Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASAULINIS VYKSMAS PDF Spausdinti El. paštas
ISTORIJOS FILOSOFIJA

Koks gyvenimo tikslas — tai klausimas, kuris, rodos, daugiausia kankina kiekvieną, pradedant problemų j ieškančiu filosofu ir giliausio jautrumo poetu, baigiant bemoksliu žmogum. O kai kentėjimai supurto žmogaus būtį ir paskandina į neviltį, tada tas pats — kam gyvenu — sminga ligi būties gelmių.

Žmonijos ir tautų gyvenimas atrodo daug didingiau už individualią būtį, jo apimtis laike ir erdvėj daug platesnė. Atskiras žmogus atrodo lyg smėlio grūdelis jūrų pakrantėj, vienas akimirksnis, rodos, nepabaigiamam laiko tekėjime. Kada žmogaus sąmonė nušvito ligi luomo, klasės, tautos ir žmonijos supratimo, tikslo ir prasmės j ieškojimas galėjo prasiplėšti iki šių socialinių vienetų. Nors individualios egzistencijos klausimai visa nustelbia, visuomenės ir visuotinumo problemos yra taip pat ne tik filosofų protuose. Visai tikrai ne egzistencializmas pradėjo spręsti individualios būties problemas: krikščioniška filosofija bei religinė pažiūra į gyvenimą duoda nuosekliausią atsakymą prasmės klausimais. Žinoma, tiems, kurie ją nori priimti. O egzistencializmo didelis nuopelnas — kad jis atskleidė į augštą sąmonės laipsnį iškeltos būties sudėtingumą ir tragiškumą.

Istorijos filosofija yra išmintis, nors ir gana nutolusi nuo praktinės išminties. Joje kaip tik pasireiškia pastanga ištrūkti iš ribojančios (sakytume, žemės vabalo) egzistencijos, visuotinai suprasti žmonijos gyvenimą. Šita pastanga skiriasi nuo atskirų faktų ir įvykių žinojimo. Istorijos filosofas nebūtinai turi būti detaliai susipažinęs su istorijos faktais, nors tai ir būtų pageidaujama. Iš kitos pusės, tik dalis istorikų priėjo prie apibendrintų istorijos ir kultūros svarstymų. Tarp tokių reikia minėti Ranke, Mommsen, paskutiniu laiku Arnold Toynbee. Apie istorinės būties problemas lietuvių mokslinėj spaudoj yra rašęs A. Jakštas, P. Dovydaitis. Kaip kultūros filosofai minimi S. Šalkauskis, A. Maceina ir k. Nekalbant apie sistemingus svarstymus, šiaip retai kas praeina nesidomėdamas pro kai kuriuos bendruosius istorijos ir kultūros klausimus.

Individuali egzistencija, lyg lipimas į kalną, kur ne kartą krintamą ir net slystamą žemyn, yra provaizdis visuotinės žmonijos būties ir jos tragiškos istorijos. Kaip nepasisekimai ir nelaimės verčia žmogų susimąstyti ir net bandyti atspėti visos savo vargingos būties prasmę, taip ir istorinių katastrofų laikai kelia visuotinio vyksmo prasmės ir žmonijos būties problemas ir perkainuoja gyvenimo vertybes. Dabartinis laikotarpis nėra nei rimties ar idiliškos ramybės, nei taikos, nei visuotinės gerovės laikotarpis. Netolimos praeities sukrėtimai, dabartinė įtampa ir ateities fatalumas daro jį gal vienu iš tragiškiausių visoj istorijoj. Užtat gausu mūsų epochos svarstymų įvairiais atžvilgiais. Tarp dviejų karų buvo parašyta daug knygų apie gyvenamojo amžiaus padėtį ir ateities perspektyvas, ypač Vokietijoj ir Prancūzijoj, filosofų tautose, kurios sunkiausiai pergyveno pirmą pasaulinį karą. Atmintini Oswaldo Spenglerio svarstymai jo knygoj apie Vakarų smukimą. Taip pat čia reiškėsi visa eilė krikščioniškų filosofų, ypač pastebėjusių Vakarų tautų atkritimą nuo krikščioniškos minties. Didelė dalis panašios rūšies svarstymų apsiribojo ekonominėmis ir politinėmis priežastimis. Ypač ši tauta, gal vos dabar pradėsianti atbusti iš naivaus optimizmo, maža linkusi į filosofavimą. Bet pasaulinės krizės turi gilesnes negu tik ekonomines ir politines šaknis, visuotinojo gyvenimo srovė teka iš labai giliai paslėptų, kartais mums visai neprienamų šaltinių. Niekam nėra pavykę į trumpą formulę suimti visą pasaulinės istorijos vyksmą, kaip kad matematinėmis formulėmis išreiškiami gamtos vyksmai. Žmonių gyvenimas daug sunkiau permatomas ir numatomas.

