Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Laiškas Lietuvai ir lietuviams PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Venancijus Ališas   

Mes atėjome iš amžių glūdumos,
Kai mergytė tebebuvo dar aušra.
Kas tą visą ilgą kelią besumos,
Jei pėdų jau anei ženklo nebėra

Prie Eufrato, Piramidžių, Kaukaze,
Švento Gango baltų lotosų krašte,
Babilione, Telesponto bangose,
Vedų knygose nė Šventame Rašte.


   *   *   *
Žemdirbių ir piemenų taiki tauta,
Tave skriaudė karingesnė giminė.
Tolimon ir šalton šiaurėn nustumta
įsikurdinai Europos priemenėj.

Tai ir mindė tave amžiais ten visi
Iš pietų, šiaurės, rytų ir vakarų.
Nešė pražūtį istorija baisi
Ugnimi, kardu, klasta, melu, maru.

   *   *   *

Atavizmas ar likimo nedalia,
Kad į rytus savo veidą pasukai.
Ir sunyko tavo genijaus galia,
Pasijungė tave barbarų vaikai.

Vakaruos — kultūros skleidėsi žiedai;
Krikščionybės plito žemėje šviesa.
Tu taip ilgai į jas kelio neradai,
Pasinėrusi Bizanto rūkuose!

   *   *   *

Kažkas traukė mus tolydžio į stepes —
Kunigaikščių daug valdyti, daug pilių!
Per smėlynus, pelkių atmatas klampias
Amžiais ėjome ne tuo, ne tuo keliu.

Kas iš to, kad sunaikinom kryžiuočius,
Jei idėjų nebepametėm senų?
O kad šimtmečiais teriojo Žemaičius —
Melne Klaipėdą jiems davėm dovanų . .

   *   *   *

Magelanas, Pedro Alvares Cabral,
Gama, Kristupas Kolumbas tuo metu
Vėjams tiesė jau lengvas bures ...
O gal Pasikels laivai ir Baltijos krantų?

Gal nuneš per vandenynus vardą mūs
Į palaimintas atogrąžų šalis,
Erdvesnius mums dovanodami namus?
Mes toliau gudų bedeginom pilis .. .

   *   *   *
Laiko vėjai greitai atpūtė kiti —
Iš valdovų patys tapome vergais.
Azijatų atneštoj baisioj nakty
Prisikelti viltys žūdavo niekais.

Mušė, trėmė, korė ir skandino mus.
Draudė knygą, laikraštį — pačias raides,
Laisvės rytą tiesė kruvinus nagus,
Išguiti, paliko kruvinas brydės.

   *   *   *

Driežas varlę, o rytai vergų minias
Apžavėjo melų mistikos žodžiu.
Jų "kultūrai" tirti kūrėm draugijas,
Surgino profesoriai dainų saldžių.

Kai tautos elito išmonė maža,
Duona su krauju maišyta žmonės mis.
Tą "kultūrą", apsimovusią vyža,
Paminėsime keiksmų prakeiksmėmis.

   *   *   *

"Rusija — tautų naikintoja baisi".
Taip istorija byloja. Ir tegu
Įsisąmonina tiesą šią visi:
Europa už Vilniaus baigiasi stogų.

Išvaryti už Uralo juos visus —
Vietos barbarams Europoj nebėra!
Tundroj, kur badu dvasina brolius mūs,
Bus valia valužė stūgauti "Ura!"

   *   *   *

Esam įnamiai nūnai visų šalių,
Visomis pasaulio kalbam kalbomis.
Žemių daug, daug miestų matėm didelių . . .
Kai palyginam — tai tu gražesnė vis.

Mums buvai tarytum pasaka skaisti —
Ak, sunku tatai pro ašaras minėt —
Kai sužysdavo alyvos pilnaty
Ir jaunystę burtais imdavo kerėt.

Graudulys užplūsta visą, kai menu:
Lietuva Tėvynė mūsų — kur jinai?
Brolių kaulai ant Altajaus sniegynų,
Vyriausybės — menkutėliai trupiniai.

"Vyriausybė, teritorija, tauta..." —
Nesiderina su knygų išmintim.
Kitos dienos, tai ir sąvoka kita
Įsidėtina lietuviškon širdin.

   *   *   *

Lietuva Tėvynė šiandien mums tenai,
Kur lietuvis. Tad ko būgštauti imi,
Kad ji galinti išnykti amžinai,
Jei visur nešiesi ją su savimi?

Salose ir kontinentuose visuos
Kas lietuvis — tai tautos kieta grandis!
Savo sielos svetimiems neišparduos —
Metai nešis, o jinai jauna bus vis.

   *   *   *

Protėvių kalba, dvasia, širdim, būdu
Žengsim didūs po didžių vargų našta,
Kol išnešim ją ant saulėtų krantų
Kaip Ahasvérus — nemarūs, neilstą.

Gėrio būsime ir meilės pranašai,
O dvasia kūrybos deimantais žėrės.
Skleisim ją aplink didingai ir viešai,
Nors gaivinsimės vynu kančių taurės.

   *   *   *

Jau žinau, Rūpintojėli, ko liūdi —
Tu ligšiolei pakelių mįslė buvai:
Kad dalia mūs laukė šitokia gūdi,
Kad mirties juodi tykojo apžavai.

Už žmoniją mus auka pasirinkai.
Dėkui Tau už tai, ką duodi, ką imi.
—- O grąžink mus — Tavęs šaukiasi vaikai
Po šiaurės tolios pilkuoju dangumi!

   *   *   *

Lietuva, regėjimuos tave matau:
Žvaigždės pilasi pulkais nykioj nakty . . .
Veidas kruvinas, galva nusvirus tau —
Tu iš Jaltos, tu iš Sibiro grįžti!

Tu iš savo vis atgimsti pelenų,
Tu muziejais paverti savus kapus.
Herbą tau iš mitologijų senų
Duosim naują: tegu Feniksas jis bus.

 
 
Daina pro namus mėnesienos naktį

Išbalęs veidas, kiek į dešinę pasviręs,
Pažvelgia iš kalnų, — toks liūdnas, toks ramus.
— Sustok ir atsikvėpk ant eukaliptų girios,
Bent vieną žodį man pratarki pro namus!

Dairydavaisi taip, žiedų kvapais apstulbęs,
Kada su gegužėm sugrįždavai į mus.
Ar žydi rūtos ten, akacijos ir tulpės,
Ar žydi? Iš dangaus matai tu mūs namus!

Pro putiną regi giliai išmaltą vėžę?
Ar ženklas pjūvio to dar tebėra žymus,
Kur vaikas būdamas peiliu žievėj išrėžiau,
Su duonos kriaukšlele apleisdamas namus?

Nūnai pasižvalgyk pro langą, ar motušės —
Dėl dusulio jos balsas žemas ir kimus -—
Ratelis vis linksmai ten ūžauja, kaip ūžęs,
Ir sklinda jo daina po ištisus namus?

Seklyčion paregėk — sesers ten buvo kraitis:
Vynioja širdį ji į lino rietimus?
Sueina kaimynų, susirenka mergaitės
Mergautinių godų į mielus mūs namus?

Galulaukėj matai tu brolius ir tėtušį
Tiesia, gilia vaga atverčiant arimus?
Šutri orės diena — ar jie tenai jau pluša,
Kad sočius ir šiltus turėtume namus?

Sugrįžk dabar atgal — pas gandro kojos svirtį:
Užgergždavo jinai aplinkinius kiemus.
Kai trekštels jos ranka — turėdavo kas mirtį...
Sidabrą pila ji, kaip pylus, į namus?

Tyliai tyliai įslink į mano kambarėlį —
Pakeltus palikau baltų stiklų rėmus —
Palieski rankraščius, knygas, paveikslus, gėlę,
Smūtkelį kertėje, kurs laimino namus,

Ir laiškus, kuriuose širdis kieno nors plazda;
Langų užuolaidas, prie lovos kilimus,
Spintelę, lempą, dėdės dovanotą lazdą. —
Parvesdavo dažnai mane ji į namus,

Kai eidavau giria uogautų arti trako ... —
O taip giria... Menu... Ten liūnas toks limus...
Aš stoviu ir verkiu ant siauro kalnų tako,
Kad nebėra lazdos parvesti į namus.

 
L u a r

Šešėlių paukščiai sėda ant plikų viršūnių,
Nykiais sparnais dausas ir žemę globdami.
Suvirpa keteros dantytu savo kūnu,
Kad šaltas debesis po nuoga krūtimi.

Išeina vakaras — toks liūdnas ir nusilpęs —
Tik jam vienam kalnų težinomu keliu.
Atogrąžų naktis jau spendžia savo kilpas,
Aplinkui sėdama juodų mirties gėlių.

O tylios žvaigždės — gal prieš milijoną metų
Viršum galvos dangaus gilybėse spindės.
Pro aukso ašaras jos nieko neįmato
Ir niekad niekad žemės skundo negirdės . . .

Iš palmių miško, štai, pasikelia mėnulis,
Dantyto lapo dailiai nukirptas pusiau;
Ir jaguaras, šuoliui kruvinam prigulęs,
Aukas akių žaibais apipila baisiau.

Tylu. Bambu nedrįsta pasijudint ūgis
Nė pertraukti sapnų gležniem žolių laiškam.
Lagartas mėnesin žvairas akis atsukęs —
Nenusibos lig ryto tysant paslikam?

Įkaitus žemė varva prakaitu ir šunta,
O vagalume jai ugnies marias dagstys . . .
Kas tai? Judėjimas vangioj tyloj jau bunda
Ir nešasi dangum didžioji maišatis.

Staiga nudunda audros žingsniai pirmutiniai;
Nušvinta debesų ugninė karūna.
Kalnai vaitoja. Po jų širdį akmeninę
Jau trankosi krioklių su griaustiniu daina.


Adomas    Galdikas — Piešinys tušu
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai