Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽIURKIŲ KAMERA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS GRINIUS   
TRIJŲ VEIKSMŲ DRAMA

IŠPAŽINTIS   PER   PRIEVARTĄ
 
Tas pats tardytojų kambarys MGB įstaigoj, kaip pirmame veiksme. Uždangai pakilus, Bobrovas kažin-ką triūsia prie elektrinio jungtuko sienoj, o Kamnio-vas darbuojasi, palindęs po centriniu rašomuoju stalu.

1.
BOBROVAS (atsigręžęs, su atsuktuku rankoj). Kaip tau sekasi, Kamniovai?
KAMNIOVAS (su pastangomis). Tuojau... Aš tuojau.
BOBROVAS   (prieina   arčiau  centrinio   stalo,   veda žvilgsnį grindimis nuo stalo iki jungtuko sienoj, pasuka jį porą kartų, vėl grįžta prie centrinio stalo ir žiūri po juo). Na, kaip?...
KAMNIOVAS (išlysdamas). Jau baigiau.
BOBROVAS. Dabar reikia išmėginti. Aš einu tenai. (Rodo į dešinę). O tu kalbėk į "varnos galvą". (Išeina dešinėn, palikdamas duris atidarąs).
KAMNIOVAS   (imituodamas  Morkaus balsą). Mano brangioji Joana! Dėl tavo dieviškos gracijos, dėl tavo kojytės batelio esu viskam pasiryžęs. Galiu net išduoti komunizmo fanatikus ir keliauti į Sibirą.
BOBROVAS (už scenos juokiasi). Puikiai girdėti. Puikiai. (Pasirodo duryse). O dabar "varnos galvą" iš-junkim ir išmėginkim mikrofoną po stalu. (Išnyksta dešinėj).
KAMNIOVAS (pasuka jungtuką sienoj, uniformine kepure uždengia "varnos galvą", atsisėda ir vėl imituoja Morkų). Aš smerkiu visas bolševikiškas žiaurybes, dvasiškas tėveli, gailiuosi dėl visų savo anksty-besnių niekšybių, žadu kovoti iki paskutinio kraujo lašo banditų eilėse ir už tai prašau man išduoti nemokamą bilietą į Alacho dangų.

BOBROVAS (už scenos). Gerai. Labai gerai. (Įeidamas iš dešinės ir uždarydamas duris). Tu puikiai moki imituoti, Kamniovai. Galėtum ir tu vaidinti įsimylėjusį buržuazinį romantiką.
KAMNIOVAS (nieko neatsako, paima nuo stalo kepurę ir ją pakabina ant vagio).
BOBROVAS. Ko tu taip staiga surimtėjai, Kamniovai?
KAMNIOVAS. Menkas džiaugsmas, kai bolševikas taip įsipainioja j moters sijoną, kad rizikuoja savo galva.
BOBROVAS. Graži merga, ta lietuvė. Bet tau, manau, tos burtininkės pavojus negresia?
KAMNIOVAS. Tu perdaug dažnai kalbi apie moteris, Bobrovai. Priešakiniam bolševikui tai netinka.
BOBROVAS. O kaitroj, kai trokšti gerti, ar stiklinė vandens tavęs nevilioja?
KAMNIOVAS. Tu dar tiki, kad yra moterų... tokių švarių, kaip stiklinė vandens?
BOBROVAS (nueidamas). Ar čia jau taip labai svarbu švarumas?
KAMNIOVAS. Galbūt. Nors man vis norisi sutikti švarią moterį. Netokią, kaip mūsų Vara.
BOBROVAS (atsigręždamas). Tu Varos neniekink. Ji pirmoji įspėjo Morkaus svyravimus. Ir jeigu jos įtarimai pasitvirtins, ji bus brangesnė už šimtą švariųjų.
KAMNIOVAS. O man ji vistiek, kaip beždžionė zoologijos sode. (Sėda).
BOBROVAS. Saugokis, Kamniovai! Tavoji idėja apie moterų švarumą kapitalistinė. Ar tu čia, Lietuvoje, ja užsikrėtei?
KAMNIOVAS. Nieko aš neužsikrėčiau. Dar jaunas "bezprizorninkas" aš pirmą kartą moterį pažinau ant šiukšlyno po tiltu ... Su keturiolikos metų mergaite.
BOBROVAS. O! Tai tavo pradžia įdomesnė.
KAMNIOVAS. O man kartais šlykštu. Mes tą išbadėjusią mergaitę nusipirkom už duonos kriaukšlelį. (Tyla). Gal kaip tik dėl to man reikia kažin ko, kas atsvertų tą patiltės mėšlyną. (Įeina Vara).

2.
VARA. Ar Morkaus dar nėra? BOBROVAS. O ką tu jam turi?
VARA. Norėjau pranešti, kad man sugundyti Ginkų nepavyko.
KAMNIOVAS (stoja). Tai apie Morkaus santykius su Joana švelnyte nieko naujo?
VARA. Tas buržuazinių prietarų maišas pasirodė perdaug kietas. Jokio žodžio, jokio gesto. Net cigaretės nepaėmė.
KAMNIOVAS. Reikėjo pasveikinti į snukį, ir būtų prabilęs.
VARA. Netekusi kantrybės pasveikinau, bet jis vistiek — kaip žemė.
KAMNIOVAS. Ricina iš tavęs, o ne tardytojas. (Vaikšto).
VARA. O tu kas? (Eidama į Bobrovą). Bobrovai, paskolink man cigaretę.
BOBROVAS (išimdamas portcigarą). Vis tiek, Varva-ra Ivanovna, aš tam katalikų bondzai pavydžiu. Jis bent matė tavo grožį.
VARA (imdama cigaretę). Nieko jis nematė, tas apuokas. Kai tik pradėjau nusirengti, jis klupo ant kelių j kampą ir šitaip išklūpojo, kol sargybinis išvedė.
BOBROVAS (nusijuokęs). A, Varvara Ivanovna, jei tu mane pakviestum, aš taip akiplėšiškai tavęs nepaniekinčiau.
VARA (trenkdama Bobrovui į veidą). Prašau!
BOBROVAS. Ar pasiutai? Už ką?
VARA. Kamniovai duok degtuką. (Kai šis uždega, ji nueina ir rūko nusisukusi į langą. Įeina Morkus).

KAMNIOVAS. Morkau, tu šį vakarą vėl civiliškai?
MORKUS. Civiliškai.
KAMNIOVAS. Tardytojui uniforma suteikia daugiau orumo.
MORKUS. Šį vakarą aš vėl turiu tardyti savo pažįstamus. Uniforma tik trukdytų jų pasitikėjimą manim.
BOBROVAS. Kažin, draugas Morkau, ar neperdaug tų visokių pasitikėjimų ir veršiuko švelnumų?
MORKUS. Tai paimkite iš manęs bylą ir veskite patys. Su pažįstamais aš kitaip negaliu.
BOBROVAS. Tiesa, prieš tą juodskvernių kunigą tu puikiai suvaidinai nusivylusį. Bet vaisiai per maži. Reikia jo talkininkų.
MORKUS (sėsdamas). Suseksim, draugas Bobrovai, visus suseksim. Tavo patarimo taip pat neužmiršau. O įvarginti laiko pakaks.
KAMNIOVAS. Bet tu įvarginti visai nesistengi. Prieš tą banditų dvasios vadą tu beveik neparodei bolševikiško pranašumo.
MORKUS (trinktelėjęs plaštaka į stalą). Kamniovai, eik po velnių su savo pamokslais! (Stoja). Man būtų labai įdomu, kokį pranašumą parodytum tu prieš žmogų, kuris būtų tave slėpęs nuo fašistų. (Sargybinis įveda Ramunę).

4.
BOBROVAS. Na, Kamniovai, nebepykinkim mūsų jautriojo draugo. Eikime. (Jis su Kamniovu išeina ; dešinę, o sargybinis į kairę).
VARA (eidama į Morkų). Tu buvai teisus, Morkau. Tas juodvarnis labai kietas. Per visą naktį net lūpų nesuvilgė.
MORKUS. Už tai aš jį šį vakarą pamokysiu, Vara.
VARA. Tikra pamoka jam — tik troškulio kamera. Tikėk manim.
MORKUS. Reikės pagalvoti. (Varai išėjus, atsineša iš spintos bylą ir atsisėda). Drauge Ramune, prašau arčiau. (Kai ši prieina tyli ir nedrąsi). Tai kaip dabar? Ar man jau pasakysit teisybę, ar dar norėsit grįžti į savo vienutę apsigalvoti?
RAMUNĖ. Ne, ne, draugas tardytojau. Tik nebesiųskit manęs į tą vienutę.
MORKUS. Tai ko jūs taip aklai pasiduodate sesers įtakai? Argi jūs, tokia protinga ir graži mergina, negalite apseiti be auklės?
RAMUNĖ. Joana man — tik sesuo, o ne auklė.
MORKUS. Jei ne auklė, tai ko jūs lendate po jos fanatišku sijonu ir drauge su ja mušate kakta į sieną?
RAMUNĖ. Tai jūs man patarkite, draugas Morkau. Taip nuoširdžiai. Juk ir mes jus kadaise geibėjom.
MORKUS. Sėskit. (Kai ji atsisėda). Aš jums aną kartą sakiau, kad mūsų teismo nereikia bijoti. Bet užtai reikia viską, viską prisipažinti ir apgailėti. O jei nukautų banditų tarpe dar buvo jūsų brolis, šis faktas jūsų padėtį gali tik palengvinti, bet ne apsunkinti.
RAMUNĖ. Iš tikrųjų?
MORKUS. Taip, Ramune. Jeigu jūs laidojote svetimus banditus, tai reiškia, kad jūs atlikote sąmoningai, iš priešingumo sovietinei valdžiai. Bet jeigu jūs palaidojote savo brolį, jūs pasielgėte jausmų paveikta.
RAMUNĖ. Bet jei aš būčiau partizano sesuo, mane baustų už tai, kad aš jo sesuo.
MORKUS. Kvailystės, Ramune, ir priešų pikta propaganda. Komunistinė valdžia niekada nebaudžia už giminystę. Pagalvokit. Argi jūs kalta, kad jūsų brolis išėjo su ginklu kovoti prieš mus?
RAMUNĖ, žinoma, nekalta. Jis manęs nė nesiklausė ir nieko nesakė.
MORKUS. Na, matot. Bet kai sužinojote, kad brolis žuvo, jumyse sukilo seseriški jausmai. Aš jus pažįstu. Kaip jauna ir jautri mergaitė, jūs neapgalvotai pasidavėt gailesčio impulsui. Jūs net užmiršote valdžios draudimą, o tik visa širdimi stengėtės atlikti paskutinį patarnavimą aikštėj pamestam broliui.
RAMUNĖ (graudindamosi). Iš tikro... Man brolio labai gaila. Bet... jei aš išpasakočiau viską, ar manęs nesušaudytų?
MORKUS. Meskit tuos kvailus priešų išmislus. Už ką gi jus šaudyti? Jūsų prisipažinimas tik parodys, kad jūs apgailit savo širdies klaidą. Nors, tiesą pasakius, komunistas tokių klaidų neturi daryti. Bet jūs — jug nekomunistė?
RAMUNĖ. Nekomunistė.
MORKUS. Tai daug paaiškina. Ir jeigu nuoširdžiai viską išpasakosite ir dar sutiksite padėti mūsų darbe, jūs tuo pačiu daug palengvinsite ir seseriai. O jai padėti labai reiktų. Labai.
RAMUNĖ. Ar jūs ant Joanos nebepykstate?
MORKUS. Mes jau išsiaiškinome. Ir užtai aš jums sakau, drauge Ramune, kad ją reikia gelbėti. Jūs pati žinote, kokia ji tiesi ir atkakli. Niekas nepatikės, kad ji būtų palaidojusi lavonus tik dėl širdies impulso. Jei ji šitaip padarė, ji elgėsi apgalvotai, kad išjuoktų mūsų valdžios įsakymus. O tai jau didelis nusikaltimas. Tuo tarpu jūs ...
RAMUNĖ. Aš labai norėčiau sesutei padėti, bet aš bijau ... (Ji stoja). Ir aš nežinau...
MORKUS. Jūsų laisvė ir Joanos likimas — beveik jūsų vienos rankose ... Bet elkitės, kaip jums patinka Dėl vieno tik nuoširdžiai įspėju — nesekite kvailu sesers pavyzdžiu. Jei per užsispyrimą dar kartą užtrenksite duris, tada jau abi pražūsite.
RAMUNĖ (pasiryždama). Jei jūs taip patariate, gerai. Aš viską pasakysiu.
MORKUS. Galų gale pasirinkote protingą kelią. (Atsiversdamas bylą). Sėskite, drauge Ramune. (Kai ši atsisėda). Dabar man pasakykit, kaip jūs atpažinote savo brolį, kaip suėjote į santykius su banditais, kaip suorganizavote laidotuves ir t.t.
RAMUNĖ. Aikštėje pamestų vyrų tarpe savo brolio neatpažinau, nes labai bijojau. Bet vakare pas mus atbėgo viena mergaitė iš kaimo. Ji laisvės kovotojų vardu pranešė, kad mūsų brolis su dviem draugais susisprogdino slėptuvėje, kai rusai juos ten apsupo.
MORKUS. O kaip pavardė tos merginos, kuri jums tą žinią pranešė?
RAMUNĖ. Tos mergaitės aš visai nepažinau.
MORKUS. O toliau?
RAMUNĖ. Dėl Vyto mirties aš pradėjau verkti ir prašyti, kad mano brolį draugai palaidotų. Tada ta nepažįstama mergaitė sutiko mane nuvesti pas laisvės kovotojus ... atsiprašau, pas banditus.
MORKUS. Kur jūs tuos banditus sutikote? Pas kokį ūkininką?
RAMUNĖ. Aš juos sutikau girioj, jų būstinėj. Bet vietos aš nežinau: buvo naktis, ir ta mergaitė mane vedė užrištomis akimis.
MORKUS. O kaip suorganizavot laidotuves?
RAMUNĖ. Tie vyrai man liepė pasakyti milicininkui Sakalui, kad jis, kai bus sargyboje, visa sutvarkytų taip, kad partizanai naktį galėtų paimti lavonus iš aikštės be triukšmo.
MORKUS. Tai jūs nunešėte tam išdavikui įsakymą nužudyti pareigas einantį milicininką?
RAMUNĖ. Aš visai nežinojau, kad šimkovas, tas milicininkas, bus nužudytas.
MORKUS (rašydamas). O kaip patyrėt apie brolio laidotuvių naktį?
RAMUNĖ. Pamačiau sargyboje Sakalą, aš tuo atspėjau. O kai visai sutemo, vėl atėjo ta pati nepažįstama mergaitė ir pranešė, kad apie vidurnaktį bus laidotuvės. Tada aš priskyniau lelijų ir pranešiau seseriai.
MORKUS (rašydamas). Seseriai... O kas pakvietė kunigą Ginkų prie duobės?
RAMUNĖ. Aš nežinau.
MORKUS (kietai). Nemeluok, Ramune! Kunigas Gin-kus atėjo į laidotuves jūsų pakviestas arba savo iniciatyva, nes tas laidotuves jis organizavo drauge su jumis.
RAMUNE. Aš jums sakiau taip, kaip buvo. Aš daugiau nieko nežinau.
MORKUS. Jūs nebežinot dėl to, kad vėl kvailai klaidžioj ate paskui savo užsispyrusią seserį.
RAMUNĖ. Jūs gi matot, draugas Morkau, kad aš nesu užsispyrusi.
MORKUS (rašydamas). Tai iš kur Ginkus galėjo sužinoti, kur ir kada nueiti prie duobės, jei jūs nekvietė te?
RAMUNE. Nežinau. Aš tik mačiau, kad jis atėjo su vienu vyriškiu.
MORKUS. Ar pasirašysit po tuo, ką prisipažinot?
RAMUNĖ. Pasirašysiu. Bet jus labai prašyčiau nebesiųsti manęs į tą vienutę.
MORKUS (pakėlęs telefono ragelį). Prašau man atvesti pilietį Staknį. (Padėjęs ragelį, vėl rašo. Paskui ištiesia raštą Ramunei. (Prašau persiskaityti. (Atsistoja ir užsirūko cigaretę).
RAMUNĖ (perskaičiusi, nedrąsiai). Draugas tardytojau, čia viskas surašyta taip, kaip sakiau. Tik vienas dalykas kitaip.
MORKUS (atsigręždamas). Kitaip?
RAMUNĖ (nedrąsiai). Kad kunigas Ginkus su manim
laidotuvių neorganizavo.
MORKUS. Bet jūs prašėte, kad kunigas Ginkus palaidotų jūsų brolį. Jis sutiko ir slaptai prie duobės nuėjo. Ar tai nėra organizavimas?
RAMUNĖ (stoja). Iš karto kunigą Ginkų norėjau prašyti, bet neprašiau. Tikrai neprašiau.
MORKUS (eidamas į ją). Gerai, piliete Švelnyte. Kad prisimintumėt teisybę, aš jus pasiųsiu į žiurkių kamerą.
RAMUNĖ (beveik šaukia). Ne, ne! ... Draugas tardytojau!... (Įeina sargybinis su Stakniu).
MORKUS. Prašau ramiai!...
5.
MORKUS (sėsdamas prie centrinio stalo). Stakny, ar pažįsti Ramunę Švelnytę?
STAKNYS (rodydamas galva). Nagi štai. Pažįstu.
MORKUS. Ar ji dažnai lankosi pas kunigą Ginkų?
STAKNYS. Kai kada, reiškia, ateina. Bet ar dažnai, aš neskaičiuoju.
MORKUS. Prieš banditų laidotuves ar buvo atėjusi?
STAKNYS (galvodamas). Nagi... rodos, kad buvo.
MORKUS. O apie ką ji su Ginkum kalbėjo? Ar nesi-tarė apie laidotuves?
STAKNYS. šito jau tai prašyčiau manęs neklausti, ponas tardytojau. Reiškia, prie svetimų durų skylutės aš nesiklausau.
MORKUS. Tu, švelnyte, ar Staknį pažįsti? Ar buvai pas jį?
RAMUNE. Taip. Pas poną Staknį ir pas kunigą Ginkų prieš laidotuves buvau. Tai teisybė. Bet kunigo Ginkaus tada neradau. Jis buvo išvykęs pas ligonį.
MORKUS. O prie duobės nueiti jis susiuodė per erdvę? Taip, ar ne?
RAMUNĖ. Ar manęs į tą žiurkių vienutę nebesiųsite?
MORKUS. Aš gi sakiau. Jei prisipažinsi ir pasirašysi?
RAMUNĖ. Tai duokite. (Ji pasirašo).
MORKUS. Draugas Smirnovai, švelnytės į vienutę ne-bevesk. Padėk į kamerą aštuntą.
SMIRNOVAS. Klausau, draugas tardytojau. (Jis išveda Ramunę.)

6.
MORKUS. Pilieti Stakny, ateik arčiau ir sėsk. (Kai Staknys atsisėda, jis iš spintos atsineša juodą kryželį). Ar tu esi kur nors šitą kryželį matęs? Sakysim, kunigo Ginkaus kambary?
STAKNYS. Ne. Kunigo kambary ant sienos kabo tikras kryžius.
MORKUS. Tai kieno šis? Gal tavo paties?
STAKNYS. Ne, nežinau.
MORKUS. Na, gerai. Mes tuoj sužinosime. (Pakelia telefono ragelį). Prašyčiau tuojau atvesti Oną Stak-nienę. (Padėjęs ragelį). Kodėl tu priėmei pas save Ginkų gyventi? Ar nežinai, kad kunigai — liaudies priešai, ir valdžia jų nemėgsta?
STAKNYS. Kai kunigas nebeturi, kur gyventi, tai žmonės turi jam padėti. Reiškia, todėl mes jį ir priėmėme.
MORKUS. Ar fašistų šunes pas Ginkų dažnai lankosi?
STAKNYS. Pas jį nesilanko jokie šunes, ponas tardytojau.
MORKUS   (atstodamas).  Nevaidink  kvailo,  Stakny. Aš klausiu, ar pas jį dažnai lankosi banditai.
STAKNYS. Tai jūs šitaip, reiškia, ir sakykit.
MORKUS. Bet kodėl tu nė karto nepranešei milicijai, kada tie banditai buvo atėję? (Jis sėda).
STAKNYS. Tai kad mūsų namo banditai nė kartą nebuvo užpuolę.
MORKUS (trinktelėjęs plaštaka į stalą). Ir vėl kvailą vaidini!... dar pats banditų draugu būdamas?
STAKNYS  (stoja). Atsiprašau, ponas tardytojau... Tai reiškia, aš esu garbingas žmogus ir pats savo rankomis uždirbu duoną be banditų pagelbos.
MORKUS. Tai kodėl tu nesidedi į batsiuvių artelę, jei nesi nacionalinių banditų draugu?
STAKNYS. Aš nemėgstu nei tinginiauti, nei viršininkų ant savęs turėti, ponas tardytojau. Tai reiškia, man vienam geriau sekasi dirbti. (Įeina sargybinis su Stakniene).

7.
STAKNIENE (susigraudinusi nori pulti prie vyro). Joneli, tu mano! Aš maniau, kad tavęs nė gyvo nebėra.
MORKUS. Piliete Stakniene, prašau be ašarų ... Draugas Smirnovai, gali eiti. (Sargybiniui išėjus, visai ramiai). Matai, Stakniene, tu priėmei pas save kunigą iš geros širdies, o dabar jis tave pražudys su visa tavo šeima.
STAKNIENE. Ponas tardytojau, kad jis labai geras ir malonus kunigas. Tik jam, žinoma, vargas pas mus.
MORKUS (nusijuokia). Geras ir malonus! O jis dar malonesnis Joanai Švelnytei. Ar ne taip, Stakniene?
STAKNIENE. Aš nežinau, ponas tardytojau.
MORKUS. Tai ko tauški pagiras, jei nežinai? O aš tau pasakysiu, kad Joana švelnyte — jo meilužė, gulo vė.
STAKNIENE. Kažin, ponas tardytojau. Ji — tokia mokyta, o kooperatyve žmonėms greičiausia patarnauja. Visada tokia maloni ir graži mergaitė.
MORKUS. Užtai ją Ginkus ir suviliojo, kad graži. Katinas apie lašinius nusimano, nebijok. Bet kaip tu, padori moteris, jų šlykščius darbus pridengi?
 

V. K. JONYNAS  Kankinys  (litografija)
 
STAKNIENĖ. Aš nepridengiu, ponas tardytojau. Ir
man atrodo, kad ten nieko nėra.
MORKUS. Kaip nieko nėra?... Tu, turbūt, nežinai,
kad Ginkus su švelnyte palaidojo banditus ir nužudė
milicininką šimkovą.
STAKNIENĖ. Negali būti!
MORKUS. Ir vėl? Negali būti... (Paimdamas iš stalčiaus laikraštį), štai, tau, varna! Pasiskaityk, ką rašo laikraščiai. Pamatyssi, kokių niekšybių tie tavo šventuoliai pridarė.
STAKNIENĖ. Jei taip rašo, gal jie geriau žino...
MORKUS. Aišku, kad žino. Bet už tai tu, kad dengi nusikaltėlius, dabar su vaikais turėsi keliauti į Sibirą (Stoja ir nueina nuo stalo).
STAKNYS (nebesusivaldęs). čia tai jau neteisybė, ponas tardytojau.
MORKUS. Kas neteisybė?
STAKNYS. Tą naktį, reiškia, kada buvo nužudytas milicininkas, kunigas Ginkus nakvoja namuese.
STAKNIENĖ (nusišluosčiusi ašaras). Joneli, argi tu užmiršai, kad jis vidurnaktį buvo išėjęs?
STAKNYS. Neišėjęs, močia, bet jis buvo išvestas.
MORKUS. O kas jį išvedė? švelnytės?
STAKNYS. Milicininkas. Sakalas.
MORKUS. Aš klausiu tavo žmoną, o ne tave, banditų
drauge. (Jis sėda). Tai, kaip, Stakniene, su kuo tą
naktį Ginkus buvo išėjęs?
STAKNIENE. Man rodos, kad jį išsivedė partizanas, t. y. banditas.
MORKUS, (imdamas rašyti). Aš taip ir maniau.
STAKNYS. Ponas tardytojau, kas tą naktį buvo atėjęs kunigo, žmona visai nematė, nes, reiškia, ji lovoj gulėjo. Kai pasibeldė, aš pats atidariau duris ir mačiau.
MORKUS (kietai). Tu dengi nusikaltėlius, Stakny?
STAKNYS. Aš sakau teisybę, ponas tardytojau.
MORKUS. O jei tas tavo aklumas pražudys tavo vaikus, ar tai bus teisybė?
STAKNYS. Jei jau tokie laikai, kad, reiškia, nevalia pasakyti teisybės, tai tegu žūsta.
STAKNIENE (bailiai). Jonei! Nekalbėk šitaip!...
STAKNYS. Nutilk, močia. Aš nenoriu meluoti.
MORKUS (stoja ir eina į Šaknį). Nenori... o vis dėlto meluoji, niekše!
STAKNYS (ruošdamasis gintis). Tai — tas niekšas, verstaodis, o ne aš.
STAKNIENE (puldama tarp vyro ir Morkaus). Joneli, susivaidyk! Tu mus visus pražudysi.
STAKNYS. Ir taip, močia, nebėra gyvenimo. Blogiau, kaip tam šuniui be būdos.
MORKUS (kuris, įsiterpus Staknienei, susivaldė ir pasitraukė, vėl atsisėdo). Sėsk čia, Stakniene. (šiai atsisėdus, jis ima rašyti ir klausia). Dieną prieš tai, kai Ginkus išėjo su banditu, ar buvo pas jį atėjus Ramunė švelnytė?
STAKNIENE. Buvo, ponas tardytojau.
MORKUS (rodydamas). O kieno šis kryželis, Stakniene? Jūsų, ar kunigo Ginkaus?
STAKNIENE. Kunigo Ginkaus.
STAKNYS. Netiesa, močia. Kunigo kryžius — daug didesnis.
MORKUS (kietai). Ir vėl tu kišies, Stakny?
STAKNIENE. Gal tu nepastebėjai, Joneli. O aš, tvarkydama kambarį, tokį kryželį mačiau kartą ant jo stalo.
STAKNYS (nepatenkintas numoja ranka). E! Tu visai...
MORKUS (piktai pažvelgia į Staknį ir paima telefono ragelį). Alio. Prašau paimti kalinius. (Padėjęs ragelį, rašo ir paskui taria). Piliete Stakniene, aš čia surašiau tavo liudijimų protokolą. Čia pasakyta, kad milicininko nužudymo dieną tu matei, kad pas Ginkų buvo atėjusi Ramunė švelnytė. Tu nusikaltimo naktį matei, kad pas kunigą buvo atėjęs banditas, su kuriuo jis apie vidurnaktį išėjo. Tu taip pat atpažįsti, kad kryželis, kuris buvo rastas banditų kape, yra kunigo Ginkaus. Ar šituos liudijimus dabar pasirašysi?
STAKNIENE. Ponas tardytojau, jeigu jus man leistumėt pamatyti savo vaikus ... savo mažyčius ...
MORKUS. Jei pasirašysi, aš ne tik tau leisiu vaikus pamatyti, bet ir tave pačią paleisiu. Tu bent nieko nebeslepi.
STAKNIENE. Dėkui, ponas tardytojau. Pasirašysiu.
MORKUS (atsistoja, pakiša lapą ir plunksną). Prašau čia...
STAKNIENE  (pamažu pasirašo ir pamato įeinantį sargybinį. Ji maldingu balsu kreipiasi į Morkų). Ponuli brangusis, o mano vyro ar nepaleisi?
MORKUS. Ne, Stakniene. Tu — kas kita, gera moteris, tik kunigų suklaidinta.
STAKNYS. Pagal jus, ponas tardytojau, kas teisybe — tai melas, o kas melas — tai teisybė.
MORKUS. Smirnovai! Nuvesk Staknį į kamerą pirmą, kad atauštų ir pasidarytų protingesnis. O Staknienę gali paleisti.
STAKNIENE. Ponuli brangusis! pasigailėkit!... Jis visada toks užsispyręs.
MORKUS. Ne, Stakinene. Komunizmo priešams pasigailėjimo nėra.
STAKNYS. Vadinas, lai gyvuoja ... laisvė ir teisybė ... ponas tardytojau. (Eina vedamas sargybinio ir lydimas žmonos).
MORKUS. Palauk, Smirnovai. (Kai šis duryse sustoja). Atvesk man Joaną Švelnytę.
SARGYBINIS. Klausau, draugas tardytojau. (Sargybiniui išėjus, Morkus išsiima cigaretę, kai dešinėse duryse pasirodo Kamniovas).

8.
KAMNOVAS (tarpdury, lyg nedrąsiai). Klausyk, Morkau. Gal tau reikia padėti?
MORKUS. Kuo padėti?
KAMNIOVAS  (įeidamas). Tardyti Joaną švelnytę.
MORKUS. Kodėl ją, o ne kitus?
KAMNIOVAS. Taip sau. Man įdomu. (Sėdasi prie šoninio stalo).
MORKUS. Kas įdomu? Ar mano tardymas, ar ji, švel-nytė?
KAMNIOVAS. Aš tokią moterį matau pirmą kartą.
MORKUS. Ir nori išmėginti savo pasisekimą?
KAMNIOVAS. Koks tu kvailas!
MORKUS. Kamniovai, kalbėkim atvirai.   (Eidamas į
jį). Ir pasakyk man, ko tu iš tikrųjų nori?
KAMNIOVAS. Duoti į snukį. (Stoja).
MORKUS. Man?
MORKUS. Už ką, po velnių?
KAMNIOVAS. Už tai, kad tu — kvailas ir manai, kad aš ją įsimylėjęs.
MORKŪS. Ne, Kamniovai. Tu pavyduliauji ir... mane įtarti. Bet mudu dėl jos nesipešime. Komunistams tai netinka.
KAMNIOVAS. O tau ar neužeina noras duoti jai į snukį?
MORKUS. Juokdarys! Šitaip tardyti pažįstamus aš palieku tau. (Sėda).
KAMNIOVAS. Tai tau neįdomu išaiškinti, kodėl tos gatvės mergos veido oda — tokia pasiutusiai švelni ir skaisti? Buržuazinis mėšlas, o skaisčiame kristale?
MORKUS. Už tai, kad ji — visai ne gatvės merga.
KAMNIOVAS. Tai kas ji tokia?
MORKUS (atsistodamas). Klausyk, Kamniovai... Arba tu pasiimk bylą tęsti, arba išeik. Man reikia susitelkti.
KAMNIOVAS. Tai mano pagelbos nenori?
MORKUS. Ne.
KAMNIOVAS (prieidamas arčiau Morkaus). O vis dėlto... tu jai trenk į veidą. Kitaip tu iš širdies raupsų neišsigydysi. (Sargybinis įveda Joaną. Ją peržvelgęs Kamniovas tylus išeina dešinėn).

9.
MORKUS. Dėkui, Smirnovai. (Šiam išėjus, jis sėda prie centrinio stalo). Prašyčiau sėsti, drauge Joana. (Kai ši atsisėda). Ar nauja kamera geresnė?
JOANA. Dėkui. Dabar galima ir atsisėsti ir atsistoti, bet pasilsėti vistiek sunku.
MORKUS. Kai susitarsime, tada paskirsiu dar geresnę. O dabar pakalbėkim apie jūsų brolį. Ar jis buvo nukautųjų tarpe?
JOANA. Aš jums, rodos, sakiau. Lavonų tarpe brolio nemačiau.
MORKUS. O jūsų sesuo prisipažino, kad ten buvo jūsų brolis Vytas.
JOANA. Kažin kokia mergaitė mums sakė, bet aš tuo netikiu.
MORKUS. Kodėl?
JOANA. Kalboms be įrodymų aš jau išmokstu nebetikėti. O lavonų veidai buvo taip šiurpiai granatų sužaloti, kad aš nieko nepažinau.
MORKUS. Jūs perdaug užsispyrusi. (Atsistodamas). Bet gal kaip nors susitarsime. (Jis iš spintos kažinką atneša saujoj ir ties Joana ant stalo padeda rožan-tėlį). Tas buvo rastas ant vieno bandito krūtinės. Gal jį pažįstate?
JOANA. Ne. Nepažįstu.
MORKUS  (padėdamas ant stalo auksinį kryželį su
grandinėle). Tai gal šį kryželį pažinsite?
JOANA (griebia kryželį ir jį bučiuodama suvaitoja).
Viešpatie, mano Dieve!    ***
MORKUS. Tai šis kryželis jūsų brolio?
JOANA (verkdama). Taip. Vyto. Mano pačios dovana.
MORKUS. Prašau nurimti, drauge Joana, ir tą kryželi grąžinti man.
JOANA (stodama). Ne, ne! Aš jums jo nebeatiduosiu.
MORKUS. Drauge Joana! Aš prašau   
JOANA. Aš jus maldauju. Būkite toks geras. Neątim-kite jo iš manęs. Tai mano brolio paskutinis prisiminimas.
MORKUS. Tai įrodomoji medžiga, ir aš negaliu.
JOANA. Koks jūs kietas! (Pabučiavus kryželį, atiduoda jį Morkui, pati sėda ir brauko ašaras). Mano Dieve! Aš vis dar nenorėjau tikėti. Jau paskutinis iš mūsų šeimos.
MORKUS (rožantėlį ir kryželį padeda į spintą.' Sugrįžęs prie stalo, iš stalčiaus išima nosinėlę ir duoda Joanai). Drauge Joana, prašyčiau...
JOANA (paima).  Dėkui.   (Nusišluosčius ašaras, nosinėlę padeda ant stalo).
MORKUS (padėjęs į stalčių, sėda). Dabar, drauge Joana, du dalykai išaiškinti: banditų tarpe buvo jūsų brolis Vytas, o jūs dalyvavote jo ir kitų nusikaltėlių laidotuvėse.
JOANA. Nejaugi jūs iš tikro manote, kad palaidoti mirusį išniekintą brolį yra nusikaltimas?
MORKUS. Naivus klausimas! Argi jūs nežinote, kad užuojauta  ir  parama  banditams  yra  nusikaltimas prieš potvarkius ir įstatymus.
JOANA (stodama). O man sąžinės ir meilės įstatymas — svarbiausias už visus.
MORKUS. Gerai, kad pagaliau atėjote į protą ir prisipažįstate. Tačiau, jei norite, kad sovietinis teismas jūsų pasigailėtų, jūs turite viską, iki smulkmenų, prisipažinti ir apgailėti.
JOANA. Kokia prasme? Jei valdžios akyse dėl savojo įstatymo aš esu raupsuota, tai jau vistiek aš pasmerkta.
MORKUS. Man atrodo, kad nuo tų širdies ir proto raupsų jūs dar galite išsigydyti. Bet jeigu jūs manote priešingai, tai kam aklai gintis? Ar šitaip sunkinti savo paskutines dienas nėra kvailas užsispyrimas?
JOANA (atsidususi) Taip. Jūsų teisybė, draugas Morkau.
MORKUS. Aišku... Prašau sėsti. (Joanai atsisėdus). Dabar nurodykit man, kas jums papasakojo apie brolio žuvimą, kaip ir su kuo suorganizavot laidotuves?
JOANA, čia nebuvo nieko ypatingo, draugas Morkau. Kai miestelio aikštėj buvo išniekinti laisvės kovotojai, vakare viena nepažįstama mergaitė pranešė, kad mano brolis bolševikų apsuptas su draugais susisprogdino. Tai mane labai sujaudino, nors brolio mirtimi dar vis netikėjau.   Tada aš paprašiau aną mergaitę mane suvesti su laisvės kovotojais. Iš jų norėjau gauti įrodymą ir paprašyti, kad išniekintus padėtų palaidoti. Jie man patarė susisiekti su milicininku Sakalu, kuris laisvės kovotojams slaptai pritarė.
MORKUS. Ir jūs kalbate teisybę, drauge Joana?
JOANA. Taip, teisybę... Po to, tą pačią naktį aš nuėjau pas Sakalą ir jį prikalbėjau, kad jis kitą vakarą kaip nors sudarytų aplinkybes laisvės broliams paimti ir palaidoti išniekintus draugus.
MORKUS. Jūs meluojate, drauge Joana. (Jis stoja).
JOANA. Jei netikite, aš galiu nebepasakoti Man dabar vistiek.
MORKUS (užsirūkydamas). Tiek to. Pasakokite toliau.
JOANA. Po to aš vėl nuvykau pas laisvės kovotojus ir pranešiau jiems Sakalo pažadą. Taip pat paprašiau naktį iškasti kapinėse duobę ir apie vidurnaktį paimti kunigą Ginkų, kuris, kaip jūs žinote, gyvena dabar miestelio pakrašty.
MORKUS. Tai kunigas Ginkus į laidotuves nuėjo su banditais? (Jis sėda prie stalo centre).
JOANA. Ne. Kunigą mano prašymu atsivedė Sakalas.
MORKUS. O tą naktį, ką jūs veikėte?
JOANA. Aš priskyniau lelijų, suradau kiekvienam nukautajam po kryželį ir visa tai sudėjau į nelaimingųjų kapą.
MORKUS. O jūsų sesuo Ramunė jums padėjo?
JOANA. Ne. Apie laidotuves ji sužinojo tik tada, kai aš grįžau iš kapinių.
MORKUS. Tačiau visą istoriją, kurią jūs dabar kliedite, neseniai man papasakojo jūsų sesuo ir tuos kvailus žygdarbius prisiskyrė sau.
JOANA. Ką ji pasakojo, aš nežinau.
MORKUS. Dar vienas klausimas. Kokiais pažadais jūs suviliojot tą išdaviką Sakalą, kad jis ryžosi savo draugo sargybinio žmogžudystei?
JOANA. Kuo? Jei pasakysiu, kad laisvės grožiu ir priespaudos neapykanta, jūs nepatikėsit. Bet jei pridėsiu, kad — visu tuo, kuo vyriškį gali patraukti mano amžiaus mergina ...
MORKUS (trenkia bylą į stalą). Joana!... Perdaug gerai aš jus pažįstu, kad patikėčiau šitiems melams. (Atsistoja ir nueina į šalį).
JOANA. Kodėl? (Stoja). Juk aš, raupsuota "bandito" sesuo, valdžios akyse turiu būti šlykšti — žmogžudė, kunigų gulovė, milicininkų suvedžiotoja. Ar ne taip?
MORKUS (grįždamas prie jos). Piliete Joana! Jūs meluojate ir tyčiojatės! Ir, jei toliau šitaip bus, jūs susilauksite tortūrų.
JOANA. Koks jūs keistas! Juk aš dabar prisipažįstu viską, kas sovietiniam teismui naudinga užrašyti per mikrofoną.
MORKUS. Po velnių! ... Jūs vis dėl to mikrofono. (Greitai priėjęs, jis sienoje pasuka elektrinį jungtuką, grįžta prie centrinio stalo, iš stalčiaus ištraukia nosinę ir ja užkiša "varnos snapą"). Na? Dabar prašau kalbėti be baimės.
(b. d.)
 
V.    K.    Jonynas
PROF.  VACLOVO  BIRŽIŠKOS ATVAIZDAS
(piešinys)
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai