Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VAIKŲ PARALYŽIUS ARBA POLIOMIELITIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. VENCKUS, S. J.   
"Sanitas res est pretiosissima"— Hippocrates

Priežodis sako: "Motinos mirtis — kada vaikas pirmą kartą verkia vienas". Pirma jam motina padėdavo verkti- Gal motina niekados tiek nekenčia ir tiek neverkia, kiek tada, kada jos sūnelis ar dukrytė suserga vaikų paralyžiaus liga. Vaikas pats dar nežino, dar nesupranta, kiek ilgai reikės sirgti, ką ta liga su savim neša. Bet motina ir tėvas, kurie jau tiek kartų yra matę vaikų su sutrauktomis ir išsukinėtomis kojytėmis, negali susitaikinti su mintimi, kad jų numylėtasis vaikutis, jų garbė, jų pasididžiavimas, jų viltis gali būti toks pasigailėjimo vertas invalidas, ir tai visam amžiui. Visi žino, kad kartais ir su sveikais sąnariais gyvenimas gali pasidaryti sunkus, našta nepakeliama, kova dėl duonos kąsnio negailestinga ir net žiauri. O kas bus su jų vaiku invalidu? Nejaugi tai galimas dalykas? Taip, tai gali atsitikti. 1949 metais tai atsitiko vien Amerikoje su 42,366 vaikais. Tai pirmoji ne tik čia, bet ir visame pasaulyje tokio plataus masto epidemija. Negeriau ir šiemet: ligi rugsėjo 20 dienos būta 34,291 susirgimų, arba 4,038 daugiau, negu rekordiniais 1949 metais tuo pat perijodu. 1948 m. Amerikoje susirgo 28,000, 1946 m. — 25,698, 1916 m. — 27,363. Kitais, ne epidemijos metais, paprastai suserga apie 13,000 vaikų.

Viskas toje ligoje yra taip paslaptinga. Kodėl ji eina bangomis? 1866-67 m. Norvegijoje buvo didelė epidemija, 1873-74 — Philadelphijoje, 1815 m. — Prancūzijoje, 1889-90 m    Švedijoje. Nuostabu, kad 1946 m. epidemijoje Floridoje sirgo vaikai ir suaugę, o Kuboje — tik vaikai.') nesuprantama, kodėl polio dažnai pagauna pačius gražiausius ir labiausiai prižiūrimus vaikus. Jau senieji gydytojai tai pastebėjo, kad dažnai ta liga suserga "šauniausi vaikai" (Underwood, 1799). Irgi nesuprantama, kodėl daugiausia susirgimų esti vasaros mėnesiais. Ir tai tikrai ne todėl, kad polio virus bijotų šalčio.

Jis laikomas šaldytuvuose nuo 0° iki minuso 70°C, nes prie žemos temperatūros jis geriausiai išsilaiko. Nesuprantama, kodėl kaimuose vaikai suserga anksčiau, maždaug tuo laiku, kada pirmieji dantys kalasi, negu miestuose. Jau pati motina gydytojui pasako, kad vaiko paralyžius buvo susijęs su pakrikusiu dantų augimu. Miestuose gi vaikai daug vėliau suserga, net jau gerokai paaugę ir subrendę.

Vaikų paralyžius yra ir tuo keistas, kad gyvuoja ir dar platinasi tada, kada sanitarinės sąlygos nepaprastai pagerėjo. Dėl pagerintų sanitarinių sąlygų visos kitos apkrečiamos ligos labai sumažėjo, kitos net visiškai išnyko, bet ne poliomielitis. Paskui neaiški yra ligos kelione: ateina į šeimą, paliečia vieną narį, labai retai du, kitų neliečia, paskui pralenkia namus ar ištisus blokus, toliau eidama aplanko vienus miestus, o kitus aplenkia. Liga daro, be mums žinomų priežasčių, skirtumo ir paliestuose vaikuose: 50% vaikų išgyja, negavę nė jokių paralyžiaus pėdsakų. 20 % išgyja, bet pasilieka nežymūs trūkumai: mažas raišumas arba negalėjimas rankos aukštai pakelti. Apie 20'/ labai sunkiai perserga ir paskui pasilieka žymiai paralyžiuoti. Apie 10c/( miršta, kada liga yra dar karščio stadijoje.

Taigi matome, kad tos ligos mirtingumas savaime nėra didelis. Ji yra tik tuo baisi, kad labai sužaloja žmogų, jį palieka netikusį ne tik fiziniam, bet ir akademiniam darbui, arba labai jį pasunkina. Proto jėgos paprastai nenukenčia. Vaikų paralyžius turi dar tą ypatybę, kad tai labai brangi liga. Nedaug šeimų galėtų pačios vienos pakelti gydymo išlaidas. Todėl būtina valstybes ar visuomenes pagalba.
Poliomielitis turi pagaliau ir dvasinę pusę. Suparaližiuotas vaikas sociališkai atsiduria visiškai naujoje padėtyje. Jis nebegales nė žaisti, kaip kiti vaikai, paskui, paūgėjęs, turės savo socialinį gyvenimą labai susiaurinti, pradės vengti žmonių draugijos, svečių, pramogų, susirinkimų. Jį kankins gėdos ir paniekinimo jausmas. Poliomielitis iš žmogaus padaro arba didvyrį arba elgetą.

Istorija

Jeigu liga turi daug vardų, ir senų vardų, tai reiškia, kad ji geografiškai yra labai paplitusi ir istoriškai yra labai sena. Dar daugiau, jeigu liga turi daug vardų, jos etiologine kilmė nėra aiški.2) Taip yra su vaikų paralyžium. Ta liga buvo vadinama apopleksija, hemiplegija, pa-raplegija. Anglų kalboje yra daug vardų, iš kurių paminėsime tik kelis, kaip épidémie fever, ardent fever, paralysis from teething, morning paralysis, palsy, infantile paralysis. Nuo praėjusio šimtmečio pusės, kada Heine pirmą kartą tą ligą tiksliai apraše, ligos vardas gerokai nusistojo. Pats Heine k?lba apie "Spinale Kinderlähmung". Dabar ii žinoma kaip Heines ir Me-dino arba Heinės-Medino liga, ypatingai Vokietijoje, o angliškai kalbančiuose kraštuose kaip infantile paralysis, moksliškai — poliomielitis, arba stačiai polio. Graikiškai polios-pilkas ir myelos pailgusios smegenys, dar platesne prasme — ir nugaros smegenys.

Iš istorijos davinių patiriame, kad vaikų paralyžius buvo žinomas Egipte. Kopenhagos muziejuje yra kapo lenta, kuri, pagal archeologus, priklauso laikotarpiui tarp 1580 ir 1350 m. prieš Kristų. Ta lenta turi 27 cm aukščio ir 18 cm pločio. Joje atvaizduotas vyras, moteris ir vaikas. Mus domina tik vyras. Jo vardas yra Ruma. Iš rūbų matyti, kad tai buvo kunigas. Jo dešinioji koja sutraukta- Jis tik pirštais liečia žemę, o kulnis pakelta. Kadangi tokia koja primena arklio koją, todėl ir sakoma "pes equinas", arba "quinovarus", ("equinus" — kaip arklio, ir "varus") — susuktas, iškrypęs- Jis pažastimi remiasi ant lazdos. Visų specialistų nuomonė, kad jis turėjo poliomielitį, o ne ką kita.3)

Antras atsitikimas. 1898 m. netoli Tebų buvo atrasta mumija. Ji yra vieno faraono, vardu Siptah, gyvenusio 1200 m. pr. Kr. Nuėmę visus rūbus, matome dar jauną vyrą. Jo kairioji koja turi visas "pes equinovarus" žymes. Specialistai ilgai studijavo tą mumiją ir pagaliau priėjo prie išvados, kad ta kojos deformacija kilusi ne nuo kaulo tuberkuliozės, nebuvo įgimta, bet kad tai buvo vaikų paralyžiaus pasekmė.4)

Iki Heinės mes vis sutinkame medicinos literatūroje vaikų paralyžiaus aprašymų, bet nieko nesužinome apie jo priežastis arba etiologiją. Jis pirmas moksliškai tiksliai aprašė šios ligos patologiją.
Jokūbas von Heine, (1800-1879), pabaigęs medicinos mokslus 1829 m. apsistojo Cannstatte (netoli Stuttgarto), kur atidarė savo ligoninę. Jis gydė fizikoterapija, t. y. vandeniu, šviesa, saule, grynu oru, plaukimu ir visokios rūšies gimnastika. Gydė raišus, susuktus, suparaližiuo-tus ir kitokius chroninius ligonius. 1838 m. jis gydytojų draugijoje davė savo pirmą, istorinį pranešimą apie vaikų paralyžių. 1840 m. Heine parašė veikalą: "Beobachtungen über Lähmungs-zustände der Unteren Extremitaeten und deren Behandlung" (Stuttgart, 1940). Jame jis pamini asmenis, kurie rašė apie vaikų paralyžių, bet nė vienas iš jų nemanė, kad galvos ar nugaros smegenys gali ką nors bendro turėti su ta liga. Heine pats matė 158 ligonius, nuo 2 iki 20 metų amžiaus- Jis labai gražiai išdėstė kliniškus simptomus. Jis taip pat pastebėjo, kad polio dr-žnai pagriebia "gesunde und wohlgestaltete Kinder". 1860 m. jis išspausdino antrą, papildytą laidą, jau trumpesniu ir tikslesniu vardu: "Spinale Kinderlähmung" (Stuttgart, 1860).

Po Heinės kitas žymus gydytojas—Oskar Medinas — žymiai papildė polio vaizdą. 1887 m. poliomielitis pasirodė Švedijoje, ir epidemine forma. Pirmiau niekas nežinojo ir nemanė, kad vaikų paralyžius gali pasirodyti epidermne forma. Tai buvo visiškai naujas dalykas, kuris ligos svarbumą dar daugiau padidino. Medinas ner trumpą laiką apžiūrėjo 44 vaikus su paralyžium — 23 berniukus ir 21 mergaitę. Jis labai teisingai spėjo, kad visoje eilėje atsitikimų paliesti pailgųjų smegenų branduoliai. Jis labai įtarė, kad liga yra apkrečiama, ir todėl patarė sveikus vaikus atskirti nuo sergančiųjų.5)

Heine pirmą kartą nustatė, kad vaikų paralyžius yra atskira ir savaiminga liga, atsiribojanti nuo kitų ligų, kurios kartais irgi gali su-paraližiuoti. Nors jis pats autopsijų ir histologinių studijų nepadarė, bet teisingai, kliniškais duomenimis besivaduodamas, priėjo prie išvados, kad ligos priežastis yra nugaros smegenų pilkosios substancijos priešakinių ragų sužalojime, t. y. tų vietų, iš kurių išeina motoriniai nervai. Ateitis parodė, kad Heine teisingai galvojo-Jis nieko daugiau apie šitos ligos priežastį ir netvirtino. Bet tai, ką jis ir Medinas padarė, yra begalinės vertės, nes juodu pastatė poliomielitis ant mokslinių pagrindų. Neilgai trukus, iš kliniškų reiškinių, kaip iš karščio, galvos skaudėjimų ir skilvio sukrikimų, buvo pradėta manyti, kad poliomielitis yra mikroorganizmų sukelta liga.

Žymusis Landsteineris 1908 m. Vienos miesto vienoje ligoninėje pamatė 9 metų berniuką, kuris rodė vaikų paralyžiaus ženklus. Berniukas susirgo lapkričio 14 d., pradėjo vemti, karščiuoti. Dieną prieš tai jis skundėsi, kad jam galva ir sąnariai skaudėjo. Lapkričio 15 d. jau visi sąnariai buvo suparaližiuoti. Lapkr. 16 d. jis jau nustojo sąmonės. Sprandas pasidarė kietas ir sustingęs, šlapimo pūslė nebeveikė, plaučių diafragma sukriko, paskui visas kvėpavimo aparatas pradėjo nebeveikti, ir tuojau atėjo mirtis. Autopsija parodė nugaros pilkosios substancijos pasikeitimus: hemoragiją, infiltraciją. Landsteineris paėmė šiek tiek tos nugaros smegenų substancijos, sutrynė ją, sumaišė su fiziologiniu druskos skiediniu ir 2 cc to mišinio įleido į kraują kra-likams, jūros kiaulytėms, pelėms ir dviems beždžionėms. Beždžionė Cynocephalus susirgo po 6 dienų, o 8 dieną po injekcijos žuvo. Kita beždžionė, "Macacus rhesus", 17 dienų po injekcijos buvo suparaližiuota: nebeveikė užpakalinės kojos, kurios, pakeltos, tuoj suglebdavo. Beždžionių autopsijos rodė tokius pat ženklus, kaip ir berniuko. Bakteriologinėmis priemonėmis nepasisekė išauginti nė jokių bakterijų. Pats Landsteineris pagalvojo, ar nebus čia tik vidus.9)

Šitas eksperimentas turi nepaprastai didelės reikšmės; šiuo momentu prasidėjo eksperimentinės studijos su vaikų paralyžium. Didelės ir turtingos laboratorijos, kurios turėjo lėšų, parsivežė beždžionių iš Afrikos, pradėjo tyrinėjimus. Nors vėliau pasisekė pernešti vaikų paralyžiaus ligą ir ant kitų gyvulių, kaip pelyčių, jūros kiaulyčių, hamsterių, medvilnės žiurkių (Sig-modon hispidus), bet geriausiai žmogaus ligą atvaizduoja beždžionė. Karo laiku, kada nebegalima buvo gauti antropoidinių beždžionių iš Senojo pasaulio (Afrikos ir Azijos), pradėta mėginti su šuninėmis beždžionėmis iš Naujojo pasaulio (iš Pietų Amerikos). Pasirodė, kad galima ir šitas bezdžiones apkrėsti, pvz. Cercopithecus spp. Mūsų žiurkių, kralikų, voverių, šunų ir kačių nepasisekė susarginti su polio virum.

Poliomielitis įsigijo naujos reikšmės nuo tos valandos, kurią Franklinas Rooseveltas susirgo tąja liga. Tai įvyko 1921 m. rugpiūčio 10 d- jo viloje Campobello (Kanadoje), kur jis dažnai praleisdavo atostogas. Ateitis atrodė pačiam ligoniui ir visai šeimai nepaprastai juoda- Rooseveltas, dar pačiame amžiaus gražume, buvo didelis sportininkas, žymus politikas. Dabar jis negalėjo be kitų pagalbos iš lovos išlipti, nė iš kėdės atsistoti. Tačiau Rooseveltas nepasidavė. 1922 m. jis gerokai pasitaisė, bet vaikščioti vis-tiek negalėjo. Tiesa, jam paruošė visokių geležinių aparatų kojoms, bet tai buvo daugiau kankynė, negu tikra pagalba. 1923 m. jau galėjo nuvažiuoti į Floridą. Savim pasitikėjimo jausmas taip padidėjo, kad jau pradėjo galvoti vėl grįžti į viešą gyvenimą.

1924 m. kilo kalbos, kad Georgijos valstybėje, prie Warm Springs, yra šaltinis, kurio nuolatinė temperatūra yra 89°F. Tas šaltinis tiekia 800 galionų vandens per minutę. Per 24 valandas šildant šitą vandenį, reikėtų kas dieną suvartoti 20 tonų anglies. Senieji indėnai nešdavo savo sužeistus kareivius ten gydyti- Prieš dvejus metus buvęs ten vienas suparaližiuotas berniukas, vardu Louis Joseph, kuriam tos vonios labai padėjusios. Žmonės pradėjo įkalbinėti, kad ir Rooseveltas ten važiuotų. Norėta sužinoti, kas tas Louis Joseph buvo ir kaip jo pavardė. Ir šiandien niekas to nežino, bet to berniuko reikšmė buvo didelė. Rooseveltas nuvažiavo ir prabuvo ten pirmą kartą 6 savaites. Jis sakėsi, kad per šitas savaites jis daugiau pagerėjęs, negu per trejus savo ligos metus. Nuo tos valandos Rooseveltas nebeužmiršo daugiau Warm Springs. Jis ten ir mirė. Rooseveltas pasiūlė, kad gydytojų komisija ištirtų tuos vandenis. Taip buvo ir padaryta. Komisijos sprendimas buvo palankus. Po to Rooseveltas nutarė, kad reikia nupirkti tuos šiltus šaltinius, su visais pastatais ir plotu — iš viso apie 1,200 akrų. Dabar jau ten yra 4,200 akrų su 36 pastatais. Jis pats parodė gerą pavyzdį, tuojau pat įnešdamas 200,000 dolerių. Prisidėjo bankininkai ir kiti turtuoliai. 1927 m. susikūrė Georgia Warm Springs Foundation. Šiandien tai yra didelė, imponuojanti įstaiga, su keturiais baseinais maudytis, stiklu apvestais. Ten suvežą polio aukas iš viso pasaulio. Jos ten turi atrasti ir gydymą, ir šviesią nuotaiką, ir malonią draugiją. Rooseveltas savo patyrimu išdirbo tam tikrą sistemą, kurios jis, būdamas ir valstybės prezidentu, pats mokė suparaližiuotus vaikučius Warm Springs vandenyse.

Dar to negana. 1938 m- sausio 3 d. įsisteigė "The National Foundation for Infantile Paraly-sis". Ta fundacija apmoka ligonines, kurios gydo suparaližiuotus vaikus. Ji padeda įsigyti ligoninėms reikiamus aparatus, kaip "geležinius plaučius" ir panašiai. Paskui    ji steigia institutus, kurie laiko savo pareiga perauklėti persirgusius, pritaikyti juos naujam gyvenimui. Fundacija labai remia mokslininkus, kurie atlieka tyrinėjimus su ta ligą. Jauni studentai, biologai, medikai gali labai lengvai gauti stipendijas studijoms. Fundacija kasmet, antroje sausio pusėje, pagerbiant Roosevelto gimimo dieną (sausio 30), ruošia rinkliavą, vadinamą "March of Dimes", per kurią gauna apie 25 milijonus dolerių. Bet 1949 m. polio epidemija buvo tokia baisi, kad rinkliava reikėjo pakartoti rugsėjo mėnesį, nes fondas buvo išsekęs. Per šitą rinkliavą buvo surinkta dar 14 milijonų dolerių.

Kalbėjome kiek ilgiau apie Rooseveltą, nes be jo ligos polio tyrinėjimas ir gydymas tikrai būtų nepadaręs tos nepaprastos pažangos, kurią dabar matome.

Virus

Mikroorganizmais vadiname tuos gyvus padarus, kuriems pamatyti reikia vartoti mikroskopą. Tie maži padarėliai, kurie yra mums naudingi ar kenksmingi, priklauso prie keleto skirtingų grupių. Pvz. mikroorganizmai, kurie sukelia maliariją, vadinasi plasmodijomis, o kurie sukelia miego ligą, vadinasi tripanosomais. Tripano-somų ilgis yra apie 30 mikronų (vienas milimetras turi 1000 mikronų). Plasmodijos ir tripano-somai priklauso prie protozojų, taigi prie zoologijos. Tas ligas studijuoja ne bakteriologija, bet parazitologija.

Visi žino, kas yra mieles. Tai yra grybelis arba moksliškai fungus. Grybelių pagalba gaminami sūriai, vadinami luquefort ir camembert. Tie grybeliai priklauso prie pénicillium genties (genus). Joje yra ir garsusis grybelis, iš kurio gauname tą svarbų antibiotiką, vadinamą penicilinu. Grybelių tarpe yra ir tokių, kurie sukelia daug ligų. Visi grybeliai priklauso prie mokslo šakos, vadinamos mycologia.

Nėra reikalo daug kalbėti apie bakterijas, nes jas visi gerai pažįsta. Visos bakterijos dalinasi į tris dideles grupes: kokus, bacilas ir spi-rochetus. Kokai yra apvalūs. Pakanka sužeisti ar pradrėksti kiek odą, tuojau prasideda pūliavi-mas. Tą darbą atlieka kokai, kurie gydytojų yra vadinami stafilokokais ar streptokokais. Kokai sukelia plaučių uždegimą, gonorėją, meningų uždegimą ir kt. Kokai turi tą gerą ypatybę, kad lengvai pasiduoda sulfonamidų ir antibiotikų (penicilinas, streptomicinas ir kt.) veikimui. Bacilos yra pailgos, apie 5 mikronus ilgumo. Čia priklauso visa eilė bacilų, kurios sukelia baisias ligas, kaip antai, tuberkuliozą, šiltinę, difteriją ir kt. Prie spirochetų priklauso labai paplitusi treponema, kuri sukelia sifili. Yra žinoma apie pora tūkstančių bakterijų rūšių, iš kurių apie penkiasdešimt yra patogeniškų ar žmonėms ar gyvuliams. Tebeina dar ginčas, ar bakterijas skirti prie gyvulių ar augalų. Dabar daugelis linksta laikyti bakterijas augalais, išskyrus spiroche-tus.

Virus yra lotyniškas žodis, kurį vartoja ir Ovidijus, ir reiškia nuodus, pvz., gyvatės. Dabar viraus žodį vartoja tiems mikroorganizmams, kurie sukelia ligas ir yra daug mažesni už bakterijas. Beijerinckas pirmas pasiūlė žodį virus pritaikyti tiems mažiems organizmams. Tabako mo-zaiko ligos mikroorganizmai pirmieji buvo pavadinti virum- Galima pasidaryti iš kalkinės žemės (vok. Kieselgur) tokius filtrus, kurie nepraleidžia bakterijų, bet praleidžia virus, todėl medicinoje trumpai buvo sakoma "filtrable virus". Kadangi tie filtrai iš oro atrodo kaip žvakė ir juos pirmas sugalvojo Berkefield, todėl trumpai ir vadinasi jie "Berkefieldo žvakėmis". Viraus dydis yra apie 10-20 milimikronų (1 milimikro-nas yra lygus 0.0000001 mm). Kadangi virai yra tokie maži, dar juos matuoja angstromais, tai yra vienetais, kuriais matuojamos šviesos bangos. Šiandien mes žinome apie 200 viraus rūšių, kurios sukelia ligas ar tai žmoguje, ar gyvuliuose, ar augaluose. Daugiausia jie užpuldinėja augalus. Vien augalinių virų yra nemažiau kaip 150 rūšių. Jie užpuldinėja tokius svarbius augalus, kaip bulves, tomatus, cukrinius runkelius ir kt. Virų nešėjai augaluose yra daugiausia vabzdžiai, ypatingai augalų utėlės (aphis). Tik dar neaišku, ar augalų virai vabzdžiuose dauginasi ar ne. Jeigu dauginasi, tai perėjimas iš augalinių virų į gyvulinius būtų suprantamas. Augalų virai yra geriau išstudijuoti, negu gyvulių. Čia mes kalbėsime tik apie tuos virus, kurie liečia žmogų. Visas viraus kilmės ligas galima padalyti į tris grupes:
1.    Virai, kurie pasireiškia taip pat ir ant odos, pvz-, rauplės (žmoguje vad. Varióla, o karvėje vad. Vaccinia, kuriais skiepija vaikus), tymai, vėjo rauplės (Varicella), Herpes zoster, Herpes simlex, dažnai pasitaiko ant lūpų.
2.    Antra grupė, kuri sukelia katralinius uždegimus, pvz., paprastas persišaldymas, influenza, plaučių uždegimas ir 1.1.
3.    Trečios grupės virai užpuola nervų sistemą, pvz., pasiutimo liga (Rabies) ir poliomielitis.

Yra virų, kurie teturi tik vieną šeimininką, pvz., influenza, kiti turi du šeimininku, pvz., geltonasis karštis, kurio vienas šeimininkas yra žmogus, o kitas — uodas. Jeigu vieną šeimininką panaikintume, pvz., uodą, tai ir žmoguje jo nebūtų. Kai kurie virai sudaro celėse (brandu-liuose ar protoplazmoje) įterptus kūnelius (inclusión bodies) ir elementarinius kūnelius lele-mentary bodies). Tie kūneliai turėjo ir dar tebeturi didelės praktinės reikšmės pasiutimo ligoje. Kiekvienas įtariamas šuva policijos sunaikinamas, o jo smegenys siunčiamos laboratori-jon ištirti- Jeigu atrandami nervų celėse tie kūneliai (čia vadinami Guarnieri), tai žinoma, kad šuva turėjo pasiutimo ligą. Jeigu kurie žmonės buvo įkąsti, tai jie kuo greičiausiai siunčiami į Pasteuro institutą. Neseniai pasirodė įdomi knyga, kuri tiems kūneliams duoda visiškai naują išaiškinimą ")
Kai kurios viraus ligos, kartą persirgtos, palieka imunitetą visam amžiui, pvz., rauplės, tymai ir poliomielitis, kiti palieka tik trumpam laikui, pvz., influenza. Persirgimu ar skiepijimu įsigytas imunitetas yra patvaresnis ir vadinasi aktyvus. Imunitetas, kuris suteikiamas ligoniui, įleidžiant rekonvalescentų kraują, vadinamas pasyviu.

Virai turi tą ypatybę, kad auga paprastai tik gyvoje celėje, ne taip kaip bakterijos, kurias galima auginti bulione, ant bulvių ir p. Jeigu kas dirba su polio, tai turi virų pernešti kas 3-4 dieną iš besibaigiančios pelytės ant sveikos. Beauginant polio virų ant įvairių gyvulių, išsidirbo nauji variantai, kurie pažymimi įvairiais simboliais, kaip antai MM, SK, Lansing, G-VII ir kt. Tai yra tam tikras laboratorijų žargonas, kuris tik specialistams tėra suprantamas. -

Pirmi ir geriausi tyrinėjimai su virais buvo atlikti ant tabako mozaiko ligos. Tai padarė rusas Ivanovskis.s) Tą virų galima laikyti 95% alkoholyje ir po 10 mėnesių dar galima juo apkrėsti tabako lapus. Jį galima iškristalizuoti, ir jis nenustoja savo apkrečiamos jėgos. Galima jį padaryti radioaktyvų, ir jis galės apkrėsti. Virai yra apkrauti negatyvine elektra, kaip ir bakterijos. Atrodo, kad tie mikroorganizmai, kurie daugiau elektra apkrauti, yra mažiau pavojingi arba virulentiški. Šita ypatybe besinaudo-jant, galima, pvz., difterijos virulencijos laipsnį pažinti. Virai, kurie naikina bakterijas, vadinasi bakterijofagais (graik. fago reiškia valgyti ar ėsti). Vaikai paprastai viraus ligomis lengviau perserga, negu senesni.
Virus turi vieną nepaprastą ypatybę — specializaciją. Polio prisitaikė prie nervų celės ir kituose audiniuose neauga arba labai prastai auga.

Ar virai gali sukelti vėžį? Vištiniuose paukščiuose esama vieno sarkomo, kuris yra tikrai viraus kilmės (Rpuso sarkoma). Ar yra daugiau? Nuo elektrinio mikroskopo pasirodymo vis dažniau ir dažniau galima užtikti mokslinių straipsnių, kurie tikrina, kad visi piktybiniai navikai yra virų sukelti, nes mikroskopo pasakiškas padidinimas (iki 100,000 ir daugiau) parodo neo-plazmoje tam tikrų kūnelių, kurių nerandame nei normaliniame audinyje, nei gėrybiniuose navikuose. Kiti drąsiai tuos kūnelius laiko virum9), kiti kalba atsargiau, vadindami juos vėžio sub-mikroskopiniais sferiniais kūneliais.10)

Kalbant apie viraus prigimtį, dar kyla klausimas, ar jie yra gyvi padarėliai. Šiaipjau žmonėms atrodo paprastas dalykas atskirti gyvą daiktą nuo negyvo, bet mokslininkams kartais tai gali būti labai sunku. Kad virus yra gyvas padaras, sprendžiama iš to:
1.    Jis dauginasi savaime, nors ir nežinome kaip. Spontaninis arba savaiminis dauginimasis paprastai laikomas gyvumo žeme.
2.    Jis duoda naujas mutacijas arba variantus, vadinamuosius biotipus. Taigi reprodukcija ir mutacijos rodo, kad virai yra gyvi padarai.

Paulius Augius   - Malda

Antra vertus, kai kurie faktai rodo, kad jie yra negyvi padarai.

1.    Virų galima gauti kristalinėje formoje-Iki šiol buvo bendrai manoma, kad gyvybė nėra suderinama su kristalo forma.
2.    Kiti virai yra tokie maži, kad negali sudaryti nukleinio proteino pilnos formulės.
Nežiūrint to, visgi manoma, kad virai yra gyvi padarai. Manoma, kad jie yra pasiekę aukščiausią parazitizmo laipsnį. Jie negamina nė savo enzimų (fermentų arba katalizatorių), bet naudojasi celės enzimais, kurioje gyvena arba parazituoja. Manoma, kad jie gyvuoja ne savo, bet "skolintu gyvenimu". Visa, ko jiems reikia, virai ima iš gyvos šeimininko celės. Jeigu jie turėtų nepilną molekulą, tada reikia manyti, kad ta molekula gauna savo suplementą iš šeimininko celės.

Yra dar ir kitokių teorijų. Kiti mano, kad virai yra genai, atsipalaidavę nuo chromosomų. Iš biologijos žinome, kad genai ir nukleoproteinai turi autoreprodukcijos ypatybes. Labai įdomu pastebėti, kad iš tikrųjų augaliniai virai susideda iš mielių nukleinių rūgščių, o gyvuliniai virai iš timo nukleinių rūgščių (arba gyvulinių nukleinių rūgščių). Biologiškai kalbant, tie reiškiniai yra labai svarbūs. Taigi matome, kad virai veda mus prie pat gyvybės atsiradimo paslapčių.

Vaikų paralyžiaus liga

Teisingiau būtų vartoti terminas "Poliomielitis", nes pagal dabartinį mokslą ši liga pasitaiko ne tik vaikuose, bet ir pas suaugusius, o antra, ji ne visada suparaližiuoja žmogų.

Diagnozė. Viena poliomieličio rūšis labai dažnai praeina, net pačių gydytojų nepastebėta. Ji praeina dažnai po "vasarinio gripo" vėliava. Nieko ten nėra ypatingo, vaikai skundžiasi gerkle, galvos skaudėjimu. Kartais jiems širdis pyksta, kartais vemia, kartais jaučia pilvo skaudėjimą, jaučia nemalonius skausmus sąnariuose, raumenyse. Vaikai daugiausia serga nuo 1 iki 10 metų amžiaus. Bendras įspūdis, kad vaikai sunkiai neserga, tik reikia juos kiek pasaugoti namie. Tik neseniai specialistai pastebėjo, kad tų sirguliavimų priežastis yra polio virus.11) Kadangi vaikų paralyžiaus virus, kaip paskui pamatysime, gamtoje labai pasklidęs, tiek plačiai, kiek ir fvmų, tai būtų nuostabu, kad tik tie vaikai teužsil"^ėstų, kurie kliniškai šita liga perserga. Serologn.'s studijos rodo, kad mažiausia 80% visų gyventojų vra kada nors susidūrę su polio-mieličiu, ir niekados kliniškai nesirgo. Pagaliau yra gydytojų, kurie šitos ligos diagnozę stato ant visiškai kitokių principų. Jiems poliomielitis nėra bakteriologinė liga, bet metabolinė, panašiai kaip "beriberi".12)

Paprastam gydytojui, tėvams namie ir mokytojams mokykloje pačioje pradžioje nelengva nustatyti ligos diagnozė — tam reikalinga biologinių tyrimų laboratorijoje. Mat, nėra nė vieno ligos bruožo, kuris 100% visados pasitaikytų, gal išskyrus šalčio krėtimą, kuris pradžioje labai charakteringas- Bet tas pats bruožas ir kitose ligose pasitaiko, pvz., plaučių uždegime. Dažnai pasitaiko sprando sustingimas. Gydytojai dažnai liepia vaikui bučiuoti kelią. Jeigu vaikas skundžiasi, kad jam sunku lenktis ir jei apylinkėje siaučia polio epidemija, tai ligos diagnozė darosi lengvesnė. Dažnai gydytojai mėgsta paimti kiek vaiko žarnų išmatų ir siųsti į laboratoriją. Kadangi tyrimas yra biologinis, tai praeina kiek laiko, kol sužinai rezultatus, ir kadangi tyrimą reikia daryti ant beždžionių, tai jis nėra pigus. Vis dėlto tokie tyrimai daromi, nes tai turi mokslinės reikšmės: sužinoma, kokios rūšies virus, ir tuo pačiu laiku galima perspėti sveikuosius, kad saugotųsi.
Lengviausiai polio virų galima išskirti iš žarnų išmatų, nes jo ten yra daugiausia pas polio ligonius ir rekonvalescentus. Polio virų galima atrasti ir burnoje, gerklėje, nosyje. Intubacijos periodas beždžionėje yra nuo 6 iki 14 dienų. Virus keliauja nervų audiniais 2 milimetru per valandą. Krauju, žinoma, jis greičiau išnešiojamas po visą organizmą. Liga tęsiasi aštrioje formoje arba su karščiu apie 5-6 dienas. Ligonis, persirgęs polio, net per 75 dienas išmatomis išskiria polio virų. Tai reiškia, kad jis visu tuo laiku gali apkrėsti kitus. Kol kas geriausia ir greičiausia priemonė ligą diagnozuoti yra nugaros smegenų skystimo tyrinėjimas- Pas ligonius celių skaičius padidėja skystime (iki 300 viename kubiniame milimetre). Komplemento fiksacijos tyrimas pradeda rasti didesnį pritaikymą.13) Visiškai neseniai pasisekė susekti flo-kulacijos tyrimą, kuris bakterijų studijose labai daug pasitarnavo.14) Neutralizacijos tyrimas vartojamas labai plačiai, t. y. persirgusio žmogaus ar gyvulio kraujas ar serumas, supiltas su polio viru, sunaikina ar užmuša virų, kitais žodžiais tariant, jį neutralizuoja.

Vaikų paralyžius pasireiškia kliniškai dviems formomis: viena vadinasi bulbarinė, kada polio užpuola pailguosius galvos smegenis, iš kurios išeina VII, VIII, IX, X, XI ir XII kraniali-niai nervai. Pailgosiose smegenyse yra labai svarbios vitalinės funkcijos, kaip kvėpavimo ir kraujo apytakos. Nors tiltas (Pons) su savo V ir VI nervais kartais gali būti polio paliestas, bet dėl paprastumo vartojamas terminas "bulbari-nis poliomielitis". Ši ligos forma labai pavojinga. Seniau ji rečiau pasitaikydavo (1905 m. — 6%), dabar visų polio susirgimų iki 23% yra bulbarinio tipo. Mirtingumas esti labai didelis, mažiausia — 39%. Tokie ligonys reikalauja specialios priežiūros. Kadangi gerklės Ir stemplės raumenys esti paraližiuoti, tai užspringimo ir užtroškimo pavojai labai dideli. Tokius ligonius reikia dirbtinai maitinti ir dėti į "geležinius plaučius"- Žinoma, tai tik ligoninės gali padaryti.
 
Kitas polio tipas yra vadinamasis spinalinis, kada nugaros smegenys paliestos. Nuo šio tipo žmonės kaip ir nemiršta, bet gali būti labai suparaližiuoti. Bulbarinis tipas dažniau pasitaiko pas berniukus, negu kad pas mergaites. Priežastis nėra aiški. Abu minėti tipai gali pasitaikyti kartu viename ligonyje, tada kalbama apie bulbospinalinį poliomielitį.

Patologija

Visai neseniai dar buvo kalbama, kad polio puola tik nervų sistemą. Kiti sukrikimai, jeigu ir pasitaiko, esą tik antriniai, t. y. priklausą nuo nervų degeneracijos. Patys svarbiausi ir reikšmingiausi sužalojimai pasitaiko centrinėje nervų sistemoje, paskui periferinėje, kada suardomos nervų galūnių plokštelės, kurios apkabina raumenis.

Šiandien dar nėra aišku, ar poliomielitis gali būti vien tik periferinės rūšies. Histopatologi-ja yra ypatinga: 1. išnyksta Nissl'io kūneliai, 2-nervų celių ribos pasidaro neaiškios, 3. pasidaro vakuolės celėje, 4. branduoliai žymiai padidėja, 5. visoki nauji kūneliai pasigamina celėje, 6. aplinkiniai kraujo indai infiltruojasi, 7. prisideda raumenų uždegimas.

Neseniai pasisekė polio virų išauginti ir ant kitokių audinių, ne tik nervinių. Žmogaus kūne esama tokių audinių, ant kurių eksperimento sąlygose galima buvo auginti polio virų.15) Tuo padaryta didelė pažanga. Galima bus be pavojų skiepyti, nes virus, gautas iš centrinės nervų sistemos, sunkiai duodasi valomas nuo nuodingų priemaišų. Be histologinių pasikeitimų, gali būti ir kitokių: 1. dubens susisukimas, kas moteryje turi didelės reikšmės gimdyme, 2. kojos su-trumpėjimas ípes equinovarus), 3. nugarkaulio iškrypimas fscoliosis), 4- visos eilės raumenų su-paraližiavimas.

Epidemiologija

Čia yra du svarbūs klausimai: Kame virus laikosi gamtoje, kol jis patenka į žmogų, kitais žodžiais tariant, kame yra polio rezervuaras? Ir antras klausimas: Kaip virus patenka į žmogaus organizmą?
1. Kame polio virus laikosi gamtoje? Štai apie koki vaizdą dažnai galima pasiskaityti. Kokiame nors mieste vienas vaikas susirgo polio-mieličiu. Tuojau įsikiša miesto valdyba, įsako uždaryti maudymosi tvenkinius. Nutaria visose galimose ir negalimose vietose barstyti DDT, įsako uždaryti vaikų stovyklas, išsiuntinėti vaikus pas tėvus, o numatytos stovyklos irgi uždraudžiamos. Viešose ir privatinėse maudyklėse įsakoma chlorinuoti vandenį. Jeigu mokslo metai nebetoli, įsako nepradėti mokslo, o jeigu jau pradėjo, tai liepia paleisti vaikus namo. Ką visa tai reiškia? Tai reiškia, kas mes dar tiksliai nežinome, kaip polio plinta. Bijome priešo, kurio nematome ir nežinome, iš kur jis gali pulti.
Ar gali virų turėti mūsų geriamas vanduo?

Jis yra chlorinuotas (turi apie 6 g chloro viename milijone litrų vandens). Tokiame vandenyje polio virus, kaip ir bakterijos, negali gyventi. Bet polio virus lengvai randamas kanalizacijos vandenyje. Ten jis patenka iš ligoninių, iš privatinių namų, kur pasitaiko ligonių. Polio virų galima atrasti upėse ir ežeruose, kur bėga vanduo iš miesto kanalizacijos. Teoretiškai kalbant, toks užkrėstas upių ir ežerų vanduo gali būti pavojingas, jeigu besimaudant jis patenka į nosies kiaurymes ar į burną. Pienas buvo ne vieną kartą įtartas ir apkaltintas, kaip polio nešėjas.10) Atrodo, kad pieną reikia gerai prižiūrėti, nes polio virus lengvai ten gali patekti ir paskui ilgai ten laikytis. Mat, pienas visiems gyviems padarams labai geras maistas. Įtarti buvo ir ledai (ice cream), sviestas. Bendrai kalbant, kadangi polio labai apsčiai pasitaiko ekskrementuose ir burnoje, tai jis lengvai gali pereiti ant rankų, o nuo rankų — ant maisto. Šaldytuvai viraus nesunaikina, tik tiek šaldytuvais pasiekiama, kad virai, kaip ir kitos bakterijos, ten nesidaugina dėl žemos temperatūros. Ne kiekvienas viraus kiekis, patekęs į organizmą, apkrečia: reikia tam tikro minimumo, kuris nėra lygus kiekvienam žmogui. Eksperimentai su tuberkuliozės bakterijomis rodo, kad jų minimumas yra apie 300-400 bakterijų. Koks polio viraus kiekis žmogui, kol kas nežinia. Pelytėms apkrėsti pakanka turėti vieną milijoninę gramo dalį.

Gal kokie gyvuliai yra polio rezervuarai? Visi gyvuliai tyrinėjami. Pripuolamai pastebėta, kad pelės turėjo polio tuose namuose, kur būta susirgimų. Tuojau kilo klausimas, kas nuo ko gavo virų — ar žmogus nuo pelės, ar pelė nuo žmogaus? 1934 m. Theiler atrado pelės virų, kuris savaime joms sukelia paralyžiaus ligą. Tas virus įdomus tuo, kad jis labai panašus į žmogaus virų. Jis šiandien vadinamas Theilerio virum arba GD-VII17) Jūrų kiaulytė gamtoje serga poliu. Tą ligą naminiuose gyvuliuose vete-rinoriai, dažnai vadina bendresniu vardu "para-plegija". Ėriukai serga ta liga. Peru šalyje ta liga vadinasi "Renguera pataleta". Panašia liga serga veršiukai, paršiukai, ožkos, šeškai. Kurmis gali būti polio rezervuaras.1810) Iš insektų musės dažnai nešioja poliomieličio virų, paskui tarakonai ir kt. 20. 21. 22). Iš paukščių buvo kaltinami vištos ir karveliai, bet atrodo, kad be reikalo. Nežinia, ar šuo yra kaltas, nors žinomas vienas atsitikimas, kad šunies serumas neutralizavo polio virų. Neaišku, ar katės gali būti polio nešėjomis. Arkliai jautrūs virams, bet neaišku, kiek jie turi ryšio su žmogaus polio virum.

Kokią bendrą išvadą galima padaryti iš viso to? Gyvuliai dažnai serga virų ligomis. Bendra taisyklė, kad gyvulių virai nėra patogeniški žmogui, ir žmogaus — gyvuliams, bet iš kitos pusės žinoma, kad mikroorganizmai mutaciios keliu gali prisitaikyti ir pereiti gyventi į kitos rūšies šeimininkus- Yra mikroorganizmų, kurie ilgą laiką buvo nepatogeniški, bet staiga mutacijos keliu pasidaro patogeniškais. Iš visų minėtų gyvių, atrodo, kad labiausiai reikia bijoti pelių ir musių, nes jie artimiausiai prieina prie mūsų maisto produktų.

Specialistai neseniai nurodė dar vieną svarbų polio rezervuarą. Tai yra žemė. Iš žemės vėju virus pakyla į orą. Iš oro lietumi jis vėl eina į žemę. Tad vėlybos vasaros ir ankstyvo rudens lietūs turi reikšmės poliomieličio epidemijoje.
Dabar kyla klausimas, ar mes greičiau gauname virų iš žemės ar iš oro. Tai priklauso nuo atsakymo į antrą klausimą: kokiais keliais virus įeina į žmogaus organizmą?

Seniau buvo manoma, kad polio patenka į organizmą pirmon eilėn per nosies kiaurymes, ar per nosies urvus. Vaikai, kaip žinoma, dažnai turi įprotį rakinėti nosį pirštais. Ir labai galimas daiktas, kad jie įtrina polio virų į uoslės nervų galūnes, iš kur jis paskui eina nervais į centrinę nervų sistemą. Eksperimentiniu būdu galima beždžiones apkrėsti per nosį.

Paskutinių metų tyrimai rodo, kad polio virų lengviau ir dažniau galima atrasti burnoje ir gerklėje, negu nosyje. Būdamas burnoje, jis turi dvi galimybes: gali pasirinkti arba kvėpavimo, arba virškinimo kelius. Beždžiones galima apkrėsti, joms duodant poliu užkrėstus bananus ėsti. Iš to fakto atrodo, jog nėra abejonės, kad apkrėtimas įvyko per virškinamąjį traktą. Kai kuriems atėjo į galvą mintis įdėti virų į kapsu-las, taip kad jis, ištirpus kapsulai, pasileistų skilvyje- Pasirodė, kad tokiu būdu labai sunku apkrėsti gyvulį. Beveik niekados nepasiseka apkrėsti, jeigu atidarai beždžionės pilvą iš oro ir įdedi virų stačiai į žarnas. Nesunku suprasti — kodėl: mat, žarnose nervai neprieina prie gleivės, todėl virus negali susidurti su nervų galūnėmis. Dabar vis daugiau ir daugiau linkstama manyti, kad virus patenka į organizmą iš burnos, ypatingai iš gerklų (pharynx).

Paskutiniais metais kilo didelis ginčas tarp gydytojų ir visuomenės. Daugelis tėvų manė, kad vaikai apsikrečia poliomieličiu ryšium su tonsilų operacija. Šituo klausimu padaryta daug tyrinėjimų. Visgi tarp gydytojų esama bendro įsitikinimo, kad nėra ryšio tarp tonsilektomijos ir poliomieličio apsikrėtimų. Tačiau gydytojai, kad negąsdinus visuomenės ir neužsitraukus kokių priekaištų iš tėvų, vengia tonsilektomijos, jeigu apylinkėje yra polio epidemija.23)

Paskutiniais laikais vis dažniau ir dažniau ateina į ligonines su poliomieličiu jaunos moterys, kurios yra nėščios. Buvo manyta, kad estrogenai, moters lyties hormonai, apsaugoja nuo poliomieličio. Iš kliniškos medžiagos atrodo priešingai. Jaunos nėščios moterys greičiau apsikrečia poliu, bet yra toks įspūdis, kad jos lengviau perserga ir rečiau yra paraližiuotos, negu kad nenėščios- Tačiau nuo septinto nėštumo mėnesio ypatingai pavojinga apsikrėsti poliomieličiu. Moterų mirtingumas tada siekia iki 50%. Kūdikį išnešioja normaliai ir gimdo sveiką ir neapkrės-tą poliomieličiu. Cezarinės operacijos nėra reikalingos ir net nepatartinos.24)

Praktiškos išvados: Kadangi mes dar tikrai nežinome, kokiomis durimis poliomielitis įsibrauna į organizmą ir susargina, reikalingas tam tikras atsargumas. Būtent: 1. Neleisti vaikų maudytis upėse ir prūduose, kur patenka srutos, kanalizacijos ištakos. Eksperimentai rodo, kad sumaišius fekalinę medžiagą, kurioje yra polio virus, su vandeniu, virus gali išbūti gyvas iki 200 dienų. 2. Saugoti maistą nuo pelių, musių ir tarakonų. 3. Saugoti vaikus nuo kontakto su tais, kurie jau serga poliomieličiu. 4. Plauti rankas, apleidžiant išeinamas vietas, ir plauti rankas prieš valgį. 5. Nekosėti kitiems ir neleisti, kad kiti kosėtų ar čiaudėtų į veidą.25)

Kadangi poliomieličio virus labai paplitęs ir kadangi tam tikras kiekis tesuserga, turi būti koks nors faktorius pačiame žmoguje, kuris turi lemiančios reikšmės. Daugelis kalba, kad užkrėtimą nulemia žmogaus konstitucija arba paveldėjimas. Jeigu žiūrėti į berniukus, kurie gauna poliomielitį, jie atrodo labiau femininiški. Eksperimentai rodo, kad kastruoti jauni gyvuliai lengviau užsikrečia viru- Jeigu duoti lyties hormonų injekcijas, tai atsparumas padidėja.2*1) Bet tie klausimai dar tebėra diskutuojami ir tebesilaiko grynai akademinėje plotmėje.

Gydymas

Iš anksto turime pasakyti, kad dar neturime specifinio vaisto poliomieličiui gydyti. Sulfona-midai, penicilinas ir kiti žinomi antbiotkai neveikia. Jeigu kas sykį persirgo ta liga, gauna imunitetą visam amžiui, t. y. antrą kartą nesusirgs. Bet kadangi poliomieličio yra trys serologiškai skirtingos grupės, tai gali atsitikti, kad viena grupe persirgus, gali susirgti kita grupe, nuo kurios imuniteto pirma grupe neįsigyjama. Skiepai arba vaksinacija jau pradėta ir su žmonėmis. Su beždžionėmis jau seniai tai daroma, bet, nežinia kodėl, gauta tik tarp 60 ir 70% tikro imuniteto. Vartojamas gydymas antiserumu, t. y. įleidžiant ligoniams serumo, paimto iš tų žmonių, kurie jau persirgo. Kiti sakosi čia turį gerų rezultatų. Bet kadangi poliomieličio apsigynimo kūnai (an-tibodies) ne tiek kraujuje plaukioja, kiek yra susijungę su audiniu, ypatingai su nervų audiniu, tai ir negalima laukti, kad serumas būtų visiškai sėkmingas. Kol kas gydymas yra daugiausia simptomatiškas- Buvo laikas, kada labai daug masažuodavo, kad išvengtų paralyžiaus. Dabar, kol yra karštis, nemasažuojama. Senoji ortodoksinė medicina labai plačiai vartodavo gipsavimą, sąnarių imobilizaciją medinėmis ir metalinėmis plokštelėmis, nes manydavo, kad tuo išvengs raumenų susitraukimo ir kaulų susisukinėjimo. Ne taip seniai pasirodė kitas metodas, kuris padarė revoliuciją ligoninėse gydytojų pažiūros.

Kenny Metodas

Pasaulyje išgarsėjo Kenny. Ji gimė Australijoje 1886 m. ir išėjo gailestingųjų seserų kursus. Kadangi anais laikais Australijoje dar ma-
 

PAULIUS AUGIUS KNYGOS  ILIUSTRACIJA

žai gydytojų tebuvo, tai žmonės džiaugdavosi, kai galėdavo susilaukti nors gailestingosios sesers. Ji matė daug ligonių ir daugeliui padėjo. Vieną kartą ją pakvietė prie mergaitės, kuri gulėjo su-paraližiuota. Kenny, būdama tik 23 metų amžiaus, turėjo padėti ligoje, kurioje nuo Egipto faraonų iki šios dienos niekas nemokėjo gelbėti. Ji vargais negalais susisiekė su gydytoju, kuris iš simptomų pasakė, kad tai vaikų paralyžius ir kad nėra priemonių gydyti. Ji grįžo prie ligonio ir pradžioje norėjo skausmus kaip nors sumažinti. Jai atėjo į galvą mintis, kad šiluma mažina skausmus. Ji įpylė druskos į maišelį, sukaitino ir dėjo prie šlaunų, prie kojų. Jai nesisekė, nes druska perdaug slėgė- Paskui ji dėjo kompresus iš sėmenų. Ir tai jos nepatenkino. Ji pamatė ant lovos vilnonę antklodę, sukarpė ją ir mirkė karštam vandenyje, o paskui gerokai išgręžė ir dėjo mergytei prie kūno. Ligonis greitai sušilo ir užmigo. Tai buvo labai geras ženklas. Paskui mergaitė atsibudo ir pati prašėsi, kad dėtų kompresus.

Taip sesuo Kenny atrado savo metodą polio-mieličiui gydyti. Gydytojai sakydavo, kad poliomielitis yra raumenų suglebimas. Kai Kenny gydė šiltais kompresais, palikdama sąnarius laisvus, gydytojams atrodė, kad tai turi vesti prie dar didesnio raumenų susitraukimo ir kaulų su-sisukinėjimo. Dėl tų pažiūrų skirtumo kova buvo didelė ir nemaloni. Ji kai kurių gydytojų buvo įskųsta vyriausybei, gydytojų draugijoms, kurios jai paskui draudė gydyti. Jos neprileisdavo prie naujų ligonių, — ji gaudavo tik chroniškus, suparaližiuotus, nuo kurių visi gydytojai atsisakydavo. Ir nuostabu, kiek chroniškų ligonių ii išgydė. Ją kviesdavo turtingi žmonės į Angliją, į Prancūziją, Vokietiją ir Lenkiją. Geriausia pritarimą ir pasisekimą ji atrado Amerikoje. Ji pradėjo dirbti Minnesotos universitete ir paskui Minneapolio miesto ligoninėje.   1943 m. buvo įsteigtas Kenny Insttitutas. Jos metodas dabar labai plačiai vartojamas. Pasisekimas yra nuostabiai geras. Jeigu Kenny metodą sujungti su Warm Springs šaltiniais, apie kuriuos jau kalbėjome, rezultatai gali būti nepaprastai geri. Atrodo, kad padeda ir kai kurie naujesni antibiotikai, kaip antai auromicinas, kada ligonis dar tebėra su karščiu.27)

Pabaiga

Poliomielitis, kaip ir kitos chroninės ligos, labai veikia žmogaus nuotaiką. Silpnos valios žmogų jis gali visiškai palaužti, padaryti jį sunkia našta sau, artimiesiems ir visai visuomenei. Pažiūrėkime į istorijos lapus. Ten atrasime žmonių, kurie, nežiūrint jų kūno trūkumų (o gal todėl?), tapo dideli. Miltonas buvo visiškai aklas, Beethovenas, didžiausias pasaulio muzikas, apkurto, Julius Cezaris buvo epileptikas, Aleksandras Didysis buvo alkoholikas, Nietzsche visą laiką buvo ligonis, Gibbonas, garsus anglų istorikas, labai sunkiai sirgo, lordas Nelsonas buvo be vienos akies ir be vienos rankos, Anglijos karalius Henrikas VII, Benvenuto Cellini, poetai Baudelaire ir Heine — visi keturi sirgo kraujo liga, kuri pareina nuo spirocheto, vadinamo Treponema pallidum. Džiovą turėjo Voltaire, Kantas, Keats, Moliere, Schileris, Descartes, kardinolas Manning, Spinoza, Ciceronas, šv. Pranciškus, šv. Stanislovas Kostka, šv. Jonas Berchmans. Šv. Ignacas Lojolą turėjo nulaužtą koją, kuri prastai sugijo, todėl pasiliko raišas visam gyvenimui.

Turbūt, visados pasiliks neaišku, ar tie žymūs žmonės buvo garsūs, nežiūrint jų ligos ir fizinių sunkumų, kurie kliudė jų pažangą, o gal jie pasidarė dideli (arba bent didesni) todėl, kad turėjo tuos fizinius sunkumus, kurie sutelkė jų dvasios energiją nepasiduoti kliūtims. Nėra reikalo iš anksto apsikrauti rūpesčiais, bet jeigu jie ateina, nors ir poliomieličio išvaizdoje, tada kiekvieno žmogaus pareiga yra apsišarvoti kantrybe ir stengtis tapti geresniu žmogumi.

Prierašas. Spalio 20 dieną spauda pranešė, kad davė" teigiamų rezultatų skiepų serumas, kurio paskirtis — atnešti imunitetą nuo visų trijų virų, sukeliančių vaikų paralyžių. Tyrinėjimus su vaikais darė Hopkinso universiteto prof. Howe. Visi šeši vaikai, su kuriais jis darė bandymus, įsigijo imunitetą. Dr. Howe drauge pažymėjo, kad šis serumas tebėra dar eksperimentiniame tarpsnyje. Reikia dar nemaža laibara-torinio darbo, ligi serumas bus prieinamas bendram naudojimui.
 
1) John R. Paul et al.: Am. J. Trop. Med. 1949, 29: 543-554.
2) Ralph R. Scobey: Epidemic Apoplexy and Poliomielitis. Arch. Pediat. 1950, 67:29-46.
3) Ove Hamburger: Un cas de Paralysis Infantile
Dans l\Antiquite. Bull. Soc. Franc. Hist. Med. 1911,
10: 407-412.    y)
4)    H. C. Slomann: Contribution a lai Paleo-Pathologie
Egyptienne. Bull. Soc. d'Anthrop. 1927, 8: 62-86.
5)    O. Medin: Ueber eine Epidemie von Spinaler Kin-
darlaehmung. In: Verhandlungen des X Intern.
Med. Kongr. (Berlin), 1890, 2 (Abt. 6): 37-46.
6) Kari Landsteiner et al.: Uebertragung der Poliomielitis acuta auf Affen. Zeitschr. f. Immunitaets-forschung 1908, 2: 377-390.
7) K. G. Khorozian: The Microcytes the fourth Cor-puscles and their Function. Boston, Meador Publ., 1951.
8) D. Iwanowsky: Ueber die Mosaikkrankheit der Tabakspflanze. Centralbl. f. Bakt. 1899, 5 (Abt. 2):  250-254.
9) John Gregory: Electron Microscopic Findings in Malignant Tissue. (Exp. Med. & Surg. 1948, 6: 390-405.
10) Albert E. Gessler et al.: Notės on Electron Micr-scope of Tissue Sections. Submicroscopic Spherical Bodies in Human Carcinoma. Exp. Med. & Surg. 1948, 6: 329-345.
11) Albert B, Sabin et al.: Poliomyelitis Virus of Low Virulence in Patients with Epidemic "Summer Grippe" or Sore Throat. Am. J. Hyg. 1949, 49: 176-193
12) W. J. McCormick:: Poliomyelitis: Infectious or Me-tabolic Arch. Pediat. 1950, 67: 56-73.
13) J. Casals et al.: The Compliment Fixation Test in the Diagnosis of Viru Infections of the Central Ner-vous System. J. Exp. Med. 1941, 74: 409-426. E. C. Roberts: Publ. Health Rep. 1949, 64: 212-216.
15)    W. M. Smith et al.: Growth of Neurotropic Virus
in Extra<neural Tissue... In Cultures of Human
Testicular Tissue. Northwest. Med. 1950, 49: 368-373.
16)    Frank Mathews: Poliomyelitis Epidemic, Possibly
Milk-borne, in a Navai Station, Portland, Oregon.
Am. J. Hyg. 1949: 1-7.
17) M. Theiler: Science 1934, 80: 122.
18) L. E. Rector: Arch. Pathol. 1949, 47: 366-377.
19)    J. L. Melnick: Isolation of Poliomyelitis Virus from
Single Species of Flies Collected During an Urban
Epidemic. Am. J. Hyg. 1949, 49: 8-16.
20)    J. T. Syverton et al.: The Cockroach as an Experi-
mental Vector of the Virus of Spontaneous Mouse
Encephalitis (Theiler). Proc. Soc. Exp. Biol. *& Med.
1950, 74: 296-298.
21)    H. J. Walters: Grasshopper Transmission of Three
Plant Viruses. Science, 1951, 113: 36-37.
22)    F. B. Gordon:: Susceptibility of Muskatrats (On-
daftra zibethicus) and other Rodents to Poliomyelitis
Virus (Lansing strain). Inf. Dis. 1945, 76: 155-162.
23)    Daniel S. Cunning: Tonsillectomy and Poliomye-
litis. Tr. Am. Lar. Rhin. Otol. 1946, 50: 524-544.
24)    E. Stewart Taylor et al.: Acute Anterior Poliomye-
litis in Pregnancy. Am. J. Obst. & Gynec. 1948, 56:
143-151.
25)    Frank M. Schabel, Jr.: Isolation of the Virus of
Poliomyelitis from the Stools, Oropharynx and Nose
of Cont?;cts. J. Inf. Dis. 1950, 87: 152-157.
26)    W. Lloyd Aycock: A Subclinical Endocrinopathy as
Factor in Autarceologic Susceptibility to Poliomye-
litis. Endocrinology 1940, 27: 49-57.
27)    E. Weiss et al.: 111. Med. J. 1950, 98: 9-11.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai