Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASKUTINIS JURGIO SAVICKIO ŽODIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. M.   
Lemtis pasirūpino, kad Jurgis Savickis nebegrįžtų į šventąją Lietuvą, kurios vaizdą jis ilgai nešiojosi svetur ir kurį, galima sakyti, kone pomirtiniu titulu, literatūrinio palikimo formoje grąžina savo tautai paskutiniame kūrinyje — romane "Šventoji Lietuva". Savickio mirtis nebuvo visai netikėta. Ji buvo jaučiama visose nuotaikose, visuose žodžiuose. Nekrologai jam buvo parašyti iš anksto—toks pomirtinis buvo kaikurių apie ji rašiusiųjų tonas.

"Šventojoje Lietuvoje" ir ypač jos atsiradimo aplinkybėse slepiasi nemaža asmeninės ir rašytojiškos šio mohikaniškos prigimties vienišojo tragedijos dalis. Tai yra paskutinis atsikėlimas ringe, paskutinis elegantiškas mostas ir kritimas; paskutiniai elegantiškos tarpkario epochos ir kovos dėl žodžio formos atgarsiai. Reikia pabrėžti, nors tatai ir šiek tiek paradoksu dvelktų, kad Jurgis Savickis lietuvių literatūroje "mirė" du kartu. Du kartu išėjo į literatūros teatro sceną ir abu kartu pralaimėjo. Pirmą kartą jis buvo šiek tiek per ankstyvas. Tarytum lengva naujosios architektūros linija liūdnoje miestelio aikštėje su mediniu šuliniu vidury ir lūšnomis aplink. Tai buvo "Šventadienio Sonetai" ir "Ties aukštu sostu", tai buvo Vakarų Europa. Antru kartu Savickis prabilo savo nuolatinio likimo draugams — emigrantams. (Jis pats buvo amžinas emigrantas ir daugeliu prasmių.). Bet ir šiuo atveju jam teko kiekvienam gyvam žmogui skaudus artisto be publikos vaidmuo. Finansinių aplinkybių verčiamas Jurgis Savickis dalyvavo novelės konkurse ir buvo nugalėtas ironiškos    pilkumos.   Intelektualinėmis jėgomis raumenų nenugalėsi, ir situacija visuomet bus komiška. Iš jau po mirties paskelbtų korespondencijos fragmentų sužinome, kad Jurgis Savickis dalyvavo ir visiems gerai žinomame romano konkurse, kuriame jis turėjo nusilenkti vienai iš keisčiausių mūsų literatūrinio gyvenimo anomalijų — rašytojui, kuriančiam veikalus, specialiai skiriamus versti į svetimas kalbas.

Bet dabar šie dalykai nebeturi jokios reikšmės. Savickis pradėjo augš-čiau bet kokių materialinių interesų plano stovinčią egzistenciją.

Jurgio Savickio romano "šventoji Lietuva" (Jurgis Savickis, šventoji Lietuva. Romanas. Išleido "Tremtis" 1952.) dekoracija ir veiksmo vieta — Lietuvos provincija po 1905 metų nepavykusios revoliucijos. "Tai šventoji Lietuva, dažniausiai, iš romantiško pasišovimo, mūsų prosenolių taip vadinama. Bei mūsų priete-lių lenkų", (šventoji Lietuva, 5 psl). Tokia scenovaizdine remarka prasideda Jurgio Savickio romanas. Po šitokio įvado skaitytojas laukia senų pažįstamų — lietuviškojo peizažo atributų. Bet tai tik ironija, lyriška autoriaus ironija. Jurgio Savickio romano Lietuvoje beveik nieko nėra šventa. Be kita ko, ten ir lietuvių maža. Pirmoje eilėje Jurgis Savickis rodo gerokai nulietuvėjusio (gyvenimo būdo ir psichologijos požiūriu) dvarininko šeimą, Lietuvoje gyvenančius rusų administracijos pareigūnus bei kitokius svieto perėjūnus ir dar trejetą neaiškios tautinės orientacijos kunigų. Prielaida, kad realūs personažų modeliai būtų kalbėję lietuviškai, taip pat būtų netvirta, šičia ir atsiskleidžia Savickio ironijos prasmė. Tai yra juokas pro ašaras, labai tolimu atgarsiu susiliečiąs su Gogolio juoku.

"Šventoji Lietuva" iš visų Savickio knygų stovi arčiausiai realybės, nors jo vaizdavimo būdas ir čia tebėra impresionistinis, škicinis. Autorius atsistoja gal pirmą kartą ant žemės ir imasi vaizduoti jau nebe epochos stilių ar ritmą (kaip savo ankstyvose novelėse), bet pačią epochą.

Visi mūsų beletristai, vaizdavę intensyviausių kovų dėl tautinės bei kultūrinės nepriklausomybės epochą, kuri tęsėsi nuo "Aušros" ligi 1918, neišvengė tam tikro tendencingumo dozos. Jų veikalai turėjo ryškią politiniai patriotinę orientaciją. Viskas buvo rodoma atgimimo sąjūdžio šviesoje. Savickis "Šventojoje Lietuvoje" yra pesimistas. Tos šviesos, kurią matė kiti, nė ženklo. Ir man rodos, kad jis čia arčiau tiesos. Kultūristo-riškai imant, "Šventoji Lietuva" yra epochos dokumentas, iš kurio galima vaizdžiai suprasti, kodėl net patiems besąlygiškiausiems patriotams 1918 metų sprendimas atrodė sapnas.

Meniniu požiūriu "Šventoji Lietuva" yra žymiai silpnesnė už kitus Jurgio Savickio veikalus. Viskas čia, rodos, palikta eskizinėje formoje. Tai daugiau juodraštis, negu užbaigtas veikalas. Dalių ryšys silpnas, o neretais atvejais ir dirbtinis. Tai nėra modernioje literatūroje vartojamas kontrastinis derinys, šis romanas verčia dar sykį pakartoti, kad Savickis yra gimęs novelistas. Ne vienas perskyrimas galėtų būti laikomas atskiru savarankišku dalyku, žinoma, išmetus labai jau netvirtą rišamąją medžiagą. Negali atsikratyti minties, kad autorius kleboną Borisevičių verčia gaminti labai gudrios konstrukcijos laiptus vien tik tam, kad paskui galėtų nukelti nuo stogo Akcentavi-čiaus žmoną. Arklio tramdymo scena, arba kad ir visas moters ant stogo fragmentas esmėje yra visiškai atskiri dalykai, ir visi autoriaus priraišioti jungiamieji siūlai yra silpni.

Stilistinės Jurgio Savickio priemonės didesniame veikale (tiesa, čia jos ir silpnesnės) gerokai nublanksta ir net ima varginti, kaip nuolatinis mirgėjimas ir spalvų kaitaliojimasis. Taigi ir stilistine prasme "Šventoji Lietuva" laikytina juodraščiu, neišbaigtu veikalu. Dažnai pasitaikančios kalbinės nelygybės sunkiai bepateisinan-mos stilistinės ekspresijos argumentais, čia pat norėtųsi paskelbti vieną gana rizikingą mintį, būtent, kad romano žanrui mažai betinka laužytos linijos stilius bei dikcija. Romanas turi būti organizuotas ir vientisas, kaip viduramžinė katedra. Romanas yra lyg ir mokslinis veikalas, turintis naudotis neišvengiamomis "antiesteti-nėmis" banalybėmis, kaip įvairios istorinės pastabos, koloritinė inventorizacija ir t. t.

Savickio žmonės "Šventojoje Lietuvoje" yra kiek kitoki. Visi jie stovi arčiau natūros ir jų psichologiniame piešinyje netrūksta "akademinių" linijų. Visi jie daugiau suinteresuoti šia žeme ir nebeprimena po svietą klaidžiojančių teatrinių personažų.

Atskirai pažymėsime situacijas. Dažnai jos yra nepaprastai originalios, kartais net mistiškos, o jų motyvai — karamazoviški. Bet Savickis taip ir palieka viską klausimo ženk'e. Ir klausimas jau nebebus atsakytas. Taip ir liks šis jo romanas, kaip didelio paveikslo eskizas, kuriame piešinio anglis nustelbia ploną spalvų sluogsnį.
L. M.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai