Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAMŲ BAIMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   

1
Sykį*) prisiartino prie Jėzaus vienas Rašto žinovas ir tarė: "Mokytojau, aš seksiu Tave, kur tik Tu eisi" (Mat 8, 19). Bet kurgi eis Išganytojas, kad jis neturi žemėje buveinės: "Lapės turi urvų, dangaus paukščiai lizdų, o žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti" (8, 20). Visi, artėjant vakarui, grįžta į savo židinį: ir žmonės, ir žvėrys. Visi nutraukia savo buvimą pakeliui, kad rytoj jį pradėtų vėl iš naujo. Vienas tik Kristus jo nenutraukia. Jis yra keleivis dieną ir naktį, todėl negrįžta, nes neturi kur grįžti, dienai baigiantis. Kristus žemėje turėjo užeigą, bet jis neturėjo namų. Jis neturėjo centro, aplinkui kurį teiktųsi žemiškoji Jo būtis. Kristus niekad nebuvo namie, bet visados pakeliui.

Ar kitoks tad galėjo būti ir "antrasis Kristus"? Tiesa, šv. Pranciškus turėjo tėvų namus Asyžiaus mieste. Juose jis užaugo ir subrendo. Tačiau, pasiryžęs sekti didžiuoju Karaliumi, jis savo tėviškę paliko, o antrosios nesusikūrė. Jis norėjo sekti Kristumi, kur tik jis eis. Bet kadangi Išganytojas neturėjo kur eiti, tai tuo pačiu ir šv. Pranciškaus kelias žemėje pasidarė benamio kelias. Šiuo atžvilgiu Asyžiaus šventasis buvo taip pat nuostabiai panašus į Kristų; panašus ne
---------
*) Pastaba, šis straipsnis yra ištrauka iš Ant. Maceinos studijos apie šv. Pranciškų Asyžietį, pavadintos SAULĖS GIESMĖ, kurią Amerikoje leidžia prel. Pranciškus Juras, spausdina Tėvų Pranciškonų spaustuve Brooklyne. Knyga turi keturis skyrius: 1. šv. Pranciškus gamtoje, 2. šv. Pranciškus ir turtas, 3. Šv. Pranciškus tarp žmonių, 4. šv. Pranciškus su Dievu, ir apima per 400 pusi. — Kokio pobūdžio yra ši nauja Maceinos knyga, skaitytojai kaip tik ir patirs iš čia dedamo vieno skyrelio. — Red.

tik tuo, kad neturėjo savo namų, bet visų pirma tuo, kad tiek savo paties, tiek savo brolių gyvenimą pastatė ant keleiviškumo principo. Tai buvo daug daugiau, negu tik pratęsti neturtą į pastatų sritį ir neturėti vad. nekilnojamosios nuosavybės. Visi kiti vienuoliai taip pat neturi namų. Nekilnojamojo turto jie taip lygiai yra išsižadėję, kaip ir kilnojamojo. Tačiau jie gyvena namuose, o kaikurie, sakysime, benediktinai, net visam amžiui yra prie vienos buveinės pririšti, būdami pasižadėję nesikilnoti iš vietos į vietą. Tuo tarpu šv. Pranciškus norėjo, kad broliai iš viso neturėtų jokių namų ir jokios buveinės ne tik nuosavybės, bet ir paties gyvenimo prasme.

Išsinuomojęs 1) iš benediktinų apirusią Por-ciunkulės koplytėlę ir ją susitaisęs, šv. Pranciškus įrengė šalia jos sau pačiam ir savo broliams būstą: nusipynė iš žabų pirkelę, apkrėtė ją moliu ir apdengė šakomis bei lapais; šiaudiniai čiužiniai buvo lovų vietoje; plika žemė buvo sykiu stelas ir kėdės; žalumynai aplinkui sudarė vienuolyno tvorą. Tai buvo pranciškoniškasis luogo, locus, gyvenamoji vieta, turinti pagal aiškią šv. Pranciškaus valią būti pavyzdžiu visiems būsimiesiems brolių "namams" (plg. Spec. perf. 209).

Bendruomenei didėjant, didėjo ir trobelių skaičius. Bet visos jos buvo pastatytos pagal aną pirmykštį "planą". Visos jos buvo iš molio ir žabų: Kitose vietovėse, sakysime, Carceri, Ponte Co-lombo arba Alverno kalne, nė to nebuvo: ten broliai gyveno olose arba po medžiais. Šio savo nusistatymo neturėti namų šv. Pranciškus taip griežtai laikėsi, kad kai sykį Asyžiaus miestas pastatydino broliams mūrinį namą, šventasis pats savo rankomis griebėsi jį griauti ir jau buvo nuardęs dalį stogo, kai įsikišo miesto atstovas, pastebėdamas, kad jis naikinąs miesto nuosavybę. Tada šv. Pranciškus paliko ją ramybėje.
------------
1)  Benediktinai šią koplytėlę iš tikro buvo šv. Pranciškui padovanoję, bet šventasis jos niekad nelaikė sava nuosavybe ir kasmet siųsdino vienuoliams krepšį žuvų kaip nuomą už jos naudojimą. Tuo būdu jis nenorėjo turėti savų net Dievo Namų.

Nenuostabu todėl, kad jo broliai, išauklėti keleivinėje dvasioje, net supratimo neturėjo, kas yra vienuolynas pastatų prasme. Eidami į svetimas šalis skelbti Evangelijos, jie apsistodavo raupsuotųjų prieglaudose, rūsiuose arba apleistose bažnyčiose. Atvykęs į Eufratą, brolis Jordanas buvo gyventojų paklaustas, ar nenorėtų, kad miestas jam pastatytų vienuolyną. Šisai atsakė: "Aš nežinau, kas yra tasai jūsų 'vienuolynas'. Bet jei norite, pastatykite mums namelį arti vandens, kad galėtume nusiplauti kojas" (Joergensenas). Kaip šie naujieji "vienuolynai" turi atrodyti ir kokiomis sąlygomis jie turi būti steigiami, nubrėžė pats šv. Pranciškus, kai jam, dėl akių ligos esant Siennoje, kažkoks ponas Bonaventūra pasiūlė žemės sklypą. Visų pirma, kalbėjo šventasis šiam geradariui, broliai turį imti žemės tik tiek, kad "visados pasiliktų neturtingi ir duotų gerą pavyzdį, kuriam mes esame kiekvienu atveju įpareigoti". Toliau, broliai neturį imti "žemės nuosavybėn, bet gyventi kaip svetimšaliai ir svečiai". Jie turį kreiptis į vietos vyskupą ir prašyti palaiminimo darbui pradėti. Gavę leidimą steigti vienuolyną, jie neturį mūryti aplinkui sklypą augštos sienos, bet tik apsodinti jį žalumynų tvorele. Nameliai turį būti "iš molio ir medžio". Broliai turį "statyti tik mažas bažnytėles, bet ne didžiulius pastatus" ir nesiteisinti reikalu sakyti žmonėms pamokslų, "nes didesnis yra nusižeminimas, jei mes Dievo žodį skelbiame svetimose bažnyčiose" (Spec. perf. 258-59).

Reikalas neturėti savos buveinės šv. Pranciškaus dvasioje buvo toks jautrus, jog kai sykį vienas brolis jam pasakė "aš ateinu iš tavo celės", šventasis nebenorėjo ja daugiau naudotis. Jam buvo tiesiog nepakenčiama turėti žemėje savą pastogę. Štai kodėl jis, piešdamas mažesniojo brolio idealą, šalia kitų brolių, kaip Bernardo de Quintavalle, ištikimo neturtui; Leono, tiesaus ir skaistaus; Masseo, protingo ir iškalbaus; Rufino, pamaldaus ir dievobaimingo, — įtraukė ir brolį Liucidą, kadangi šisai niekur negalėjo ilgiau pabūti, kaip vieną mėnesį. Pabuvęs ilgiau ir pajutęs, kad prisiriša prie gyvenamosios vietos, jis tuojau ją palikdavo ir keldavosi kitur, sakydamas: "Mūsų buveinė yra danguje" (Joergense-nas). Šis brolio Liucido polinkis kilnotis kaip tik ir išreiškė vieną iš šv. Pranciškaus kuriamos bendruomenės idealinių bruožų. Idealus mažesnysis brolis "turėjo nenustigti vietoje", kaip ir brolis Liucidas.

Šie pavyzdžiai rodo, kad šv. Pranciškus ne tik vengė didelių pastatų, prabangiai įrengtų butų ar apstatytų kambarių, bet kad jis iš viso nenorėjo žemėje turėti pastovios buveinės. Mieliausia jam būstinė buvo kalnų ola, pagaminta ne žmogaus rankomis, bet dovanota Viešpaties Apvaizdos apsiginti nuo oro negandų. Todėl savo testamente jis ir rašė: "Tegul saugojasi broliai priimti bažnyčias, gyvenamus namus ir visa kita, kas tik bus jiems statoma, jei tai neatitiktų šventojo neturto, kurį esame reguloje pasižadėję; jie tegali tenai sustoti, kaip ateiviai ir keleiviai". Šiuo nuostatu šventasis nurodė savotišką namų reikšmę žmogaus egzistencijoje. Namai yra kažkas daugiau, negu tik turtas, sakysime, maistas, drabužiai, įrankiai. Namai yra aprėžta žemės erdvė, kurioje žmogus įsitaiso gyventi. Šiuo atžvilgiu jie daro krikščioniui ypatingos įtakos, kurią šv. Pranciškus laikė nesuderinama su tobulu Evangelijos vykdymu. Todėl jis namų vengė, tiesiog jų bijojo, nes juose jautė įsikūnijusį savotišką krikščioniškosios egzistencijos gundymą. Nauja pranciškonų bendruomenė turėjo namų išsižadėti ir tuo būdu šį gundymą pergalėti, vesdama savo buvimą žemėje ne namie, bet užeigoje. Eiti iš užeigos į užeigą, būti svetimšaliu ir keleiviu turėjo būti pranciškoniškas gyvenimo būdas būstinės atžvilgiu. — Koks tad yra šitasai namų gundymas? Ką reiškia namai krikščioniškojoje būtyje? Kokia prasmė glūdi šv. Pranciškaus apsisprendime už nuolatinį buvojimą užeigoje? Trijų Šventraščio pavyzdžių sklaida padės mums Į šiuos klausimus atsakyti.

2
Užmušęs savo brolį Abelį ir Dievo pažymėtas prakeiksmo ženklu, Kainas išėjo į platų pasaulį ir "pasistatė miestą, praminęs jį savo sūnaus Henocho vardu" (Gen 4, 17). Šis miestas kaip tik ir buvo pati pirmoji žmonijos sodyba. Užmuštasis Abelis buvo, pasak Apreiškimo, "avių ga-novas" (Gen 4, 2) arba, etnologiškai kalbant, klajoklinės - nomadinės kultūros pirmatakas. O šios kultūros atstovai pastovių namų neturi. Jie gyvena palapinėse, nes reikalas nuolatos kilnotis su bandomis, jieškant vis naujų ganyklų, neleidžia jiems prisirišti prie vienos vietos ir pastoviai įsikurti. Todėl ne Abeliui, bet Kainui teko pirmajam pasistatyti namus ir žmogų apgyvendinti aprėžtoje erdvėje. Be abejo, šis jo žygis gal būtų buvęs didelis laimėjimas žmonijos išsivystymui, jeigu jo pagrinduose nebūtų slypėjęs nuodėmingas pasipriešinimas Dievui. Kodėl Kainas pasistatė miestą, vadinasi, pastovių namų sodybą? Ne todėl, kad apsigintų nuo darganos ar šalčio: šis namų vaidmuo buvo reikalingas ir tolimam Kaino palikuoniui Jabeliui, kuris tačiau nutraukė savo prosenio tradicijas ir virto "palapinėse gyvenančiųjų ir ganovų tėvu" (Gen 4, 20), vadinasi, nuėjo Abelio pėdomis. Taip pat ne dėl to, kad pastovūs namai padarytų žmogų ūkiškai stipresnį: nomadinės kultūros atstovai arba gyvulių augintojai, neturį pastovių namų, yra apskritai turtingesni, negu žemės dirbėjai arba matriarchatinės kultūros atstovai (plg. Gen 13, 6-7). Taigi ne klimatinės ar ekonominės sąlygos paragino Kainą pasistatyti pastovią buveinę. Kaino žygio pagrindas buvo religinis: tai buvo atsakymas į jam mestą Viešpaties prakeikimą.

Šventraštis pastebi, kad Kainas buvo žemdirbys (Gen 4, 2). Jis pirmasis buvo pradėjęs vykdyti dar rojuje Viešpaties paskelbtą žmogaus paskyrimą palenkti žemę ir ją apvaldyti. Jeigu Abelis kaip avių ganovas dar naudojosi daugiau tuo, ką jam teikė gamta, tai Kainas jau keitė laukinę žemę pagal savo norus. Jis didino jos našumą, sėjo jon grūdus, ją tvarkė ir valdė. Kaino rankose žemė, pagadinta jo tėvo nuodėmės ir todėl želdanti tik usnis ir erškėčius, virto žmogaus išsilaikymo pagrindu. Kaip žemdirbys Kainas buvo pirmasis pasaulio kultūrintojas. Bet štai įvyko nuodėmė. Kainas užmušė Abelį, ir jo dirbama žemė sugėrė nekaltai pralietą kraują. Kainas sutepė dirvą, įspaudė jai savo kaltės ženklą ir todėl nustojo teisės ja naudotis. Brolžudystė ištrėmė Kainą iš ankstesnio jo santykio su žeme. Suteršta žemė negalėjo toliau žmogžudžio išlaikyti. Todėl Dievas jam ir tarė: "Jei tu ją dirbsi, ji neneš tau vaisių" (Gen 4, 12). Kainas turėjo palikti pirmykštį savo užsiėmimą. Jis turėjo liautis buvęs žemdirbys ir turėjo imtis kažko kito. Pats Viešpats jam nurodė naująjį kelią: "Tu būsi tremtinys ir klajoklis žemėje" (Gen 4, 12). Jokios pastovios buveinės, jokio artimesnio sąlyčio su žeme jis ateityje nebegalėjo turėti. Jis buvo pasmerktas keltis iš vietos į vietą, o kad galėtų išmisti, turėjo griebtis gyvulių auginimo ir virsti avių ganovu, kaip anksčiau Abelis. Gal šituo pasmerkimu Dievas kaip tik ir norėjo, kad Kainas toliau tęstų užmuštojo brolio pradėtą kla-joklinės kultūros gyvenimą, kad jis perimtų Abelio pareigas, jo darbą ir jo uždavinius. Prasidėjęs žmonijos skyrimasis į dvi pagrindines kultūras — į gyvulių augintojus ir žemdirbius — Kaino brolžudyste buvo sustabdytas. Kiek iš Šventojo Rašto matyti, tik šeštojoje kartoje po Kaino Jabelis vėl pradeda nomadinę kultūrą, virsdamas, kaip sakyta, palapinėse gyvenančiųjų ir ganovų tėvu. Gal todėl Dievas ir liepė Kainui būti klajokliu, kad Abelio palikimas būtų pratęstas ir kultūrinis žmonijos pasiskirstymas nebūtų nutrauktas. Kiekvienu tačiau atveju, jeigu Dievas turėjo ir kitokį tikslą, Kainas buvo įsakytas keisti ligšiolinę savo gyvenimo linkmę. Tai buvo jam bausmė už jo įvykdytą brolžudystę.

Tačiau šią bausmę Kainas prisiėmė be gailesčio. Savo gyvenimo pakaitą jis pergyveno ne kaip logišką išvadą iš savo kaltės, bet kaip vir-šinę naštą; ne kaip atgailą, bet kaip prievartą, kuria reikia kuo greičiausiai nusikratyti. Tiesa, Dievo liepiamas, jis iškeliavo "į rytus nuo rojaus" (Gen 4, 16). Bet čia pat Apreiškimas pastebi, kad kai tik gimė jo sūnus Henochas, Kainas "pasistatė miestą" ((4, 17). Kitaip sakant, jis nutraukė savo klajones ir virto sėsliu gyventoju. Žemdirbiu jis, be abejo, nepasidarė. Šiuo atžvilgiu Dievo prakeikimas pasiliko galiojąs. Bet Kainas pagrindo naują kultūros tipą, kuri etnologijoje yra žinoma kaip amatų ir menų pradininkė. Tai liudija ir Šventasis Raštas sakydamas, kad Kaino palikuonis Jubalis "buvo tėvas tų, kurie groja stygomis ir vamzdeliais" (4, 21), o kitas palikuonis Tubalkainas "buvo geležies kalėjas" (4, 22). Prie žemės Kainas nebegrįžo. Naujasis išsilaikymo šaltinis jam buvo žmogaus rankų dirbiniai ir dvasios gabumų objektyvavi-mas menų pavidalu. Tai buvo naujas dalykas, ligi tol negirdėtas žmonijos istorijoje. Tačiau šis naujas pragyvenimo šaltinis, šis naujas gyvenimo būdas kilo ne iš Dievo valios, bet kaip tik iš Jo paskirties paneigimo. Pasistatydamas miestą ir sustabdydamas savo keliones, Kainas vietoje dieviškosios valios pabrėžė bei įvykdė savąją, kaip ir anas legendinis Prometėjus. Pirmoji Kaino sodyba buvo Dievo paskirtos bausmės atmetimas. Viešpats jį skyrė būti tremtiniu bei pabėgėliu žemėje. Tuo tarpu jis apsistojo vienoje vietoje ir įsitvirtino savo paties pasistatytuose namuose. Namai Kainui buvo savęs atpirkimo priemonė. Jie turėjo atsistoti atgailos vietoje ir išvaduoti jį iš kaltės. Tai buvo žmogaus atsakymas į Dievo nurodytą kelią; nuodėmingo žmogaus, kuris tačiau neprašo pasigailėti, bet griebiasi savo paties rankų padaro, kad atsipirktų nuo įvykdytos kaltės. Pirmasis žmonijos miestas arba pirmoji pastovi žmonių sodyba buvo sykiu ir pirmoji regima išraiška to nuostabaus įvykio, kada žmogus atsitraukia nuo Dievo ir pradeda eiti savu keliu. Gal todėl šis trečiasis kultūrinio žmonijos pasiskirstymo tipas ir yra etnologijoje laikomas bedievišku: jame esama gausiai magijos ir burtų, bet jame nėra Dievo. Pats augščiausias sprendėjas čia yra žmogus, pasivergęs gamtos galias ir jomis naudojąsis saviems reikalams. Nereikia beveik nė priminti, kad šis pirmykštis kai-niškasis kultūros tipas kaip tik ir yra gyvas moderniojoje mūsų civilizacijoje.

Antrasis pavyzdys yra Babelio bokštas. Jis buvo taip pat klajoklinės kultūros žmogaus šunkelis. Atkeliavę iš Rytų, šios kultūros atstovai "rado Sennaaro šalyje lygumą ir joje apsistojo" (Gen 11, 2). Be abejo, jiems buvo aišku, kad čia jų klajonės nesibaigs, kad netrukus vėl reikės kilti ir žygiuoti toliau, nes, bandoms gausėjant, ganyklų greitai pritruks. Vis dėlto prieš išsiskirstydami, šie žmonės ryžosi nuostabiam darbui: "Pastatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų ir skelbtų mūsų vardą, kai iš-sisklaidysime žemėje" (11, 4). Koks tad turėjo būti šio miesto ir bokšto skelbimas? Ką jis turėjo pasakoti apie jį stačiusius žmones? Ne ką kita, kaip tai, kad jis yra Sennaaro gyventojų valios išraiška paneigti klajoklinį savo buvimą. Šį miestą ir bokštą Sennaaro nomadai statė, kaip ir Kainas, ne kūniniam ar ūkiniam reikalui, nes patys jame gyventi nesirengė. Jie norėjo jį tik išmūrinti ir paskui išsiskirstyti. Tačiau bokštas turėjo pasilikti ir liudyti jų pastangas pastoviai žemėje įsitaisyti. Pasilikęs bokštas turėjo būti centras, į kurį kryps jų dvasia, apie kurį patirs būsimosios kartos, kuris amžinai bylos pasakose ir padavimuose. Ir šis centras bus čia, žemėje: tolimoje Sennaaro šalyje; jis bus šiapus, bus pasiekiamas, apčiuopiamas, regimas. Tiesa, jo viršūne sieks dangų, bet ne tam, kad jo laiptais būtų galima patekti į anapus, o tiktai tam, kad žmogus parodytų Dievui, galįs dangų pasiekti ne tik Jo malone, bet ir savo paties galia. Vis dėlto šio bokšto papėdė bus stipriai atsirėmusi į žemę. Jis tvirtai stovės, nes bus skirtas liudyti šiapusi-nę žmogaus būtį. Babelio bokštas, kaip ir Kaino sodyba, buvo žmogaus atsakymas Dievui į Jo kvietimą klajokliniu gyvenimu reikšti tremtiniš-kąją žmogaus būseną žemėje; atsakymas neigiamas, nes Sennaaro nomadai nenorėjo būti tremtiniai šioje tikrovėje. Jie norėjo būti pastovūs šio pasaulio gyventojai. O negalėdami to įvykdyti praktiškai, jie mėgino išreikšti savo valią bent simboliškai dangų remiančio bokšto pavidalu. Tačiau Viešpačiui nepatiko toksai sumanymas, todėl jis sumaišė Sennaaro gyventojų kalbą, ir šie išsiskirstė po žemę, "liovęsi miestą statę"  (11, 8).

Šie du pavyzdžiai rodo, kad pastovi buveinė žemėje yra atsiradusi kaip išraiška žmogaus pasipriešinimo Dievui. Namų pamatuose yra įmūryta prometėjiška idėja. Todėl ir Aischilo Prometėjus, Hefaisto prikaltas prie uolos dėl neklusnumo Dzeusui, giriasi, esą, prieš jį žmonės "nemokėję pasinaudoti nei plytomis, nei rentiniais šviesiems namams statyti".2) Namai esą jo išradimas: jis išmokęs žmonių giminę gyventi ne urvuose, "kaip knibždančios skruzdėlės", bet pastoviose sodybose su visu kultūriniu jų turtu. Prometėjaus pagyros prasmingai prisijungia prie Kaino ir Sennaaro klajoklių žygių ir tik dar labiau paryškina mintį, kad žmogus apsigyveno pastoviuose namuose tada, kai pasijuto esąs žemėje nebe pabėgėlis ar svetimšalis, bet čiabuvis. Tai yra išvada, aiškiai plaukianti iš minėtų abiejų pavyzdžių. Pats Apreiškimas namus — Kaino sodybą ir Babelio bokštą — laiko priešginy-be klajokliniam žmogaus buvimui.

Pažiūrėkime tačiau, ką mums sako trečiasis pavyzdys. Jau minėjome Kristaus atsakymą į Rašto žinovo pasisiūlymą sekti Juo, kur tik Jis eis: "Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti" (Mat 8, 20). Tai yra nepaprasti žodžiai. Jais Išganytojas nori nurodyti, kad Jis neturi namų, vadinasi, neturi pastovios buveinės ir kad todėl Juo sekti reiškia taip pat jos neturėti arba jos išsižadėti, jeigu ji buvo anksčiau įsisteigta. Kitaip sakant, sekti Kristumi reiškia nuolatos būti pakeliui. Sekimas Kristumi yra iš esmes keleivinis žmogaus buvimas žemėje.

Bet šitoje vietoje mums kaip tik ir kyla klausimas: kodėl Kristus neturėjo namų? Juk argi jis nebuvo žmogus pačia tikriausia ir giliausia šio žodžio prasme? Argi jis neprisiėmė mūsų prigimties ir mūsų likimo? O kas gi yra žmoniškesnio, kaip namai? Kas yra žmoniškesnio, kaip turėti savą židinį, į kurį grįžtama pasilsėti, susitelkti, pamąstyti ir pasimelsti? Gyvenimas šalia
---------
2) Prikaltasis Prometėjus, 48 p. Kaunas 1937.

namų žmogų iš tikro perkelia, augustiniškai kalbant, į buvimą lauke: išblaško jį, atitraukia nuo jo paties, panardina į masę ir tuo būdu daugiau ar mažiau nuasmenina. Buvodamas šalia namų, žmogus niekad neišauga į didelę asmenybę. Asmeniniam subrendimui reikia vienatvės ir tylos, ramybės ir susikaupimo. Namai visa tai kaip tik ir teikia. Jie yra erdvė, kur žmogus suranda pats save, kur jis susivokia savo paskirtyje ir savo uždaviniuose. Kiek pasaulis užgožia žmogų kolektyvine savo sąmone, tiek namai aštrina asmeninę jo sąmonę. Štai kodėl tiek pedagogikos, tiek asketikos pastangos eina ne pasaulio, bet namų linkme. Žmogui reikia buveinės, nes jam reikia gyventi pačiame savyje. Mūsų dienų šūkis "kiekvienam asmeniui atskiras butas, kiekvienai šeimai atskiras namas" yra pagrįstas ne ūkiniais, bet psichologiniais ir moraliniais motyvais.

Ir vis dėlto Kristus neturėjo namų. Vis dėlto Jis buvo nuolatinis keleivis. Norėdamas susitelkti ir pasimelsti, jis grįždavo ne į namus ir net ne į savo celę, bet eidavo į kalnus arba į tyrus, vadinasi, Į gamtą. Prieš pradėdamas išganomąjį savo veikimą Palestinoje, jis išbuvo dykumoje net keturiasdešimtis dienų bei naktų, pasninkaudamas ir melsdamasis (plg. Mat 4, 2). Kodėl? — Į ši klausimą atsakykime kitu: ar galime įsivaizduoti Kristų, turinti namus? — Ne! Kristus — namų savininkas yra kažkokia keista, beveik piktžodžiaujanti sąvoka, tokia pat, kaip ir Kristus, turįs žmoną ir apsuptas vaikų būrio. Visi šie dalykai yra savyje geri. Visi jie yra nenuodėmingi, o, priešingai, paties Dievo pašvęst1. Vis dėlto taikomi Kristui, jie apreiškia kažką, kas mus supurto ligi gelmių. O jeigu taip, tai namai nėra jau toks žmogiškas dalykas, kaip mums iš sykio atrodo. Kristus juk yra žmogaus pirmavaizdis. Žmogiškumas Jame yra pasiekęs pačią mūsosios būties pilnatvę ir virtęs kiekvienam iš mūsų idealu. Bet štai, namai kaip tik nesiderina su šiuo idealu. Mes negalime jų įjungti į žmogiškąją pilnatvę, kuria yra Kristus. Mums yra vis'škai suprantama, kad Kristus valgė ir gėrė, dirbo ir ilsėjosi, mokėsi ir mokė, pasninkavo ir meldėsi, dalyvavo vestuvėse, draugavo su nusidėjėliais, kentėjo ir mirė. Tačiau mes tučtuojau vejame nuo savęs mintį, kad Kristus būtų galėjęs turėti namus. Ne, Kristus negalėjo turėti namų! Ir ši negalimybė yra tokia stipri, jog jos sušvelninti nepajėgia jokia namų teikiama žmogui palaima: nei jų galia sutelkti žmogų savyje, nei jų pagalba asmenybei bręst', nei apsauga nuo pasinėrimo minioje. Visos šios turimos namų vertybės nepriartina jų prie idealinio žmogiškojo buvimo, kaip jis yra mums apreikštas Kristuje. Kitaip sakant, namuose šalia jų gerųjų savybių glūdi kažkas, kas juos padaro svetimus tobulam žmogaus buvimui žemėje. Dar daugiau, naimio-e glūdi kažkas, kas šį tobulą buvimą kaip tik iškreipia, pasuka jį netikra linkme ir teikia jam klaidingų bruožų. Namai yra kažkokio gundymo regima apraiška. Jie yra dviprasmiai, kaip

 
GIOTTO   (1267-1337)        ŠV.  PRANCIŠKUS
 
ir turtas. Todėl Kristus buvo ne tik elgeta išsilaikymo prasme, bet ir keleivis buvojimo prasme. Jis tvartelyje gimė ir užeigoje gyveno. O atsiminę, kad pirmoji pastovi žmonijos buveinė buvo Kaino pastatyta, suprasime, kodėl Kristus negalėjo tokios buveinės turėti. Kristus atėjo ne tam, kad Kaino žygį pateisintų ir įtvirtintų, bet kad žmoniją nuo jo išvaduotų; ne kad Babelio bokštą užbaigtų, bet kad jo ir pėdsakus žemėje užtrintų.

3
Krikščionybė vadina žmogų keleiviu: homo viator. Be abejo, tai yra simbolinis posakis. Tačiau jis gerai išreiškia žmogiškąją būseną žemėje. Sukurtas pagal Dievo paveikslą bei panašumą, žmogus slepia savyje nuostabią dialektiką: kaip kūrinys jis yra aprėžtas ir reliatyvus; kaip Dievo paveikslas jis yra begalinis ir nieku nepri-pildomas, kadangi savimi reiškia begalinį Dievą. Savo tikrovėje žmogus yra toks menkas, jog pats Viešpats jį yra pavadinęs dulke, lemdamas jam dulke ir virsti (plg. Gen 3, 19); lėmimas, kurį mums Bažnyčia primena kiekvieną Pelenų trečiadienį. Savo galimybėse žmogus tačiau yra toks didis, jog turi galios į Dievo padarus (plg. Ps 8, 7), yra Jo giminės (plg. ApD 17, 29), pasidarys panašus į Jį, nes regės Jį taip, "kaip Jis yra" (1 Jon 3, 2) ir todėl atrodys esąs labiau dievas, negu žmogus, kaip šią galimybę apibūdina Romos katekizmas: "Potius dii quam homines videan-tur" ir kaip ją prasmingai pakartoja Goethes Mefistofelis, vadindamas žmogų "mažuoju pasaulio dievu". Šitoji tad tikrovės ir galimybės prieš-ginybė įspaudžia savotiškų bruožu ir visai žmogaus egzistencijai žemėje. Iš vienos pusės žmogus kaip kūrinys yra priverstas paisyti šio pasaulio sąlygų, prie jų derintis, jausti jo veiklai nurodomas ribas ir šiose ribose pasilikti. Iš kitos pusės kaip Absoliuto paveikslas jis niekad nesusitaiko su tuo, kas yra jam duota arba kas yra jo paties laimėta. Jis visados eina vis toliau ir siekia vis daugiau. Kiekvieną valandą jis stengiasi peržengti savo tikrovę. Žmogaus egzistencija žemėje yra nuolatinis peržengimas ir to, kas yra šalia jo, ir to, kas yra jame pačiame. Žmogus yra iš esmės save ir pasaulį peržengianti būtybė. Gabriel Marcei teisingai atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad šis linkimas visa peržengti neturi nieko bendro su prigimtuoju išsivystymu arba evoliucija, kuri valdo kitas būtybes ir kuriai žmogus, kiek jis yra gamtos padaras, taip pat yra palenktas/') Evoliucija visados eina aprėžto ir pasiekiamo tikslo linkui. Dar daugiau, šis tikslas jau glūdi išsivystančioje būtybėje: evoliucija jį tik išplėtoja ir apreiškia. Todėl išsivystanti būtybė greitai pasiekia savo kelio galą ir sustoja.

Tuo tarpu žmogaus pastanga peržengti savo tikrovę niekados nesibaigia, nes ji kyla ne iš jo prigimtyje esančių gamtinių užuomazgų, bet iš pačios metafizinės jo sąrangos būti Absoliuto paveikslu, vadinasi, Dievą savyje nešti ir Jį reikšti. Šv. Povilo posakis, kad Dievas yra taip "netoli nuo kiekvieno mūsų", jog "Jame mes gyvename, judame ir esame" (ApD 17, 28), kaip tik ir išreiškia ypatingą žmogaus santykį su savo Kūrėju. Žmoguje glūdi ne tik polinkis išvystyti prigimtąsias savo galias, gautas gimimo keliu, bet sykiu ir kitas žymiai gilesnis polinkis — susijungti su savo Pirmavaizdžiu, su savo Originalu, kurio paveikslas jis yra. Gamtinių galių evoliucija padaro žmogų išsivystančia būtybe ir sukuria jam žemiškąją tikrovę — fizinę ir psichinę. Metafizinių galimybių vykdymas padaro žmogų peržengiančia būtybe, nes šias galimybes žmogus gali žemėje vykdyti, bet jis negali jų įvykdyti, vadinasi, negali virsti tokiu, kad visiškai sutaptų su savo Pirmavaidžiu ir Jį tobulai išreikštų. Šis galutinis ir tobulas įvykdymas yra Viešpaties malonė, ne žmogaus pastangų vaisius, todėl pažadėtas tik anoje tikrovėje. Tik baigties būsenoje — in statu termini — metafizinės galimybės virs mūsąja tikrove ir sukurs mums tikrąją mūsų būtį. O kol esame šiapus, tol tik einame šių galimybių įvykimo linkui, tol jas vykdome tik iš dalies, tik netobulai, nes čia niekad visiškai neapsireiškia tai, "kas būsime" (1 Jon 3, 2). Šioje žemėje mes esame visados tik pakeliui —in via.

Tai ir yra anoji keleivinė žmogaus būsena, apie kurią kalba krikščionybė. Mes būname pakeliui ne tik laiko prasme, kad kinta mūsų kūnas, mūsų sielos gyvenimas, mūsų pažiūros ir nusistatymai; ne tik erdvės prasme, kad mes pačiu savo organizmu nesame, kaip gyvuliai, pririšti prie vienos erdvės, bet turime prieš akis vi-
--------------
3) Plg. Homo viator, 6 p. Paris 1944.

są pasaulį ir todėl nuolatos keičiame savo gyvenamąją vietą; bet, svarbiausia, metafizinės mūsų sąrangos prasme, kad nešame savyje Absoliutą ir todėl negalime nurimti tol, kol Jis mumyse visiškai tobulai apsireikš ir kol mes patys virsime Jo transparentu. Kol mes kaip Viešpaties paveikslas nesame sutapę su savo Originalu, tol mūsų egzistencija yra nerami pačia savo esme: mes virpame lyg kompaso adatėlė, nerandanti šiaurės poliaus. Šv. Augustinas šį žmogaus nerimą išreiškė žinomu posakiu: "Tu mus sukūrei sau, ir mūsų širdis bus tol nerami, kol ras poilsio Tavyje". 4) Tai nėra tik viršinių gyvenimo sąlygų sukeltas nepasitenkinimas. Žmogus yra neramus ne todėl, kad jam negera žemėje, bet todėl, kad žemė nėra jo būties pirmavaizdis. Jam todėl ir negera, kad čia jis yra svetimas pačia metafizine savo sąranga ir paskirtimi. Žemė yra tik žmogaus praėjimas. Čia jis niekur nesustoja ir prie nieko neprisiriša. Nerimas stumia jį vis toliau ir toliau. Ne žemiškosios negerovės gimdo šį nerimą, bet, priešingai, šis esminis nerimas padaro žemę negerą, svetimą, žmogaus nepatenkinančią, todėl reikalingą nuolatinio keitimo, pertvarkymo, peržengimo. Nerimas yra egzistencinė žmogaus keleiviškumo apraiška. Jis yra ženklas, kad žmogus būna pakeliui. Ir juo labiau ši keleivinė žymė prasiskverbia į jo sąmonę, juo jis darosi savyje neramesnis, o iš viršaus maištingesnis. Juo labiau tada auga jame nepasitenkinimas visu tuo, kas šioje tikrovėje esti sukuriama ar laimima. Keleivinis žmogaus pobūdis neleidžia jam jokių šios žemės pavidalų laikyti tikrais, pastoviais ir galutinais. Štai kodėl G. Marcei ir teigia, kad "galimas daiktas, jog pastovi žemiškoji tvarka negali būti įsteigta, jei žmogus turi aštrią keleivinės savo būsenos sąmonę" 5) O kadangi jis šią sąmonę visados turi — pastangos nužudyti ją dirbtinėmis priemonėmis yra nesėkmingos, — tuo pačiu žemiškasis gyvenimas ir yra visados pusiau chaotiškas, nes ardyti sena ir siekti kas kartą naujo yra amžinas žmogaus "užsiėmimas" 6).
--------------
4) Confessiones 1, 1.
5) Pig. Homo viator, 213 p.
6) Keleivinis žmogaus pobūdis neišnyksta nė netikėjimo atveju. Priešingai, jis tik dar labiau paaštrėja, nors ir  chaotiška forma. Atmesti anapus reiškia pasimesti šiapus. Dievo kaip savo kelionės tikslo paneigimas pačios kelionės nesunaikina: žmogus keliauja ir toliau, bet tokiu atveju jis nežino, kur jis keliauja. Todėl netikinčiojo žmogaus žemiškasis buvimas pasidaro akla kelionė, kelionė užrištomis akimis; kitaip sakant, ėjimas ne į tikslą, bet sukioji-masis aplinkui patį save, nes aklieji visados eina ratu. Tokio žmogaus nerimas nėra nė kiek mažesnis, negu tikinčiojo. Bet jis neturi objekto. Jis pasilieka tiktai viduje kaip sunkus akmuo, kaip slogutis, kaip neperskverbiama tamsa. Dabartinio žmogaus dvasios maišatis, apsireiškianti visose gyvenimo srityse, pradedant filosofija ir baigiant politika, kaip tik ir yra šitokio ateistinio keleiviškumo apraiška; keleiviškumo, netekusio krypties, tikslo ir objekto.

Kas tad įvyksta, kai žmogus įsitaiso pastovią žemėje buveinę miesto, bokšto ar namų pavidalu? — Viršine savo išvaizda namai yra, be abejo, medžiaginis dalykas. Tiesiogine savo paskirtimi jie tarnauja mūsų kūnui. Tačiau tuo, kad jie pririša žmogų prie vienos vietos, kad verčia jį nuolatos grįžti į tą pačią erdvę, kad sulaiko jo dėmesį nuo neaprėžtų tolių — visu tuo namai peržengia grynai medžiagines sritis ir įgyja gilios dvasinės prasmės. Savo pagrinduose namai, kaip sakėme, yra metafizinis ir religinis dalykas. Palapinė klajoklinės kultūros žmogui yra tiktai užuovėja, tik priedanga nuo lietaus ar saulės Palapinėje jis tiktai slepiasi arba ilsisi. Tuo tarpu sėsliams gyventojams namai jau yra tėviškė: juose jie gyvena. Čia atsiranda židinys su savo padargais, papuošalais ir šventenybėmis. Čia kuriasi meilė, gema bei auga vaikai, vyksta šeimos šventės, esti garbinami dievai. Namuose žmogus susikuria savo egzistencijos erdvę. Todėl namai nėra tiktai medžiaginė erdvė, tiktai vieta kūnui. Ne, namai yra apskritai viso žmogiškojo buvimo erdvė, kurioje vyksta mūsų būtis, kurioje ji skleidžia savo galimybes, bręsta, auga, kinta, galop miršta. Bet kadangi ši erdvė yra aprėžta ir pastovi, ji šių bruožų savaime įspaudžia ir mūsų būčiai. Pastovią buveinę žemėje įsitaisęs žmogus nebėra toks pat, koks buvo anksčiau, šios buveinės neturėdamas.

Namai visų pirma užsklendžia žmogaus būties atvirumą. Grįždamas iš pasaulio į namus ir užsitrenkdamas paskui save priebučio duris, žmogus užsitrenkia jas ir savo paties būčiai. Apsigyvenimas keturiose namų sienose yra savos begalybės išsižadėjimas. Būdamas Absoliuto paveikslas, žmogus, kaip sakėme, yra neaprėžtas savo galimybėse. Jam niekur nėra esminių sienų, į kurias jis principialiai atsidaužtų ir kurių negalėtų peržengti bent savo viltimi. Platus pasaulis, skirtas jam Viešpaties kaip jo buvimo erdvė, yra šio neaprėžtumo, šios galimos begalybės regima išraiška. Dievas pastatė žmogų gyventi ne namuose, bet pasaulyje. Pirmykštė žmogiškojo buvimo erdvė, išėjusi iš paties Kūrėjo rankų, buvo visas kosmas. Tuo tarpu žmogus šį kosminį plotą susiaurino ligi namų aslos, apstatė ją sienomis, uždengė ją lubomis ir pats apsigyveno šioje ankštoje erdvėje. Argi tai nereiškia savo neaprėžtybės išsižadėjimo? Įsikurti namuose yra tas pat, kas ir atsisveikinti su neaprėpiamais pasaulio toliais ir tuo pačiu su absoliutinėmis savo galimybėmis. Tai yra nuslysti į grynųjų Viešpaties kūrinių plotmes, pamirštant, kad mes esame ne tik kūriniai, bet kartu ir Kūrėjo paveikslo nešėjai; vadinasi, ne tik menki ir užuovėjos reikalingi, bet sykiu ir neaprėžti savyje. Todėl kiekvienas žmogaus aprėžimas, vistiek ar jis įvyktų laiko, erdvės, medžiagos ar dvasios pavidalu, yra simbolinė pastanga sulyginti žmogų su gyvuliu, nes tik gyvulys yra aprėžtas ir įstatytas į siaurą erdvę; taip labai aprėžtas, kad net savo kūno pačia sąranga yra prie šios erdvės amžinai pririštas. Be abejo, žmogus tokio kūninio įjungimo į erdvę neturi ir negali turėti. Vis dėlto savanoriškai apsistodamas tarp keturių sienų ir į namų sklypelį perkeldamas savo ebzistenciją, jis pririša save prie erdvės dvasine prasme ir iš Dievo paveikslo nešėjo augštybių nusileidžia į paprastų Viešpaties padarų eiles. Šiuo atžvilgiu namai yra simbolinė savęs aprėžimo išraiška.

Bet kaip tik todėl jie ir susikerta su metafizine žmogaus sąranga; susikerta todėl, kad ši sąranga yra atvira, tuo tarpu namai mėgina ją užsklęsti. Namai kyla iš žmogaus noro padaryti save kitokį, negu Kūrėjas yra sumanęs. Štai kodėl augščiau ir sakėme, kad namų pagrinduose glūdi prometėjiška mintis. Kai žmogus nebenori būti Dievo begalybės nešėjas bei reiškėjas, kai jam įgrįsta neužmatomi toliai ir nuolatinis atvirumas, tada jis palieka palapinę ir statosi namus. Tačiau tai yra ne išsilaikymo sąlygų būtinybė, o vidinio dvasios pakitimo ženklas. Namai yra išraiška begalybės baimės. Jie yra pastanga nuo begalybės pabėgti, nuo jos užsidaryti ir į jos kvietimą neatsakyti. Štai kodėl graikai, sirgę begalybės baime, taip labai garbino namus, kad jų išradimą Prometėjus net laikė vienu iš savo didžiųjų nuopelnų žmonijai. O kas gi yra Homero "Odisėja", jeigu ne didžiulė namų apologija ir sykiu žmogaus atsisveikinimas su klajokline savo būsena? Dešimtį metų daužosi Odisėjas po tolimų marių plotus, bet jo dėmesys vis grįžta į įtaką, kur stovi jo namai ir kur jo grįžtančio laukia ištikima Penelopė. Namai yra įkūnytas žmogaus mostas pasaulinei erdvei: atsisveikinimo mostas, dėl to metafizinis savo esme ir religinis savo prasme.

Būdami aprėžta erdvė, namai neigia žmogaus begalybę. Būdami pastovi erdvė, jie neigia keleivinį žmogaus pobūdį. Keliauti, sakėme, yra žmogaus likimas, nes šioje tikrovėje nėra nieko, kuo žmogus galėtų save pripildyti ir todėl nurimti. Vienas tik Absoliutas gali žmogų kaip savo paveikslą patenkinti. Tačiau Absoliuto žemėje mes nepasiekiame ir su Juo nesutampame. Todėl visą laiką esame neramūs ir keleiviai savo gelmėse. Erdvės keitimas yra tik simbolis šios metafizinės žmogaus kelionės Dievo linkui. Tačiau šis simbolis yra labai prasmingas ir žmogui turi nepaprastos svarbos. Jis regimu būdu išreiškia tai, kas neregimai glūdi pačioje mūsų prigimtyje. Keliaudami erdvėje, mes prisipažįstame keliaują savo esmėje. Neapsistodami jokioje žemės vietoje, mes teigiame savo neapsistojimą prie jokio aprėžto bei reliatyvaus dalyko. Galimas daiktas, kad kaip tik šioje erdvės keitimo reikšmėje glūdi priežastis, kadėl žmonijos istorijoje tik tos tautos išliko monoteistinės, kurios vedė klajoklinį gyvenimą. Nuolatinis jų kilnojimasis iš vietos i vietą susiderino su metafiziniu žmogaus polinkiu neįsikurti pastoviai šioje tikrovėje ir todėl neleido joms pamiršti savo Kūrėjo, iškeičiant Jį į pasaulio apraiškų ar savo paties padarų kultą. Tuo tarpu sėslios tautos — matriarchatinės ir to-temistinės virto politeistinėmis. Apsistojimas vienoje vietoje paneigė metafizinį žmogaus keleiviškumą ir tuo pačiu padarė, kad Dievas sėsliam žemės gyventojui buvo nebe transcendentinis, gyvenąs anapus dangaus skliauto, bet esąs šiapus ir reiškiąsis gamtos jėgų bei gyvenimo Įvykių pavidalais. Namai ir politeizmas yra susiję tarp savęs, kaip šaltinis yra susijęs su ištekančia iš jo srove. Politeizmas yra namų išsiskleidimas religinėje srityje.

Tai yra būdinga ne tik sėsliosios kultūros tautoms, bet ir kiekvienam žmogui, įsitaisiusiam pastovią buveinę žemėje. Kiekvienas namų savininkas yra sėslus žmogus, ir kiekvienas sėslus žmogus objektyviai yra svetimų dievų garbintojas; svetimų ta prasme, kad transcendentinis Viešpats čia yra padaromas netikras, nutraukiant Jį į keturias sienas. Kiekvienas namų dievas turi romėniškųjų penatų dvasios ir tuo pačiu nėra krikščioniškasis Dievas. Kurdamas namus ir juose apsistodamas, ne pats žmogus keliauja Dievo linkui, bet Dievą atkeliaudina pas save. Namai yra keleivinio žmogaus pobūdžio išsižadėjimas. Tai simbolinė išraiška pastangų pasilikti šioje tikrovėje ir ją vienintelę laikyti savo tėviške.

Šie tad namų esmėje glūdį bruožai — susikirtimas su žmogaus begalybe ir su keleiviniu jo apsprendimu — kaip tik ir padaro juos savotiška kliūtimi krikščioniškojo tobulėjimo kelyje. Krikščioniškasis žmogus niekad neturi pamiršti, kad jis yra Viešpaties paveikslo nešėjas, vadinasi, slepiąs savyje absoliutinių galimybių, ir kad žemės gyvenime jis nieku negali būti pasotintas, vadinasi, yra nuolatiniame kelyje į anapus. Todėl visa, kas šią savos begalybės ir savo keleiviškumo sąmonę silpnina arba neigia, nesiderina su krikščioniškuoju gyvenimo būdu. Be abejo, nevienas krikščionis subjektyviai nejaučia prieštaravimo religinei savo būsenai, jeigu įsikuria namuose. Tačiau šis subjektyvus nejau-timas dar anaiptol nepanaikina objektyvinės namų prasmės. Objektyviai svarstomi, namai yra ir pasiliks apsirėžimo ir žemiškojo apsistojimo simbolis. Galima naudotis šiuo simboliu ir ne-jaust prieštaravimo tarp jo reikšmės ir savos nuotaikos. Mūsų gyvenime tokios nedarnos pasitaiko labai daug. Tačiau pakanka krikščioniui paaštrinti savo sąmonę, pakanka pasiklausti, kodėl Kristus vis dėlto neturėjo namų, ir šis nedarnumas pasirodo visu savo sunkiu svoriu. Tuomet atsiskleidžia šio simbolio vidus, ir žmogus paregi, kiek jis yra svetimas krikščioniškajam savo keliui.

Šv. Pranciškus kaip tik ir buvo vienas iš tų, kurie krikščioniškąją sąmonę turėjo nuostabiai aštrią ir kurio dvasioje žemiškieji dalykai buvo atvėrę simbolines savo gelmes. Jis nesustojo prie daiktų paviršiaus, bet regėjo pačią giliausią jų prasmę. Todėl ir namus jis pergyveno ne tik kaip žmogaus kūno apsaugą nuo šalčio, karščio, lietaus ar vėjo; ne tik kaip poilsio vietą, bet sykiu ir kaip žmogaus prisirišimą prie tos pačios erdvės, kaip jo sustojimą kelyje į dangiškojo Tėvo buveines. Ir ši pastaroji prasmė jam buvo daug svarbesnė, negu namų teikiama žmogui parama. Apsistojimas savuose namuose jam reiškė nutolimą nuo Evangelijos, nes juk Kristus neturėjo kur galvos priglausti; neturėjo todėl, kad vykdė tobulą žmogiškąjį (ne tik dieviškąjį) buvimą, kuriame kelionė Dievo linkui yra pagrindinis sudedamasis pradas. Kristus — namų savininkas yra nebe Kristus, vadinasi, nebe tobulas Žmogus, nebe mūsų Pirmavaizdis, bet paprastas žmogus, nusilenkęs žemės pagundai ir pasidavęs jos vilionėms. Nuosekliai tad ir šv. Pranciškus, apsisprendęs visur ir visados sekti Kristumi, atsisakė turėti pastovią buveinę, kad ne tik vidumi, bet ir viršiniu savo gyvenimo būdu pasiliktų keleivis ir tuo būdu panaikintų aną nedarną, kuri atsiveria tarp metafizinio žmogaus apsprendimo keleiviškumui ir jo įsitaisymo savuose namuose.

Šiuo atžvilgiu Asyžiaus šventasis yra didelis įspėjimas musų laikams. Turbūt, niekad žmoniją nebuvo apsėdusi tokia stipri aistra turėti namus, kaip šiandien. Kiekvienas, kas tik gali, stengiasi įsikurti pastovioje ir nuosavoje buveinėje. Valstybiniu ir net tarptautiniu mastu yra organizuojama butų statyba. Tiesa, šis įkarštis turi pagrindo todėl, kad du karai sunaikino daug gyvenamųjų namų, o žmonių skaičius per tą laiką žymiai paaugo. Žmonėms pasidarė ankšta gyventi žemėje. Vis dėlto, nepaisant šio pasiteisinimo, aistra namams yra tokia pat didelė ir tuose kraštuose, kurie nekariavo arba karo audros nebuvo tiesioginiu būdu paliesti. Ir šių kraštų gyventojai stengiasi pabėgti nuo klajoklinio savo gyvenimo, statydamiesi namus ir juose kuo patogiausiai įsirengdami. Šios tad aistros prasmė neišsisemia tiktai ekonominiu reikalu. Ji glūdi kažkur giliau, būtent, moderninio žmogaus nu-sikrįžime nuo anapus ir jo atsigrįžime visa jėga į šiapus. Aistra namams yra psichologinis atsakymas į metafizinį anapusinės tikrovės paneigimą. Kai žmogus nebežvelgia į dangiškojo Tėvo buveines, tuomet jis pradeda stropiai kurtis žemės buveinėse. Namai yra dangaus buveinių pridengimas nuo žmogaus dvasios akių.

Tačiau prieš šį bedievišką moderninio žmogaus stropumą stoja benamis Pranciškus kaip benamio Kristaus šauklys. Savo pavyzdžiu jis mums skelbia, kad pastovi buveinė žemėje nesiderina su tikruoju Evangelijos vykdymu, kaip su juo nesiderina kūno aprūpinimas ir turėjimas turto; kad žmogus, tikrai ir ištikimai sekdamas Kristumi, ne tik savo dvasia, bet ir savo kūnu turi būti keleivis, neturįs kur galvos priglausti; kad mūsų buveinės turi būti tik užeigos, bet ne pastovūs namai. Priešais aistrą namams šv. Pranciškus stato kelionės ilgesį kaip tikro krikščioniškojo gyvenimo išraišką. Ir modernusis pasaulis galės būti atkrikščionintas tik tada, kai supras keleivinį žmogaus pobūdį ir todėl visas savo buveines pradės pergyventi ne kaip namus, kuriuose būname, bet kaip užeigas, kuriose stabteliame valandėlei atsikvėpti.
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai