Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PAVERGTOSIOS JUNGTINES TAUTOS PDF Spausdinti El. paštas
I.
Politinė tremtis nėra vien šių laikų fenomenas. Invazijos ir užkariavimai, revoliucijos ir perversmai, politiniai persekiojimai ir religinės tolerancijos stoka — vis tai buvo ir iš dalies tebėra priežastys, verčiančios didesnius ar mažesnius žmonių kiekius jieškoti pastogės kituose kraštuose ir, kiek leidžia sąlygos, iš ten organizuoti ir vesti kovą už savo idėjas ar įsitikinimus. Politiniai emigrantai ar egzilai visuomet jausdavo turį tam tikrų pareigų savai tautai, tam tikrą misiją, kurią jie turi atlikti. Politiniai egzilai ir iš viso emigrantai yra nekartą suvaidinę svarbų, net lemiamą vaidmenį politiniame savo tautų gyvenime. Nesiekdami per toli į praeitį, prisiminkime tik lietuvių ir čekoslovakų emigrantų Jungtinėse Amerikos Valstybėse įnašą į Lietuvos ir čekoslovakijos valstybių atkūrimą 1918 m., lenkų politinių emigrantų rolę, prancūzų, belgų, olandų ir danų egzi'ų vaidmenį antrajame pasauliniame kare ir jam pasibaigus.

II.
Sovietų Rusijos imperialistinė agresija prieš Centro ir Rytų Europos suverenes valstybes, komunistinės ekspansijos lydima, sudarė istorijoje pavyzdžio neturinčią klaikią padėtį. Čia turime reikalą ne vien su politiniu užkariavimu, bet ir su enkavedistų durtuvais ir rafinuotu teroru vykdoma užkariautųjų kraštų sovietizacija, su masiniu gyventojų naikinimu, su pasikėsinimu pavergti žmogaus sielą ir mintį, išugdyti sovietžmogį. Vieneri metai sovietų okupacijos Lietuvoje buvo sukėlę tekį siaubą gyventojuose, kad, jei tik būtų buvę sąlygų, beveik visa lietuvių tauta būtų atsidūrusi egzilyje, ir tai nepaisant tos aplinkybės, kad praktiškai vienintelė galimybė pasitraukti buvo vykti į Vokietiją, kurioje tebesiautė karas ir kurioje tremtinių laukė sunkūs bandymai.

Pirmoji hitlerinio ir stalininio sąmokslo prieš taiką auka buvo Lenkija. Ji ir davė didžiausią politinių emigrantų skaičių. Po Lenkijos atėjo Lietuvos, Latvijos ir Estijos eilė. Pasitraukusiųjų šių kraštų gyventojų skaičius viršija 200,000. Jei iš Lenkijos pasitraukė taip pat ir krašto valdžia bei dalis kariuomenės, tai iš Lietuvos drauge su dalimi gyventojų pasitraukė ir tautos rezistencijai vadovavęs krašto politinis organas, dalis valstybės pareigūnų, tarp kurių ir dalis bažnytinės hierarchijos. Karo veiksmams baigiantis ar pasibaigus, tokia pat nelaimė užgriuvo ant Rumunijos, Vengrijos, Bulgarijos, Jugoslavijos ir Albanijos. Pagaliau, 1948 metais, bolševikinis smurtas nužudė ir Čekoslovakijos nepriklausomybę. Iš visų šių kraštų, kas galėjo, jieškojo pastogės ir saugumo laisvajame pasaulyje. Pasitraukė karaliai, prezidentai ar ėjusieji jų pareigas, vyriausybių nariai, parlamentų atstovai. Visa tai sudaro sovietiniam okupantui neapykanta degančių kovotojų dėl savo kraštų nepriklausomybės atstatymo politinių egzilų le-gijoną. Jie pasiskleidė po visus laisvojo pasaulio kraštus, tačiau jų daugumas susispietė Jungtinėse Amerikos Valstybėse, čia jie rado daugiausia svetingumo ir sąlygų veiklai ir kovai dėl savų kraštų laisvės. Tie, kurie nebuvo išsivežę į tremtį savo politinių centrų, juos čia sukūrė.

III.
Rytų ir Centro Europos egzilų politinė veikla kurį laiką buvo varoma pakrikai, katra sau. Tik lietuvių, latvių ir estų politiniai veiksniai Vakarų Vokietijoj, palyginti, anksti susibūrė, sudarė bendrą politinį biurą laisvinimo pastangoms derinti ir kai kuriems žygiams bendrai atlikinėti. Ir JAV greitai buvo suprasta, kad visus Sovietų pavergtuosius Rytų ir Centro Europos kraštus jungia bendras likimas ir kova su bendru priešu, ir kad todėl "in necessitate unitas". Pradžioje čia apsijungė ideologinės ir valstiečių-ūkininkų politinės partijos, sukurdamos žaliąjį internacionalą, Vidurio Europos krikščionių demokratų uniją, socialdemokratų sambūrį su centru Paryžiuje ir egzilų liberalų uniją. Be to, kas antras antradienis New Yorke gyvenantieji egzilai rinkdavosi buv. Rumunijos užsienio   reikalų   ministerio   Gregor Gafencu bute, — jų sambūris, tiesa, neorganizuotas, vadinasi Tuesday Panel. Jame gimė 1951 m. vasario 11 d. įgyvendintoji Philadelphijos deklaracijos idėja. Tų pačių metų balandžio men. Vašingtone susikūrė Central and Eastern European Conference ir Central-Eastern European Committee. Pirmąją, organizaciją sudarė eszilų politiniai centrai, deja, ne visų, o antrąją—tarptautinių sambūrių atstovai ir pavieniai egzilai. Ir vieni ir antri dalyvavo Williamsburgo deklaracijos 1953 m. birželio 12 d. su-redagavime ir pasirašyme. Visų sutarimu ir parašais 1953 m. gegužės 20 d. buvo įteiktas egzilų memorandumas JAV prezidentui Eisenhoweriui. Vieningos egzilų organizacijos sudarymui kliudė stoka vieningumo pačių tautinių egzilų grupių tarpe ir neišgyventieji praeities ginčai tarp paskirų tautybių. Pagaliau 1954 m. rugpjūčio 12 d. New Yorke buvo sutarta įkurti vieningą egzilų organizaciją, kurios nariai būtų egzilų tautinės tarybos ar komitetai. Organizacija pavadinta United National Committees and Councils in Exile, šiuo metu tos vieningos egzilų organizacijos pirmininkas yra šių eilučių autorius, Lietuvos Laisvės Komiteto pirmininkas. Tačiau ir šiandien dar ne visi organizaciniai sunkumai yra nugalėti — nėra galutinai paaiškėję vengrų ir čekoslovakų tautinių tarybų dalyvavimas.

IV.
Jau yra susikūrusi tradicija, kad egzilų veikla pagyvėja Jungtinių Tautų pilnaties sesijų proga. Stengiamasi įtaigoti šią pasaulinę organizaciją, įteikiant jai memorandumus ir asmeniškai veikiant laisvųjų kraštų delegatus. Kad ir netobula, Jungtinių Tautų charta duoda formalią galimybę sudrausti agresorių, apginti tautų ir žmonių teises ir pagrindines laisves. Be to, Jungtinės Tautos yra šiandien vienintelis rezonuojantis pasaulinis forumas. Reikia tik, kad Jungtines Tautas sudarančių valstybių vyriausybės turėtų valios ir ryžto chartos nuostatus vykdyti. Juk ir Tautų Sąjunga liūdnai baigė savo dienas ne dėl to, kad būtų buvęs blogas jų statutas, o kaip tik dėl to, kad stokojo valios jam vykdyti.

Prieš susirenkant 9-jai Jungtinių Tautų pilnaties sesijai, mumyse kilo sumanymas pasireikšti efektyviš-kiau, nei tai buvo daroma iki šiol, pasirinkti tinkamesnę ir garbingesnę mūsų bendros veiklos formą. Taip atsirado Pavergtosios Jungtinės Tautos. Jos yra pirmas viešas egzilų organizacijos — United National Committees and Councils in Exile — pasireiškimas. PJT sudaro devynių Sovietų pavergtųjų valstybių — Albanijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rumunijos ir Vengrijos — tautiniai komitetai ar tarybos. Politiniai egzilų internacionalai dalyvauja jose be balsavimo teisės. PJT yra politinės kovos įrankis prieš Sovietų imperializmą, nužudžiusį mūsų kraštų nepriklausomybę. Jugoslavijos padėtis šiuo požiūriu skiriasi nuo mūsų valstybių padėties. Todėl Jugoslavijos egzilai kolkas PJT nedalyvauja.

Pavergtosios Jungtinės Tautos suorganizuotos mutatis mutandis pagal Jungtinių Tautų pavidalą. PJT organai: pilnatis, komisijos (generalinė ar bendrųjų reikalų, politinė, socialinė, teisių ir ekonominė), sek-retariatas ir spaudos tarnyba. Pilnaties posėdžiuose dalyvauja tautinės delegacijos, po 16 nuo kiekvienos tautos, ir politinių internacionalų delegacijos, po 4 nuo kiekvieno tarptautinio sambūrio. Generalinę ar bendrųjų reikalų komisiją sudaro delegacijų pirmininkai. Pilnaties posėdžiams vadovauja delegacijų pirmininkai rotacijos keliu valstybių alfabeto tvarka. Komisijų pirmininkai renkami visai sesijai. Tautines delegacijas parenka ir pristato egzilų tautiniai komitetai ar tarybos. Generalinį sekretorių renka bendrųjų reikalų komisija.

Savo pirmąją sesiją PJT pradėjo 1954 m. rugsėjo 20 d. pilnaties posėdžiu. Buvo priimta tikslų ir principų deklaracija, kuri laikinai atstoja PJT chartą, ir statutas bei darbotvarkė. Po to sekė visų delegacijų pirmininkų pareiškimai. Pasiųsti sveikinimai JAV prezidentui, Jungtinių Tautų pirmininkui ir Europos Tarybai Strasburge. Pavergtąsias Jungtines Tautas sveikino Baltijos valstybių diplomatiniai atstovai šiame krašte. Čekoslovakijos ir Lenkijos delegacijos pateikė protesto rezoliuciją prieš jų valstybes Jungtinėse Tautose atstovaujančias delegacijas, o Lietuvos, Latvijos ir Estijos delegacijos — protesto deklaraciją prieš Sovietų Sąjungos savini-mąsi mūsų valstybių suverenių teisių ir pasišovimą atstovauti mūsų valstybėms tarptautinėje plotmėje. Rezoliucija ir deklaracija buvo Pavergtųjų Jungtinių Tautų seimo vienbalsiai priimtos ir perteiktos Jungtinėms Tautoms. PJT darbotvarkėn įrašyti visi tie klausimai, kurie figūruoja ir JT darbotvarkėje, arba kurie yra su jais susiję ir liečia mūsų pavergtuosius kraštus.

Pavergtosios Jungtinės Tautos turėjo trylika pilnaties posėdžių. Protarpiais tarp pilnaties posėdžių rinkosi komisijos. Buvo svarstyti šie klausimai: Sovietų Rusijos agresija ir viešpatavimas, agresijos sąvokos apibrėžimas, nusiginklavimas ir pokarinių taikos sutarčių laužymas, prievartos darbai, deportacijos, genocidas, darbo žmogaus padėtis komunistų pavergtuose kraštuose, Europos integracija ir mūsų kraštų dalyvavimas Europos Taryboje, moters padėtis už geležinės uždangos, karo ir komunistiniai nusikaltėliai, tremtinių statusas ir kt. Visais čia suminėtais klausimais priimti raportai ir rezoliucijos. Ryšium su Molotovo sušauktąja 1954 m. lapkričio 29 d. Maskvoje vadinamąja Europos saugumo konferencija, kurioje dalyvavo ir mūsų kraštų bolševikinės iškamšos, Pavergtosios Jungtinės Tautos buvo susirinkusios nepaprasto posėdžio 1954 m. gruodžio 3 d. Kalbėjo visų pavergtųjų kraštų delegacijų atstovai, priimta atitinkama rezoliucija.

Pavergtosios Jungtinės Tautos pertraukė savo pirmąją sesiją pernai gruodžio 20 d. Prieš tai jos priėmė rezoliuciją, kurioje jos augštai vertina Kersteno komiteto pravestą tyrinėjimą dėl Sovietų agresijos prieš Baltijos valstybes, pritaria komiteto išvadoms ir rekomendacijoms ir ragina Jungtinėse Tautose iškelti Sovietų Sąjungos smurtą prieš Baltijos valstybes. PJT pereitų metų posėdžiai buvo baigti atsišaukimu į laisvąjį pasaulį ir į pavergtuosius kraštus.

Pavergtųjų Jungtinių Tautų sesiją pertraukus, visi delegacijų pirmininkai ir gen. sekretorius buvo priimti Valstybės departamente Vašingtone. PJT darbai įteikti taip pat Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos ambasadoms Vašingtone.

Pavergtąsias Jungtines Tautas manoma padaryti nuolatine institucija, kitaip tariant, jos bus tol, kol tęsis sovietiškoji mūsų kraštų okupacija, šiuo metu planuojama ir ruošiama sesijos tąsa šį pavasarį New Yorke, kai čia rinksis Jungtinių Tautų ekonominė ir socialinė taryba. Vasaros pradžioje manoma turėti PJT sesiją Europoje. Laiko požiūriu manoma ją suderinti su Europos Tarybos patariamosios asamblėjos Strasburge sesija. Būtų tai graži proga į PJT darbą įjungti Europoje gyvenančius mūsų kraštų egzilus.

Pavergtosios Jungtinės Tautos atskleidė naują, gražias viltis žadinantį lapą pavergtųjų kovoje dėl laisvės.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai