Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BAŽNYTINĖS IR CIVILINES JUNGTUVES PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Maceina   

Ne per seniai man teko stebėti vieną šeiminę dramą. Moderninio žmogaus akimis žiūrint, čia nebuvo jokios dramos: katalikas vyras gyveno su katalike moterimi susituokę tik civiliškai. Argi tokių santuokų nėra šimtų šimtai?  Argi nevienas katalikas pasinaudoja valstybes įstatymais tada, kai Bažnyčia 'pastoja' jam kelią j moterystės 'laimę'? Mūsų amžius čia nemato nieko ypatingo ir tokias santuokas laiko beveik normaliu dalyku. Vis dėlto anuodu susituokusiuoju ramūs nesijautė. Tiesa, kelią j sakramentinę moterystę juodviem buvo užtverusi savotiška kliūtis. Bet jie nenumojo į ją ranka, o stengėsi iš jos išsipainioti ir savo gyvenimą sutvarkyti. Ir juodviem pasisekė. Po kurio laiko vienas iš anų žmonių man rašė: "žinau, kad jums rūpi mano santykiai su Bažnyčia. Turiu pasakyti, kad jau viskas tvarkoje. X. Y. (vardą praleidžiu, M c.) bažnyčioje priėmiau moterystės sakramentą". Tai buvo maloni žinia. — Tačiau ją sudrumstė tolimesnė laiško tąsa: "Iš kitos pusės, mano išsiaiškinimu, gyvenimas moterystėje be Bažnyčios (pabr. laiško aut. M c.) nėra ėjimas prieš save, kaip gamtos kūrinio, nes čia nelaužomas gamtos įstatymas. Nelaužomas todėl, kad biologinis procesas pasilieka tas pat, ir tėviškumo bei motiniškumo jausmas yra vienodas bažnytinėje ir nebažnytinėje moterystėje ... Tik todėl daugumai žmonių yra reikalinga Bažnyčios nustatyta tvarka, kad žmogus pats dažniausiai linkęs jokios tvarkos nesilaikyti". Kitaip sakant, bažnytinė motery st ė esanti tiktai tvarkos dalykas. Kas nori būti Bažnyčios nariu, turi laikytis jos drausmės. Todėl laiške toliau ir rašoma: "Aš pasirinkau Bažnyčią, nes noriu jai priklausyti, o jei noriu priklausyti, aišku turiu ir jos reikalavimus išpildyti".

Šitokia bažnytinės moterystės kaip drausmės reikalo samprata šiandien yra beveik visuotinis dalykas. Tačiau jis kaip tik ir rodo išblėsusią krikščioniškosios moterystės sąmonę. Savo metu J. E. vysk. V. Brizgys apgailestavo, kad paruošti jaunimą moterystės gyvenimui "nėra ne tik universitetų, bet nė paprasčiausio trumpo parengimo (Moterystė, 27 p. Kirchheim/Teck 1948). Be abejo, čia Ekscelencija turėjo galvoje ne aną dabar labai mad-ną 'seksualinį švietimą', bet kaip tik šį krikščioniškojo moterystės pobūdžio kėlimą aikštėn. Prigimtoji moterystės pusė šiandien yra ištyrinėta ligi pat smulkmenų. J03 'švietimas' sklinda tūkstančiais knygų ir brošiūrų. Bet krikščionybei viso to nepakanka. Jai reikia sakramentinio švietimo. Jai reikia antgamtinės šviesos, kurią jaunimas iš anksto turi jausti ir ruoštis ją gauti jungtuvių metu. Krikščioniškai ruošti jaunimą moterystėn reiškia įdiegti jam gilų moterystės sakramento pajautimą.

Visi mes esame daugelį kartų girdėję, kad Kristus pakėlė moterystę į sakramentus. Tačiau ką tai reiškia?   Ką  reiškia,  jeigu kuri nors nemito duona bei vynu ir Mozės laikais? O tačiau duona ir vynas, virtę Kristaus Kūnu ir Krauju, turi jau visai kitą prasmę, negu tik palaikyti mūsų kūno gyvybę. Argi nesiplove žmonės vandeniu nuo pat pasaulio pradžios? O tačiau krikšto vanduo reiškia visai ką kita, negu kasdieninis apsiplovimas. Argi balzamo aliejus nešvelnino kūno žaizdų visais amžiais? O tačiau paskutinis patepimas gydo žmogų visai kita prasme. Argi žmonės negimdė vaikų nuo pat Adomo ištrėmimo iš rojaus? O tačiau vyro ir moters susijungimas krikščionybėje reiškia visai ką kita, negu tik žmonijos prieauglio didinimą. Sakramentai nėra gamtinės tvarkos pratęsimas ar jos palaiminimas, bet visai nauja tvarka, naujas gyvenimas, nauja būtis. Jie į šią naują būtį ir naują tvarką ne nurodo, kaip gryni ženklai ar simboliai (protestantiškasis sakramentų supratimas), bet šią būtį bei tvarką neša Ir įvykdo. Sakramentai nėra simboliai, bet tikrovės.

Todėl ir moterystės sakramentas nėra vaikų gimdymo pratęsimas į antgamtinę sritį ar šio gimdymo palaiminimas arba pagalba gamtiniam veiksmui; jis nėra priedas prie prigimties, bet visai naujas vyro ir moters santykio pagrindimas. Jis vaikų gimdymo neišskiria, kaip švenč. Sakramentas neišskiria mitybos, krikštas švaros, paskutinis patepimas medicinos. Tačiau moterystės sakramentas vaikų gimdymu nė neišsisemia, štai kas mūsų laikais vis labiau pradedama pamiršti. Bažnytinės jungtuvės esti pergyvenamos kaip paprasta religinė ceremonija, o ne kaip naujo gyvenimo pradžia. Sakramentas šiandien yra atsidūręs pavojuje būti sumoralintas ir sunatū-ralintas. Ontologinė jo prasmė yra aptemusi. Jis yra virtęs tik psichologine, pedagogine, juridine priemone, kaip jį pergyveno minėtasis laiško autorius ir kaip jį pergyvena tūkstančiai katalikų. Dažnai girdime sakant, kad moterystė yra vyro ir moters sutartis vaikams gimdyti. Tai yra tiesa. Tačiau kalbėti apie moterystę kaip sutartį reiškia kalbėti apie ją tokią, kokia ji buvo prieš Kristų, nes juk ir pagonių moterystė yra sutartis. Tuo tarpu krikščioniškojoje moterystėje yra kažkas daugiau, negu tik sutartis. Krikščioniškoji moterystėje yra sakramentas, kuris ją esmingai atskiria nuo pagoniškosios moterystės. Krikščionybėje ne žmonės susijungia patys, bet Viešpats juos sujungia. Todėl, kur Dievo sąjungos nėra, ten nė moterystės nėra, vadinasi, ten nė sutarties nėra. Žmonių valia tartis be Dievo sakramentinio veikimo moterystės nesukuria. Krikščionybėje moteryste arba yra sakramentas, arba jos visiškai nėra. Didelė tad klaida yra manyti, kad sakramentas yra tik priedas prie gamtinės sutarties, tik šios sutarties papildas, tik jos palaiminimas, kaip yra laiminamas naujai pastatytas namas, kryžius, Velykų stalas ir t. t. Ne, sakramentas yra krikščioniškosios moterystės esmė. Jį išskiriant yra išskiriama ir pati moterystė. Todėl civiliškai susituokti krikščioniui iš esmės yra negalima. Civilinė moterystė yra jokia moterystė, nes joje Viešpats neturi dalios.

Tačiau kas yra šis sakramentas vyro ir moters sąjungoje? — Visas Viešpaties paveikslas. Nėra jo būtyje nė vienos srities, kuri Dievo nereikštų, Jo nerodytų, Jo neatskleistų, žmogus yra regimas Dievo atvaizdas. Todėl ir jo lytiškumas yra atvaizdas. Bažnyčia skelbia, kad savo lyčių sąjunga žmogus atvaizduoja Amžinojo Logos santykį su žmonija arba, konkrečiau kalbant, Kristaus santykį su Bažnyčia. Giliausia tad prasme žmogiškosios lytys yra sukurtos ne praktiniam reikalui — žmonių giminei palaikyti, bet jos yra sukurtos Logos ir žmonijos santykiui išreikšti, kaip pats žmogus yra sukurtas Dievui išreikšti. Kristaus ir Bažnyčios santykis yra pats giliausias ir pats tikriausias lyčių buvimo ir jų santykiavimo pagrindas. Todėl šis pagrindas niekad nesiliauna, nors gimdymo gali ir nebūti. Lytys visados yra prasmingos — ir amžinybėje, kur visi bus kaip Viešpaties angelai, nevesdami ir netekėdami.

šitą tad santykį įvykdyti kaip tik ir yra pašauktas moterystės sakramentas. Lytys Kristaus ir Bažnyčios sąjungą neša savo gelmėse kaip atvaizdą. Tačiau kad šis atvaizdas virstų tikrove ir apsuptų visus egzistencinius lyčių veiksmus, reikia specialios dieviškosios malonės, kurią kaip tik ir teikia moterystės sakramentas. Todėl moterystės sakramentas yra pirmykščio lyčių pirmavaizdžio įkūnijimas regimoje tikrovėje. Jis yra įjungtas į Kristaus Įsikūnijimą, nes Įsikūnijimas kaip tik ir buvo regimas Logos susijungimas su žmonija. Ir šį susijungimą dabar lytys turi savo gyvenimu išreikšti ir įvykdyti. Moterystėje turi atsispindėti tai, kas yra atsitikę su Kristumi ir žmonija Įsikūnijimo metu. Todėl moterystė yra šventas dalykas ne pripuolamai, bet esmingai. Ji yra sakralinė sąjunga, kadangi jos pagrindai yra sakraliniai. Moteryste niekad negali virsti profaniniu dalyku ir tuo pačiu niekad negali atsidurti civilinės valdžios rankose. Kiekvienas politikos bandymas suci-vilinti moterystę yra peržengimas savų ribų ir pasikėsinimas į altorių.

Šių minčių šviesoje kaip tik ir pasirodo tikroji civilinių jungtuvių prigimtis. Tuoktis civiliškai reiškia atmesti moterystę kaip sakramentą. O atmesti moterystę kaip sakramentą, reiškia atmesti patį giliausią lyčių buvimo pagrindą, būtent, santykį Kristaus su Bažnyčia. Kitaip sakant, tuoktis civiliškai reiškia paneigti Viešpaties atvaizdą vyro ir moters santykiuose. Tai yra pastanga išimti iš priklausomybes Dievui lyčių sritį ir ją mėginti pastatyti ant savų kojų. Šitoks atkritimas nuo Dievo yra vadinamas krikščioniškojoje kalboje apostazija. Civilinės jungtuvės yra apostazija vyro ir moters santykiuose. Tai yra lytinis ateizmas. Šia prasme civilinės jungtuvės įsijungia į aną visuotinę apostaziją, apie kurią kalba Apreiškimas ir kurios ženklų vis daugiau regima žmonijos padangėje.

Dažnai yra sakoma, esą civilinės jungtuvės yra geriau, negu konkubinatas. Krikščioniškai galvojant, konkubinatas yra mažesnė blogybė, negu civilinės jungtuvės. Konkubinatas yra tik nuodėmė: jis yra laužymas šeštojo Dievo įsakymo. Jis nekuria jokios objektyvinės formos. Jis tik pratęsia nuodėmę. Tuo tarpu civilinė santuoka priešais sakramentinę būtį, kilusią iš Dievo, pastato profaninę objektyvuotą būseną, kilusią iš žmogaus. Tai yra toks pat žygis, kokį mes randame liuciferio atkritime, kada šis apsisprendė pakilti viršum žvaigždžių ir ten pastatyti savo sostą, vadinasi, eiti ne Dievo nurodytu, bet paties jo pasirinktu keliu. Civilinė santuoka yra išraiška tokio liuciferiško sukilimo lyčių santykiuose. Kiekviena savo būties sritimi žmogus gali sukilti prieš Dievą: savo mokslu ir menu, savo technika ir ūkiu, savo politika ir valstybe. Todėl jis gali sukilti prieš Jį ir savo moteryste. Vyro ir moters santykių suprofaninimas, suteikiant šiam suprofaninimui objektyvuotą juridinę formą ir ją palenkiant civiliniams organams, kaip tik ir yra šitoks sukilimas. Tai yra antikristinės dvasios apraiška. Tai ženklas, kad antikristas veikia ne tik filosofijoje, visuomenėje, socialiniuose santykiuose, bet ir lyčių gyvenime.

Be abejo, daugelis civiliškai susituokusių krikščionių šios objektyvines prasmės savo žygyje nejaučia ir nesuvokia. Tačiau tai dar nereiškia, kad ji dėl šitokio jų nesąmoningumo išnyksta. Civilinės jungtuvės krikščioniškajame istorijos tarpsnyje niekad nėra bereikšmis dalykas. Ir reikia tik stebėtis, kaip lengvai krikščionys — net dabartinėse demokratinėse valstybėse — leidžiasi save priversti eiti pas civilinius organus ir jų akyse sudaryti 'moterystę', net jeigu jie ją paskui atliktų ir prieš altorių. Krikščionybės akyse šitoks aktas yra moterystės išniekinimas. Todėl jis visados turi kelti protestą. Jis negali būti toleruojamas tų, kurie savo jungtuves laiko sakramentu. Priverstinė civilinė santuoka yra pats didžiausias nusikaltimas žmogaus sąžinės laisvei. Tai yra nedemokratinis aktas pačioje esmėje. Jeigu negalima žmogaus versti eiti į bažnyčią, kai jis netiki, tai taip lygiai negalima jo versti eiti pas burmistrą, jeigu jis savo jungtuves laiko sakraliniu dievišku aktu.

Civilinės tad jungtuvės, kaip matome, visu dangumi skiriasi nuo bažnytinių: jos skiriasi pačia esme. Sutikime su minėto laiško autoriumi, kad "biologinis procesas pasilieka tas pat". Tačiau juk žmogus nėra tik gyvulys, ir jo moterystė nėra tik biologinis procesas. Biologinis procesas yra tas pat ir nemoterystėje, ir ne šiam procesui įvykdyti yra sukurtos lytys. Lyčių pagrindas yra dieviškas, kaip ir žmogaus apskritai.

Tuo tarpu išskiriant šį dieviškąjį pagrindą, iš tikro pasilieka tik biologinis procesas, kurį civilinė moterystė mėgina apsupti juridinėmis formomis, manydama tuo būdu sukurianti tikrą moterystę. Anaiptol!
Tikrai moterystei reikalinga jos esmės, o jos esmę sudaro sakramentas.

Civilinė moterystė, išskirdama sakramentą, virsta moterystės iliuzija, moterystės kauke, kaip ir visa antikristinė tvarka. Todėl ne drausmės, bet esmės reikalui Bažnyčia reikalauja sakramentinės moterystės. Ir šis reikalavimas yra ne formalinis; jame glūdi lyčių galutinis ir tikrasis pagrindas.    A. Maceina




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai