Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VETERINARIJOS SRITIES SUTVARKYMAS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Kai Lietuva atsistatė po pirmojo pasaulinio karo, veterinarijos aprūpinimas buvo menkas, silpno profesinio paruošimo, atsilikęs ir tvarkomas menkais veterinarijos įstatymais, paveldėtais iš Rusijos ar okupacinės vokiečių valdžios. Keliolika vet. gydytojų bei vet. felčerių, grįžusių iš Rusijos, nepatenkino kuklių krašto reikalavimų. Vėliau kraštui greitai lopant karo padarytus nuostolius ir kylant žemės ūkiui, laikas ir sąlygos tuojau reikalavo sukurti efektyviai veikiančią veterinarijos organizaciją. Modernėjant ūkiui, reikėjo paruošti naujų įstatymų bei taisyklių, sutvarkant visas veterinarijos sritis, vadovaujantis vakarinių Europos valstybių išbandytais pavyzdžiais.

Šio straipsnio tikslas painformuoti visuomenę apie vet. gydytojo paruošimą bei jo profesinį darbą. Šiuo metu, kai lietuvis vet. gydytojas, nugalėjęs kalbines kliūtis, vis daugiau JAV-se lygiateisiai vertinamas, pravartu žvilgterėti į praeitį, kuriuo keliu jo buvo nueita.

Veterinarijos gydytojų paruošimas.

Vet. gydytojų trūkumu susirūpinta pirmaisiais Nepriklausomybės metais. 1922 m. prie Kauno universiteto medicinos fakulteto įsteigtas veterinarijos skyrius. Bet 1928 m. dėl įvairių priežasčių jis buvo likviduotas, išleidęs tik keliolika vet. gydytojų. Nebaigusių studentų daugumas buvo pasiųsta į užsienio augštąsias vet. mokyklas. Gi 1928 m. įsteigta Gruzdžių augštesnioji gyvulininkystės mokykla priimdavo baigusius keturias gimnazijos klases ir paruošdavo per 3 metus vadinamuosius gyvulininkystės technikus su vet. felčerių teisėmis, vėliau pavadintus vet. technikais. Ši mokykla, išleidusi apie 200 vet. technikų, dalinai užpildžiusių susidariusį vet. gydytojų trūkumą, 1936 m. sustabdė naujų mokinių priėmimą, kai pradėjo veikti Kauno Veterinarijos Akademija.

Kol veikė Gruzdžių mokykla, stipendininkų vet. gydytojų skaičius buvo didinamas ir studijavo šiose užsienio augšt. vet. mokyklose: Berlyne, Miunchene, Berne, Brno, Vienoje, Tolūzoje, Turine, Stockholme, Rygoje ir Tartu. Iš šių stipendininkų tarpo buvo numatytas būsimos Veterinarijos  Akademijos  mokomasis  personalas,

kuris dar atskirose vet. mokslo srityse turėjo papildomas studijas Vokietijos, Danijos, Prancūzijos, Austrijos, Šveicarijos augšt. vet. mokyklose. Nežiūrint Žemės Ūkio ministerijos veterinarijos departamento dedamų pastangų, vet. gydytojų nepriteklius buvo jaučiamas visą laiką. Tuolaikinis vet. depart. direktorius dr. Stasys Jankauskas stengėsi įtikinti ministerių kabinetą, kad kraštui geriau apsimoka ir reikalinga sava augšt. vet. mokykla.

Kauno Veterinarijos Akademija.
1936 m. Veterinarijos Akademija pradėjo pirmuosius mokslo metus. Iki tol veikęs valstybinis veterinarijos bakteriologijos institutas buvo įjungtas akademijos žinion, nes tyrimo laboratorijos, reikalingos profesiniams reikalams, dabar mokslo įstaigoje galėjo atlikti ir mokymo uždavinį, o serologijos institutas akademijos žinioje gamino reikalingus skiepus bei biologinius preparatus: tetano antitoksiną, polivalentinį paratifo imuninį serumą, polivalentines bc. colli vakcinas, difterijos antitoksiną, antigeną pulorinei infekcijai diagnozuoti, galvijų ir paukščių tuberkuliną, įvairius kitus skiepus veterinarijos ir medicinos reikalams. Kiaulių raudonligės serumui gaminti akademija laikė 60-80 arklių bei keletą galvijų, o jos įvairiuose institutuose būdavo atliekami visi pataloginiai-anatominiai, pataloginiai-histologiniai, parazitologiniai, bakteriologiniai diagnostiniai, toksikologiniai, serologiniai tyrimai. Diagnostiniams tyrimams kasmet būdavo sunaudojama 3000-4000 jūros kiaulyčių, 400-600 triušių, 200-300 karvelių, 2000-3000 baltų pelių ir mažesni kiekiai įvairių kitų bandomųjų gyvulių: vištų, kalakutų, žiurkių ir t.t.

Visi tyrimai Veterinarijos Akademijoje būdavo atliekami nemokamai arba už mažą atlyginimą, kad būtų lengviau kovoti su gyvulių ligomis. Už pagamintus preparatus imta žemiausias atlyginimas. Jei visa vertinti pagal to laiko rinkos kainą, tai už tyrimus, skiepus bei kitus biologinius preparatus susidarytų suma, kuri būtų su kaupu padengusi akademijai išlaikyti reikalingas išlaidas. Naujos klinikos, kurios pravažiuojantiems užsieniečiams vet. gydytojams bei vokiečių vet. karininkams sukeldavo nusistebėj imą, sėkmingai aprūpino pakaimes ūkininkus bei Kauno miesto gyventojus, nes žemas atlyginimas ir geras gydymas tuoj pasidarė populiarūs gyventojų tarpe. Brangesni gyvuliai būdavo atgabenami gydyti ir iš tolimesnių vietų, gi studijų reikalams ir studentų praktikai tai davė pakankamai medžiagos. Iki antros bolševikų akupacijos Veterinarijos Akademija, ne tik vet. gydytojus paruošdama, bet ir kraštui atlikdama patarnavimus, įrodė, kad jos egzistencija Lietuvai buvo būtina.

Šia proga verta pažymėti, kad ši mokslo įstaiga atsirado tik dr. S. Jankausko nuopelnų dėka. Dalis Žemės Ūkio ministerijos pareigūnų manė, kad galima apsieiti su mažu vet. gydytojų skaičiumi, kuo daugiau paruošiant vet. technikų. Veterinarijos Akademijos įsteigimo klausimas palengvėjo, kai 1935 m. Žemės Ūkio ministeriu tapo S. Putvinskis, kuris energingai rėmė dr. S. Jankausko sumanymus bei pastangas. 1943 m. Veterinarijos Akademijos taryba, įvertindama dr. S. Jankausko žymius nuopelnus veterinarijos mokslo pažangai, suteikė jam garbės daktaro laipsnį.

Veterinarijos Akademijoje kasmet mokėsi apie 115 studentų. Jais būdavo priimami abiturientai, ūkininkų vaikai, geros sveikatos ir su atestatų pirmenybe. Į pirmąjį kursą tebūdavo priimama 25-30 studentų. Glaudžiame ryšy su Vytauto D. universiteto medicinos fakultetu studentai veterinoriai pirmais dvejais studijų metais praeidavo bendrą kursą kartu su studentais medikais, išskyrus anatomiją. Mokslas tęsėsi iš viso 5 metus (10 semestrų). Iki antros bolševikų okupacijos Veterinarijos Akademija išleido 46 vet. gydytojus (3 laidas).

Penkerių mokslo metų laikotarpy studentai turėjo išklausyti šiuos privalomus mokslo dalykus: gyvulių anatomiją, botaniką, zoologiją, fiziką, neorganinę, organinę, fiziologinę, analitinę ir koloidų chemiją, histologiją, embriologiją, fiziologiją, karinį parengimą, svetimą kalbą, klininę diagnostiką, šėrimą ir pašarus, bendrąją ir specialiąją bakteriologiją, bendrąją ir spec. patologiją, bendrąją terapiją, bendr. ir spec. zootechniją, spec. ir operacinę chirurgiją, parazitologiją, farmakologiją, patologinę anatomiją, spec. patologiją ir terapiją, bujatriką ir akušeriją, histopatologiją, pieno higieną, mėsos priežiūrą, priešcheminę gyvulių apsaugą, žemės ūkio enciklopediją, teismo vet. mediciną, įstatymus ir vet. policiją, kaustymą ir kanopų ligas, žuvų ligas, bičių ligas, akių ligas, gyvulių higieną, kinkymą, atlikti skrodimus ir pratybas vidaus ligų, chirurgijos ir akušerijos klinikose bei praktikos darbus įvairių paskirčių laboratorijose.

Išklausiusiems viršuje paminėtus dalykus ir išlaikiusiems egzaminus būdavo suteikiamas veterinarijos gydytojo vardas ir teisės. Daktaro laipsnis galėjo būti suteikiamas, tik išlaikius papildomus egzaminus trijų pagrindinių mokslo dalykų, parinktų akademijos tarybos, ir viešai apgynus disertaciją.

Po 1941 metų akademijoje veikė šie institutai: anatomijos, pritaikomosios botanikos, pašarų bei šėrimo, bakteriologijos, farmakologijos, serologijos, maisto higienos, parazitologijos ir zoologijos, patologijos, zootechnijos, bujatrikos ir akušerijos klinikos, chirurgijos klinikos, vidaus ligų klinikos ir mokomoji kalvė.

Kova su apkrečiamomis gyvulių ligomis.
Po pirmojo pasaulinio karo kai kurios paplitusios apkrečiamosios gyvulių ligos, atnešusios žymių nuostolių ir stabdžiusios gyvulių pažangą, vėliau buvo apvaldytos. Paplitęs raguočių maras Vilniaus krašte 1920 m. buvo likviduotas. Raguočių plaučių uždegimas, pasirodęs Klaipėdos krašte, išnyko 1927 m. Arklių įplautimas likviduota 1929 m., arklių niežai 1931 m. apvaldyti, juodligė 1930 m. žymiai sumažėjo, pasiutimo atvejų po 1930 m. retai pasitaikydavo ir tai tik rytiniame krašte, kur pasirodydavo pasiutę šunes ar vilkai iš Lenkijos ar Rusijos. Snukio ir nagų liga buvo paplitusi pirmaisiais Nepriklausomybės metais, bet 1926 m. buvo likviduota. 1938 m. ji labai pavojinga forma plėtėsi per Vokietiją ir Lenkiją, Vokietijai padarydama apie 4 milijardus markių nuostolių. Veter. departamentui tada griebiantis radikalių priemonių, pasisekė kraštą apsaugoti nuo didesnių nuostolių, o gyvulių produktų eksportas visai ne-susitrukdė. Kiaulių maras paplito 1929 m. iš Anglijos ir jau 1931 m. buvo net 2128 susirgimai 333 ūkiuose. Ši liga pasisekė likviduoti ir daugiau nepasirodė. Daugiausia išplitusi kiaulių raudonligė ūkininkams buvo nuolatinis rūpestis. 1933 m. užregistruota 7305 susirgimai 5442 ūkiuose. Su šia liga kovota, vartojant didelius kiekius skiepų, kuriuos pagamindavo Veter. Akad. serologijos institutas. Greta akutinio pobūdžio ligų sistemingai kovota su tuberkulioze, apkrečiamuoju išsimetimu ir pasiekta gerų rezultatų.

Mėsos priežiūra.
Rūpinantis gyventojų sveikatingumu, gyvulių kilmės maisto produktai turi būti sveikai ir sąžiningai paruošti. Šioje srityje mėsos priežiūra turi būti sutvarkyta gerai, ir todėl Lietuvoje visur, kur gyvuliai buvo skerdžiami skerdyklose, mėsos priežiūrą atliko veter. personalas, skiriamas Ž. Ū. ministerio, veter. depart. direktoriui pristačius. Taisyklės reikalavo patikrinti prieš skerdimą kiekvieno gyvulio sveikatos tinkamumą, o po skerdimo tikrinta skerdenos dalys, organai, liaukos. Esant kokiam nors įtarimui, mėsos pavyzdžiai, liaukos ir reikalingi organai buvo siunčiami bakteriologiniam tyrimui.


NERIES PAKRANTĖSE   V. Augustino   nuotrauka
 
Kiekviena kiaulių skerdena tirta trichinų atžvilgiu. Si liga paplitusi tarp kiaulių, šernų, kačių, šunų, lapių, žiurkių, meškų ir yra labai pavojinga žmonėms, nes trichinös kirmėlaitės, suvalgytos su kiauliena, sukelia skausmingus raumenų uždegimus. Nežiūrint, kad Lietuvoje tarp 1933-38 m. tik 30 trichinuotų kiaulių tebuvo užtikta (0,00153%), bet į tyrimą kreipta didelis dėmesys. Skerdyklų trichinoskopininkams arba vet. personalui būdavo išmokamos 200 litų (vėliau 150, 100) premijos už suradimą trichinų kiaulės skerdenoje, o apkrėsta mėsa būdavo sunaikinama ir savininkui atlyginama. Taip rūpestingai tiriant, Lietuvoje neteko girdėti žmonių susirgimų trichina.

Veterinarijos gydytojo darbo sąlygos.
Norint racionaliau aprūpinti kraštą, reikėjo laikytis centralizacijos principo: visą vet. personalą ir vet. įstaigas priskirti Žemės Ūkio ministerijos veter. departamentui. Nežiūrint, kad jau prieš bolševikų akupaciją turėjome apie 200 vet. technikų ir apie 150 vet. gydytojų, dar buvo didelis jų trūkumas, kad ūkininkus būtų buvę galima tinkamai aprūpinti, o vet. personalui buvo per dideli rajonai aptarnauti. Ūkininkas nebuvo pajėgus pakankamai atsilyginti už vet. personalo patarnavimus, kad šis galėtų iš to žmoniškai pragyventi. Todėl veter. departamentas stengėsi visus vet. gydytojus ir technikus aprūpinti 8-12 kategorijos pastovia tarnyba valdžios ar savivaldybės žinioje, kartu įpareigojant gydyti už nustatytą žemą atlyginimą. Siekiant efektyvios kovos su galvijų tuberkulioze ir apkrečiamuoju išsimetimu, buvo sudarytas specialus fondas, kuriam pajamas duodavo mokesčiai, gaunami už skerdžiamus gyvulius su mėsos priežiūra. Iš šio fondo savininkams buvo apmokami nuostoliai, paskerdus gyvulius dėl tuberkuliozės ar bruceliozės, ir padengiamos bandų tyrimo išlaidos. Susidarius fondo pinigų rezervams, buvo leista išduoti vet. gydytojams beprocentines paskolas susisiekimo priemonėms įsigyti bei namų vaistinėms įsirengti.

Vėliau veter. departamente buvo numatyta iš fondo rezervų skirti sumas provincijos gyvulių ligoninėms statyti, bet pirma bolševikų okupacija ir karas sutrukdė šio plano vykdymą.
Nežiūrint valdžios įstaigų dėmesio, vet. gydytojo darbas vis dėlto buvo sunkiausias iš augštojo mokslo profesijų, nes buvo nelengva nugalėti šaltį, lietų, sunkiai išbrendamus kelius rudenį ar pavasarį, lėtą susisiekimą ir nemažus atstumus. Tik ateičiai planuojami geresni keliai ir greitesnės susisiekimo priemones galėjo palengvinti profesinį darbą. Vis dėlto ir prie buvusių sąlygų vet. gydytojas padarė, ką jis galėjo savo rūpestingumu ir darbštumu.

Veterinarijos srities sutvarkymas.

Rūpestingai siekdami krašto gerovės, eilę metų lankydami įvairias užsienio vet. įstaigas bei mokyklas, dalyvaudami užsienio vet. gydytojų suvažiavimuose, dr. S. Jankauskas bei jo bendradarbiai ir papildomų studijų stipendininkai vet. gydytojai rinko žinias ir įgytą patyrimą taikė savam kraštui. Taip susikūrė moderni vet. organizacija Lietuvoje. Tikslūs įstatymai, kurių projektai daugiausia paruošti dr. S. Jankausko, buvo svarstomi veterinarijos taryboje. Kai kurie principiniai klausimai buvo aptariami kasmet šaukiamuose vet. gydytojų suvažiavimuose. Atrodo, kad tikrai viskas buvo kruopščiai sutvarkyta, pritaikyta krašto sąlygoms ir gerai funkcionavo. Net bolševikai pirmos okupacijos metu nesiryžo keisti tvarkos veterinarijos srity ir tik paskutiniais mėnesiai įvedė kai kuriuos Sovietų vet. įstatymus. Vokiečiai, okupavę Lietuvą, rusų pakeitimus atšaukė ir paliko visam laikui Nepriklausomybės laikais pritaikytą vet. aprūpinimo sistemą.

Kruopštaus darbo dėka, vet. gydytojas įsigijo visuomenės pasitikėjimą, o užsienio kai kurie kraštai, taikę mums gyvulių kilmės maisto produktų eksporto suvaržymus, paskutiniais keliais metais prieš karą tuos suvaržymus atšaukė.

Teoretinėms ir praktinėms žinioms pagilinti vet. gydytojų sąjunga leido žurnalą "Veterinarija ir Zootechnija'", kur buvo duodama medžiagos iš užsienio vet. spaudos, rašoma gydymo klausimais ar diskutuojama profesiniais reikalais.

Prievartos emigracija.
Gresiant antrai bolševikų okupacijai, Lietuvą laikinai paliko apie 70 vet. gydytojų ir keliolika vet. studentų. Po karo Vokietijoje jie susiorganizavo į Lietuvių Tremtinių Veterinarijos Gydytojų draugiją ir beveik kas 1-2 metai šaukdavo suvažiavimus Hanovery, kur baigė studijas ar ruošė doktoratus pabėgusieji mūsų studentai. Tomis progomis buvo ruošiami tobulinimosi kursai, kviečiant paskaitoms Hannoverio augšt. vet. mokyklos profesorius. Didesnė vet. gydytojų dalis sėkmingai dirbo vokiečių ūky per karą ir po kapituliacijos, gi emigruojant į kitus kraštus, ne vienas paliko Vokietiją su geriausiomis vokiečių vet. įstaigų atestacijomis.

Tolimesnė emigracijos srovė virš 50 lietuvių vet. gydytojų atbloškė į JAV, o likusieji išsisklaidė Austrijoj, Vokietijoj, Šveicarijoj, Kanadoj, Argentinoj, Kolumbijoj, Pietų Afrikoj, Australijoj. Didesnė dalis vėl dirba profesinį darbą, papildydami savo žinias tuose kraštuose randamomis vet. mokslo naujenybėmis.


KAUNO   V. Augustino nuotrauka

Paskutinėmis žiniomis, JAV-se įsikūrė maždaug taip: 7 dirba su praktikuojančiais amerikiečiais vet. gydytojais, 26 tarnauja kaip vet. inspektoriai mėsos priežiūros srity, 6 dirba laboratorijose, 14 išsilaikė egzaminus ir turi teisę verstis praktika toj valstijoj, kur gavo leidimą, 7 dirba ne savo profesijoje. Vet. akad. absolventai, talkininkaujant Lietuvos gen. konsului New Yorke ir ministeriui P. Žadeikiui Vašingtone, 1952    m. pavasarį susilaukė Veter. Akademijai pilno valdžios įstaigų pripažinimo. Gi 1952 m. pavasarį, kreipiantis į ministerį P. Žadeikį dėl kliūčių gauti vet. tarnybas valdžios įstaigų žinioje, jo pastangomis per valstybės departamentą
1953    m. vasarą JAV Kongresas priėmė įstatymo papildymą leisti visiems pabaltiečiams dirbti valdinėse tarnybose. Šio reikalo eigai Kongrese užsivilkinus, Liet. Tremt. Vet. Gyd. draugija 1952 m. rudenį paruošus atitinkamus memorandumus per ALTą, susilaukta reikiamo dėmesio Kongreso narių tarpe. Taigi min. P. Žadeikio rūpesčiu bei ALTo talka ir lietuvių vet. gydytojų dėka dabar visiems lietuviams atdaros durys valdinėms tarnyboms. Šia lengvata jau keletas lietuvių, ne Amerikos piliečių, pasinaudojo.

Perspektyvos ateičiai
Tuo tarpu dar anksti planuoti ateities vet. aprūpinimą Nepriklausomai Lietuvai, nes jos žemės ūkis atsistatydamas įgis visai kitą išraišką, negu palikome. Tačiau reikia viskam ruoštis.

Savo tarpe turime baigusių įvairių kraštų mokyklas ir dirbančių įvairiose valstybėse bei skirtingose sąlygose. Todėl išnaudojant aplinkybes, reikia rinkti visas vet. mokslo naujenybes ir praturtinti praktines žinias, kad grįžę Lietuvon, palaikydami kontaktą su kultūringų kraštų vet. įstaigomis, galėtume ateity Lietuvai duoti dar geresnį vet. aprūpinimą.

Būtų gera, kad iš mūsų besimokančio jaunimo atsirastų norinčių studijuoti vet. mokslus ir naujausias užsienio vet. mokyklų žinias pargabenti į gimtąjį kraštą. Lietuvai vėl reikės pasivyti kultūringus kraštus, nes dabartinis okupantas susmukdė visokeriopą krašto lygį. Liet. Tremt. Vet. Gyd. dr-ja gal galėtų kuklia pašalpa paremti studijuojančius veterinariją. Kiek žinoma, JAV-se baigusiems augštesnę mokyklą (High School) reikia praeiti 2 metų paruošiamąjį kursą, o tikrosios studijos užtrunka 4 metus. Be abejo, tikslias informacijas suteiktų atskirų valstijų vet. mokyklos. Patartina studijuoti tik tose vet. mokyklose, kurios yra pripažintos Agricultural Research Service, U. S. Department of Agriculture, ir kartu American Veterinary Medical Association, nes tas mokyklas baigusiems yra žymiai platesnes ateities darbo perspektyvos.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai