Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BERŽINIUKO MIRTIS PDF Spausdinti El. paštas
(Iš "Apsingės parapijos bažnytnamio")
 
Troboje buvo tuščia. Kertėse rinkosi šešėliai. Pasuolėje cieksėjo svirpliukas. Šiaip buvo tylu. Berniukas girdėjo barnį kieme, o dabar, kai Teresėlė ir Paskarbis išėjo, jis negirdėjo nieko kito, kaip tik svirpliuką ir savo širdį. Jis laukė, bet ko, pats nežinojo. Jis laukė, kad kažkas dabar atsitiktų, kaip kadaise, kai jis, pirmus metus tarnaudamas, sumušė ąsotėlį, bet, besirengiant jį luptį, atvažiavo šeimininko duktė ir žentas: užmiršo taip jį ir ąsotėlį. Šeimininkė prisiminė tik į trečią dieną, bet piktumas jau buvo praėjęs, tai tik pabarė ir viskas. Ir jis svarstė, kas dabar galėtų įvykti, kad jį bent šiandien užmirštų. Ryt jau, kaip bus, taip bus, kad tik ne išandien. Taip begalvodamas, jis pajuto kažkokį baisų nuovargį ir, nežiūrint pastangų, pradėjo snausti. Užsnūdo kartą, kitą, o trečiu kartu užsnūdus, jį šiurpu nukrėtė sugirgždėjusios durys. Abugelis, pravėręs duris, dairėsi: atėjęs iš lauko, negalėjo įžiūrėti piemens, sėdinčio tarp langų ir kabančių drabužių, ir piktu balsu pašaukė:

—    Juruk, kur tu?
—    Aš čia, dėde, — atsakė vaikas.
—    Aa, tu čia sėdi, — pasakė jis ir tylėdamas padėjo kepurę, nusivilko švarką, ir pradėjo autis aulinius batus, bet jam nesisekė, tai šūktelėjo kiek švelnesniu balsu: "Juruk, nutrauk man batus". Vaikas nutraukė batus, Abugelis pasilenkė pasuolėn, pasidairė ir dar balsu pasakė: "Juruk, pajieškok man klumpių". Jurukas, pašmirinėjęs pasuolėse, rado ir atnešė jam klumpes. Abugelis sėdėdamas įsistojo į klumpes, atsiduso ir pradėjo:

—    Tai matai, Juruk, kokios tu man košės privirei. Pirmą kart mano gyvenime ateina svetimi žmonės ir man akis skvarbo mano paties atšlajime, ir dėl ko? Dėl pasileidusio piemens. Ar tu atsimeni, ką man tavo tėvas, tave atvežęs, pasakė: neklausys — mušk nesigailėdamas. Ar ne taip man tavo tėvas sakė?

—    Taip, dėde, — atsakė vaikas.
—    Tai matai. Be reikalo aš nieko nemušu. Bet aš nenoriu, kad man piemenį seniūnas vedžiotų. O tu neklausai. Susidedi su tokiais pramuštgalviais, kaip Agurkienės Petras, daužai svetimus langus . . .

—    Dėde, galiu kryželį pabučiuoti, kad ne aš, — įsiterpė vaikas.
—    Gerai, kad ne tu. Bet tu žinai, kas, — pasakė Abugelis, atkišdamas į jį pirštą.
—    Žinot žinau, dėde, bet pasakyt negaliu, — atsakė Jurukas.
—    Kodėl tu jau pasakyt negali? — klausė gražumu Abugelis.
—    Iš manęs priesaiką paėmė.

—    Ar tu žinai, kad negalima blogam prisiekt?
—    Nežinojau, bet kas padaryta, tas padaryta,
—    tarė vaikas.

Kaip tik tuo tarpu parėjo Abugelienė. Nusimetė skepetą ir pasakė:
—    Ar jūs dar nemiegat, panaktiniai? Ryt ir šuo akių nepraKrapštys.
—    O kur tu valkiojies iki vėlumos? — piktai paklausė Abugelis.
—    Tai dabar. Ką nurijai, kad taip pasiutęs?
—    atsakė pati.

—    Visi išeina, namų nieks nežiūri, — kalbėjo Abugelis.
—    Aš tau sakiau, kur einu. Juruką, va, palikau.
—    Tavo Jurukas ir privirė košės. — Na, ir kas atsitiko? — klausė ji.
—    Nagi Jurukas išmušė vargonininkui langą, — atsakė Abugelis.
—    Duot žalčiui, — tarė pati.

—    Tai imk ir duok, kad nori, — sumurmėjo Abugelis.
—    Juruk, eik man čia, — tarė ji paskubomis.
Vaikas priėjo ir atsistojo prieš ją, kaip nudiegtas. Ji vėl paskubomis jį kvotė:
—    Kam tu tą langą išmušei?

—    Aš neišmušiau, tetule, — aiškino vaikas.
—    Va tau, kad neišmušei, — kirto ji vaikui per veidą ir, užsimojusi atgalia ranka, vėl klaupė:

—    Sakyk man, žalty, o ne, tai kai duosiu atbula ranka, tai dantų nesusirankiosi. . .
Vaikas tylėjo. Ji kirto atbula ranka, palaukus — delnu, ir vėl atbula, kol vaikui burbulais pasipylė kraujas iš nosies.

—    Tu žiūrėk, kaip muši, — tarė vyras, — sužeisi — bus bėdos. Jis ir man tvirtino, kad ne jis. Gal gi ir ne jis. Jis buvo su kitu: vienas jų išmušė, bet jis užsispyręs nesako, kas su juo buvo.

Abugelienė klausėsi, abiem rankom įsisprendusi į klubus, su pikta šypsena žiūrėdama į vyrą. Kai jis pabaigė, ji pradėjo:

—    Ar tau ne gėda, stuobry. Tas varlys nepasakė. Nemokėjai paprašyt. Reikėjo nusiimt kepurę, nusilenkt iki žemės, pabučiuot piemeniui ranką, tai gal būtų ir pasakęs. Gėdą turėtum. Pamatysi, kaip aš jam atversiu žadą. O jei ne, tai su žarnomis ištrauksiu. Varly, nusimauk kelnes ir gulk man čia kniūpsčias ant suolo ...

Vaikas, pūsdamas per abi lūpas tekantį kraują ir kukčiodamas, gailiomis akimis apžvelgė visą trobą ir, žiūrėdamas į duris, lyg dar laukdamas stebuklo, pamažu nusirišo juostą ir atsigulė ant suolo. Abugelienė, dairydamasi į visas puses, išėjo į priemenę ir iš ten atsinešė kamanas. Vaikas pakėlė galvą ir, pamatęs, kad ji riša nuo kamanų odinį pavadį, pradėjo verkti. Ji gi sudvailino pavadį ir įspėjo: "Geriau sakyk dabar, paskui gailėsies". Bet vaikas tik inkštė.

Išsikreipė Abugalienės veidas. Pakėlė ranką ir kirto. Vaikas sujudėjo, lyg varlė plaukdama, bet nieko nesakė. Tada ji pradėjo jį pliekti. Pirmieji kirčiai buvo dar reti. Sudžiūvęs pavadis tuojau keliose vietose prakirto vaiko nugarą ir jis ėmė spiegt. Ji kirto vis smarkiau ir tankiau, net jos skepetaitė nusmuko ir plaukai išsileido. Bemušdama pati pavargo ir kirsdama dejavo. Galop, uždususi, atgalia ranka numetė pavadį po vyro kojomis, atsisėdo tolėliau ant suolo ir išsižiojusi sunkiai alsavo, klaikiai žiūrėdama į apstulbusį vyrą. Jurukas gulėjo paslikas. Temo. Abugelis atsikėlė ir, išsitraukęs degtukus, taisėsi lempą uždegti.

—    Nedegink žibalo, — sukriokė pati.
—    Tylėk, — atsakė Abugelis ir užžibino lempą.
Jurukas pakėlė galvą ir sudejavo. Jo veidas buvo visas kruvinas, akys aptinusios. Vienos akies voko negalėjo atmerkti. Suolas buvo visas kruvinas ir jam delnai lipo, dėl to jis norėjo pasikelti, bet Abugelienė sudraudė:

—    Gulėk ma, iki pasakysi. . . Piemenukas degančiomis akimis į ją pažvelgė ir pasakė:
—    Pasiklausk savo sūnaus, jis geriau žino, kaip aš...

—    Ką? Mano vaikas su piemenimis susidės? Meluoji, velnio išpera.
—    Ne, nemeluoju, — atsakė vaikas.

—    Lauk iš po mano akių . . . Lauk . . . Eik namo ... O ne, tai aš tave gyvą į gabaliukus sudraskysiu, — šaukė jinai nesavu b3lsu.

Jurukas pabandė keltis, bet ėmė ir susmuko ant grindų. Pakėlė ranką, įsitvėrė į suolą ir vargais negalais atsistojo stačias, bet nedrįso paleisti rankos, tai pasisuko į šeimininko pusę ir, primerkęs skaudančią akį, žiūrėjo į jį. Jurukas nieko jam nesakė, tik žiūrėjo, o iš akių ritosi ašaros, drėkindamos veiduose sudžiūvusį kraują.

—    Tu, motin, perdaug, — tarė Abugelis.
—    Va, va, va, — atsiliepė Abugelienė, — užtark, užtark žaltį. ..
—    Kas perdaug, tas perdaug — svetimą neturi teisės taip mušt. . .
—    Lauk. Lauk man abudu, — rėkė moteris. — Aš neleisiu piemeniui sūnaus šmeižti...
—    Tegu tik tavo sūnelis parsivelka, aš jį pačiupinėsiu, — tarė Abugelis.

—    Edei tu mano sveikatą visą gyvenimą, o dabar nori visai pribaigt su tuo bobelio vaiku . . . Ko tu spoksai? Eik namo . . . Eik iš po mano akių. Ar tau sakau? Palauk, — tarė jinai ir, paėmusi už pažastų, vilkte išvilko vaiką per trobą ir kiemą. Nuvilko už vartelių, paliko ir, nieko nesakiusi, užsuko brūzgulėliu vartelius ir nuėjo į vidų.

Jurukas liko vienas tįsot patvory. Jam skaudėjo, antakį ir strėnas, kurių nei pajudinti negalėjo. Jį apėmė nuovargis, panašus į snaudulį, ir jis sunkiai galvojo. Visai temo, ir nuo rasos žolė drėko. Jis pradėjo galvot, kad mirsiąs čia vienų vienas — patvory, naktį. Jis girdėjo, kad mirt patvory labai negarbinga. Bet paskui vėl galvojo, kad jis nemirs, o būtų gera dabar numirus. Emė kiek atsigaivelioti, bet dar labiau visą skaudėjo. Troboj buvo šviesu ir garsiai kalbėjo — barėsi. Jis žinojo, kad apie jį kalba. Galop nugirdo: "Eik, pažiūrėk",—sakė Abugelis, bet jam oati atsakė: "Eik tu, kad nori". Jį apėmė baimė: nieko girdėt ir nieko matyt nenorėjo, tai atsistojo ir paskubomis patvoriu ėjo iš bažnytkaimio į laukus. Eidamas tvarkėsi drabužius ir marškinius. Kai įsijudino, mažiau skaudėjo. Prie pirties ir augšto, dviem skersiniais kryžiaus tekėjo mėnuo.

Buvo gaivu, tik retkarčiais, kai padvelkdavo iš laukų, pajusdavo veide, lyg iš neataušusios krosnies, šiltą oro bangą. Eio jis negalvodamas, kur eina, bet kai pasiekė išsišakojusį didelį kryžių, marų metais pastatytą, sustojo pailsėti: Kančia, nuleidusi galvą ir atkišusi kelius, kybojo, kaip gyva. Taip gyva, kad, rodos, ims ir paklaus, kur jis dabar eina. Jurukas nuleido akis ir norėjo praeiti. Jau buvo ties kryžiumi, kai pakėlė akis ir pamatė netoliese prieš save kraupiai gumšuojančius, pušimis apaugusius žydkapius. Ji šiurpas nukrėtė, ir jis pasuko keliu į kairę. Gulėdamas patvory jis galvojo eiti pas senelę, motinos motiną. Jam atrodė, kad kitos tokios senelės niekur nėra: taip ji švelni ir gera, taip ji jį myli. Kai ateina, o ji ateina dažniau nei motina, tai vis ką nors atneša: ar riestainį, ar medauninko arkliuką, ar ragaišio riekelę. Atėjusi pasisodina šalia, pajieško galvą. Kartais pasako: "Bet tavęs, vaikeli, niekas neprižiūri: apskretęs ir nukirptas, kaip avis, slenksčiukais". Vis gražiai, vis meiliai kalba. Bet pas ją eiti negali, nes kelias kaip tik pro žydkapius, o jis jų bijojo, nes, sako, ten vaidenasi ir ugnis vaikščioja, be to, kažkas matė ir patį velnią vidury dienos žydkapiuose ožiu besiganantį. . . Tatai ir pakreipė jo žingsnius namų link.

P. KIAULĖNAS
NATIURMORTAS

Kelias ėjo laukais, kur tą vasarą buvo žiemkenčiai. Kažkur griežlele rėke. Praskrisdavo virš galvos į visas šalis besiblaškydamas šikšnosparnis. Kiek atokiau nuo kelio, juodalksniais apaugusi, rangėsi Singė, kur suokė skambėjo lakštingalos. Jam buvo apmaudu, kad dabar, kai visa žemė atrodo, turėjo aimanuoti, jos taip linksmai, taip nerūpestingai giedojo. Arba vėl — kažkur už Skerdimo kalno grojo armonika. Iš karto keli palaidi garsai plaukė laukais, bet paskui paskardėjo visa linksmų garsų srovė, lyg Singė putodama pavasarį, kai krantus užlieja, o vaga virdama, kunkuliuodama plaukia. Visi tie garsai spaudė jam širdį: jį apėmė neapsakomas graudumas, jog ašaros viena po kitos ritosi skruostais ir jis ių nei nešluostė. Armonika nutilo, bet ji dar skambėjo Senakelės šile. Paskui vėl pasigirdo, palaukus, bet jau daug tolinu ir tolydžio vis silpnėdama.

Jurukas praėjo laukus ir jau kopė taku į Duobių kalną, kurio beveik pačiame kau^ure stovėjo kryžius. Prilipęs kryžių, atsisėdo po juo pailsėti. Jame buvo koplytėlė, kurios apačioje kabojo virtiniukė pilnavidurių medinių iu^anč'ų varpelių. Tie varpeliai, padvelkus vėjeliui, judėdavo ir vos girdimai skambėdavo kažkokiu baisiai nykiu ir gailiu balsu. Kai jį dar mažą motina bažnyčion vesdavosi arba jis vienas namo eidavo, tai visada sustodavo Duobių kryžiaus varpelių pasiklausyti. Dabar buvo ramu ir varpeliai, rodos, miegojo.

Kiek tolėliau buvo šilas, augštas ir senas, bet neplatus ir retas — pro kamienus matėsi dangus. Ši kel:ą jis gerai žinojo, kad kryž'us kaip tik pusiaukelėj tarp n^mų ir Apsinpės. Ir tik čia besėdint jam toptelėjo, kad jis gi namo eina. Gi namo eit nenorėjo: gerai žinojo, kad ir dabar, kaip visada, tėvui jis vienas bus kaltas. Kai jis t"rn*"'o rcas Bartkūnų V'laiša. oik-tą lenką, pasiskundė tėvui, kad šeimininkas jį mušąs, ir tėvas jam tik tiek tepasakė: "Neklausai, tai ir muša, būk geras ir paklusnus — tavęs nieks nemuš." Jam buvo keista, kaip tėvas, kuris visą jaunystę pratarnavo, nežino, kad jei pas kokį žmogų, tai tu būk geras geriausias, paklusnus paklusniausias, o jis vistiek tave muš.

Nutarė papasakoti tėvui visa, kaip buvo: jis verks ir maldaus, kad bet kur siųstų, tik ne pas Abugelius. Jam net atrodė, kad jei ne tėvas, tai mama jį supras. Jis parodys mamai nugarą, kuri, jam regėjos, esanti viena gyva mėsa . . .

Taip galvodamas, nejučiomis, įkišo ranką kišenėn ir užčiupo armonikėle. Išsitraukė, pavartė, net prie lūpų prisidėjo, bet, jau bepūsdamas, susigriebė: kaip čia dabar naktį — gal kas keliu eina. Neiškentė ir atsargiai, atsargiai, ir iš tolo, lyg i paskutinę ugniavietės blėstančią žarrą, pradėjo pūsti i armonikėlės skylutes — sudūzgė kažkas vos girdimas beveik, kaip kryžiaus varpeliai, ir jam buvo taip skaudu ir miela, kad jis viską užmiršo Ir ilgoi taip pūtė. Vien pafs storieji balsai atsiliepdavo, kiti, pūsk — nepūsk, tvlėjo. Ir tie girdėjosi tik dėl to, kad taip buvo tylu, jog net ausyse spengė.

Netoliese, ant tilto užvažiavę, sudundėjo ratai. Jis išsigando ir. bijodamas, kad jo kas nepavytų, norėjo pašokt ant kojų ir eit, bet nugarą taip sugėlė, kad jis garsiai sudejavo. Vargais negclais pakilo ir ėjo. Prieky, tarp pušų kamienų, mėlynavo dangus ir spindėjo dvi didelės žvaigždės. Dešinėj ir kairėj buvo girios, tik priešais, ties ganyklomis, buvo reta. Nuo kryžiaus pasuko kairiau, kur buvo takas per ganyklas į Pupinę — jo tėviškę. Einant taku, reikia pasiekti Milžinų sodžius, kur visada būdavo palaidi visi šunes. Bet jis tai žino ir visada šlapokšniuose pjaunasi berželį nuo šunų atsiginti.

Ganyklos — didelė lygė, ar ne trys valakai žemės. Nieks jų nematavo, tik taip spėja. Iš visų pusių miškai, tik rytuose Milžinų laukai — ganyt gera. Aplink bobeliai ir niekas jų nepaisė, net piemenys. Visada jie kalti. O iei kur;s išvys piemenį iš žirnių ir jei dar kailį išpers, tai naktigoniai to ir laukia, kad galėtų prisikabinti prie bobelių. Ir jo tėvas buvo bobelis, nors kito valsčiaus, bet vistiek ir jam tekdavo nuo apsingiškių.
Jurukas praėjo ganyklas su apkežusiomis eglaitėmis, praėjo Milžinus, begalvodamas ir bedėdamas žodžius, kuriais jis manė tėvą sugraudinti. Kartais jam atrodė, kad mokės tėvui pasakyti ir kad jis jį supras, bet vėl pradėdavo abejoti. Trumpa vasaros naktis jau buvo persiritusi per vidunaktį, kai jis pamatė savo tėvo trobas, tolumoje gumšuojančias. Milžinuose girdėjo gaidžius giedant, ir keista, šunų gi nė beho. Kiek paėiėjęs numetė pievon išsipjautą lazdą. Tėvo sodyba buvo pirmoji. Kol jis jos nematė, buvo drąsesnis, bet juo jis arčiau ėjo, juo drąsa ir tikrumas silpo. Kelis kartus net galvojo grižti. Bet kur? Ilgai svarstė ir nusprendė, kad kitur nėra kur eina, kaip tik namo, dėl to, nors sunku buvo, jis paspartino žingsnį, kad greičiau pasiektų namus — kieme galės dar kartą apgalvoti ir nuspręsti: verta kelti tėvą, ar ne.

Kieme buvo baisiai nešvaru: pridraikyta šiaudų, primėtyta pagalių ir plvtg°lių, o prie šulinio didžiausia valka purvo. Trobelė pakrypusi, visa žemėn sulindusi. Stogas vėjo nudraskytas: vienam gale kreklės ir lotos kiaurai matėsi. Menka ir baisi buvo trobelė, nelygiais slogs-čiais pašiurpusi, kaip gaidžio siauterė. Atrodė, kad jis pirmą kartą ją matė, o gi jis joje gimė ir augo, be to, kaip joje buvo gera ir miela, kaip niekur.
Nustebęs žiūrėjo į pairusių rentiniukų šulinį, į nevalyvą svirties pėdžią, kuri buvo, lyg ilgais pirštais siauros šienavartės šakės augštyn pastatytos — labai ilgu ir siauru dvišakumu. Pati svirtis — sulinkusi kreklės storumo kartis su pritvirtintu kelmu. Ir lašelis karojo ant ilgos grandinės, lyg tai dienai pritvirtintas, nors jis niekad kitoks nebuvo.

Besidairydamas kieme, Jurukas pasiiuto kaltas, ir jam atrodė, kad jis viso to skurdo priežastis. Pradėjo galvot, ar nebūtų geriau, nuėjus klojiman, atsigult ir palaukt ryto. Ką gi jis dabar pasakys iš miego prikeltam tėvui, o dabar, apyaušriais, kaip tik pats miegas. Maž"is, nedrąsiais žingsniais jis nuėjo į klojimą, bet jis buvo užrakintas. Pašiūrėje jokio šiaudo, nors imk ir gulk plikoje žemėje. Vėl lyg kiek atgavo drąsos, priėjo prie trobos ir pabarbeno į sveiką lango stiklą. Nieks negirdėjo. Pabarbeno stipriau — prabudo motina ir tarė: "Mikai, kelkis, kažkas dūzgena į langą". Tėvas paklausė: "Kas?" Jurukas atsakė: "Aš". Bet jo negirdėjo, nes mitina dar stebėjosi: "Kas čia dabar, vidunakti, belstus?" Vaikas atsitraukė nuo lango ir laukė. Po minutėlės tėvas už durų dar paklausė: "Kas?"

—    Aš, tėte, Jurukas, — atsakė vaikas. Vienmarškinis tėvas pasirodė tarpdury ir
nustebęs paklausė:

—    Tu? Kur tu valkiojies taip vėl^i nakti?
—    Tėvutėli, aš pareinu namo — išvarė mane .. . — atsakė Jurukas ir žinojo, kad neg rai prasitarė.

—    Išvarė? Už ką, žalty? — klausė supykęs tėvas.
—    Mane sumušė, sukruvino visą, — sušvebleno jis ir pradėjo verkti.
—    Kas tave sumušė? — klausė tėvas.

—    Abugelienė sumušė, tėte, — aiškino vaikas.
—    Ir gerai, žalty, ir aš dar pridėsiu, kam neklausai, — kalbėjo supykęs tėvas.
Jurukas pamatė, kad tėvo nesugraudins.

—    Mane visai nekaltai, visai, — ir vėl verkė.
—    Nemeluok, niekas nekaltai nemuša, — sakė tėvas.
—    Tikrai nekaltai, tėvutėli, nekaltai, — kalbėjo sūnus.
—    Tik pagalvok, vaikeli, ims kas tave be reikalo ir muš, a?
—    Kažkas langą iškūlė, o prie manęs prisikabino, — aiškinosi jis.
—    Sakyk man, nemeluok, ar tu ji iškūlei?
—    klausė tėvas, piktai žiūrėdamas i akis.
—    Ne aš, tėte, tikrai ne aš, — aiškinosi vaikas.
—    Tai reikėjo taip jai ir pasakyt. Žioply tu, a?
—    Sakiau, bet netikėjo. Ir mušė, nežmoniškai mušė... mano visa nugara viena gyva mėsa,

—    kalbėjo Jurukas.
—    Čia kas nors yra ne taip, kaip sakai. Sakyk, kaip buvo? — klausė tėvas.
—    Buvo taip, tėveli, kažkas išmušė langą, o mane einantį pro šalį pačiupo . ..
—    Kas tave pačiupo? — pertraukė tėvas.
—    Teresėlė, — atsakė vaikas.
—    Kokia Teresėlė? — kvotė tėvas.
—    Špitolės Teresėlž.

—    Špitolės Teresėlė? Tai kieno tą langą išmušė?
—    Vargonininko langą.

—    Ir tu net ten valkiojies, pasileistuvi! — sušuko rupykęs tėvas.
—    Taip, tėte, — atsakė nežinodamas, ką besakyti.

—    Ar aš tave leidau valkiotis po miestelį, a? Grįžk man tuojau atgal. Atsiprašyk, kojas rankas išbučiuok. kad atgal priimtų, — pasakė grasindamas piratu tėvas.

—    Pasigailėk manės, tėveli, pasigailėk. Aš negaliu, negaliu grįšt. Tėte. rudenį tu mane žadėjai - atiduot Luptukui batų sįūt mokytis, gal dabar galėtum ... — maldavo vaikas.

—    Ką? Gėda man daraj, ir už tai aš tave leisiu. Užmušiu aš tave vietoj. Eik, kur liepiu.

Vaikas tylėjo. Tėvas nusikabino nuo kartelės pantį ir užsimojo. Vaikas apsikabino laisvą
ranką ir gailiai žiūradamas į tėvą maldavo:

—    Tėveli, dėl Dievo pasigailėk manęs .. . Bet šis kirto jam pančiu per vidupetę ir tarė:

—    Eik, žalty, kur sakau. Neerzink mano širdies. Jei reklausysi, tai aš tave visam gyvenimui apluošinsiu. Eik, — ir tai sakydamas kirto antrą kartą pančiu.

Vaiko širdyje kažkas trūko staiga. Atsitraukė porą žingsniu nuo tėvo ir kažkaip, lyg grasindamas, lyg prikišdamas, pasakė:

—    Gerai, einu, bet leisk man mamai ranką pabučiuoti. ..
—    Mamą kelsi? Bėk greičiau, šungalvi, — sušuko tėvas.
Vaikas atbulas žengė porą žingsnių ir, pakėlęs pirštą, pasakė:
—    Gailėsies, tėveli. . .

—    Bėk, snargly, iš po mano akių, negrasi-nes, bėk, kad sakau, — ir tai tardamas, žengė žingsnį.

Jurukas apsisuko ir nuėjo vartų link. Tik nuo kelio teatsiorižo: kieme tėvas, baltas-vienmarškims, stevėio ten. kur buvo.

Vaikas pajuto baisų gailesi, kuris jį lenkte lenkė, ir ansinvlė ataromis, taip karčiomis, kaip dar jis niekad nebuvo verkęs. Kur jis dabar beeis, ko bernai d aus? Kas ji besupras, beūži aus? Jis pasileido, pusbalsiu verkdamas, bėgt toliau nuo namu. Jam rodėsi, kad ii visi dabar vejasi: tėvas, narnai, svirtis, medžiai ir tvoros, net ir žvaigždes kažkain nirma io skuba, lvg norėdamos kažkam už akių užbėgt ir jį įskųst.

Taip dusdamas, prabėgo Milžinus. Kažkur sulojo šuo, po jo pradėjo visi sodžiaus šunes loti, bet jis nieko nepaisė, tik bėgo ir bėgo. Pribėgęs pamiškės griovį, dar smarkiau pasileido pakalnėn ir šoko per upeliūkštį, bet paslydo ir, pakniopstom perbridęs vandenį, parpuolė žemėn. Suskaudo nugara baisiausiai, bet tas skausmas jau buvo saldus ir mielas, tai atsikėlė ir pamažu lipo į krantą. Užkopus statumą, takelis pamažu leidosi pakalnėn į ganyklas. Jau beveik švito, bet dar tamsoka buvo. Išsirikiavusių už ganyklų pušų jau lyg ir raudonavo kamienai, bet dar neaiškiai.

Ganyklose buvo plati, stora, stambiomis šakomis, bet žema eglė, kur per karščius skerdžius pavėsyje lošdavo su piemenimis kortomis. Ir ta eglė jį dabar kažkaip savęsp traukė. Manė — nueis ir išsities po ja pailsėti. Gal net užmigs. Eglė buvo atokiau nuo tako, ir jis iš tolo pasuko į ją.

Jis atsisėdo po egle. Aušrinė tekėjo. Šakos kraupiai ošė. Jurukas užsikišo abu nykščiu už juostos ir pakėlė akis: kiek žemiau pirmojo šakų vainiko styrojo nulūžusi sausa šaka. Skerdžius ant jos kabindavo milinę ir trimitą. Jurukas, nenuleisdamas akių nuo tos šakos, sun kiai atsistojo ir nusirišo juostą. . .
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai