Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KL. JURGELIONIS   
VILTIS GYVENIMO ŽMONIŠKO

Gal dar atitiksiu aš žodžius aidėjančius,
Gal dar atitiksiu gaidą naują,
Paleisiu širdies šaltinius vandenėjančius,
Ir tau atiduosiu tyrą kraują.

Gal dainomis dar niekuomet nedainotomis
Pratiesiu nušvintantį aidui taką,
Gyvųjų pakalnėj maldomis dejuotomis
Į medį įgydysiu sausą šaką.

Gal taip susilauksiu rytojaus kitoniško,
Pradžios pasiruošusios giedrai laimės
Ir džiaugsmo linsksmybės gyvenimo žmoniško
Su užkasta požemin šmėkla baimės.


PAVYDAS

Pavydėti — žmogaus ir žmonijos baisioji yda,
Ir yda, ir žala nepapsakoma.
Pavydėjimu gaišta žmogus ir visa jo nauda,
Ir nauda ir prasmė jo gyvenimo.

Man reikėjo išrauti pavydą iš mano širdies,
Iš širdies, iš jausmų, iš galvojimų,
Man reikėjo iškilti į dvasią iš prado lyties,
Iš lyties, iš godumo, iš nerimo.

Man reikėjo pažint, kad jos meilė, kol jauna,
Kol jauna, kol laisva, neužtvarstoma.
Man reikėjo matyt, kad ji buvo kaip upė srauna,
Ir srauna, ir pilna, išsiliejanti.

Nešykštėjo ji man ir kitiems jos meiliųjų godų,
Ir godų ir veidų raudonuojančių,
Taip pražydusi liepa nešykšti bitelėms žiedų,
Nei žiedų, nei medaus iš jų čiulpiamo.

Man reikėjo tik maudytis upėj, tik plaukt su tvanu,
Su tvanu, su žiedais, su gausėjimais.
Man reikėjo suprast, kad jos meilę nuo savęs genu,

Ir genu ir žudau pavydėjimais.

Pavydėti -— žmogaus ir žmonijos baisioji yda,
Ir yda, ir žala neapsakoma.
Pavydėjimu gaišta žmogus ir visa jo nauda,
Ir nauda ir prasmė jo gyvenimo.

Jau išroviau tą baisiąją ydą iš savo širdies,
Iš širdies, iš jausmų, iš galvojimų.

SAPFOS STANCOS

Tas tikrai didesnis už dievaitį,
Kurs prisėst ties tavim gali
Ir girdėti tavo skambią kalbą
  Su meiliu juoku.

Man krūtinėj šokteri širdis
Ir mane apleidžia sąmonė,
Kai pasigrožėt tavim galiu
  Nors tik valandėlę.

Žodžių netenku, ugnies liepsna
Piliasi per mano kūną, anka akys,
Mano ausys kiaurai prisipildo
  Dideliu jausmu.

Krečiamas esu kaip drugio
Ir drebu, ir bąlu, kaip žolė,
Pus-pamišęs ir pusiau numiręs
  Iš to džiaugsmo.


Vertimas artimiausias originalo turiniui, gan artimas stancų sudėčiai, bet nutolęs nuo "sapciško" metro, kurs, žinoma, remiasi ilgųjų ir trumpųjų balsių atstumu viena nuo kitos, ko negalima atsiekti lietuvių kalboje.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai