| |
|
|
|
Parašė Tėv. L. Andriekus. O.F.M.
|
Mūsų išeivijoje viena spaudos dalis neseniai perdaug dėmesio skyrė senovės lietuvių tikybai, ją nenuosaikiai idealizuodama ir net stengdamasi piršti šių dienų žmogui. Tokia tema regėjome prirašytų nemaža straipsnelių, kurie, deja, nebylojo apie nuoširdų tiesos jieškojimą. Tai ypač rodo faktas, jog minėtoje spaudoje gretimai buvo dedama straipsnių, labai nepalankių religinei minčiai. "Vienybė", vienas iš labiausiai senovės lietuvių tikėjimą propagavusių laikraščių, sausio 20 d. net išdrįso teigti, kad jokia religija neturinti savyje ko nors antgamtinio, tcdel be reikalo esą kalbėti apie skirtumą tarp teologijos ir mitologijos.
Minėtos spaudos žvilgsnis į protėvių tikybą nieko bendro neturi su tautiniu romantizmu, kurį XIX amžiaus antroje pusėje skelbė mūsų laisvės idėjų ugdytojai. Lietuvos praeities idealizavimas, anuomet puoselėtas aušrininkų, žymiai prisidėjo prie tautinės sąmonės išbudimo. Užtat negali būti abejonės, jog ir šiandien mūsų žemės istorinės ir tautosakinės vertybės pasilieka pagrindinėmis priemonėmis lietuvybei išlaikyti.
Tačiau, kai mūsų aušrininkai, gerbdami senovę, šlovino karžygių darbus, lasė dainas bei pasakas, tyrinėjo prosenelių tikybą, jiems, turbūt, net sapne nesivaidino, kad visa tai kokiu nors būdu galėtų apspręsti šių laikų lietuvio religinę galvoseną. Keldami senovę su jos vaidilomis, karvedžiais, dainomis, pasakomis bei padavimais, jie norėjo parodyti, jog istorijos bei tautosakos prasme nesame skurdžiai ir neturime pagrindo nei patys savęs niekint^ nei būti niekinami kitų. Bet anais laikais nei "Aušroj", nei "Varpe', nei kituose spaudiniuose nejaučiama tendencijos senovės lietuvių tikybą kokiu nors būdu įjungti į gyvenamo meto religinės pasaulėžiūros sritį. Senosios religijos, kurią ir šiandie dar taip sunku iškelti iš pasakų bei legendų karalystės, kaip idealios- gyvenimo taisyklės, niekas nebandė skelbti-. Be abejones, tai atrodė tuščias darbas.
šios rūšies pastangų ; fcąįp pat nematyti nė laisvoje Lietuvoje, kai. visomis išgalėmis buvo augštinamos tautinės vertybės. Prosenių tikybos kulte anais dešimtmečiais, regis, šiek tiek žymėjosi Latvija, kur gal dėl protestantizmo plyšių, kaikam buvo kilusi pagunda grįžti į senosios religijos idilę. Sunku pasakyti, kaip augštai pas mus būtų išsimušusi tautinio judėjimo banga, jeigu ilgiau būtų patverę ramūs laikai.
Tačiau įdomu pastebėti, kad senovės tikėjimą šiandien ėmėsi kelti daugumoje tie patys asmenys, kurie nepriklausomybės laikais nenuosaikiai nešėsi į tautiškumą. Tai rodytų, jog šis judėjimas anuomet dar tebebuvo lyg tam tikroje užuomazgoje. Stipri Katalikų Bažnyčios įtaka tiek liaudyje, tiek šviesuomenėje šių idėjų skleidėjams būtų sudariusi didžią kliūtį. Nūn išeivijoje atvirai pradėta šlovinti praeities religija ir net jieškoti joje užvėjos. Tai kelia nusistebėjimo, nes aiškiai matyti, jog pasukta klaidinga linkme.
Būtų tikras nesusipratimas niekinti savo prosenelių įsitikinimus, kuriais vadovaudamiesi jie anais laikais palaikė ryšius su Kūrėju. Kaip iš visko matyti, senovės lietuvių moralė rėmėsi įgimtaisiais įstatymais. Reikia tikėti, jog mūsų protėviai, gyvendami sveikoje aplinkoje, tuos įstatymus brangino, ir todėl jų socialinė santvarka laikėsi. Tačiau gilios senovės religinę galvoseną pastatyti idealu mūsų dienoms ir jieškoti joje išsigelbėjimo šių laikų sūkuriuose, būtų nemažiau naivu, kaip geležinkelius pakeisti rogutėm ar batus karnų vyžom. Jei imsime istoriškai, toje senovėje, kai eina kalba apie kunigaikščių žygius, šalia dorybių gana apčiuopiamai prasikiša ir ydos. Jos, apsireiškusios savitarpinių intrygų, žudynių, ir melagysčių pavidale, sako, jog ir anais amžiais, kuriuos pasiryžta tendencingai idealizuoti, nebuvo jau taip viskas balta. O jeigu dar pakedentume teoretinę savo protėvių religijos pusę įr dįrsteltume į jų galvoseną, taip pat atrastume labai didelių plyšių. Jau tas vienas faktas, kad senovės lietuviai tikėjo, jog mirusiųjų sielos įsikūnija net,j roplius (Marija Gimbutienė, Senovės lietuvių religija, Aidai, 1953 m. 1, nr.), pakankamai kalba apie jų miglotą pomirtinio gyvenimo sampratą. Taip pat ir žmogaus santykis su visata, kaip matyti iš minėtos studijos, teologiškai imant, yra ūkanose. Savotiškas gamtos pergyvenimas bei jos gerbimas pas senovės lietuvius išvirsta į kultą. Perdi-delė pagarba tvariniams, neišskiriant net pačių žemųjų, pastato šešėlin Tvėrėją. Jeigu pagaliau prieinama išvados, kad senovės lietuvių tikyba yra savotiška gyvatos, šviesos ir kovos su blogiu išraiška, tenka pasakyti, jog šių požymių labai gausiai randame krikščionybėje. Ir čia nedraudžiama gilus gamtos pergyvenimas, tačiau jo centre statomas Kūrėjas. Tvariniai gi tiek vertinami, kiek jie yra išėję iš Dievo rankų ir primena Jo galybę. Kas gamtos meilėje gali lenktyniuoti su šv. Pranciškumi iš Asyžiaus, kuris giedojo saulei himną, gailėjosi gęstančios ugnelės, kalbėjosi su paukščiais, medžiais ir gėlėmis? Jam visi gamtos reiškiniai buvo simboliai, vedą į antgamtinę mistikos sritį, kur jausmingiausiai pergyvenamas Dievas. Kristaus Bažnyčia, atitiesusi senovės žmonių pakreiptą santykį su visata ir jos Kūrėju, šv. Pranciškų Asyžietį pastatė idealu kelyje į tikrą visatos supratimą, šiandien, pažinus krikščioniškos kultūros lobius, savo prosenelių religiją tenka laikyti labiau tautosakine vertybe, kaip medžiaga religinei pasaulėžiūrai formuoti. Jeigu mūsų tarpe pasitaiko žmonių, kurie negali nulenkti galvos Kristaus dievybei ar bent deramai pripažinti krikščionybės nuopelnų, sunku įsivaizduoti, kad jie būtų tiek naivūs, garbindami pasakų laumę, kauką ir žemėpatį.
Kristaus mokslo reikėjo visoms tautoms, neišskiriant nei lietuvių, kuris pagilintų, praplėstų, pataisytų religinę galvoseną. Dievo Sūnaus žodžiai paryškina jau žinomas tikėjimo tiesas ir atskleidžia naujų, būtinai reikalingų pilnutinei dvasios kultūrai.
Be Kristaus evangelijos nerimsta tautos, nežiūrint, kokias senas ir garbingas turėtų religines tradicijas. Tai liudija visa misijų darbuotė, kai nuolatos į bažnytinę bendruomenę įsijungia ne tik eiliniai žmonės, bet ir šviesuomenė. Ypač dabartiniais laikais, kai visose srityse taip smarkiai pažengta, žmogaus dvasia nebepasiten-kine primityvių religijų fragmentėliais, o jieško būdų pilnam išsiskleidimui, kuris įmanomas tik įsijautus i Kristaus mokslą. Japonija iki š'ol gyveno savo senos religijos idilę, bet vos tik įvyko smarkus sukrėtimas, tauta išbudo ir pamatę, jog šio meto filosofijos; socialinių klausimų ir net politinio gyvenimo painiavose senoji tikyba pasidarė nepakankama. Užtat japonų inteligentijos dvasioje atsivėrė didelė tuštuma, kurios nepajėgia užpildyti kelis tūkstančius metų išpažinta pagonybė. Tauta pakrypo krikščionybės pusėn, ir atsivertimų skaičius stebėtinai pašoko. Beveik visoje misijų istorijoj negirdėta, kad stabmeldiški kaimai bei miesteliai patys kviestųsi evangelijos skelbėjus, kaip dabar pasitaiko Japonijoj.
Krikščionybės jėgą pripažino net komunistai ir savo pyktį lieja ant Katalikų Bažnyčios, kur autentiškiausiai skelbiama evangelija. Kaip patirtis rodo, jų okupuotuose katalikiškuose kraštuose daug aršiau persekiojama religija, negu protestantiškuose ar stabmeldiškuose. Iki šiol negirdėti, kad tokioje Kinijoje, kur jau iš pat šaknų raunami katalikybės daigai, būtų užkabinti bonzai ar eiliniai stabmeldžiai. Pasitaiko, jog viduje netvirtas religijas komunistai net savotiškai globoja ir jos lengvai tampa jų propagandos įrankiais. Katalikų Bažnyčia pasirodė nepajudinama. Šiandien net priešingų pažiūrų žmonės pripažįsta, kad ji yra kiečiausia uola, į kurią atsimuša komunizmo bangos.
Šių faktų akivaizdoje, ir nuošaliau nuo Bažnyčios stovintiems lietuviams, neapsimoka gaivintis pasenusios protėvių tikybos iliuzija, o dar labiau — neigiamu tonu byloti apie katalikybę. Tuo keliu einant toliau, tikrai nebus pasitarnauta tautai. Dabar komunizmas graso pražūtim visoms dvasinėms vertybėms. Ypač gi mūsų tėvynei jis yra sudavęs skaudų smūgį Kovai su komunizmo pabaisa reikėtų rinktis pačius geriausius ginklus, kurie kaip tik randami Kristaus evangelijoje. Senovės lietuvių tikyba čia nieko negali padėti. Tėv. L. Andriekus. O.F.M.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
