Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽIURKIŲ KAMERA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS GRINIUS   
TRIJŲ VEIKSMŲ DRAMA

VEIKĖJAI

Joana  Švelnyte — studentė
Ramune  Švelnyte — gimnaziste
Petras  Ginkus — kunigas
Antanas  Morkus — MGB tardytojas
Aleksis Bobrovas — MGB tardytojas
Ivanas  Kamniovas — MGB tardytojas
Vara  Čaigana — MGB tardytoja
Jonas  Staknys — batsiuvis
Ona  Staknienė — jo žmona
Smirnovas — sargybinis
 
Veiksmas vyksta Lietuvoj 1947 metais.

UŽDRAUSTOS   RAUDOS
 
Prieš uždangai pakylant, girdėti džiaugsminga muzika, išreiškianti jaunimo krykštavimus, dainas ir šokius. Pakilaus džiaugsmo metu pasigirsta pavojaus trimitai. Kyla išgąstis ir nerimas. Girdėti, lyg artėjančio perkūno dundėjimas, pabūklų smūgiai. Įsiviešpatauja audra, kova ir chaosas. Jam aptilstant, išryškėja raudų motyvai, kuriuose vis dar girdėti reti grėsmingi dundėjimai. Tai rauda ir kovoja Lietuvos žmonės. Po vieno stipraus smūgio, nustelbiančio raudas, staiga pakyla uždanga.

Matyti tardytojų kambarys MGB įstaigoj. Kairėj ir dešinėj durys. Vidury kambario — tardytojo rašomasis stalas, ant kurio stovi du telefonai ir slaptas mikrofonas varnos galvos pavidalu. Kitas rašomasis stalas stovi kairėj arčiau rampos. Ant jo padėti stiklinė, puodukas ir ąsotėlis su vandeniu. Sienoje tiesiai — du langai. Tarp jų — Lenino ir Stalino portretai, o žemiau jų — Sovietinės Lietuvos herbas. Portretai ir herbas įkomponuoti tarp raudonų vėliavų. Kambary pora spintų. Ant drabužių vagių kabo pora uniforminių kepurių. Nors lauke dar nėra visai sutemę, bet kambary dega šviesos. Pasigirsta telefono skambutis.

1.
BOBROVAS (prie centrinio stalo pakelia telefono ragelį prie ausies). Vyresnysis tardytojas Bobrovas... Laba diena, draugas ministeri. Taip. Beveik visi Skaudės gyventojai suimti. Pagrindiniai kaltininkai jau mūsų įstaigos rūsyje... Taip, draugas ministeri. Tik tardytojas Morkus tos painios bylos nenori ir prašo ją pavesti kitam. (Tyla). Suprantu, draugas ministeri. Kietumas būtinas. Bet žmogus vis dėlto — ne geležis. Ir jeigu jam labai nemalonu, gal... (Tyla). Kaip, draugas ministeri? Jūs įtariat?... Man atrodo, kad patikimesnį žmogų lietuvių tarpe būtų sunku rasti. (Tyla). Na, garbė storajam Alachui! Aš taip ir maniau.
O dėl tų sentimentų likučių bus galima Morkų išmėginti. Gerai, draugas ministeri. Aš jam tuojau skambinu. (Spaudžia skambučio mygtuką). Atsiprašau... Jūs norite, kad aš sekčiau iš arti?.. . ir bylą ir tardytoją? Taip, draugas ministeri. Savo pastabas jums pranešiu. Viso labo, draugas ministeri, viso labo. (Padėjęs vieną, paima kitą, vidaus telefono ragelį). Alio... (Iš kairės įeina Morkus, apsirengęs civiliškai, su byla po pažastimi, ir Vara čaigana MGB uniformoj, bet su sijonu).

2.
MORKUS. Draugas Bobrovai, tu mane kvietei, ar draugę Varą?
BOBROVAS. Tave ... Viena akimirka. (Į telefono ragelį). Alio. Kodėl jūs taip ilgai neatsiliepiate? Na, gerai. Įsakykite tuojau atvesti Ramunę švelnyte į tardymo kamerą Nr. 3. (Padeda ragelį).
MORKUS. Tai tu pasiėmei Skaudės bylą?
BOBROVAS. Ketinau. Bet dabar pats ministeris įsakė tau. Ką tik skambino telefonu ir liepė tuojau pradėti.
MORKUS. Taip... Bet ar tu sakei ministeriui, kad tos šlykščios bylos svarbiausi kaltininkai — mano pažįstami, beveik draugai? (Nuleidęs žvilgsnį į savo bylą). Tiesa, buvę draugai. Su jais visi santykiai nutraukti, jų darbai pasmerkti, bet vis dėlto pažįstami. O kai kurie man asmeniškai net nemaža gero yra padarę.
BOBROVAS. Puiku. Bet... draugei Varai ši byla per sudėtinga.
VARA (augšta, plaukai kirpti). O man nusibodo... Jau trys mėnesiai, kaip ministeris mane paskyrė tardytoja, o tu ligšiol vis verti mane barškinti mašinėle.
BOBROVAS. O aš kaip tik sugalvojau tau specialius uždavinius pavesti.
VARA. Kokius?
BOBROVAS. Hm... Sakyk, ar tu "komsomole" turėjai tokių intymių draugų, su kuriais praleisdavai naktį?
VARA. Komsomole, ne. Bet... ligoninėj per karą jų turėjau.
BOBROVAS. Ką tu?... Su ligoniais?
VARA. Ne. Su sveikstančiais komandirais.
BOBROVAS (juokiasi). O!... Gaila, kad manęs ten nebuvo.   (Atsistoja ir nueina).
VARA (kietai). Nutilk, tauškali!...   Tie komandirai buvo herojai, o ne tokie, kaip tu.
BOBROVAS (sugrįždamas, rimtai). Varvara Ivanov-na, atleisk mano juoką. Buvau užmiršęs, kad komunizmo labui tau niekas nėra per sunku. Todėl noriu tave prašyti, kad nuo šiandien pat paimtum kamerą, kur bus ir vyno į valias, ir minkšta lova.
VARA. Bobrovai!... Gausi į snukį, jei dar tyčiosies.
BOBROVAS. Bet aš labai rimtai, Vara. Per tardymus pasitaiko tokių atvejų, kad juos tik moteris tegali išaiškinti. Tai svarbus ir nemalonus uždavinys. Bet kaip tu manytum?
VARA. Tu — rimtai?
BOBROVAS. Rimtai, Vara. Tu šitaip taptum rimčiausiu tardytoju. Pasvarstyk.
VARA (pagalvojusi). Gerai. Sutinku. Bet su sąlyga, kad atvejus ir metodus aš pati pasirinksiu.
BOBROVAS. Aišku.
VARA. O Skaudės bylos man neduosi?
BOBROVAS. Aš gi sakiau. Ministeris mano, kad Morkus, štai, labiau įgudęs.
VARA. žinokis. Bet aš... mašinėle toliau nebebarškinsiu (išeina).
MORKUS. Nemalonu .. .
BOBROVAS. Mažmožis. (Paimdamas nuo stalo savo bylą). O tu, draugas Morkau, imkis tuojau darbo. Jei nusikaltimo votį gerai išpjausi, tau ant krūtinės nukris ordinas, ir dar nebulvinis. (Eina dešinėn).
MORKUS. Palauk, Bobrovai. (Kai šis sustoja). Jei toks ministerio įsakymas, aš sutinku ir ... pasistengsiu. Tačiau šitoj ypatingoj byloj, kur nusikaltimo aplinkybės tokios neaiškios, norėčiau platesnių įgaliojimų ir daugiau laisvių kvotos eigoj.
BOBROVAS   (sugrįždamas).  Aha, laisvių...   Ir būtent, kokių laisvių ir įgaliojimų tu nori?
MORKUS. Iš anksto viską sunku numatyti. Tik man atrodo, kad prieš nusikaltėlius, mano pažįstamus, man reiktų būti draugiškam ... vaidinti draugiškumą.
BOBROVAS (juokiasi).   A, koks tu juokdarys šiandien! Argi tau pirmas kartas meiliai kalbėti? Jei taip patiks, gali eiti iki pasibučiavimų ir dar toliau.
MORKUS  (nepatenkintas). Bobrovai! ... Ne apie tai čia kalba ...
BOBROVAS. O kuo bučinys, juokdary, blogesnis už cigaretę ar vyno stiklą? Svarbu tik, kad nusikaltėlį paimtum už gerklės. (Tyla). Tavo paslaugai, tiesa, galiu ir vieną principą priminti. Neužmiršk, kad žmonės — tokie pat biologiniai mechanizmai, kaip žiurkės, tik su kaklaraiščiais. Stumdamas prie mirties, sužadink juose gyvybės alkį, tada jie nusimes savo kaklaraiščius ir vieni kitus suvalgys su kauliukais. (Eina dešinėn).
MORKUS. O kaip manytum, jei draugišku įtikinimu juos mėginčiau atversti? žinoma, tam tikru momentu spausdamas į jų silpnybes?
BOBROVAS. Įtikinėk, veidmainiauk. Žodžiu, tardyme turi visišką laisvę. Bet... jei padarysi klaidą, naudingą priešui, tada, pats žinai... (Išeina dešinėn). 3.
MORKUS (vienas, numesdamas ant stalo savo bylą). A, po velnių... Imi, tai imi tiems niekšams už gerklės, bet kur galas?
SARGYBINIS (įleisdamas prieš save Ramunę). Draugas tardytojau, štai Ramunė švelnytė.
MORKUS (atsigręžęs). Dėkui, Smirnovai. Gali eiti.
SARGYBINIS. Klausau, draugas tardytojau.  (Išeina kairėn).
MORKUS. Drauge Ramune, prašyčiau sėsti. (Ramunei priėjus arčiau, jis sėda). Kaip jūs išaugot, drauge Ramune! Ir išgražėjot. Vos begalima pažinti. Bet kaip jūs galėjote įsipainioti į tą nusikaltimų istoriją, man sunku suprasti. (Tyla). Kodėl nesėdat? Prašom.
RAMUNĖ (sėsdama). Aš be galo bijau...
MORKUS. Ar jūs žinot, koks skirtumas tarp buržuazinio ir socialistinio teismo?... Tiesa, rodos, jūs paskutiniosios klasės gimnazistė. Turėtumėt žinoti.
RAMUNĖ. Aš turėčiau žinoti. Bet aš taip bijau, kad nebegaliu nė galvoti.
MORKUS. Jums nėra čia ko bijoti, drauge Ramune. Socialistinis teismas, priešingai buršuaziniam, nori nusikaltėlį pataisyti ir grąžinti liaudžiai, kaip produktyvų jos narį.
RAMUNĖ. Aš taip girdėjau per marksismo-leninizmo pamokas. Bet aš vistiek drebu.
MORKUS. Vadinasi, jaučiatės kalta. RAMUNĖ. Ne, ponas tardytojau... atsiprašau, draugas tardytojau. Aš visai nežinau, kokią man kaltę primeta.
MORKUS (išsiimdamas cigaretę). Neapsimeskite tokia naivia, drauge Ramune! Jūs puikiai žinote, kad beveik visi Skaudės gyventojai suimti. Suimti už tai, kad buvo nužudytas sargybos pareigas einąs milicininkas, o banditų kūnai slaptai palaidoti ir gėlėmis apkrauti. Ar tai nėra maištas prieš sovietinę valdžią?
RAMUNĖ. Bet nei aš, nei kiti Skaudės gyventojai dėl to nekalti, draugas tardytojau.
MORKUS (degdamas cigaretę). Jūs sakote — nekalti.. . Tai kas kaltas? Kas atliko uždraustas laidotuves? Kas apkrovė kapą puokštėmis gėlių? RAMUNĖ, žmonės kalba, kad tai atliko lietuviai partizanai.
MORKUS. Drauge Ramune! Ir jūs tuos liaudies priešus vadinate partizanais?
RAMUNĖ, žmonės įvairiai juos vadina.
MORKUS. O kas jums pasakojo, kad milicininką nužudė ir lavonus palaidojo partizanai?
RAMUNĖ. Taip žmonės kalbėjo, bet kas, neatsimenu.
MORKUS. Jūs slepiate juos, drauge Ramune.
RAMUNE (pakildama). Ne, ne. Aš nieko neslepiu. Aš...
MORKUS. Sėskite. (Kai ji atsisėda). Jūs, turbūt, žinot, kad palaikyti vyriausybės priešus ir dengti nusikaltėlius draudžiama. Tai kodėl jūs dabar slepiate tuos, kurie jums pasakojo apie partizanų nusikaltimus?
RAMUNĖ. Draugas tardytojau, aš tikrai nebeatsimenu. Patikėkit. Kai tų lavonų iš ryto žmonės nebematė aikštėj, visi ir ėmė kalbėti, kad savo draugus palaidojo partizanai.
MORKUS. O kunigas Ginkus ar pas jus dažnai užeina?
RAMUNĖ. Kai kada užeina.
MORKUS. Tai gal jis pasakojo jums apie laidotuves?
RAMUNĖ (pakildama). Ne, ne, draugas tardytojau. Aš neatsimenu.
MORKUS. Tai kas gi jums pasakojo? Gal sesuo?
RAMUNĖ. Galbūt ji, galbūt kas kitas, bet kunigas Ginkus tikrai nepasakojo. Dabar atsimenu. Tą rytą, kai pasklido žinia apie slaptąsias laidotuves, mes kunigo Ginkaus nė nematėm. O apie pietus atvažiavo NKVD kareiviai su istrebiteliais ir mus visus suareštavo.
MORKUS. Nusikaltimo naktį ar kunigas Ginkus buvo pas jus?
RAMUNĖ. Ne.
MORKUS. Bet jis pas jus dažnai nakvoja.
RAMUNĖ. Kai kada pernakvoja, bet labai retai. Kai nebeturi kur kitur.
MORKUS. O apie ką jis kalba su jumis ir jūsų seserim? Ką jis pasakoja apie sovietinę valdžią ir banditus?
RAMUNE. Jis pas mus užeina, kai būna labai pavargęs ir nusiminęs. Tada jis beveik nieko nekalba. Tada mes jam ir pasiūlome užkąsti ar pasilsėti.
MORKUS (piktai). Ir jums ne geda?... Dviem jaunom merginom priimti kunigą, liaudies priešą?
RAMUNĖ. Prašyčiau nepykti, draugas tardytojau. Aš seseriai nekartą sakiau, kad mes užsitrauksime valdžios nemalonę. Bet ji sako, kad vargšui kunigui reikia padėti. Todėl mes jį pavalgydiname ir savo palėpėj vasarą pasiūlome jam kartais pernakvoti. Bet dėl to nieko blogo ...
MORKUS (atsistodamas). Kur tas liaudies priešas nakvoja — ar jūsų palėpėj, ar jūsų sesers lovoj — man visai nesvarbu. Bet kur jis buvo tą nusikaltimo naktį?
RAMUNĖ. Aš nežinau.
MORKUS. O kur buvote jūs ir sesuo Joana?
RAMUNĖ. Namuose. Vakare drauge atsigulėm ir rytą drauge atsikėlėm. Ir tuojau sesuo išėjo į darbą kooperatyvan.
MORKUS. O kas tą naktį išskynė lelijas jūsų daržely?
RAMUNĖ. Aš net nepastebėjau, kad jos išskintos.
MORKUS. Jūs vis nieko nepastebit ir nieko nežinot. Ar tai nėra slėpimas?
RAMUNĖ. Bet aš nesuprantu, ką bendro su nusikaltimu gali turėti lelijos?
MORKUS. Labai daug. (Paėmęs iš spintos juodą medinį kryželį su aliumininiu Nukryžiuotojo atvaizdu). O šį kryželį ar pažįstate? RAMUNĖ, šį kryželį?
MORKUS. Taip. Jis seniau kabėjo jūsų sesers kambary, o dabar jį mes radome banditų kape.
RAMUNĖ (jaudindamosi). Viešpatie... aš nesuprantu... aš nežinau.
MORKUS. Ko jūs nesuprantat?... Juk šis kryželis yra aiškus įrodymas, kad jūs su seserim dalyvavot banditų laidotuvėse (Padeda kryželį į spintą).
RAMUNĖ. Draugas tardytojau, tokį kryželį juk galėjo turėti patys žalieji, partizanai.
MORKUS (eidamas prie centrinio stalo). Yra dar kitokių įrodymų, drauge Ramune. (Sėda). Kodėl jūs verkėte užmuštų banditų?
RAMUNĖ. Aš neverkiau, draugas tardytojau. Kai istrebiteliai į aikštę atvežė lavonus ir suvarė miestelio gyventojus pažiūrėti, aš tikrai neverkiau. Visi gali paliudyti.
MORKUS. Bet jūs verkėte vėliau. Žmonės matė, kad po nakties jūsų ir jūsų sesers akys buvo paraudusios ir papurusios.
RAMUNĖ (jaudindamosi). Kai aikštėje paliko lavonus, aš tą naktį visai negalėjau užmigti. Ir visos miestelio moterys nemigo ir verkė.
MORKUS. Ar lavonų tarpe savo brolį Vytą atpaži-note?
RAMUNE. Kur yra dingęs mūsų brolis, aš nežinau. O lavonų tarpe jo nebuvo.
MORKUS. Tai kodėl jūs verkėte, drauge Ramune?
RAMUNĖ. Taip, aš verkiau. Prisipažįstu. Taip pat ir sesuo. Mes abi verkėme iš baimės ir iš gailesčio. Kaip visos moterys.
MORKUS. Argi jūs nežinote, drauge Ramune, kad bolševikas ir liaudies draugas turi džiaugtis, kai žūsta mūsų santvarkos priešai?
RAMUNĖ (prie ašarų). Aš žinau. Ir aš verkiau jų ne kaip priešų, o kaip jaunų bedalių.
MORKUS. Drauge Ramune! Jūs bedaliais vadinate niekšus, kurie, ginkluoti iki dantų, užpuldinėja ir žudo iš pasalų sovietinius pareigūnus?
RAMUNĖ. Neseniai jie dar buvo tokie sveiki ir jauni! O dabar... nukauti ir sužaloti, jie buvo pamesti aikštėje. Kraujuoti ir pusnuogiai — viešajai pajuokai. Už tai visos moterys naktį ir verkė. Ir aš taip pat jų verkiau. (Ji braukia ašaras ranka).
MORKUS. Bet jūs ir dabar verkiate, nors gerai žinote, kad tai — prieštaravimas vyriausybei;
RAMUNĖ. Ir mano dalia tokia pat... Ir mane sušaudys, ir nebus kas palaidoja.
MORKUS (atidarydamas stalčių). Niekas jūsų nešaudys ... žinoma, jei atvirai prisipažinsi te ir išduosi te priešus. (Išėmęs iš stalčiaus nosinėlę ir jį uždaręs). Na, gal jus išsiųs į broliškas respublikas pasitaisyti. Bet jei pasižadėsite ištikimai tarnauti vyriausybei, gal nė to nebus.
RAMUNĖ. O istrebiteliai kalbėjo, kad visi miestelio gyventojai bus ištremti į Sibirą.
MORKUS. Dabar sėskite, paimkite šią nosinę ir nebesi jaudinkit. (Jis pradeda rašyti).
RAMUNĖ (klusniai sėda, paima nosinę, nusišluosto ašaras ir nosinę padeda ant stalo).
MORKUS (rašydamas). Matote. Aš jums sakiau, kad socialistinis teismas nėra žiaurus, kaip mūsų priešai jį šmeižia.
RAMUNĖ. Aš žinau, kad jūs man blogo nelinkite. Man sesuo sakė.
MORKUS (pakėlęs galvą). Joana? Ir būtent, ką ji sakė?
RAMUNĖ. Kad jūs jai daug padėjote, kai ji ruošėsi abitūros egzaminams... kad jūs trokštate geresnio gyvenimo žmonėms. O kai jūs buvote patekęs į kalėjimą, Joana labai apgailestavo. Ji gailėjosi jūsų.
MORKUS. Ir už tai, kai raudonoji armija mane iš kalėjimo išvadavo, iš to gailestingumo ji paskelbė kovą jai ir man. Susidėjo su socializmo priešais. (Jis vėl rašo).
RAMUNĖ. Joana — tiesi ir atvira taip pat, kaip jūs. Dėl to ir susidaro toks įspūdis, lyg ji prieštarautų. Bet iš tikrųjų mano sesuo — labai gera. Ji visiems nori padėti. Rodos, ir jums kalėjime ji taip pat kai kuo pagelbėjo.
MORKUS. Deja, Ramune. Ta jos draugyste aš nebetikiu. (Jis dar kurį laiką rašo, paskui paima nosinę ir ją įdeda į stalčių). Dabar jums teks pasirašyti protokolą. (Paduodamas popierio lapą). Pasiskaitykit.
RAMUNĖ (šiek tiek paskaičiusi). Draugas tardytojau, aš netvirtinau, kad Joana būtų pasakojusi apie laidotuves ir milicininko nužudymą. Aš neatsimenu.
MORKUS. Skaityk toliau. (Paspaudžia skambučio mygtuką).
RAMUNĖ (vėl šiek tiek paskaičiusi). Draugas tardytojau, aš nesakiau, kad tas kryželis yra mūsų.
MORKUS (stodamas). Jei abejojate, aš jums galiu jį dar kartą parodyti.
RAMUNĖ (stodama). Bet panašių kryželių Lietuvoj yra daug. Labai daug.
MORKUS. Tai jūs manote, kad sovietinis teismas jus nori apgauti?
RAMUNĖ. Aš taip nesakau.
MORKUS. Nesakai!... Bet geros valios prisipažinti ir nurodyti kaltininkus taip pat neparodai. (Įeina sargybinis).
RAMUNĖ. Kad aš nieko tikro nežinau.
MORKUS. Gerai. Jei tu nežinai, tai aš į protokolą dar įrašysiu, kad tu bažnyčioj už banditus meldeis su ašaromis. Duok!...
RAMUNĖ. Ne, draugas tardytojau. Aš pasirašysiu.

MORKUS. Tai sėsk ir pasirašyk. (Kai Ramunė pasirašo). Draugas Smirnovai, paimk kalinę ir atvesk Joaną švelnytę.
SMIRNOVAS. Klausau, draugas tardytojau.
RAMUNĖ (stačia). Aš jus labai prašyčiau, draugas
tardytojam Leisk man valandėlę pasimatyti su seserim.
MORKUS. Dabar negalima.   (Kai sargybinis išveda Ramunę, jis pasirąžo ir pradeda vaikščioti. Iš dešinės įeina Vara). 4.
VARA. Bravo, Morkau! Tą buržuazinę lėlytę tu gerai suvyniojai. Tik gal reikėjo priversti, kad ji pati būtų daugiau kalbėjusi.
MORKUS. Tu klauseis per mikrofoną?
VARA. Klausiaus. Ir man pasidarė įdomu, kas ta kita... tos drebančios vištelės sesuo?
MORKUS (vėl vaikšto). Buvusi studentė. Dabar Skaudės kooperatyvo tarnautoja.
VARA. O kokie tavo santykiai su ja?
MORKUS. Kadaise buvo draugiški. Tokie pat, kaip su tavim.
VARA. (nueidama). Netikiu.
MORKUS. Kuo netiki?
VARA. Tavo draugystė .. . kuria tu nori mane apgauti.
MORKUS. O ką tu darai, Vara? Ar tu atsimeni, ką tu neseniai pažadėjai Bobrovui?
VARA (aistringai). Tai tu dėl to kaltas!
MORKUS. Aš?!
VARA (eidama į Morkų). Taip. Tu kaltas. Tu ir Bob-rovas! Abudu — tokie kiaulės. (Po tylos, švelniau). Susitarėt tyčiom man neduoti darbo, o paskui dar tyčiojasi.
MORKUS. Man atrodo — geriau be darbo, negu per naktis be miego.
VARA. O man — priešingai. Vakaras be rimto darbo mane užmuša.
MORKUS. Tu studijuok. Skaityk. Vakare vienas malonumas.
VARA. Mėginu, bet nesiseka. Kartais mane apninka tokia kvaila baimė...
MORKUS. Tu tokia stipri ir drąsi, Vara! Net drąsesnė už vyrus.
VARA. Kai veikiu, aš visada stipri ir drąsi. Aš jaučiu atramą partijoj. Tačiau vakare, kai lieku viena, aš imu galvoti. Tada...
MORKUS. Bet kas tada?
VARA. Niekas. Tik tuštuma ir bedugnė. (Ji atsisėda ir susiima galvą).
MORKUS (patylėjęs, prieina prie Varos ir atkiša pakelį cigarečių). Vara, gal nori cigaretę?
VARA (nepakeldama galvos). Nenoriu.
MORKUS. Kodėl?... Klausyk. Paimk.
VARA (atsistodama). Sakiau, kad nenoriu! (Nueina į priešingą pusę).
MORKUS. Tai ko tu nori? (Įsideda į kišenę cigaretes).
VARA. Tardyti. Dirbti partijos kovoj. (Į Morkaus negalios gestą). Arba... jei tu toks geras ir draugiškas man, kodėl tu neužeini vakarais pas mane? MORKUS. Aš — užimtas. Bet, kai būsiu laisvesnis... gerai — aš tave aplankysiu. (Sargybinis įveda Joaną).
5.
MORKUS. Draugas Smirnovai, palaikyk po ranka Ramunę švelnytę. Ji man gali būti reikalinga.
SARGYBINIS. Klausau, draugas tardytojau. (Išeina).
VARA (peržvelgusi Joaną nuo galvos iki kojų). Sakyk, Morkau, ar su šita merga tu ilgai čiulbėsi?
MORKUS. Nežinau. Pamatysim.
VARA. Aš norėčiau, kad tu šią naktį mane palydėtum namon.
MORKUS. Tu?... (Pagalvojęs). Gerai, Vara. Pasistengsiu.
VARA. Aš kaip tik turiu gero vyno. O šiandien dar nusipirkau seną patefoną ir naujus baltinius.
MORKUS. Vara... Tu savo pirkinius turėsi progos parodyti. O dabar leisk man pradėti.
VARA. Tik ilgai nesiterliok. Jei ji nenorės prisipažinti, pasiųsk į žiurkių kamerą, ir tuojau prakalbės. (Išeina).
MORKUS  (sėsdamas prie centrinio stalo). Drauge Joana, prašyčiau arčiau, prisėsti.
JOANA (gana augšta; jos kasos vainiku sudėtos ant galvos; veidas taisyklingas ir moteriškai švelnus.   Į Morkaus kvietimą ji atsako "dėkui", tvirtu žingsniu priėjusi atsisėda, bet žiūri į šoną).
MORKUS (nežiūrėdamas į Joaną, išsiima portcigarą). Gal galiu jums pasiūlyti cigaretę?
JOANA. Dėkui. Aš nerūkau. (Atsakiusi nuleidžia žvilgsnį).
MORKUS. Dar neišmokote?
JOANA (pakėlusi žvilgsnį). Matot, aš vis tokia atsilikusi. Turbūt, nebeišmoksiu.
MORKUS. Jūs šiek tiek pavargusi, drauge Joana?
JOANA (nuleidusi galvą). Tas jūsų "pansionas", kad ir nemokomoms atostogoms, perdaug prastas.   Mano kambarėly nėra nei kaip atsistoti, nei kaip išsitiesti.
MORKUS. Tai jus laiko vienutėj?
JOANA. Argi jūs nežinot?
MORKUS. Gerai. Aš įsakysiu duoti jums geresnę celę. (Stodamas). O atsigaivinti gal galiu pasiūlyti vyno ar vandens?
JOANA. Dėkui. Vyno nenoriu, o vandens man davė sargas.
MORKUS (sėda ir užsidega cigaretę). Tai matot, kokiose nemaloniose aplinkybėse mums tenka vėl susitikti.
JOANA (nežiūrėdama į jį). Šitos aplinkybės, rodos, nemalonios tik man. O jūs — visagalis.
MORKUS. Jūs klystate, drauge Joana. Pirmiausia, aš nesu visagalis. O antra, man būtų daug maloniau jus sutikti kur nors kitur. Pavyzdžiui, prie ežero, kaip tada — atsimenate — prieš keletą metų.
JOANA (atsidususi). A, draugas Antanai! Kam tuščiai kalbėti apie tai?
MORKUS. Aš kalbu todėl, kad dėl šitų nemalonių aplinkybių jūs daugiausia kalta.
JOANA. Aš?
MORKUS. Taip, jūs. Jūs pirmoji nutraukėte mūsų draugystę ir susidėjote su liaudies priešais.
JOANA. Ne, draugas Antanai. Ne aš tapau žmonių priešu, bet greičiau jūs. šiandien mūsų žmonės tik jūsų bijo ir dreba.
MORKUS. Man rodos, dreba tik saujelė kaltųjų. Reakcionierių.
JOANA (nuleidusi žvilgsnį). Jei kunigo patarta aš nutraukiau mūsų draugystę, tai aš vis dėlto pasilikau su savo tauta ir jai tarnauju, kaip moku. (Pakėlusi žvilgsnį). Ir mano likimas bus, turbūt, toks, kaip visų Skaudės gyventojų. Sibiras, žinoma, jei jūsų draugų įsakymu nebūsiu sušaudyta.
MORKUS. Jei taip atsitiks, dėl to tik jūs būsite kalta. Tik jūs ir jūsų sėbrai, su kuriais palaidojot banditus.
JOANA (stojasi). O kas tuos sužalotus kruvinus partizanų kūnus pametė, kaip gyvulius, miestelio aikštėj saulės kaitroj? Kas išleido tą provokuojantį barbarišką draudimą palaidoti tų nelaimingųjų išniekintus lavonus? Kas sugalvojo ...
MORKUS (nutraukdamas, kietai). Piliete švelnyte!... Jūsų pamokslai čia nereikalingi. (Nervingai užspaudžia cigaretę ir stojasi).
JOANA, žinau, draugas tardytojau... Tik aš norėjau jums parodyti, kad turėjo atsirasti žmogus — motina, draugai, ar sesuo, — kurie šitos provokacijos ir išniekinimo nebeįstengė pakelti.
MORKUS. Ir ta sesuo buvote jūs, piliete švelnyte?
JOANA. Deja, neturėjau tiek drąsos. .. nors jūs ir norite man tą garbę priskirti.
MORKUS. O kodėl jūs verkėte tų nukautųjų banditų? Ar dėl to, kad ten buvo jūsų brolis?
JOANA (lyg sudrebėjusi). Ką jūs sakote?... Aš verkiau?
MORKUS. Taip.
JOANA. Jūs savo agentams turėtumėt nupirkti akinius. Jie, matyt, trumparegiai.
MORKUS. Jūsų nelaimei, ne. (Jis sėda).
JOANA. Tai jie melavo. Kai gyventojai buvo suvaryti į aikštę prie lavonų, niekas neverkė. Neverkė net mažos mergaitės ir palinkusios senelės. Kaipgi tada galėjau verkti aš, kuri buvau ypatingai sekama?
MORKUS. Bet jūs verkėte po to. Naktį.
JOANA   (atsidususi). Taip, draugas Antanai. Naktį verkiau. Verkiau ypač dėl tų motinų ir seserų, kurioms nevalia palaidoti išniekintų brolių. Bet verkdama drauge meldžiausi už tuos brolius, kurie mus išduoda į svetimųjų rankas mirčiai ir išniekinimui.
MORKUS. Tai labai įdomu. Ar po šituo pareiškimu protokole pasirašysite?
JOANA. Pasirašysiu, draugas Antanai, jei dar pridėsite, kad kelios ašaros taip pat nukrito už jus, nes jūs... jūs taip pat mano brolis.
MORKUS (pakėlęs bylą, nubloškia ant stalo). Piliete Švelnyte!... Prašau be graudenimų! (Jis nervingai pakyla ir nueina arčiau kito stalo). Ir pagaliau nevadinkite manęs vardu.
JOANA. Jūs gi klausėte manęs, kodėl aš verkiau.
MORKUS (nieko neatsako, nueina prie dešiniųjų durų, jas pravėręs pažiūri ir vėl uždaro).
JOANA. Jei man leisite, norėčiau paklausti, iš kur jūs žinote apie mano ašaras?
MORKUS. Jūsų sesuo daug protingesnė. Ji viską papasakojo ir prisipažino. Ir jums aš patarčiau tą patį — išduoti nusikaltimo bendrininkus.
JOANA. Gražus pasiūlymas! Tik man atrodo, kad kaip tik būtų jūsų pareiga įrodyti tą nusikaltimą, kurį jūs man primetate.
MORKUS. Galiu. (Jis atidaro spintą, iš ten atneša ant stalo juodą kryželį ir pluoštą sulaužytų suvytusių lelijų). Manau, kad šitie nusikaltimo ženklai, kurie buvo rasti banditų kape, jums bus pažįstami.
JOANA. Tai NKVD išrausė, išniekino net nelaimingųjų kapą? Ir kapo duobėj lietuviui nebėra vietos?!
NORKUS. Pasakyta demagogiškai, piliete švelnyte. Bet verčiau jūs man paaiškinkit, kaip kryželis ir jūsų darželio lelijos atsidūrė banditų kape? (Tyla). Kodėl neatsakot, piliete švelnyte?
JOANA. Kryžių ir lelijų Lietuvoj yra daug.
MORKUS. O kodėl kaip tik jūsų kryželis nuo jūsų kambario sienos pateko ten? (Tyla). Kodėl neatsakote į mano klausimą?
JOANA (įtemptai žiūrėdama į stalą). Nežinau.
MORKUS. Tai gal žinote, kas nusikaltimo naktį išskynė jūsų darželio lelijas (Tyla). Piliete švelnyte. Jei jūs sabotažiniu tylėjimu trukdysit teismui išaiškinti nusikaltimą, aš jus priversiu kalbėti. Aš jus pasiųsiu į tokią kamerą, kad jūs staugsite.
JOANA (žiūrėdama į stalą). Jei mano sesuo jums viską pasakė, tai kokia prasmė dar mane kamantinėti?
MORKUS. Aš jums duodu progą parodyti gerą valią prisipažinimu. O be to, man reikia patikrinti, ar jūsų sesuo teisybę sakė, ir kas yra kiti nusikaltėliai. Jūsų sesuo, kunigas Ginkus. Bet kas daugiau??
JOANA ((vis žiūrėdama į stalą). Aš atsilikusi, draugas tardytojau — vis dar neįprantu įdavinėti nekaltųjų, ypač draugų.
MORKUS (eidamas prie stalo). Piliete švelnyte, ko jūs taip žiūrite į šitą varnos galvą?
JOANA. Man įdomu, kodėl per šį mikrofoną seka ne tik mane, bet ir jus.
MORKUS. Po velnių, kokios kvailystės! (Nueidamas). Aš jums tuojau įrodysiu. (Jis paima nuo kablio uniforminę kepurę ir ja užvožia "varnos galvą"). Na, kaip dabar?
JOANA. Draugas tardytojau, ar galima truputį atsisėsti?
MORKUS. Sėskite ir dabar viską laisvai man išpasakokite. (Jis sėda).
JOANA (atsisėdusi, atsidūsta). A, draugas Antanai. Anksčiau niekaip nebūčiau pamaniusi, kad jūs, idėjinis komunistas, būtumėt sekamas.
MORKUS (nuleidęs galvą). Be reikalo jūs manęs gailitės. Nieko panašaus nėra.
JOANA. Ir kas galėjo tikėti, kad jūsų materialistinė religija jums atneš beveik tokią pat nelaisvę, kaip mums visiems?
MORKUS-(pakildamas). A, ir vėl ta pati dainuška!
OANA. Jei norite, kad aš kalbėčiau netardoma, tai leiskit man laisvai pasisakyti.
MORKUS (stovėdamas šonu, kurį laiką tyli). Na, sakykite.
JOANA. Jūs pats man ką tik priminėt tuos laikus, kai aš ruošiaus abitūros egzaminams. Tuo laiku jūs jau buvote visuomenės mokslų studentas ir man padėjote matematikoj. Jūs tada mane, "taurią žmogystą", kaip sakydavote, mėginote gelbėti iš buržuazinio melo puvėsių ir atversti į socialistinį tikėjimą.
MORKUS. Šitokio termino, rodos, aš niekada nevartojau.
JOANA. Nors jūsų laisvoji etika mane gąsdindavo, bet man tada imponuodavo jūsų maištinga drąsa. Jūs man atrodėt, kaip mįslingas kovotojas dėl laisvės. Ir vėliau, kai mes nebesusitikdavome, aš vistiek apie jus pagalvodavau. Bet kai jūs už komunizmą patekote į kalėjimą, aš išsigandau, ir... vis dėlto jūsų gailėjaus. (Į Morkaus protesto gestą). Nesinervuokite ir leiskite man pasakyti. (Trumpai patylėjusi). Tada dar vis kvaila buvau ir gailėjausi, kad jūs žūstate. Porą kartų net siunčiau jums geresnio maisto ir vieną kitą knygą.
MORKUS. Ir pasityčiojimui parinkote man Evangelijas ir Dostojevskio Raskolnikovą?
JOANA. Ne, draugas Antanai. Tai nebuvo pasityčiojimas, tik naivios mergaitės draugiškos pastangos jus atversti.
MORKUS (ironiškai nusijuokdamas). Išeina, kad mes abudu — iš to paties kelmo, apaštalai vienas kitam.
JOANA. Galbūt, nes aš ir toliau iš tolo jūsų gyvenimą sekiau. Po kiek laiko sovietinės armijos skėriais užplūdo Lietuvą. Jūs išėjote iš kalėjimo, bet raudonuoju ministeriu netapote. Jūs grįžote į universitetą, ir aš ėmiau manyti, kad jūs supratote savo klaidą. Bet kai birželio 15 dieną mano tėvai ir vyresnysis brolis buvo deportuoti į Sibirą, o jūs dalyvavote deportacijų akcijoj...
MORKUS (ją nutraukdamas). Aš tau garbės žodžiu, rodos, esu užtikrinęs, kad prie tavo tėvų deportacijos nesu nė piršto pridėjęs.
JOANA. Bet tu, kovotojas prieš melą ir prievartą, talkininkavai prievartai. Tu padėjai svetimiesiems išsigimėliams deportuoti kitų lietuvių tėvus ir brolius.
MORKUS. Mes perdaug nukrypstame į šalį, drauge Joana.
JOANA. Tiesa. Bet leisk man pabaigti. (Trumpa tyla). Turbūt, atsimeni, kaip pradžioj karo su vokiečiais tu nesuskubai pabėgti su bolševikais. Nacių Gestapo persekiojamas tu atbėgai pas mus pagelbos. Tada tu buvai mano rankose. Pagal komunistinę etiką būčiau galėjusi tau atkeršyti už savo tėvų ir kitų tremtinių kančias. Bet tu tada buvai labai nelaimingas, išsigandęs, kaip kiškelis, pabėgęs nuo piktų skaliko dantų.
MORKUS. Aš suprantu. Tu nori pasakyti, kad manęs pasigailėjai ir išgelbėjai mano gyvybę, surasdama saugią prieglaudą pas kunigą Ginkų. Taip. Aš šito neužmiršau. Ir jei tu ligšiol buvai laisva, tai kaip tik dėl to. Į šitą tavo nuopelną ir dabar atsižvelgs revoliucinis teismas, jei išduosi kitus.
JOANA (nusijuokdama stoja). Teismas!... Bet koks teismas?.. . Teismas už akių? kurį sudarys du trys akli fanatikai, piktesni už tave? MORKUS. Joana!...
JOANA. Atleisk už tuos kietus žodžius. Bet man, vienutėj išvargusiai, sunku rimtai kalbėti. Ir man be galo sopa širdį dėl išniekintos teisybės, kad tu, lietuvis, tapai savo tautos naikintoju, kruvinos svetimųjų priespaudos aklu įrankiu ...
MORKUS (nusviesdamas ant stalo medinį peilį, kurį buvo pasiėmęs). Gana!... Drauge Joana! Aš tave prašau. (Nusisuka).
JOANA. Gana... Ar dėl to gana, kad kadaise sakeis neapkenčiąs melo, o dabar pats reikalauji išdavystės net iš savo draugų? Taip, tu reikalauji, Antanai. Tu prievartauji sąžines, išniekini, kas žmogui brangiausia. Bet už ką ir vardan ko?
MORKUS (atlyžęs atsigręžia). Vardan ko? Argi tu nežinai? Dėl tos beklasės, laisvos ir laimingos visuomenės, kuri bus sukurta po pasaulinės revoliucijos. (Sėda prie šoninio stalo).
JOANA. Tai iliuzija, draugas Antanai. Tu ja galėjai save apgaudinėti seniau. Bet dabar jau tau kilpą neria ant kaklo. Tavo bičiuliai su ta ištvirkusia merga tave įtaria ir seka.
MORKUS. Na, sutikime, kad tavo karčiuose žodžiuose yra tiesos. Sutikime, kad mane seka. Bet kas gi man, tokiam niekšui, anot tavęs, reiktų daryti?
JOANA. Labai paprastai. Išsirauti iš tos nelaisvės gėdos. Ir jei nebegalima gyventi, tai bent mirti garbingai.
MORKUS (stoja). Lengva tau pasakyti... Bet jei tu per klaidą būtum patekusi į užburtą ratą? Jeigu sunkus akmuo prie kojos tave trauktų vis gilyn ir gilyn į pelkę, ką tu tada?
JOANA. Aš moteris. Man daug sunkiau. Bet aš vis dėlto mėginčiau nutrenkti tą akmenį ir mirti kovodama. (Rodo). Ten. Laisvose Lietuvos giriose.
MORKUS. Bet ar tu supranti, ką reiškia mirti man? Man, kuris ant senų griuvėsių ketinau naują pasaulį pastatyti? (Numojęs). Ne! Tu tos velniavos negali suprasti.
JOANA. Kodėl? Argi aš — ne žmogus?
MORKUS (sugrįždamas). Tu — visai kas kita. Tu tiki į kažinką ten, po mirties. Kitokį gyvenimą. O man viskas čia, šitoj svaiginančioj kiauliškoj pelkėj su girna prie kojų. Ir jei net šitos pelkės aš netekčiau, man nieko nebelieka, visiškai nieko.
JOANA. O tėvynė? Ir tavo kovojantieji ir kenčiantieji broliai?
MORKUS. A, Joana .. . Tu nesupranti, kad aš nė numirti garbingai negalėčiau. Jei šitos kruvinos bylos neišvesčiau taip, kaip partija nori, — tu sakai teisybę
— man greičiausia būtų galas. Vieną naktį akmeninė girna prie kojų nugramzdintų mane į tą kiaulišką pelkę.
JOANA, štai, dabar jau pats prisipažįsti. Net savo idėjos draugais negali pasitikėti.
MORKUS. Bet aš dar pasitikiu savim. Taip, Joana. Aš dar tikiu, kad socializmas nėra žuvęs. Tą kiaulišką dvokiančią pelkę dar galima paversti žydinčiu sodu. Tik pirma man reikia save ir tave išgelbėti.
JOANA. Tu sakai, mane?
MORKUS. Taip. Tave, Joana.
JOANA (atsidusdama). A! Aš jau numatau savo dalią. (Ji atsisėda nugara į Morkų).
MORKUS (prie jos iš užpakalio). Tu gali apie mane visaip manyti. Tavo akyse aš esu ir išdavikas, ir žmogžudys ir dar kitoks niekšas. Bet aš vis dėlto neužmiršau, kad tu man išgelbėjai gyvybę. Ir tu teisingai sakei, kad tada tu galėjai man atkeršyti, mane išduoti naciams, bet tu to nepadarei. Tu turi taurią širdį, Joana.
JOANA (atsikeldama eina į šalį). Deja... tai dabar neturi jokios reikšmės.
MORKUS. Galbūt daugiau, negu tu manai, arba aš tau galiu šiandien pasakyti.
JOANA (atsigręžusi). Malonu girdėti. Bet... kad tau nereiktų vargti bej ieškant žodžių, aš norėčiau tau duoti vieną patarimą. Ar galima?
MORKUS. Sakyk.
JOANA. Apie dabartinius savo jausmus tu verčiau papasakok šią naktį savo Varai. Šita išpažintis bus tau daug naudingesnė, negu mūsų naivioji draugystė.
MORKUS. Dėkui tau už patarimą, bet juo aš nepasinaudosiu. (Dešinėj pasirodo Kamniovas).
6.
KAMNIOVAS. Atleisk, draugas Morkau. Čia toks reikalas, (žiūri į Joaną).
MORKUS. Kas yra, Kamniovai?
KAMNIOVAS. Tu naują kalinę tardai?
MORKUS. Ar tu šituo reikalu?
KAMNIOVAS. Aš visur j ieškau ir niekaip nerandu savo kepurės. O, pasirodo, kad ji čia (Eina prie jos).
MORKUS. Argi ši kepurė tavo?
KAMNIOVAS (paėmęs nuo mikrofono kepurę, užsideda). Aišku, mano. (Išeidamas). Prašom tęsti. (Dingsta duryse).
JOANA (rodydama į varnos galvą). Na, draugas tardytojau!. ..
MORKUS (atsidūsta ir eina prie stalo). Nutrauktą pokalbį tęsime. (Atsisėdęs). Prašom sėsti. (Tyla). Tai jūs, drauge švelnytė, prisipažįstate, kad nukautų banditų tarpe buvo jūsų brolis?
JOANA. Aš gi jums sakiau, kad jie visi — mano broliai.
MORKUS. Liaukitės su tomis sentimentaliomis komedijomis! Ir pasakykit atvirai, kas jums padėjo tuos banditus palaidoti. Kunigas Ginkus, sesuo Ramunė, ar kas kitas?
JOANA. Laidotuvėse nebuvau ir nežinau.
MORKUS. Bet šitos lelijos ir kryželis aiškiai įrodo,
kad dalyvavot.
JOANA. Jei įrodo, tai prašom jais tikėti.
MORKUS. Piliete švelnyte!... Aš jums patariu negudrauti ir nesunkinti savo padėties. Ir man ir jums, manau, aišku, kad jūs viena trijų lavonų palaidoti negalėjote. (Iš dešinės įeina Vara).
(b. d.)
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai