| |
|
|
|
EILĖRAŠČIAI APIE MEISTERĮ |
 |
 |
 |
|
Parašė STASYS SANTVARAS
|
 1. GYDYTOJAS
Įnirtę vandenys nugriovė krantą —
ir ąžuolas pasviro iš šaknų
Ir negirdėti sakalo skardžių dainų,
Ir sielon gniužtys šalto sniego krenta ...
Guliu nykioj palatoje prie lango
Ir vakaro sutingusioj žliejoj regiu:
Naktis man juodą šydą deda ant akių —
Uždengia sodą ir namus, uždengia dangų ..,
Staiga per juodą, gilią erdvių lanką
Baltam drabužy Jis ateina į mane
Gal nebūty, o gal sunkiam sapne, —
Ant kaktos aš jaučiu gyvybes pilną ranką .
žvelgiu pro langą, ten arai vėl nardo,
Ten susiklosto baltos pusnys debesų
Dar aš esu! O taip — dar aš esu! —
Užgeso ašmenys mirties ugninio kardo ...
2. ARCHITEKTAS
Prie upes, nešančios laikus ir žmones
1 juodą marių naktį, —
Būties džiaugsmu alsavo viltys ir svajones,
Būties džiaugsmu širdis galėjo plakti...
Dabar pro vandenyno širmą skarą
Regiu dienas griuvėsių; —
Kur besurasiu aš senolių baltą dvarą,
Kur po sausrų, po badmečių atvesiu? ..
Ak, eitum, rodos, už pasaulio vartų,
Prakeiktum žemes žmogų,
Kurs žudė brolį, žudė daugel kartų,
Nepriglaudė našlės po savo stogu!...
Ir aš, kaip medžio palaužta šakelė,
Krintu į šaltą dieną —
Ir surandu Tave, kaip vargdienį prie kelio,
Benešantį išniekintą Naujieną ...
Atleisk! Tikiu išganymo stebuklą,
Tikiu negriūvančią šventovę! —
Tu duosi duonos, duosi kirvį mums ir pjūklą
Padėsi atstatyt parblokštą šlovę!...
3. SODININKAS
žvelgiu į tą auksinį erdvių diską,
Kaip dulkė pats aplinkui jį skrendu. —
Ir kam, kaip indai sklidini tie vandens tviska?
Ir kur per miglą aš brendu? ...
Gyvenimą, kaip saldų vyšnios vaisių,
Ant šalto akmenio einu sodint
Lyg žiedas koks, per vasarą prieš saulę kaisiu,
Ruduo ateis manęs nuskint...
Dainuoja aušros, o kančia be krašto —
Kaip jūrų gelmes tvyro nežinia! —
Aš laukiu svečio, tartum pasmerkimo rašto
Aš laukiu, kol nusirps vyšnia ...
Ir skrenda vasara — ugninė gulbė,
Ir kniumba po šalnom gležni žiedai
Kaip sodo medžiai dairomės aplink apstulbę,
Kol nuskelia šakas ledai...
Ir štai drebu prie Sodininko vartų:
Lelijos, rožės dega jaunatve ...
O Viešpatie, ir aš buvau diena daug kartų,
Kodėl klajoja naktys ta dienų gatve? ...
4. MOKYTOJAS
Einu per būtį, lyg per seną miestą —
Atpažįstu žmones ir gatves,
Tiktai savoj širdy — toje nakty be krašto,
Aš nerandu savęs.
Lelijos taurėj ir balandžio žvilgsny
Dega neatspėjama mintis;
Mergaitės meile — tie jaunatvės metų burtai
Tebėr man paslaptis.
Tėvų sodyboj švietė baltas kryžius,
Tokis kaip jaunos širdies malda
Nugriovė jį žmogus, lyg seną girios medį,
Ar grįšiu ten kada?
Kai jieškau šilimos bičiulio sieloj —
širdį sukala rudens šalna,
Lyg niekad vasara nebūtų saule žaidus,
Lyg šalčio negana...
Ir žvelgdamas į tą sugriautą miestą,
Ak, į tas prabėgančias gatves, —
širdies ugnim meldžiu: ateik, pamokyk sūnų
Aš nerandu savęs!...
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