Dažnai tariame labai įprastą posakį: istorija mus moko. Iš tikrųjų, istorija mus moko labai nedaug, nebent apie tai, kas buvo, bet visai maža apie tai, kas dar ateis. Jieškodami gilesnių pasaulinio vyksmo priežasčių, ne kartą turime pripažinti, kad jos neišsitenka nei tarp gamtos, nei logikos dėsnių. Veikiančios jėgos dažnai pasirodo irracionalios, paslaptingos, kartais tiesiog mistiškos. Ekonominiai ir politiniai tyrinėjimai, be abejo, yra labai svarbūs pažinimui ir galimoms gyvenimo reformoms, bet turime pripažinti, kad jie pasilieka labiau istorijos vyksmo paviršiuj. Filosofiniai svarstymai yra pranašesni, tegul dažnai jie ir neturi jokios praktinės vertės. Apžvelgimas aplinkumos iš augšto kalno daugeliu atvejų yra pr?našesn;s už stebėjimą iš arti. Prasmės ir tikslo jieškojimas gyvenimą praturtina savotišku būdu. Tegul įvykių mes dažnai visai negalime valdyti, tegul dažnai visai pasyvūs stovime prieš visuotinybę, jos gilus supratimas ir įžvelgimas beveik prilygsta apvaldymui: mintis iš savo augštumų dominuoja nuolat kintančią įvykių grandinę, pagaudama jos prasmę ir gal kai kurią tvarką. Tai maždaug tas pat, kas kartais vadinama žiūrei imu į įvykius sub specie aeternitatis — rimties ir pasitikėjimo žvilgsnis. Siaubas ir neviltis greičiau apima tuos, kurie nemato bendro plano. (Konstatuota, kad naujausia atominių ginklų pažanga daug labiau išgąsdino racion°listus ir mokslo pažangos garbintojus negu religinės pasaulėžiūros žmones).

Apskritai galime skirti trejopas pažiūras į istorijos vyksmą: krikščioniškas, humanistines ir materialistines arba tiesiog marksistires. Jau antikinės mitologijos ir religijos daug skyrė vietos visuotinio gyvenimo aiškinimui. Ryškesnis pavyzdys buvo senovės persų tikėjimas apie vykstančią dviejų dvasių (Ormusdo ir Arim-no) kovą dėl šio pasaulio užvaldymo ir jo likimo. Viena iš jų atstovauja gera, kita pikta. Išskiriant gera ir pikta, visai teisingai buvo pastebėtas visuotinio gyvenimo dualizmas, jo svyravimas tarp dviejų priešingų pradų. Taip jau nuo seno ligi šiandien visuotine žmonijos istorija atrodo beveik mišinys žiaurių katastrofų ir blogybių, tarp kurių įmaišytas vienas kitas gėrio grūdelis. Visuotinės istorijos akivaizdoj ypač šiandien vargiai kas pajėgtų būti optimistu, nebent tas, kuris jieško šito viso nejaukaus kratinio prasmes už istorijos bei laiko ribų. Tik šitokiu būdu ir vadinamoji krikščioniška istorijos filosofija gavosi optimistiška. Sv. Augustinas įžvelgė laike tuo tarpu nesibaigiančią kovą tarp Civitas Dei ir Civitas hujus mundi arba Civitas terrana ("šio pasaulio kunigaikštis") arba net Civitas diaboli. Laikas yra skirtas Dievo karalystes nors netobulam realizavimui, o laiko pabaiga — Teismas — duos galutiną laimėjimą. Pagrindinė krikščioniškos filosofijos idėja buvo mokslas apie Dievo Apvaizdą arba Providentia Divina — nuolatinį Dievo rūpinimąsi šio pasaulio likimu ir Jo aktyvų vadovavimą gėrio link. Šešėliai ir tamsybes žmonijos gyvenime irgi nesą be tikslo, jie tarnauja arba gėriui išryškint, arba skatina jo siekti ir netiesioginiu būdu jį padidina. Tai ištisai optimistiška pažiūra. Nieko nėra be tikslo, niekas nelieka neaprūpintas ("Be mano žinios plaukas nenukris nuo jūsų galvos"). Ir pasaulio piktybes nelieka nepastebėtos nė aplenktos. Tam yra amžinasis teisingumas. Daugelis krikščioniškų optimistų tiki, kad tas teisingumas aplanko jau šiame gyvenime, atlygindamas teisingiesiems už jų teisumą pasisekimais, neteisiesiems bausmėmis. Taigi, bausmės būtų turėjusios ištikti visus tironus, pradedant Neronu baigiant Stalinu (kuris, kaip žinome, baigė gyvenimą nieku nenubaustas).

Vienas iš svarbių istorijos filosofų buvo vyskupas Bossuet (1627-1704, Discours sur l'histoire universelle). Apvaizda labiausiai pasireiškianti saugojimu ir išlaikymu tikrosios religijos; todėl tikroji Bažnvčia išliko visose laikų permainose ir atsispyrė prieš visas pasaulines katastrofas karalių ir imneriįų griuvėsiuose. Tikrasis pasaulines istorijos arba visuotinojo gyvenimo tikslas kaip tik ir yra tikrosios religijos iškėlimas ir įprasminimas.

Marksizmo pažiūra — istorinis materializmas, svarbus ne tiek savo moksline verte, kiek tuo, kad marksizmu paremtas bolševizmas šiandien virtęs vienu iš svarbiausių pasaulines istorijos veiksnių. Ekonominis gyvenimas yra vienintelis istorinio vyksmo judintojas ir pagrindas, jis tiesioginiu būdu ir nulemia tautų gyvenimą. Vadinamosios kultūrines vertybes yra tik ekonominio pamato antstatas (ar priestatas), o dvasinių vertybių iš viso nėra, nes materija yra vienintele tikrovės forma. Žmogus turi vertę tik kaip gamybinis kolektyvo narys. Vertingu jis tampa, būdamas proletarų luomo nariu ir dalyvaudamas luomų kovoj. Lydimoji marksizmo idėja — tikėjimas į nesibaigiančią pažangą ir visuotinę gerovę, kuri bus įgyvendinta, išnykus luomams ir proletarams laimėjus kovą. Laikui bėgant atkris reikalas ir proletariato diktatūros ir net pačios valstybės. Šita visuotinė proletariato pergalė ir visuotinė gerovė yra istorijos vyksmo tikslas ir tam tikru atžvilgiu jo pabaiga. Tai žemės rojaus sukūrimas.


ELEONORA MARČIULIONIENĖ    GEGUŽĖS MADONA (Majolika)

Artimesnė idealistinei minčiai ir krikščioniškai doktrinai yra humanizmo ir egzistencializmo pažiūra. Pagal Heideggerį, mūsų egzistencijos tikslas yra prarastos ar pamestos būties arba esmės jieškojimas. Daug aiškiau pasisakė Kari Jaspers knygoj "Apie istorijos pradžią ir tikslą". Istorijos tikslas priklauso nuo paties žmogaus esmės ir jo gyvenimo tikslų. Vienas iš istorijos tikslų yra žmogaus kultūrinimas ir pilnesnis jo esmės realizavimas (humanizmas). Antras tikslas yra laisvės suvokimas ir realizavimas.

Trečias — sukūrimas visuotinių kultūros formų ir iškėlimas visuotinai vertingų žmonių — genijų, kaip žmogiškos esmės augščiausių apraiškų. Ketvirtas — pareiškimas žmoguje tikrosios būties, pasiskelbimas jame giliausios būties arba dievybės. Pagal Jaspersą, ir individualaus ir visuotinio gyvenimo prasmė ir tikslas keičiasi laiko bėgyje. Kiekviena epocha, net kiekviena karta jieško gyvenimo įprasminimo savu būdu, pagal kokią pagrindinę idėją: religijos, visuotinės pažangos ar asmens kultūros. Iš čia ir gavosi krikščioniška, Hegel'io, Comte'o ir Markso filosofija.

Svarbu tai, ar kiekviena karti, visuomenė, tauta, visų pirma kiekvienas individas randa įprasminimą pats sau, ar visi laikcmi tik priemone tariamai augštesniems, gal dsr tik tolimesnės ateities tikslams. Pagal marksizmą, darbo, šalčio ir sunkumų mirtinai kankinamas darbo vergas turi tik džiaugtis matydamas, kaip jo kančia tarnauja "didžiosioms socializmo statyboms", kurios vėliau atneš visam proletariatui (tik ne jam pačiam) nepabaigiamą gerovę ir laimę.

Šio žiauraus kolektyvizmo priešingybė yra krikščioniška pažiūra: tikroji žmogaus vertė ir tikroji gyvenimo prasmė glūdi pačiam individe; tas akis į akį susitinka su absoliučiais tikslais, kuriuose tokiu būdu randa prasmę ir visuotinis žmonijos gyvenimas. Arba, kaip daugelis mano, visa tautų ir žmonijos istorija yra ne kas kita kaip veikimo laukas asmens su begaline sąlygų variacija, kur randama įvairiausių galimybių vertybėms realizuoti ir absoliutiems tikslams siekti. Tad jei asmens augščiausias tikslas yra amžinasis gyvenimas, kurį tikrumoj pasieks a> muo, o ne kolektyvas — ne tauta ar žmonija savo visumoj, tai ir visuotinasis gyvenimas turi tarnauti kaip asmens veikimo, apsisprendimo, išbandymo ir pažangos scena. Mat, tik asmuo kaip toks yra skirtas susitikti akis į akį su Teisėju, tik asmuo kaip toks skirtas nesibaigiančiam gyvenimui.

Amžinasis teisingumas.
Tiesa, kad religijos šviesoj sprendžiant gyvenimo prasmės bei tikslo klausimus, pakankamai tiksliai galima nustatyti asmens gyvenimo tikslą. Tačiau reikia pripažinti, kad visuotinojo gyvenimo, istorijos ir kultūros tikslai ir prasmė to katekizmo aiškumo neturi. Net kai kurios bendrai priimtos krikščioniškos idėjos, kai jas norima taikyti konkretiems gyvenimo faktams, susiduria su sunkumais, kuriuos galima apeiti tik atsargia interpretacija. Taip, pvz., yra su amžinojo teisingumo ir bausmės idėja: konkrečiuose istorijos įvykiuose reiškiasi amžinasis teisingumas, kuris atitinkamai skirsto bausmes ir atpildą. Iš pažiūros atrodo viskas tvarkoj, nes tai krikščioniška sąvoka par excellence. Tačiau jieš-kant amžinojo teisingumo visuose istorijos įvykiuose, gali gautis naivių ir klaidingų aiškinimų. Kartą spaudoj visai teisingai pareikštas pasipiktinimas daug sykių kartotu tvirtinimu, kad Lietuvą ištikusios nelaimės yra bausmė už jos nusikaltimus. Panašus teigimas ne tik įžeidžia mūsų tautą, bet ir nesiderina su istoriniais faktais, kaip paaiškėja, juos palyginus. Koki teisūs ir geri tada turėtų būti toki švedai ir šveicarai prieš mus, tuos niekadėjus! Nuomonė, kad istorijos eigoj panašiu būdu nuolat kaukši bausmės plaktukas į neteisiųjų kaktą, o į gerųių sterblę nuolat beriami atpildai, tegul ir atrodo krikščioniška, bet yra labai naivi ir negali sutikti su tikrai krikščioniška doktrina. Tikime, kad amžinasis teisingumas aplanko kiekvieną asmenį jo žemiškos būties pabaigoj. Tačiau toks teisingumas negali būti lygia prasme taikomas jokiam kolektyvui, tegul ir tikime, kad ta pati neišvengiama nedalia yra ištikusi visą žmonių giminę. Visuotinis teismas greičiau yra tik visų teismas, o ne žmonijos kaip kolektyvo teismas.

Kai kurios protestantizmo srovės (puritanizmas), rodos, tikėjo žemišku atpildu atskiriems individams ir ištisoms tautoms už jų teisumą. Tiesa, tą atpildą reikėjo pirma patiems pasiimti arba išsikovoti sunkiu darbu, bet, kartą laimėjęs, galėjai jaustis Dievo apdovanotas teisiojo nuopelnais. Praktiškai tai reiškė visų, net įžūliausių žmogaus žygių sankcionavimą, kuris taip drąsino kolonialinio laikotarpio žygius šiapus Atlanto. Toks įsitikinimas buvo naudingas tuo, kad jis veikė žmogų aktyvindamas. Bet jis savu būdu nuvertino amžinojo teisingumo idėją. Tai buvo aktyvistinis optimizmas, sujungtas su tikėjimu Į kalvinistišką predestinaciją: veik lumas šiame pasauly, tikint, kad amžinas likimas vistiek yra nuspręstas iš anksto ir todėl neišvengiamas, į gera ar bloga.

Populiarus amžinojo teisingumo supratimas yra, žinoma, priešingas šitai kalvinistiškai predestinacijai, bet jis gali atitikti krikščionišką doktriną, tik apribojus tam tikra prasme. Amžinasis teisingumas taikomas pirmiausia individualiai būčiai. Religija gi kaip tik ir jieško amžinojo teisingumo todėl, kad patirtis rodo to teisingumo mažiausia besant istorinėj būty. Todėl ir prireikia jieškoti amžinojo teisingumo, t. y. išeinančio už laikinės egzistencijos ribų ir vykdomo ne žmonių rankomis. Patirtis greičiausia patvirtina puritaniško aktyvizmo tezę, kad drąsiojo žygius žemėj tariamai sankcionuoja augštesnė jėga, nes neskrupulingi "aktyvistai" kaip tik turi didžiausio pasisekimo gyvenime. Tas pasisekimas nebūtinai yra neteisumo laimėjimas ar kompensacija žemės gėrybėmis už nenykstamų turtų praradimą Tai yra pasėka natūralaus pranašumo "šio pasaulio reikaluose" dėl sutelkto dėmesio į vieną tikslą — turtą ir pasisekimą, kurio neturi moralės įstatymais suvaržytieji. Evangelija kalba apie šio pasaulio vaikų gudrumą kaip sektiną pavyzdį, siekiant amžinų dalykų. Taip pat kalba apie vadinamuosius neteisiuosius (rauges), kurie paliekami veikti ligi laiko pabaigos. (Mat. 13, 30) Ir visas Naujas Testamentas beveik ištisai vaizduoja dvejopą dalykų tvarką: šios žemės reikalų tvarką ir amžinų reikalų tvarką, kurios beveik niekada nesutampa, nors ir nevisada viena kitai prieštarauja. Netūrali tvarka rieda savo keliu ir vargiai kas iš šalies kaišioja pagalius i lengvai gamtos keliu riedančius ratus. Tuo būdu ir amžino absoliutaus teisingumo reikia jieškoti kur kitur, už gamtinės tvarkos ir gal už laikinės istorijos ribų. Deistai sprendė, kad g-mtinė tvarka apsieina be jokio amžinojo principo rrba Kūrėjo įsikišimo ar paramos. Tačiau be šio mes turime pripažinti antgamtinį arba malones kelią, kuriuo dieviškoji galia pasireikštų gamtinėj tvarkoj. Tai krikščioniškojo mokslo Providentia divina.

Kiek Dievo apvaizda apima atskirus asmenis ir kiek kolektyvus, kaip tautas ir kitokias bendruomenes, tai labai specialus klausimas. Galima manyti, kad kaip malonė yra ypatingas ryšys su asmeniu, dovana atskiram asmeniui, taip ir Dievo apvaizda tiesioginiu būdu yra ryšys su individais. (Kai kieno nupasakojamas išsigelbėjimas pavojingose situacijose, nors daugiausia išaiškinamas atsitiktinumu, ne kartą gali būti tiek pat nuostabus antgamtinės pagalbos veiksmas, pridengtas natūralia dalykų tvarka. Daug sunkiau kam nors panašaus realizuotis bendruomenės ar tautos gyvenime, nebent kartotųsi stebuklingas žydų perėjimas per Raudonąją Jūrą. Tačiau ne taip ryškiai, gal visai neišskiriamai, ar slaptumo j, pasaulio istorijoj kartojasi dalykai, gal nemažiau nuostabūs kaip Raudonosios Jūros stebuklas. Savaime aišku, kad per individus daugiau ar mažiau paliečiama ir bendruomenė. Nors bendruomenė kaip tokia lieka natūralioj dalykų tvarkoj, bet įtaka individams, ypač vadovaujančioms asmenybėms, duoda pakankamai galimybių valdyti visos bendruomenės likimą. Šitaip būtų galima suprasti ypatingą globą žydų tautai per jos vadus ir pranašus, kas juo lengviau buvo įmanoma anais patriarchalinės santvarkos laikais. Gal šitai ir paaiškina, kodėl amžinasis teisingumas ir antgamtinis vadovavimas visoj pasaulio istorijoj pasireiškia nenuolatiniu būdu ir sporadiškai. Gi didesnę dalį žmonijos istorijos užpildo gamtinės būtinybės, jėgos ir aklo atsitiktinumo siautėjimas, kuriame tiesos ir teisės sąvokos nekartą atrodo visai svetimos. Daugiau negu abejotina, ar bendruomenė ir žmonija pati savo jėgom gali iškelti savo sąmonę ir moralę į tokį laipsnį, kuriame teisė visam laikui pirmaus prieš jėgą.

Kai kurie krikščioniškos minties atstovai ir dabar įrodinėja, kad istorijoj nenutrūkstamai pasireiškia amžinasis teisingumas. Tam naudojami gausūs istorijos faktai, kur, esą, Dievas nubausdavo visokius tironus ir despotus, juos skaudžiai nutrenkdamas ir sugriaudamas jų darbus. Nereikėtų tam j ieškoti pavyzdžių antikinio pasaulio, Asirijos, Babilono karalių nelaimėse, nes naujoj ir naujausioj istorijoj jų pilna. Herbert Butterfield (kurio knyga "Istorija ir krikščionybė" Europoj, neseniai karo sukratytoj, sukėlė didelį susidomėiimą) tokiais pavyzdžiais nurodo Fridriką Didiii ir Bismarką, Prūsijos militarizmo kūrėjus. Bet labiausiai Dievo teisingumas ištikęs Hitlerį ir nacizmą. Toks tvirtinimas kažin ar daugiau turi pagrindo kaip tas, kad Lietuva buvo nubausta už tokias ir tokias nuodėmes. Šitokios nuomonės nesunkiai kritikuojamos kitais priešingais istorijos faktais. Imkime nacizmo tragediją 1945 m. — kas daugiausia ja pasinaudojo ir kas jos pasėkoj buvo labiausiai išaugš-tintas? Gi bolševizmas, kurio galybė Europoj labai išsiplėtė, užliedama visą eilė naujų tautų. Ar tai gali amžinasis teisingumas naikinti vieną neteisybę, dar daugiau iškeldamas kitą? Despotų, tironų ir netikrų vadų sėkmė ir nesėkmė išaiškinama natūraliu būdu: jų žygiai, jų žiaurumas visados greičiau sukelia reakciją negu ramių ir taikių valdovų darbai, ir tos reakcijos pasėkoj jie lengviau žūva. Prisimenam, kaip laikotarpy tarp 1930 ir 1940 m. ne vienas garsus vyras teisingumo vardu pranašavo artimą galą bolševizmui ir nacizmui. Tiesa, nacizmas žuvo, bet kiek aukų jis pirma nuspyrė! O bolševizmui galas pradėtas pranašauti tuoj po 1917 m., bet ir šiandien, po tiek metų, jis gyvas ir stipresnis regu bet kada.

Gamtinė ir negamtinė tvarka.
Dažnai sakoma, kad Apvaizdos keliai nesuprantami. Už natūralios dalykų eigos, kuri atrodo neteisinga ir žiauri, gal slepiasi didelio masto planai. Tiems sunkiai gali būti taikomas mūsų smulkaus žmogiško teisingumo ar neteisingumo mastas. Didžiuose planuose atskiri istorijos įvykiai ir atskiri faktoriai, pavyzdžiui, didelės ir mažos tautos, yra tik vėjo lenkiamas žolės stiebelis. Apvaizdos veikimą daug sunkiau darosi įžvelgti ir suprasti, ne kartą iš viso norima paneigti, kaip tik todėl, kad jame jieškoma mūsiško, žmogiško teisingumo, bausmės ir atpildo, teisingumo ir bausmės visiems istorijos įvykiams. O to teisingumo dažnai arba visai nerandama, arba atpildas ir bausmė pasiskirsto visai atvirkščiai. Taip todėl, kad visa palenkta pirmoj eilėj gamtinei tvarkai, kurioj taip plačiai pasireiškia žmonių klaidos ir silpnybės. Ar bendruomenės ir tautos turi teisės laukti, kad antgamtinės galybės kiekvienam žingsny ir nuo priešų gintų, ir bausmes jiems dalintų? Nebuvimas istorijos įvykiuose amžinojo teisingumo visai nereiškia nebuvimą teisėjo. Tai gal reiškia tik laisvę vaikams patiems vieniems pažaisti ligi vakaro. Niekas negalėtų atsakyti, kokiu būdu ir mastu, jeigu iš viso, antgamtinė tvarka kišasi į istorijos vyksmą. Kiekvienu atveju tas kišimasis negali būti smulkus įvykių dirigavimas, nes tokiu atveju absoliuti būtybė, veikdama pagal savo esmę, negalėtų leisti pasauly jokios neteisybės, o ir valios laisvė turėtų būti atmesta. Iš kitos pusės, kartais sunku paneigti, kad istorijos scenoj vyksta vaidinimas, visai kieno kito, tik ne vaidintojų, diriguojamas. Dar būtų klausimas, ar vaidinime tik duodama progos kiekvienam artistui pareikšti savo gabumus, ar patiems parodyti ir savo veikalo turinį, o gal net tam tikrą idėją. Veikėjai tegul seka grynai gamtinę tvarką, tačiau veikalas gali būti suplanuotas iš augštesnio matymo punkto. Tai reikalinga jau todėl, kad veikėjai keičiasi, nueina nuo scenos vienos kartos ir ateina kitos, veiksmas trunka šimtus metų, o reikalinga pastovi mintis, kuri visa jungtų.


GIORGIONE (1480-1510)   AUDRA  (DETALĖ)

Musų regėjimo laukas nėra didelis, o psr greitai mes tariamės visa išmaną, nors gana skirtingai turi visa atrodyti nors ir iš tūkstančio metų perspektyvos, o dar skirtingiau sub specie aeternitatis. Žmogus dažnai linkęs save, savo aplinkumą, bendruomenę ir tautą laikyti pasaulio centru. Taip buvo visais amžiais, o istorija žino daug tautų ir kultūrų kapinynų, išbarstytų po visą žemę. Iš vienos pusės, partikuliarizmas ir ribotumas laike, iš kitos pusės — visuotinumas ir amžinumas — gana skirtingi požvilgiai į daiktus. Yra daugiau negu jausminio pagrindo rūpintis vien savo namais ir tada, kai pusė pasaulio ugnyje (kaip buvo labai neseniai praėjusio karo metu). Tačiau nuolat visa suvesti vien į savus interesus gali reikšti ribotą protą. Šitai visai lengvai gali sukelti klaidinančių iHuzijų; taip būdavo pereito karo metu, įsitikinus, kad visi galvoja tik apie mūsų reikalą ir kad žūtbūt išdavimas artinas. Yra tokis paveikslas — "Kaimo politikai": keli ūkininkai sk?ito laikraštį ir susikibę ginčijasi apie augštąją politiką. Pasaulinių įvykių vertinime mes, ir gerai juos žinodami, kartais negalime būti daugiau kaip kaimo politikai. Su dideliu įkarščiu būdavo kritikuojami Europos politikos vyrai prieš antrąjį pasaulinį karą, kad įvykiams nesulaikomai leido riedėti į katastrofą. Ginčų ir kritikos vertė mąžta tariant, kad įvykiai galėjo būti suplanuoti visai mums nežinomų veikėjų, arba oficialūs asmenys, visai to nesuvokdami, galėjo būti tik įrankiai augštesnių jėgų. Tokią mintį kartais sukelia labai didelė disproporcija tarp lengvų ir smulkių jų sprendimų ir visos grandinės didžių įvykių, kurie juos sekė.

Laiko įvykių kritika dažnai visai nesėkminga dėl savo klaidingų premisų. O premisos klaidingos, per dažnai nepažįstant tikrųjų sąlygų ir tikrųjų priežasčių. Išplečiant galima pasakyti, kad per dažnai nepažįstame tikrųjų sąlygų ir tikrųjų priežasčių visame istorijos vyksme, neturėdami jokios galimybės atskirti, kurie veiksmai kam iš tikrųjų priklauso, arba net kur iš tikrųjų pasibaigia žmonių veikalai ir prasideda kitoki.

Istorijos epochų vertinimą pirmiausia nulemia bendros pažiūros. Ta pati epocha vienam gali atrodyti naujų laikų pradžia, kitam — desintegracijos įvadas. Pamėgtas Renesanso aiškinimas kaip nusigręžimas nuo teocentrinės vidurinių amžių pasaulėžiūros į žmogų, iš ko kilę visos modernių laikų negerovės. Tai buvusi pradžia apostazijos, kurios ir kaltininkus nesunku nurodyti. Tikrumoje negalima to dvasios perversmo vertinti vien religijos atžvilgiu. Neišvengiamai turėjo ateiti į istorijos lauką naujas faktorius: modernus mokslas su tyrinėjimų laisve. Konfliktas buvo neišvengiamas, kadangi nauji dalykai ateina su didesniu ar mažesniu įsisiūbavimu ir niekada nesustoja pusiausvyros taške. Renesansas, kaip vienas iš svarbiausių Vakarų kultūros įvykių, turėjo lemti visą Europos ateitį, o kas ten žino, kas joje dar slepiasi? Jam pilnai įvertinti gali neužtekti nė keturių praslinkusių amžių, bet gali prireikti dar tolesnės perspektyvos.

Du svarbiausi faktoriai nulemia istorijos vyksmo ypatingą pobūdį: 1. žmogaus laisvė apsispręsti ir veikti; 2. visam žmogaus veikime buvimas gero ir pikto daigų. Ir tai galima išplėsti į visos žmonijos gyvenimą, kaip jau buvo pastebėta seniausiais laikais. Senosios religijos ir mitologijos tai aiškino kova gero ir pikto dievo. Krikščionybė tai išreiškė tiesa apie pikto sėklą žmogaus prigimty arba tos prigimties sugedimą.

Ir taip gera ir pikta reiškiasi visoj istorijoj. Panašiai kaip vyksta nuolatinis konfliktas individe, taip maženėse ir didesnėse bendruomenėse. Todėl visuotinasis žmonijos gyvenimas gaunasi panašus ne į ramią idilę, bet į audringą dramą. Konfliktai galėtų baigtis, tik tobulai visiems pažinus augštesnes galias ir visiškai joms paklusus, taip individuose, taip bendruomenėse. Bet niekada tai neįvyks, užtat ir amžina taika — tik svajonė.

Bendruomenėse tikimybė daug mažesnė negu individuose: nors kažin kokio augšto moralės laipsnio pasiektų vienas kitas asmuo, negalima laukti, kad bendruomenės susidėtų ištisai iš tokių. Tad buvo ir bus įvairaus lygio: šeimos, socialinių sluogsnių, tautų konfliktai.

Dabar vaizduokimės visagalę, visažinančią antgamtinę galią, kuri turėtų vienu ar kitu būdu, bet nuolatos, dalyvauti šitoj maišaty. Ar gali būti išlyginti visi tie konfliktai? Tik vienu atveju, pakeitus dabartinę gamtos tvarką į tobulesnę, kur nebūtų konfliktų prigimty. Esamoj pasaulio tvarkoj ne visados visiems gali būti šilta ir patogu. Negalėjimas matyti Dievo apvaizdą žmogaus tarno arba greito teisdario rolėj dar visai neduoda pagrindo ją visai atmesti. Divina Providentia iš tikrųjų yra mažiau pažinimo, daugiau tikėjimo dalykas. Komplikuotame pasaulio vyksme jos veikimas, pagal natūralią tvarką, labai sunkiai numatomas ir suprantamas, nors įtaka neabejotinai jaučiama. Todėl posakis apie Dievo apvaizdos paslaptį galėjo kilti tik išminties įtakoj. Visuotinojo gyvenimo vyksmas taip išsiplėtęs laike ir erdvėj, tokios sudėt'ngos jo sąlygos ir priežastys, kad tik tobulas žinojimas galėtų išskirti, kokia dalis jame tenka žmonėms ir kiek jame dalyvauja gamtinės ir antgamtinės jėgos. Individualiam veikime negalima atskirti, kas kyla iš asmens prigimties ir kas iš augštesnių už prigimtį dovanų, nes gamtiniai ir antgamtiniai faktoriai tuo būdu sudaro vienybę, kad antrieji pasireiškia arba veikia per prigimtį. Asmuo veikia savo prigimtimi, nors tikrasis spiritus movens gal yra augščian prigimties. Juo sunkiau išskiriamos gamtinės ir antgamtinės galios visuotiname istorijos vyksme.

(Bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai