritai sąlyga. Turi logos sudužti, kad būtų išgelbėtas ethos. Turi Transcendencija likti pasislėpusi, kad nebūtų mumyse sunaikinta laisvės galimybė. Štai principas, kuriuo pagrįsta mūsų filosofo egzistencinė metafizika.
Ne tik Transcendencija yra nepažįstama, bet ir turi tokia likti, kad būtų išsaugota laisvė, kuri yra pati egzistencijos būtis. "Jei Transcendencija mums regimai prabiltų, nebeliktų mums nieko kito, kaip, jai paklūstant, save sunaikinti: visi klausimai dingtų, ir aš, sutraiškytas pasirodžiusios Visagalybės, netekčiau laisvės".20) Ir jei esame laisvi, tai tik todėl, kad dievybė nesunaikino mūsų laisvės savo mums atsiskleidimu. Ta pati sąlyga, kaip laisvės, taip ir komunikacijos: galima komunikacija tarp egzistencijų tik todėl, kad Transcendencija nėra Tu, su kuriuo būtų galima sueiti į asmeninius santykius. Prarastų mums žmogus savo svorį, jei galėtume draugauti su dievybe. "Komunikacija nebetenka prasmės, kur tiesa ir dievybė apsireiškia".21) Lygiai ir su nelygstamybe. Jei galima nelygstamybė pasaulyje, tai tik dėl to, kad dievybė nėra mums pažįstama kaip transcendentinis tikslas. Jei pažintume Transcendenciją, nebebūtume laisvi. O be laisvės nėra nė nelygstamybės.
Ir tačiau: nors Transcendencija turi likti pasislėpusi, kad būtų galima laisva egzistencija, bet jei nebūtų Transcendencijos, nebūtų ir egzistencijos. Iš vienos pusės, "jei nebūtų Transcendencijos, tebūtų sauvalė be kaltės"22); iš antros pusės, "jei Transcendencija būtų paprastai pažįstama, mano laisvė sunyktų automatiškoje paklusnybėje".23) Nėra laisvės be Transcendencijos, bet turi Transcendencija likti nepažįstama, kad laisvė nebūtų sunaikinta. Tas pats su komunikacija. Tiesioginės komunikacijos su asmeniniu Dievu galimybė būtų komunikacijos tarp egzistencijų galas. Bet lygiai egzistencine komunikacija nebūtų galima ir be Transcendencijos. "Transcendencija grindžia giliausią komunikaciją".24) Lieka kiekviena egzistencinė komunikacija įsišaknijusi toje pačioje Transcendencijoje, kuri turi būti nepažįstama. Tą pačią dialektiką sutinkame ir nelygstamosios veiklos sampratoje. Nėra visiems pažįstamo transcendentinio tikslo, ir tačiau mūsų veikla tėra tiek nelygstama, kiek ii įsišaknijusi Transcendencijoje. Jasperso žodžiais, nors mūsų tikslai nėra transcendentiškai apspręsti, tačiau visi gilesni mūsn tikslai yra nukreipti į Transcendenciją.25)
Manome pateisinę mūsų tezę, kad Jasperso egzistencinė filosofija yra daugiau, negu etika. Užuot plėtojęs moralines išvadas iš atitinkamos metafizikos, Jaspersas moralės vardu diktuoja pačia metafiziką. Skelbdamas loginio mąstymo sudužimą, mūsų filosofas palieka tuštumą UŽDII-dyti moraline laisvo apsisprendimo tikrybe. Tik moralinė ("egzistencinė") patirtis užtikrina mums Transcendenciją: "Transcendencija yra ne įrodoma, o liudnama".20) Liudija mums Transcendenciją moralinė tikrovė: laisvė, komu-
P. AUGIUS ILIUSTRACIJA
nikacija, nelygstamybė etc. Bet kad šie liudininkai būtų galimi, tai, ką jie liudija, turi likti mums nepažįstama. Čia ir matyti tai, ką pirma pavadinau metafizikos diktavimu morales vardan. Iš tiesų, kada mūsų filosofas teigia laisves sąlyga Transcendencijos nepažįstamybę, tuo pačiu jis iš anksto priima radikalų agnosticizmą. Kada jis sąlygoja komunikaciją tarp egzistencijų paneigimu žmogaus komunikacijos su Dievu, jis išplečia savo agnosticizmą ligi asmeninio Dievo aiškaus paneigimo. Pagaliau kada jis nelygs-tamybės pasauly galimybę riša su transcendentinio tikslo neigimu, jis tuo pačiu atsisako ir asmeninio nemirtingumo vilties. Plaukia šios visos metafizines tezės iš to paties pagrindinio paradokso, pagal kurį moralės ("egzistencijos") galimybė lygiai susieta su Transcendencijos buvimu, kaip jos loginiu nepažįstamumu. Turi loginis mąstymas likti tuščias, kad galėtų jis būti pripildytas "egzistencija". Sutinkame šį paradoksą visuose mūsų filosofo minties vingiuose.
2. Nepažįstamoji Transcendencija
a. Loginio mąstymo sudužimas. — Teikia mūsų filosofas savo egzistencinei metafizikai uždavinį "išsaugoti Transcendenciją gryną jos ne-pasiekiamume, tolume ir svetimume".27) Tai šis noras išsaugoti dievybės nepažįstamumą gaivina tą loginę analizę, kuria Jaspersas nori parodyti, kodėl mes negalime pažinti Absoliutinės Būties. Ir būtent, negalime mes tiesiog mąstyti absoliutinės būties, nes savo baigtinio mąstymo formomis mes galime tiesiog mąstyti tik atskirus objektus pasaulyje. Užtat, norėdami mąstyti absoliutinę būtį, turime ir ją mąstyti baigtinių objektų pagelba. Bet kad šiame mąstyme nebūtų nelegaliai kuris nors baigtinis objektas suabsoliutintas į pačią būtį savyje, visi mąstomi objektai turi būties mąstyme "pradingti". "Pradingsta" visi atskiri objektai būties mąstyme tuo būdu, kad kiekviena kategorija, kuria norime aptarti absoliutinę būtį, pasirodo neadekvati ir todėl reikalaujanti papildymo priešinga kategorija. Bet taikyti priešingas kategorijas lygu pripažinti mūsų mąstymo sudužimą. Todėl būties mąstymas ir yra nuolatinis "dužimas" (Scheitern), kaip atsidaužomas į negalimybę mąstyti absoliutinę būtį (ein immer zu erneuerndes Sichueberschlagen des Denkens zum Nichtdenkenkoennen".28)
Jaspersas plačiai analizuoja, kaip negalime Transcendencijos išsakyti jokia kategorija. Nėra čia įmanoma ties šia analize sustoti. Tik pavyzdžiui priminsime, kaip pagal Jaspersą negalime Transcendencijos aptarti nė būtimi, nebūdami priversti drauge ją mąstyti ir kaip nebūtį. Jei viena prasme nebūtis tėra paprastas ko nors nebuvimas, tai antra prasme, kaip viso apspręsto išskyrimas, nebūtis yra pati tikroji būtis. Tai šia antrąja prasme Transcendencija drauge yra ir tikroji būtis, ir nebūtis tuo pagrindu, kad tikroji būtis yra ne kas kita, kaip bet kokios apspręs-tybės išskyrimas (Nichtsein jedes bestimmten Etwas). "Būtis ir nebūtis tampa tapatingi".29) Štai paradoksinė formulė, kuria viena galime mąstyti Transcendenciją. Tačiau mąstyti Transcendenciją kaip būties ir nebūties tapatybę lygu pripažinti mūsų mąstymo sudužimą, nes tokia tapatybė nebėra mūsų mąstymui įmanoma. Užuot teikusi Transcendencijos pažinimą, būties ir nebūties tapatybės transcendencijoje mintis tik nušviečia, kad nemąstyti jokio apspręsto objekto dar nereiškia tiesiai mąstyti paprastą nebūtį. Panašiai Jaspersas teigia neįmanomybę aptarti Transcendenciją ir bet kuria kita kategorija: nei vienybe be dualybės, nei forma be medžiagos, nei būtinybe be atsitiktinybės, etc. Greičiau, pagal Jaspersą, turime Transcendenciją mąstyti kaip vienybės ir dualybės, formos ir medžiagos, būtinybės ir atsitiktinybės, visuotinybės ir individualybės, amžinybės ir laiko etc. vienybę. Tačiau tokia priešingybių vienybė nebeįmanoma iš tiesų mąstyti. Užtat ir tenka visas tas formules, kuriomis bandome absoliutinę būtį mąstyti, laikyti tik simboliniais šifrais, o ne pačiu absoliutinės būties pažinimu.
Nedaro mūsų filosofas išimties nė toms kategorijoms, kurias jis vadina laisvės kategorijomis: protas, dvasia, laisvė, asmenybė. Taikyti šias kategorijas Transcendencijai, pagal Jaspersą, lygu nusmukdinti ją į žmogiškosios baigtiny-bės lygį. Nėra teisės absoliutinti mūsų protą ir iš jo padaryti Logą Kūrėją. Tai lygu įsivaizduoti dievybę pasaulio architektu, stovinčiu prieš medžiagą ir ją formuojančiu. Deja, tai beprasmiškas vaidinys. Lygiai neturime teisės dievybę vaizduotis absoliutine dvasia. Nors tai ir kilnus vaizdavimasis, bet ir jis degraduoja Transcendenciją. Pagaliau negalima absoliutinti nė egzistencijos. Būdama laisvė, egzistencija yra principiškai "galimoji egzistencija", kaip "būtis, kuri nėra, bet kuri gali ir privalo būti". Gi Transcendencija yra absoliutinė būtis, kuri "išblėsi-na" bet kokią galimybę. "Negalima tapatinti Transcendenciją su egzistencija, nes egzistencija žinosi stovinti prieš Transcendenciją ir kaip tik todėl nesanti Transcendencija".30)
Neišvengiamai mūsų mąstymo pastanga sugauti Transcendenciją loginėmis kategorijomis yra pasmerkta sudužti. "Kiekviena kategorija prašauna pro šalį, ir visos drauge nepataiko dievybės".31) Galime duoti Dievui tūkstančius vardų, bet tik dėl to, kad joks vardas nėra jam adekvatus. Išslysta dievybė iš mūsų, kada norime ją mąstyti, bet kaip tik dėl to, kad ji yra dievybė. Jei galėtume Dievą sugauti mūsų kategorijomis, jis nebebūtų Dievas. "Įrodytas Dievas nebėra joks Dievas".32) Galime logine prievarta įrodyti tik baigtinius objektus. Gi absoliutinė būtis kaip tik yra tokia, kiek ji išsiplėšia iš mūsų pastangos ją sugauti. Bet užtat šis mūsų loginio mąstymo sudužimas ir nėra beprasmiškas. Nors jis ir nepakyla ligi Transcendencijos pažinimo, jis mus nukreipia į absoliutinę būtį pačia patirtimi, kad "įmanoma, jog yra, kas negalima mąstyti".33) Jei ir nepažįstame, kas yra Transcendencija, tai bent įsitikriname, kad ji yra (dass sie ist, nicht was sie ist).34)
b. Šifrų skaitymas. — Negalime pažinti pačios Transcendencijos, nes ji į mus kalba ne tiesiog, o tik per šifrus. Visa, kas yra, skelbia Transcendenciją, nes visa gali būti paversta į jos šifrus. Kiekvienas objektas yra šifras, kiek jis yra daugiau, negu jame galime pažinti. Ir būtent, paverčiame "kurčius ir nebylius objektus" į simboline šifrų kalbą, kai juos sureliatyvina-me į apraiškas, kai nustojame juos traktavę būtimi savyje. Užtat ir akcentavo Jaspersas savo reikalavimą reliatyvinti visą patirtinę tikrovę bei jos pažinimą.
Koki šifrų santykiai su objektais? Kiekvienas objektas gali būti perkeistas šifru, nes "visa, kas yra pasaulyje, yra simbolių medžiaga".35) Ir kadangi visi objektai gali tapti šifrais, tai šifrai nėra tarsi koks naujas pasaulis, kuris galėtų būti atrastas už objektų pasaulio. Greičiau objektai ir šifrai yra dvi dimensijos tame pačiame pasaulyje, vieną kartą traktuojamame brutalia tikrove, antrą kartą imamame simboline Transcendencijos kalba. "Šifrai nėra nauji objektai, bet naujai pripildyti objektai".38) Šia prasme lygina Jaspersas objektų santykį su šifrais herbariumo santykiui su gyvais augalais ar kaulų kolekcijos santykiui su gyvu organizmu.
Koki šifrų santykiai su Transcendencija? Šifrai nėra Transcendencija, bet tik jos kalba. Transcendencija kalba į mus per šifrus, pati nebūdama šifras. "Dievas yra ne šifras, o pati realybė".37) Šifrai tėra simboliai, Transcendencija yra absoliutinė būtis. Šifrai tėra tarpininkai tarp mūsų ir Transcendencijos. "Kaip sąmonėje apskritai patirtis tarpininkauja tarp subjekto ir objekto, taip šifrai tarpininkauja tarp egzistencijos ir Transcendencijos."38) Ir tačiau: nors šifrai nėra pati Transcendencija, nėra ši anapus šifrų. Negalime per šifrus išsiveržti į jokį "kitą" pasaulį: "būtis savyje nėra kita tikrovė, kuri slėptųsi už pažįstamosios tikrovės".38) Tai ir skiria Jaspersas šifrus nuo paprastų simbolių: kai paprasti simboliai ženklina dalykus, nepriklausomai nuo savo simbolių esančius, tai šifruose neįmanomas toks simbolio ir simbolizuojamosios būties išskyrimas. Šifrais simbolizuojamoji absoliutinė būtis yra betarpiškai savo simboliuose. Ir jei negalime Transcendencijos sutapatinti su jokiu šifru, tai ne dėl to, kad ji būtų už šifrų, o tik dėl to, kad "kiekvienas simbolis lieka tik atskiras Transcendencijos aspektas".40)
Iš čia Jasperso reikalavimas: turime prileisti imanentinę Transcendenciją. Abstraktus monoteizmas, kuris teigia "kitą" pasaulį, mūsų filosofui tėra negatyvi idėja, nuvertinanti šį pasaulį. Užuot skyrę Transcendenciją ir pasaulį, turime pačiame pasaulyje klausytis imanentinės Transcendencijos. "Transcendencijos vieta nėra nei anapus, nei šiapus, o ant ribos, ir būtent, ant ribos, kurioje aš stoviu prieš Transcendenciją, kai aš iš tiesų esu aš pats".41) Bet ar šis imanentinės Transcendencijos reikalavimas nėra panteizmo išpažinimas? Hėgelis buvo kartą pastebėjęs: kaip mažai filosofų išvengia šio priekaišto, taip mažai ir sutiko su šiuo priekaištu. Ginasi nuo panteizmo priekaišto ir mūsų filosofas. Pagal jį, teizmo ir panteizmo alternatyva galioja tik loginėje sąmonės apskritai plotmėje, kuri mąsto Dievą ir pasaulį toje pačioje plotmėje: arba pasaulis yra visa, ir tada pats pasaulis yra pats Dievas, arba yra ir Dievas, ir pasaulis, ir tada transcendencija yra "kitas" pasaulis. Bet toks pasaulio "sudvigubinimas" Jaspersui tėra naivi transcendencijos materializacija, kuri į anapus perkelia šio pasaulio daiktus, tik fantastiškai padidintus ar sumažintus. Užtat, pagal mūsų filosofą, ir triumfuoja šioje plotmėje pozityvizmas, nes "nėra objektyvių stebuklų, nei vaiduoklių, nei aiškiaregystės, nei magijos".42) Nuveikia šią plotmę, kurioje pergalė skirta pozityvizmui, tik egzistencija, kuri randa Transcendenciją vienybėje su pasauliu, o ne "anapus". Kiek egzistencija kreipiasi į Transcendenciją, tiek betgi ji nepalieka ir pasaulio. Užtat ji ir atmeta lygiai blosse Welt, kaip reine Transzendenz, lygiai paprastą sutapatinimą, kaip radikalų išskyrimą. Teigdami gryną imanenciją ar įsivaizduodami gryną transcendenciją, mes tuo pačiu nuvertiname pasaulį, nes abiem atvejais pasaulis praranda tą gelmę, kurią jam teikia jo perkeitimas į šifrų kalbą. Tik šifrų doktrina įgalina pasaulio vertinimą. "Atskyrus pasaulį ir Transcendenciją, nebegalima bė iliuzijos vertinti pasaulį, nes brutali pasaulio tikrovė kaip tokia negali mums teikti pasitenkinimo".43)
"Skaito" šifrinės kalbos rankraštį tik egzistencija, nes tik ji perkeičia brutalius objektus į transparentiškus simbolius. Kol nepakylu į egzistencijos rangą, tol ir tematau prieš save tik pasaulį. "Jei esu egzistentiškai kurčias, negaliu objektuose girdėti Transcendencijos kalbos".44) Atsiskleidžiu šifrų kalbai, kiek tampu "savimi pačiu". Kaip juslių organai turi būti paliesti patirtinės tikrovės, kad ši galėtų būti patirta, taip žmogus turi būti savimi pačiu egzistencijos prasme, kad jis galėtų būti Transcendencijos paliestas. Ir jei iš vienos pusės atsidarau šifrų kalbai, kiek tampu "savimi pačiu", tai iš antros pusės tampu "savimi pačiu", kiek atsiveriu šifrų kalbai. Tapti "savimi pačiu" ir skaityti šifrus yra vienas dalykas. Esu egzistencija, kiek kreipiuosi į Transcendenciją, ir tegaliu kreiptis į Transcendenciją, kiek esu egzistencija. Šia prasme ir galioja abu Jasperso teigimai: "Transcendencija nežengia į aklą sielą"45) ir "be šifrų skaitymo egzistencija lieka akla".46)
Kaip vyksta šis šifrų skaitymas? Šifrų skaitymas nėra būties pažinimas, nes "neteisinga simboliką laikyti pažinimu".47) Greičiau šifrų skaitymas yra naujas šifrų kūrimas. "Filosofas skaito būties šifrus, kurdamas minties šifrus".48) Filosofinės mintys nėra objektyvios pažintys, o tik šifriniai simboliai. Kai norime filosofines mintis laikyti pažinimu, mes tk degraduojame jas į tuščias sąvokas. Iš čia ir plaukė ankstesnis Jasperso perspėjimas neteikti filosofiniam mąstymui pažinimo prasmės. Nors ir pasiekiame absoliutinę būtį per šifrus, tačiau tik kaip loginiam mąstymui nepasiekiamą: "apsireiškia Transcendencija kaip pasislėpusi".49) Todėl, pagal Jaspersą, ir nėra prasmės kelti klausimą, ar bet kuri filosofija yra logiškai teisinga ar ne. Filosofinis šifrų skaitymas nėra logiškai nei teisingas, nei klaidingas, nes jis iš viso nėra pažinimas tikra prasme. Vietoj loginio kriterijaus, šifrų skaitymas yra palenktas egzistenciniam kriterijui: ar ši ar ana filosofija žadina egzistenciją ar ją blėsina, kitais žodžiais, "ar egzistencija atpažįsta joje savo Transcendenciją ar ne".50)
Jei filosofinis šifrų skaitymas nėra loginis pačios absoliutinės būties pažinimas, tai jis ir negali pretenduoti į visuotinį galiojimą. Kiekviena egzistencija skaito šifrus tik sau pačiai. Bet jei šis šifrų skaitymas yra toks "istoriškas" (asmeniškas), tai jis ir negali duoti objektyvios tikrybės. Egzistencinis tikėjimas visada lieka paženklintas netikrybe. Jei pirma Jaspersas buvo konstatavęs, kad galime loginiu mąstymu bent įsitikrinti, kad Transcendencija yra, tai vėliau jis ir pačius Dievo įrodymus paverčia tik šifrais. Visi loginiai Dievo įrodymai remiasi pirminiu tikėjimu. Ne įrodymai atveda mane į Dievą, o greičiau visais įrodymais išreiškiu tik mano tikėjimą. Egzistencinis tikėjimas yra filosofinio mąstymo prielaida, o ne išvada. Joks įrodymas negali įtikinti to, kurs abejoja. Kai visoks teorinis abejones griovimas lieka bergždžias, gali abejonę nuveikti tik pačios egzistencijos laisvas apsisprendimas.
c. Egzistencinė tikrybės ir netikrybės įtampa. — Kadangi Transcendencija negali būti priverstinai pažinta, Jaspersui filosofinis tikėjimas lieka nenuveikiamoje tikrybės ir netikrybės, "sukilimo" (Trotz) ir "atsidavimo" (Hingabe) įtampoje. Ir būtent, atsiskleidžiu absoliutinės būties šifrų kalbai tik tapdamas "savimi pačiu", ir savo ruožtu tampu "savimi pačiu" tik įeidamas į tas "ribines situacijas" (mirties ir kančios, kovos ir kaltės), kuriose patiriu patirtinės tikrovės radikalų kontingentiškumą. Bet kai tik įeinu atviromis akimis į šias ribines situacijas, negaliu likti nesupurtytas: pasaulyje viešpatauja ne teisybė, o atsitiktinybė, nedaranti jokio skirtumo tarp piktųjų ir gerųjų. Patyręs tai, nebegaliu ramiai gyventi, nes atsiduriu prieš klausimą, ar verta iš viso gyventi. Šituo būdu ir virsta mano įėjimas į ribines situacijas sukilimu prieš pasaulio vyksmą: nebenoriu priimti gyvenimo kaip savo, nes jis buvo man duotas be manęs. Žinau, kad galiu savižudybe pasakyti gyvenimui: "ne", bet lygiai matau, kad ši negatyvi laisvė tėra toksai sukilimas, kuris neranda nieko, prieš ką būtų galima sukilti.
Negali šis sukilimas manęs nuvesti į Transcendencija, nes lieka jis, Jasperso žodžiais, tarsi suspaustas kumštis, kuris negali atsidaryti, nes neturi, į ką kreiptis. Bet, antra vertus, negaliu savo laisvės sąmonėje užsimiršti, kad "nesu pats save sukūręs ir užtat neturiu teisės save laikyti galutine būtimi".51) Savo protestu išsiplėšęs iš būties, jaučiu ilgesį vėl atsiduoti tam, prieš ką buvau sukilęs. Bet ne loginiai įrodymai gali mane sutaikyti su gyvenimu, o tik pats priėmimas gyvenimo tokio, koks jis yra. Šis atsidavimas ir yra vienintelis kelias, kuriuo Transcendencija gali nuveikti mano sukilimą prieš būties pagrindą. Randu kelią į Transcendenciją, kai neapykantą gyvenimui pakeičiu valia: toks gyvenimas man duotas, ir noriu jį prisiimti. Nebesiimu tada kaltinti laimės dėl jos trapumo, ir nebesibai-minu nelaimės, nes nebejieškau laimės tik vitalinėje laimėje ir žinau, kad ir pačioje nelaimėje galima savęs neprarasti.
Nesiremia šis atsidavimas, pagal Jaspersą, jokia teodicėja, jieškančia įrodymų blogiui pateisinti. Negalime rasti atsakymą į blogio kilmės klausimą. Blogis yra realus, ir tuščia bandyti jį pateisinti. Galima jį pateisinti tik užsimirštant, tik užmerkiant akis gyvenimui. Blogio pateisinimas visuotine darna tėra grįžimas į tas pačias iliuzijas, iš kurių žmogus išsiplėšia savo sukilimu prieš pasaulio vyksmą. "Atsidavimas atsisako žinojimo".52) Vietoj žinojimo, atsidavimo sąlyga yra "tikrasis nežinojimas". Tai ne atsisakymas žinoti, kas galima žinoti, o tik atsisakymas pretenzijos pažinti ir tai, kas atsiskleidžia tik pasitikėjimui. Atsidavimas — tai "aktyvus pasitikėjimas, kuris nežinojime kreipiasi į Transcendenciją".53)
Bet kadangi atsidavimas negali būti pagrįstas žinojimu, tai jis ir lieka nuolatinėje įtampoje su sukilimo galimybė. Galimybė vėl iš naujo pakelti protesto balsą niekada negali būti kartą visam laikui atsižadėta, nes visada pasaulyje dedasi dalykų, kurie negali būti pateisinti pagal mūsiškį teisybės, meilės ir prasmės jausmą. O jei užsimerktume prieš baisų tikrovės veidą, mūsasai gyvenimo priėmimas būtų nebe tikras atsidavimas, o tik aklas kentėjimas. Tenka užtat vis iš naujo laimėti atsidavimą akivaizdoje tikrovės, mus visada žadinančios į sukilimą. "Tikras atsidavimas tėra galimas per nuveiktą sukilimą".54)
Galėtų šią sukilimo ir atsidavimo įtampą galutinai nuveikti tik regimas Transcendencijos apsireiškimas. Jei apsireikštų mums dievybė regimai, nebebūtų galimi nei sukilimas, nei atsidavimas, nes teliktų akla paklusnybė. Bet kadangi Transcendencija lieka pasislėpusi, ji tuo pačiu liudija, jog ji nori "ne aklo atsidavimo, o laisvės, kuri gali ir sukilti".55) Pasitikėjimas transcendentine būtimi turi būti gaivinamas pasitikėjimo savimi pačiu. Transcendencijos j ieškojimą turi gaivinti egzistencinė laisvė. Užtat ir pats sukilimas yra labiau negatyvus santykis su Transcendencija, negu paprastas abejingumas. Kova prieš Dievą jau yra Dievo j ieškojimas. Kas nekovojo prieš Dievą, tas jo ir nejieškojo.
Įtampa tarp atsidavimo ir sukilimo savo pagrinde yra įtampa tarp laisvės ir būties, tarp egzistencijos ir Transcendencijos. Kiekvienas bandymas nuveikti šią įtampą arba mus išveda iš pasaulio arba nugramzdina į brutalią tikrovę. Jei suabsoliutinimas sukilimas ir tuo pačiu užmušamas atsidavimo ilgesys, turime prometeinę egzistenciją, kuri pasitiki tik savimi pačia. Tai laisvė be Transcendencijos. Gi jei suabsoliutinamas atsidavimas ir tuo pačiu prarandama sukilimo galimybė, turime asketinę egzistenciją, praradusią savo laisvę Transcendencijos akivaizdoje. Tai Transcendencija be laisvės. Bet abiem šiais atvejais lygiai paliekamas pasaulis, kad būtų sudegta prometeiniame ar asketiniame pasaulio neigime. Antra vertus, kaip negalima suabsoliutinti nei sukilimo, nei atsidavimo, taip negalima atpalaiduoti ir jų įtampos. Vienu atveju tai reikštų mūsų pasinėrimą į tokį vulgarų nihilizmą, kuris atsiduoda blogiui, kad savimi pačiu įrodytų gyvenimo beprasmiškumą ir niekšiškumą. Antru atveju tai būtų lygu prarasti save pačius tame pasyviame vergiškume, kuris, užuot atsidavęs Transcendencijai, dievobaimingai sukniumba ties stabais. Nepraranda savęs pačios egzistencija, kiek ji išsaugo įtampą tarp pasitikėjimo savo laisve ir tarp pasitikėjimo Transcendencija. Sukilimo galimybė užtikrina egzistencijai jos laisve, ir atsidavimas ją veda į Transcendenciją. Likti Transcendencijos akivaizdoje, neprarandant savo laisvės — štai egzistencijos pašaukimas.
Čia ir yra pagrindinė Jasperso filosofinė intencija, kuri suteikia jo mąstymui patosą būti laisvės filosofija. Negalime pasiekti Dievybės, nes ji lieka absoliučiai pasislėpusi. Bet šis mūsų pastangos sudužimas drauge yra mūsų laisve apdovanojimas. Transcendencija savo pasislėpimu duoda mums laisvę, užtat ir turime jos neprarasti jokio stabo naudai. "Žmogus neturi nieku tapti nei prieš savęs pačio stabą, nei prieš žmoniją, nei prieš dievybę kaip asmenybę. Prieš visus galimus stabus ir prieš šifrais apsireiškiančią Dievybę žmogus turi ginti savo teisę, kurią jam duoda tolimoji Transcendencija: Dievas nori, kad aš būčiau savimi pačiu"56)
3. Imanentinė Transcendencija ar Gyvasai Dievas?
a. Kaltė, kaip kelias į Transcendenciją. — Netenka Jasperso atveju kelti to klausimo, kuris kyla, sakysime, Heideggerio atveju: ateistinė ši filosofija ar ne? Visas mūsų filosofo mąstymas persunktas absoliutinės būties ilgesiu. Bet tenka klausti, kodėl mūsų filosofas lygiai reikalauja Transcendencijos pasislėpimo, kaip teigia jos buvimą. Gali būti šis klausimas paprastai atsakytas: turi likti Transcendencija principiškai nepažįstama mūsų filosofui, nes jis iš anksto užsidaro prielaidoje, jog galime pažinti tik patirtinę tikrovę. Paneigęs mūsų loginiam mąstymui jėgą pakilti iki absoliutinės būties, Jaspersas yra priverstas jieškoti Transcendencijos moralinės patirties keliu. Iš čia jau mūsų žinoma Jasperso tezė: nepažįstamoji Transcendencija leidžiasi pasiekiama tik laisvei, ir būtent tuo būdu, kad absoliutinės būties nepažįstamumas yra pati laisvės sąlyga. Pagal tai kritinis mūsų filosofo egzistencinės metafizikos vertinimas ir atsiduria visų pirma prieš klausimą: kokia laisvės samprata verčia mūsų filosofą sąlygoti laisvę absoliučiu Transcendencijos pasislėpimu?
Tai ta laisvės samprata, pagal kurią laisvės sąmonė yra esmiškai susieta su kaltės sąmone. Kai Jaspersas teigia, jog galime nepažįstamajai Transcendencijai atsiskleisti tik per laisvę, reikia šią tezę šiaip skaityti: nurodo mus į Transcendenciją pati mūsų kaltės sąmonė. Kaltė mums atskleidžia tą pagrindinę tiesą, kad "kur esu iš tiesų aš pats, ten nebesu tik aš vienas".57) Jei būtume mes vieni, nebūtume prieš nieką kalti. Gi jei esame kalti, esame kalti prieš Kitą. "Jei nebūtų Transcendencijos, tektų klausti, kodėl turiu norėti, nes teliktų sauvalė be kaltės".58) Kaltė neleidžia man absoliutinti mano laisvės: nors ir esu, kaip laisvė, "savęs pačio versmė", tačiau lieku pats sau duotas. Nėra laisvė absoliuti, nes ji tampa tuščia, kur ji į nieką nebeatsi-daužia. Užuot buvusi absoliuti, greičiau laisvė slepia savyje ilgesį būti "nuveikta" (aufgehoben). Tačiau tai, kur laisvė gali būti nuveikta, nebėra pati laisvė, o tik Transcendencija. "Galiu patirtinėje tikrovėje prarasti laisvę, save patį prarasdamas, bet tik Transcendencijoje laisvė gali būti nuveikta".59)
Koks kaltės santykis su Transcendencija? Iš vienos pusės: kaltė yra pagrindinis liudininkas, jog nesame vieni, bet stovime prieš Transcendencija. Iš antros pusės: kaltė visada lieka paženklinta tuo sukilimu, kuris kelia protestą prieš būties pagrindą. Iš tiesų, kadangi kaltė yra kaip tik nusigręžimas nuo Dievo, aptardamas laisvę kalte, Jaspersas principiškai aptaria laisve kaip laisvę prieš Dievą. Iš čia ir kyla mūsų filosofui nenuveikiama įtampa tarp laisvės ir Transcendencijos. Kadangi tegalime patirti Transcendenciją tik per laisvą kaltės prisiėmimą, ši Transcendencijos patirtis lieka esmiškai negatyvi. Kiek kaltė perspėja egzistenciją neabsoliutinti savęs galutine būtimi, tiek betgi kaltė kaip tokia negali nuvesti į Transcendencijos pažinimą. Ta ir yra Jasperso tezė: jei nebūtų Transcendencijos, teliktų sauvalė be kaltės, gi jei būtų Transcendencija pažįstama, teliktų automatiška paklusnybė be kaltės, bet lygiai ir be laisvės. "Jei žinočiau Transcendencijos ir visų daiktų būtį jų amžinybėje, laisvė būtų nebereikalinga ir laikas būtų pripildytas, nes būčiau toje amžinoje šviesoje, kurioje nebėra reikalo apsispręsti".60)
Paskutinis teigimas, kuris savyje slepia patį jaspersinės laisvės sampratos branduolį, verčia mus pastebėti du dalykus. Pirma: kai filosofijoje eina klausimas tik apie natūralinį Dievo pažinimą, mūsų filosofas operuoja ta visio beatifica, kuri mums skirta tik amžinybėje. Niekas negali drįsti sakyti, kad galėtume savo žmogiškuoju mąstymu išsemti Absoliutinę Būtį. Bet tai nėra pagrindas principiškai paneigti mums galimybę pažinti Dievą. Vienas yra dalykas pripažinti mūsojo Dievybės pažinimo netobulumą, ir kitas dalykas iš viso paneigti, kad galime Dievą pažinti. Ar ir pati jaspersinė Transcendencijos samprata neslepia savyje tam tikro Dievybės pažinimo? Juk, jeigu iš tiesų Dievybė būtų absoliučiai pasislėpusi, tai iš viso nebūtų kalbos apie ją. Antra pastaba: kada regėsime Dievą amžinojoje vizijoje, nebebus vietos ne laisvei, o kaltei. Bet Jaspersui kaltė slypi pačioje laisvės širdyje, lyg laisvė esmiškai būtų kaltei įgalinti, o ne gėriui siekti. Ir savo ruožtu šis laisvės sąmonės tapatinimas su kaltės sąmone yra pagrįstas lygiai kvestionuotina prielaida, jog atsakomybė tėra galima "nežinojimo" sąlyga, lyg atsakomybė būtų susieta ne su aiškia sąmone, o su nesąmonybe.
Tai šia laisvės samprata remiasi pagrindinė Jasperso egzistencinės metafizikos tezė: būtina yra Transcendencija laisvei įgalinti, bet turi ji likti pasislėpusi, kad laisvė nebūtų sunaikinta jos pažinimu. Pagal šią dvigubą tezę ir konstruoja Jaspersas savo metafiziką taip, kad paskutinis jos žodis būtų: sudužimas. Ir kiek Transcendencijos nepasiekiamybė mūsų filosofui yra ne tik loginis konstatavimas, bet drauge ir moralinis reikalavimas, galima sakyti, kad galutinis metafizikos sudužimas yra tarsi tiesiog norimas, nežiūrint viso akcentavimo, jog sudužimas negali būti ekspresyviai siekiamas.
b. Mąstymas ir Transcendencija. — Darydami ankstesnę pastabą, mes turime visų pirma mintyje Jasperso pastangą įrodyti, jog egalime Transcendencijos aptarti jokia kategorija. Daro ši mūsų filosofo pastanga įspūdį, lyg jis būtų gavęs uždavinį kiekviena kaina įrodyti vidinį prieštaravimą kiekviename varde, kurį teikiame Dievui. "Jei Transcendencijos jieškantysai mąstymas nori tikrai sudužti, jis turi mąstyti kaip tapatinga tai, kas drauge negalima mąstyti kaip tapatinga".61) Sekdamas šį reikalavimą, ir stengiasi Jaspersas įrodyti, kad negalime Transcendencijos išreikšti jokia kategorija, nebūdami priversti jai taikyti ir priešingą kategoriją, kuri sunaikina pirmąją. Negalint plačiau leistis į šią mūsų filosofo dialektinę kategorijų analizę, pakanka pastebėti, kad joje sutinkame du tipingus atvejus: vienu atveju Jaspersas pastato mus tik prieš tariamus prieštaravimus, kai antru atveju susiduriame su realiu prieštaravimu, būtent tada, kai Jaspersas nori aptarti Transcendenciją patirtinės tikrovės kategorijomis.
Pirmąjį atvejį galime iliustruoti ta Jasperso dialektika, pagal kurią turime Transcendenciją mąstyti kaip būties ir nebūties vienybę. Iš tiesų, kadangi jokia baigtinė būtis negali būti suabsoliutinta į Transcendenciją, vadina Jaspersas Transcendenciją ir antbūtimi (Uebersein), ir nebūtimi (Nichtsein). Galima prileisti, kad tam tikra prasme Transcendencija, kaip absoliutinė būtis, yra antbūtis. Bet tėra žodžių žaismas, kada dėl to Jaspersas laiko antbūtį būties ir nebūties tapatybe. Transcendencija yra verta antbūties vardo greičiau kaip tik dėl to, kad ji absoliučiai išskiria nebūtį, kai visos baigtinės būtybės tėra reliatyvus nebūties išskyrimas. Žinoma, jei norima, galima antbūtį vadinti ir nebūtimi ta prasme, kuria Transcendencija nėra jokia apspręsta būtybė (ein bestimmtes Etwas). Bet čia užtat ir nėra jokio tikro prieštaravimo, nes abiem žodžiais (ir "antbūtimi", ir "nebūtimi") yra manomas tas pats dalykas: absoliutinė būtis negali būti sumaišyta su baigtine būtimi.
Tikras prieštaravimas tekyla ten, kur Jaspersas nori Transcendenciją aptarti patirtinės tikrovės kategorijomis: erdve ir laiku. Taip pavyzdžiui, jis aiškina Transcendencijos amžinybę kaip laiko ir belaikiškumo tapatybę. Be abejo, tokia tapatybė yra iš tiesų prieštaringa ir tuo pačiu neįmanoma. Bet tai tik reiškia, kad amžinybė ir nėra tokia laiko ir belaikiškumo tapatybė. Nors Jaspersas ir žino, kad taikyti Transcendencijai patirtinės tikrovės kategorija yra lygu įkristi į prietarinį Dievybės sustabinimą, tačiau iš antros pusės jis lygiai akcentuoja, kad mūsa-jame Transcendencijos j ieškojime negali būti "peršoktos" ir patirtinės tikrovės kategorijos. "Laiko išskyrimas mus nuvestų tik į sąvoką be tikrovės".82) Bet šitaip baimintis, jog laiką išskirti reiškia prarasti tikrovę, lygu iš tiesų ir absoliutinę būtį mąstyti pagal laikinę tikrovę. Aišku, kiekvienas toks bandymas yra iš tiesų savyje prieštaringas ir užtat pasmerktas "sudužimui".
Kodėl betgi Jaspersas neigia pažinimo prasmę ir ten, kur stovime tik prieš tariamą prieštaravimą Transcendencijos mąstyme? Todėl, kad Jaspersas principiškai visų kategorijų galiojimą apriboja tik patirtine tikrove. Tai aiškiai matyti, pavyzdžiui, tuo atveju, kai ir Jaspersas pasiekia Transcendenciją kaip "aktualybę be galimybės", bet tuojau pat atmeta šią mintį tuo pa- » grindų, kad patirtinėje tikrovėje nėra nieko realaus, kas negalėtų būti "perversta" į galimybę. Be abejo, "aktualybė be galimybės" neįmanoma rasti patirtinėje tikrovėje, nes ši kaip tik yra valdoma įtampos tarp realybės ir galimybės, tarp akto ir potencijos (kalbant viduramžinių filosofų žodžiais). Čia ir atsiskleidžia patirtinės tikrovės baigtinumas (arba kontingentiškumas). Bet, antra vertus, tai kaip tik ir nurodo į Grynąjį Aktą, kuris yra pats savo pagrindas. Deja, mūsų filosofui Transcendencijos aptarimas savęs pačios pagrindu (causa sui) tėra tuščia tautologija. Kodėl? Todėl, atsako Jaspersas, kad toks priežastingumo kategorijos taikymas jai pačiai peržengia mūsų patirtį. Turime į tai atsakyti panašiai, kaip anksčiau atsakėme: be abejo, negalime rasti patirtinėje tikrovėje tokios būties, kuri būtų savęs pačios pagrindas (causa sui), bet užtat patirtinė tikrovė ir nėra absoliuti, nes reikalaujanti sau pagrindo iš Kito.
Žinoma, jei aprėžtame mūsų mąstymo principų galiojimą tik juslinė patirties pasiekiama tikrove, absoliutinės būties pažinimas lieka iš anksto principiškai išskirtas, nes juslinei patirčiai absoliutinė būtis negali būti prieinama. Visų mūsų mąstymo pastangų pasiekti Transcendenciją sudužimas šiuo atveju yra iš anksto užtikrintas. Bet kaip tik užtat tai ir yra pigus sudužimas. Parafrazuodami Jaspersą, jog įrodytas Dievas nebūtų tikras Dievas, galime ir mes sutikti, kad mūsų pažinimu išsemiamas Dievas nebūtų tikras Dievas. Šia prasme pripažįstame ir mes žmogiškojo mąstymo sudužimą, besikreipiant į Dievą. Bet Jasperso filosofinis mąstymas sudūžta per anksti, anksčiau, negu jis pasiekia pačią Transcendenciją. Tenka tai mūsų filosofui prikišti, nežiūrint nuolatinių jo perspėjimų, jog mūsasai Transcendencijos j ieškojimas neturi per anksti sustoti. Ir užtat, kai Jaspersas patį mūsų mąstymo sudužimą laiko "tarsi Dievo įrodymu",83) turime atsakyti: kad mūsų mąstymo sudužimas galėtų liudyti Transcendenciją, jis turi pirma pasiekti tikrybę, jog iš tiesų yra j ieškomoji Transcendencija. Kitais žodžiais, mūsų loginis mąstymas sudūžta ne į paprastą nepažįsta-mybę, o į Absoliutinės Būties neišsemiamybę mūsų baigtinio pažinimo priemonėmis. Gi Jasperso pozicija šiuo klausimu nėra nedviprasmiška. Nors iš pradžių ir jis sutiko, kad mūsų mąstymo sudužimu įsitikriname bent tuo, kad Dievas yra, tai vėliau jis ir pačius Dievo buvimo įrodymus paverčia tik tikėjimą išreiškiančiais šifrais. Taigi, galutinėje sąskaitoje ir pats Dievo buvimas mūsų filosofui lieka tik tikėjimo tiesa, o ne loginė tikrybė.
S E N U T Ė Vyt. Maželio nuotrauka
Jaspersas leidžia per anksti mūsų mąstymui "sudužti" iš baimės, kad Transcendencija nebūtų degraduota į stabą. "Persekioti Transcendencijos supasaulinimą yra niekada neužbaigtas ir visada iš naujo iškyląs uždavinys".84 Tai kilnus uždavinys, sutinkame ir mes. Tačiau neišmintinga Transcendencijos sustabinimo baimę išugdyti ligi Transcendencijos pažinimo baimės, lyg kiekvienas Transcendencijos pažinimas jau būtų jos sustabinimas. Žmogiškoji pastanga pažinti Transcendenciją galėtų išsigimti į šios susta-binimą tik tuo atveju, jei norėtume išsemti absoliutinę būtį patirties tikrovės kategorijomis. Be abejo, tokia pastanga turėtų sudužti, kaip tai liudija ir Jasperso bandymas išreikšti Transcendenciją laiko ir erdvės kategorijomis. Nors ir nėra nieko, kas neliudytų Transcendencijos savo baigtinybe, tačiau yra nesusipratimas bandyti Transcendenciją išsakyti visomis kategorijomis, lyg ji būtų savotiškas visų kategorinių ap-sprendimų rinkinys. Todėl ir sudūžta Jasperso mąstymas, kada jis imasi Transcendencijos j ieškoti visomis galimomis kategorijomis: būties ir nebūties, vienybės ir dualybės, būtinybės ir atsitiktinybės, individualybės ir visuotinybės, prasmės ir beprasmiškumo, sąmonės ir besąmony-bės, gyvybės ir mirties etc. Be abejo, tokiu keliu j ieškoma Transcendencija turi atsidurti į neįmanomus prieštaravimus. Bet čia ir atsiskleidžia tasai pagrindas, kodėl mūsų filosofo mąstymas sudūžta: stokoja jis tiksliai išdirbtos būties sąvokos, kuri galėtų vadovauti Transcendencijos jieškojimui. Gali mus nuvesti į Absoliutinę Būtį ne patirtinės tikrovės kategorijos, o tik tos transcendentalinės savybės, kurios galioja būčiai kaip būčiai, t. y. visoms būtybėms, nors ir ne ta pačia, o tik skirtinga prasme. Jaspersas gi iš anksto užima tą nominalistinę poziciją, pagal kurią būtis kaip tokia tėra žodis, o ne tikra sąvoka. Bet užtat, degradavęs būtį kaip būtį tik į paprastą žodį, ir nebegali mūsų filosofas rasti žodžio, kuriuo būtų galima išsakyti pačią Būtį. Be būties kaip tokios (ens qua ens) pažinimo neįmanomas nė pačios Būties (Ipsum esse) pažinimas. Atsisakyti ontologijos (būties kaip tokios pažinimo) lygu tuo pačiu atsisakyti ir teologijos (Absoliutinės Būties pažinimo).
Iš anksto paneigęs ontologinio būties, kaip tokios, pažinimo galimybę, Jaspersas imasi savo metafiziką atremti į "pasaulyje orientavimąsi", Weltorientierung. Viena prasme šis žodis paprastai reiškia mokslinį pasaulio pažinimą (wissenschaftliche Weltorientierung). Antra prasme jis reiškia filosofinį atskleidimą ribų lygiai patirtinės tikrovės, kaip ir mokslinio jos pažinimo (philosophische Weltorientierung). Tačiau "fizika" (būtent, Weltorientierung), tegu ir nušviesta filosofine jos ribų sąmone, niekada negali nuvesti į pačios Būties pažinimą, nes suvokti ribas dar nereiškia jas peržengti. Nepakanka tik "reliatyvinti" pasaulį bei mokslinį jo pažinimą, kad būtų pasiekta Transcendencija. Užuot paprastai suvokus pasaulio reliatyvybę, greičiau reikia išskleisti absoliutinį pagrindą ir pačioje patirtinėj tikrovėj. Gryna reliatyvybę negalima, nes savyje prieštaringa. Randame absoliutinės būties reikalavimą įrašytą kiekvienos būtybės gelmėse pačiu tuo, kad jokia atskira būtybė nėra tiesiai pati būtis, o tik tam tikra būtis. Bet kad šios gelmės mums atskleistų savo ontologinę būties paslaptį, reikia, kad ir reliatyvusai patirtinis pasaulis būtų pažintas ne tik santykyje su mumis, bet ir savo pačio būtyje. Kaip Jacques Maritain pastebi, "suteikime samanos pluokšte-liui ar mažiausiai skruzdei jų ontologinę vertę, ir nebegalėsime išsiplėsti iš tos baiminančios rankos, kuri mus sukūrė".65) Iš tiesų, atskleisti Absoliutinei Būčiai pakanka ir samanos pluokšte-lio, bet reikia, kad jam būtų suteikta jo ontologinė vertė, t. y. kad jis būtų pažintas pačiame savo ontologiniame pagrinde, savo būtyje kaip būtyje. Ir užtat, kai Jaspersas mus kviečia nepaliaujamai j ieškoti Transcendencijos nuolatiniu patirties tikrovės reliatyvinimu, turime į tai atsakyti: reliatyvybės patirtis mums atskleidžia tik pasaulio ribas, bet tik ontologinis būties kaip tokios pažinimas gali šias ribas peržengti.
c. Pasaulis ir Transcendencija. — Kada Jaspersas atmeta ontologinio būties, kaip tokios, pažinimo galimybę, tuo pačiu jis pasmerkia savo egzistencinę metafiziką likti tik šifrų pasaulyje skaitymu. Iš čia ir jo imanentinės Transcendencijos samprata. Iš tiesų, jei ontologija pakeičiama "fizika", tai savaime ir pati Transcendencija paneriamą į pasaulį. Tai nuosekli išvada: jei Wel-torientierung yra vienintelis kelias į Transcendenciją, tai weltlose Transzendenz iš tiesų yra tiesiai ir paprastai neįmanoma. Vietoj pačios Transcendencijos pažinimo, tenka pasitenkinti jos šifrinės kalbos pasaulyje klausymu.
Šifrų doktrina yra, gal būt, pats originaliausias Jasperso įnašas į filosofiją. Būtų jis vertas specialios studijos. Bet ir jis lieka persunktas tuo pačiu dviprasmiškumu, kuris persunkęs visą mūsų filosofo egzistencinį mąstymą.
Iš vienos pusės, šifrų doktrina teisingai išreiškia Transcendencijos buvimo ir nebuvimo pasaulyje dialektiką. Kadangi visa yra sukurta Dievo, tai visa ir turi jį simbolizuoti tam tikru būdu. Visa patirtinė tikrovė šia prasme iš tiesų yra "šifrinis rankraštis". "Būties gelmė turi apsireikšti ir patirtinėje tikrovėje; filosofija nepalieka jos, bet ją įprasmina ir įsielina".66) Jei taip suprasti šifrų doktriną, ji gali būti interpretuojama naujos gyvybės suteikimu viduramžinei sampratai, jieškojusiai Dievo pėdsakų simboliniame pasaulio charakteryje. Vienoje vietoje nurodo į tai pats Jaspersas: "filosofija savo jieško-jime pasiekia šifrus kaip galimus vestigia dei, o ne patį Dievą savo nepasiekiamybėje".87)
Tačiau, antra vertus, simbolinis patirtinės tikrovės charakteris yra Jasperso taip suprantamas, kad šifrų doktrina yra ne tik pasaulio metafizinio transparentiškumo teigimas, bet ir aiškus "bepasaulinės Transcendencijos" (weltlose Transzendenz), neigimas. Nors Transcendencija negali būti sutapatinta su jokiu šifru, ji tėra tačiau tik šifruose, mus moko Jaspersas. Nėra dviejų pasaulių, tėra vienas pasaulis. Nėra Transcendencija "kitas" pasaulis, kuris slėptųsi už "šio" pasaulio. Kiekvienas "pasaulio dvigubinimas" yra iliuziškas. "Anapusinis pasaulis, suprastas kito pasaulio prasme, turi būti paliktas kaip iliuzija".68)
"Bepasaulinė Transcendencija" mūsų filosofui tėra grubi materializacija, kuri faktiškai lygi tikrosios Transcendencijos praradimui. Jaspersas prikiša kiekvienam "abstrakčiam" monoteizmui, kad šis degraduoja Transcendenciją į savo rūšies "kitą" pasaulį: "užuot mačius Transcendenciją patirtinėje tikrovėje, ji laikoma patirtine tikrove".89) Be abejo, tokia Transcendencijos samprata būtų grubus prietaras. Bet nėra nė reikalo su tokia samprata filosofijoje kovoti, nes nė vienas filosofas nėra gynęs tokios prieta-rinės minties. Bet kada Jaspersas kovoja prieš "pasaulio sudvigubinimą", jis faktiškai kreipiasi ne prieš aną prietarinę mintį, o prieš kiekvieną teizmą, kuris išpažįsta asmeninį Dievą. Tačiau užtat ir turime kelti klausimą ar atmesti asmeninį Dievą nėra tuo pačiu išpažinti panteizmą? Jaspersas į šį klausimą atsako, kad teizmo ar panteizmo alternatyva galioja tik sąmonei apskritai (t. y. abstrakčiam mąstymui), o ne egzistencijai. Bet šitoks atsakymas klausimą neišsprendžia, o tik perkelia iš loginės į moralinę plotmę. Ne mūsų uždavinys nuspręsti, ar yra Jaspersas panteistas ar ne, nes neteisinga būtų bet kurį filosofą kaltinti tuo, ko jis pats ekspresyviai negina. Bet tenka pastebėti, kad Jasperso teikiamasai Transcendencijos ir pasaulio santykių sprendimas greičiau veda į panteizmą, negu šį išskiria, nežiūrint nuolatinės mūsų filosofo kalbos apie Transcendencijos "tolumą" bei "radikalų kitoniškumą" pasaulio atžvilgiu.
Turime mintyje ypačiai tą šifrų doktrinos tezę, pagaL kurią Transcendencijos ir pasaulio santykiai aptariami "vienybe be tapatybės". Sutinkame su prancūziškaisiais mūsų filosofo komentatoriais, Dufrenne ir Ricoeur, kad tai nereiškia "banalaus panteizmo",70) atseit, paprasto patirtinės tikrovės sudievinimo. Bet ar šifrų doktrina iš viso išskiria panteizmą? Jieškant į šį klausimą atsakymo, tenka atkreipti dėmesį, kad ta pati formulė ("vienybė be tapatybės") yra mūsų filosofo naudojama ir išreikšti egzistencijos santykiams su pasauliu. Taigi, Dievo santykiai su pasauliu šifrų doktrinoje yra suprantama pagal sielos (egzistencijos) ir kūno (pasaulio) santykių analogiją. Ši analogija mums sugestionuoja, kad mūsų filosofas savo Transcendenciją supranta tarsi savotiška pasaulio siela. Jei ši mūsų interpretacija būtų teisinga, turėtume padaryti du priekaištus. Pirma, nelegalu aiškinti Dievo ir pasaulio santykius pagal sielos ir pasaulio santykius: kai siela tik gaivina kūną, Dievas kuria pasaulį iš nebūties. Tai yra esminis skirtumas. Antra pastaba: nors Jaspersas, baimindamasis sustabinti Transcendenciją, ir atsisako bet kokio Transcendencijos pažinimo, tačiau ir jis pateikia tam tikrą Transcendencijos doktriną, ir būtent, tokią, kuri yra pagrįsta santykių pasaulyje analogija. Liudija tai, kaip neišvengiamai kiekviena pastanga pakilti į Absoliutinę Būtį turi atsiremti į analogiją. Užtat, užuot iš viso paneigus Transcendencijos pažinimo galimybę tuo pretekstu, jog jis visada turi atsiremti į tam tikrą analogiją, greičiau tenka kelti klausimą: pagal kieno analogiją turime mąstyti Transcendenciją? Ir tėra viena analogija, kuri neslepia savyje Jasperso bijomo Transcendencijos sustabinimo: tai būties analogija. Deja, kaip tik šiai analogijai įžvelgti Jaspersas iš anksto užsikerta kelią, kai jis būtį nuvertina tik į žodį, tik į logiškai gramatinę funkciją.
Teizmo-panteizmo alternatyvą Jaspersas perkelia iš loginės į moralinę plotmę, teigdamas, kad ši alternava galioja tik sąmonei apskritai, o ne egzistencijai. Tai reiškia: jaspersinis imanentinės Transcendencijos teigimas savo pagrinde yra moralinis reikalavimas. Verčia Jaspersą teigti imanentinę Transcendenciją ne metafizinė absoliutinės būties ir pasaulio santykių analizė, o visų pirma moralinis rūpestis išsaugoti mūsų gyvenimo pasaulyje "svorį". "Tik imanentinė Transcendencija teikia egzistencijai pasaulyje svorį".71 Teigti "bepasaulinę Transcendenciją", pagal mūsų filosofą, lygu nuvertinti pasaulį. Transcendencijos ir pasaulio išskyrimas sunaikina šifrinį pasaulio charakterį ir tuo pačiu išblė-sina metafizinę pasaulio gelmę. O paneigus pasauliui jo šifrinį charakterį, nebegalima jame nė nelygstamybė, nes galima nelygstamai pasaulyje angažuotis tik tada, jei pasaulis yra daugiau, negu tik brutali tikrovė. Taigi, daro išvadą Jaspersas, kad būtų galima egzistencija, kaip ne-lygstamybės pasaulyje versmė, turime dievybę mąstyti kaip imanentinę Transcendenciją, nes tik ši suteikia pasauliui šifrinių simbolių prasmę.
Galime į tai atsakyti: pasaulio nuvertinimas neslypi nei apskritai teistinėje filosofijoje, nei specialiai krikščioniškojoje filosofijoje, nes simbolinį charakterį pasauliui teikia pats faktas, jog jis sukurtas Absoliutinės Dvasios. Bet nepatenkintume Jasperso šiuo atsakymu. Tai, ką Jaspersas turi mintyje "pasaulio nuvertinimu", yra ta esminė krikščioniškojo teizmo mintis, kokia yra asmeninis nemirtingumas. Tai ši mintis, Jasperso akimis, nuvertina pasaulį pačiu faktu, kad ji perkelia amžinybę iš istorijos į "anapus" ir tuo būdu nukreipia mus nuo dabarties į iliuzinę ateitį. Tikroji amžinybės vieta — tai pats "egzistencijos pripildytas laikas", tai "laiko gelmė, kaip istorinis egzistencijos apsireiškimas". Tik vitalinis instinktas, kuris nori be galo trukti, kuria antlaikinės amžinybės iliuziją. Gi egzistencijai amžinybė slypi pačiame laike, kiek jis pripildomas "savimi pačiu".72)
Iš vienos pusės egzistencinė amžinybės samprata remiasi teisinga moraline intuicija: "laikinė tikrovė turi savo svorį ne savyje ir ne iš savęs, o ta prasme, kuria mes laike nusprendžiame amžinybę".73) Tai tiesa: nors tegalime veikti tik laike, bet mūsų moralinė veikla slepia savyje amžiną vertę. Moraline prasme visiškai sutinkame su mūsų filosofu: "amžinybė yra laike, kiek aš nelygstamai veikiu ir myliu laike".74) Tačiau iš antros pusės, gilią šios tiesos (moralinė veikla turi amžiną vertę) prasmę mūsų filosofas iškreipia, kada jis suabsoliutina moralinę veiklą į vienintelę galimą amžinybę. Nemirtingumas Jaspersui nėra "būtinas laikinio gyvenimo rezultatas", o tik mūsų pakilimo į "egzistencijos" rangą uždavinys. "Tampu egzistenciškai nemirtingas per apsisprendimą kaip amžinybę laike".75) Tačiau šis egzistencinis nemirtingumas nieku būdu nereiškia asmeninio nemirtingumo.
Heideggeriui, taip ir Jaspersui žmogus yra ręst-los sterblich.76) Tuo būdu mūsų moralinės veiklos amžinosios vertės atskleidimas ir yra pas Jaspersą paverčiamas paneigimu amžinybės metafizine šio žodžio prasme. Čia ir skiriamės nuo Jasperso. Tiesa, kad mūsų moralinė veikla neprarastų savo vertės, net jei būtume neatšaukiamai atiduoti galutinės mirties likimui. Bet kad moralinis gyvenimas nepraranda savo vertės net mirties akivaizdoje, nėra pagrindas paneigti mums metafizinio nemirtingumo viltį.
Jaspersinė amžinybės, kaip egzistencija pripildyto laiko, samprata ne tik tarnauja mūsų filosofui pagrindu atmesti asmeninį mūsų nemirtingumą, bet galutinėje sąskaitoje ji valdo ir pačią mūsų filosofo imanentinės Transcendencijos sampratą. Asmeninio nemirtingumo vilties išsižadėjimas verčia Jaspersą atmesti ir "bepasauli-nę" Transcendenciją. Laikinės amžinybės paradoksą nuosekliai seka imanentinės Transcendencijos paradoksas. Iš tiesų, jei vienintelė mums galima amžinybė slypi pačiame istoriniame laike, tai turi būti ir Transcendencija "perkelta", jei ne tiesiai į patį pasaulį, tai bent "ant ribos". Kitaip Jaspersui liktų Transcendencija ne tik logiškai nepažįstama, bet ir egzistenciškai nepatiriama. Jei nėra asmeninio nemirtingumo, pats laikas lieka vienintelė vieta, kurioje Transcendencija gali ištiesti ranką" jos siekiančiai egzistencijai.
d. Egzistencija ir Transcendencija. — Formaliai imant, egzistencinė patirtis yra mūsų filosofui trečiasis Transcendencijos j ieškojimo kelias šalia loginio mąstymo ir šifrų skaitymo. Bet kadangi pati egzistencija gaivina ir anuos kelius, tai faktiškai egzistencinė patirtis yra vienintelis kelias, kuris mus veda į Transcendenciją. "Randu Transcendenciją, kiek mano vidine veikla tampu savimi pačiu; ji tiesia man ranką, kiek jos siekiu".77) Užuot abstraktaus pažinimo, Transcendencija ištiesia man savo ranką tik gyvenime ir per gyvenimą. "Tik kiek savo gyvenime nelygstamai esu ir veikiu, apsireiškia man Transcendencija".78)
Iš tiesų, Transcendencija nėra paprastas objektas, kurį būtų galima išsemti abstrakčiu pažinimu. Čia mūsų filosofas yra visiškai teisingas. Absoliutinės Būties j ieškojimas reikalauja iš mūsų totalinio angažavimosi. Reikia, kad žmogus eitų į Dievą visa savo būtimi. Bet neteisinga šį totalinio angažavimosi reikalavimą paversti paneigimu mūsų protui jėgos pakilti iki Dievo pažinimo, nors ir kiek žmogiškasai Dievo pažinimas liktų netobulas. Užuot vienas antrą išskyrę, loginis pažinimas ir egzistencinė (arba moralinė) patirtis turi kooperuoti Absoliuto jieškojime. Aišku, kad pati viena moralinė patirtis negali pakilti iki Dievybės pažinimo, nes moralinė patirtis ir nėra pažinimo organas griežta to žodžio prasme. Todėl ir negali moralinė patirtis atstoti loginės spekuliacijos, nors ji ir turi šią gaivinti.
Ir ypačiai egzistencinė patirtis negali mūsų filosofo nuvesti į Transcendencijos tikrybę todėl, kad jis išeina iš grynai negatyvinės "ribinių situacijų" patirties. "Išėjimas iš negatyvybės yra vienintelis, kuris duoda impulsą tikrovės nušvietimui".79) Ir, dar konkrečiau, "giliau besiveržianti filosofija pradeda gyvenimo menkystės, pasaulio neteisybės ir skurdo klausimais".80) Taigi, užuot pradėjęs būties klausimu: kodėl yra būtis? o ne nebūtis, Jaspersas pradeda blogio klausimu: kodėl yra blogis... Tai šita pradžia ir pasmerkia jaspersinį "tikrosios būties" jieškojimą neišvengiamam sudužimui. Tiesa, kad mirtis ir kančia, kova ir kaltė, likimo abejingumas ir viso žlugtis mus nurodo į "ribas", į mūsų baigtinybę. Bet baig-tinybės patirtis dar neatskleidžia savaime Nebaig-tinybės. Užuot radusi kelią į Absoliutų Gėrį, "ribų" patirtis greičiau mus žadina į tą sukilimą, kuris pats nežino, prieš ką jis galėtų sukilti. Kaip psichologiškai gili Jasperso analizė liudija, gali ir šis sukilimas sudužti, t. y. persikeisti į atsidavimą. Kurio keliu? Jaspersas atsako: prisiimant sau kaltę už visa, kas yra. Bet ar galima prisiimti kaltę, nepasidarant kaltu už blogiui nesipriešinimą? Todėl vėl iš naujo tenka palikti atsidavimą ir grįžti į sukilimą. "Kadangi visa galima, kas pagal prasmės, teisybės ir gėrio principus turėtų būti negalima, įtampa tarp sukilimo ir atsidavimo lieka principiškai nenuveikiama".81) Užtat mūsų filosofas, visą laiką nukreipęs savo žvilgį į blogį, ir negali niekada pasiekti galutinę absoliutinės būties tikrybę. Greičiau, pagal Jaspersą, nurimti tikrybės taikoje yra lygu užmerkti akis prieš blogį, nebekovoti prieš jį. Todėl pagaliau ir teigia mūsų filosofas tikro tikėjimo būtiną sąlygą netikėjimą. "Kas nežino netikėjimo patirties, tas neturi nė sąmoningo tikėjimo".82) Kaip Jaspersas savo paradoksine kalba sako, sąmoningas tikėjimas gali save išsakyti tik šiais žodžiais: "nežinau, ar tikiu".83)
1) Vcn der Wahrheit, 1019 (sutrumpintai: W.). —
2) Vernunft und Existenz, 95 (sutrumpintai: VE). —
3) VE, 95. — 4) W., 355. —5) Philosophie, 281 (sutrumpintai: P.). —
6) W., 842. — 7) W., 454. — 8) P., 677. —
9) Der philosophische Glaube, 40 (sutrumpintai: PG). —
10) P., 390. —11) W., 1005.—12) W., 1005.—13) P., 295.—
I4) W., 109 —15) P., 465. —16) W., 987. — 17) W., 1019.—
18) W., 176. —19) W., 878. —20) P., 742 —21) P., 862.—
22) pM 465. —23) P., 465. —24) P., 780— 25) P., 750 —
26) P., 850. — 27) P., 819. —28) P., 708. — 29) P., 712.—
30) P., 730. — 31) W., 690. — 32) PG., 30. — 33) P., 707.—
34) P., 732. — 35) W., 1043.—36) W., 1043.—37) W., 1051.—
38) P., 793. — 39) W., 1932.—40) P., 794. — 41) P., 685. —
42) P., 685. — 43) P., 794 — 44) P., 804. — 45) P., 733. —
46 P., 808. — 47) P., 800. — 48) W., 1039.—49) P., 817.
50) P., 802. — 51) P., 739. — 52) P., 742. — 53) P., 742.
54) P., 743.— 55) P., 742. — 56) P., 819.— 57) P., 465.—
58) P., 465. — 59) P., 462. — 60) P., 549. — 61) P., 721.
62) P., 723. — 63) W., 980. — 64) P., 707. — 65) Les degres du savoir, 212. —66) W., 1034. —67) VE., 119. —68) P., 682. —69) P., 684. — 70) Kari Jaspers et la philosophie de l'existence, 313. — 71) P., 30. — 72) P., 254. —73) P., 14.— 74) P., 14. — 75) W., 997. — 76) P., 782. — 77) P., 773. — 78) P., 401. — 79) W., 872. — 80) W., 873. — 81) P., 745-746. — 82) PG., 110. — 83) P., 809.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
