Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠMEIŽTAI IR KEIKSMAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Al.   
Neseniai kai kurie laikraščiai buvo paskelbę žinią, kad civiliškai susituokė žmogus, žinomas bekompromi-siniu katalikybės principų atstovavimu. Buvo ši žinia palydėta dideliu pasipiktinimu dėl veidmainiavimo, viena skelbiant, o antra darant. Deja, tai buvo ne žinia, o tik prasimanymas. Bjauriai buvo apšmeižtas vienas šviesiausių mūsų žmonių. Paskelbus apšmeižtajam viešą laišką, nemaloniai pasijuto visi anksčiau pa-mokslininkavę apie veidmainiavimą. Vieni nuoširdžiai atsiprašė, antri tik puse burnos sumykė. Bet visiems pasidarė aišku: būta tik šmeižto. Gal bus tai pamoka ateityje būti sąžinin-gesniems su panašiomis "žiniomis", kurios verčia vėliau raudonuoti jų autorius.

Bet kyla šiame sąryšyje man kitas klausimas: o kaip su tais šmeižtais, kurie neatremiami dėl pačio savo pobūdžio? Aukščiau minėtu atveju klausimas ėjo apie teisiškai patikrinamą dalyką. Apšmeižtasai paskelbė, kad tekio žygio, kuris jam buvo prikištas, nepadarė. Tuo klausimas ir baigiasi. Neturėję jokių įrodymų, šmeižikai turi nutilti. Bet kaip atremti tokį šmeižtą, kuris operuoja nebe konkrečiai patikrinamu faktu, o bendru asmens juodinimu. Sakysime, kiek kartų nevienas mūsų žmonių buvo viešai apskelbti fanatikais. Tai didelis kaltinimas žmogui: būti fanatiku lygu skendėti neapykantoje — pačioje blogio versmėje. Bet kaip doras žmogus negali būti fanatikas, taip jis negali nė gintis, fanatizmu apkaltintas.  Vieni tik fanatikai gali nerausdami viešai skelbti savo toleranciją. Tolerancija yra didelė dorybė. Ir kaip niekas negali sakytis esąs doras, taip niekas negali kitus įtikinėti ir savo tolerancija. Bet ar tai reiškia, kad būtų galima be atodairos švaistytis panašiais kaltinimais vien dėl to, kad šie kaltinimai liks neatsakyti, nes jie ir negalimi atsakyti?

čia ir yra skaudi mūsų santykių problema. Tų šmeižtų, kuriuos galima konkrečiai patikrinti ir tuo pačiu atremti, nėra taip gausu. Jei ir būtų pagundos pašmeižinėti "priešus", niekam nėra jauku pačiam šmeižiku pasirodyti. Bet užtat juo laisviau galima leistis į tokius šmeižtus, dėl kurių galima būti tikram, jog nebus imtasi jų atrėmimo. Gal būtų teisinamasi, kad tai ir nėra šmeižtai, o tik keiksmai (o kodėl "priešų" nepakeikti?). Nebūdamas teisininkas, neišmanau, koki terminai būtų čia tikslūs. Bet vis dėlto atrodytų, jog ir keiksmai mažai liudytų moralinę kultūrą tų, kuriems jie atrodo neišvengiama idėjinės kovo: priemonė.
J. Al.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai