Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKĄJĄ ENCIKLOPEDIJĄ PASITINKANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS ALAUŠIUS   

Kada prieš pusantrų metų buvo iškelta lietuviškosios enciklopedijos mintis, ji daugeliui atrodė tik viena iš tų gražių svajonių, kuriomis pasigėrima vieną momentą, kad sekantį momentą jos būtų vėl užmirštos. Tikriausiai nekitaip būtų atsitikę ir su lietuviškosios enciklopedijos mintimi, jei ji būtų buvusi kilusi tik to ar kito teoretiko mintyje. Daug dalykų lieka pasmerkti žlugti projektais ne dėl to, kad jie nebūtų galimi įgyvendinti, o paprasčiausiai dėl to, kad neatsiranda žmogaus, kuris imtųsi juos gyvendinti. Šį kartą toks likimas neištiko lietuviškosios enciklopedijos, nes jos mintis gimė žmoguje, kuriam ji reiškė ne projektą kitiems, o uždavinį sau pačiam. Todėl šiomis dienomis pirmasis Lietuviškosios Enciklopedijos tomas jau išvysta viešumą ir tolesnį jos likimą atiduoda į visuomenės sprendimo rankas: jei visi jos prenumeratoriai laikysis savo ankstesnio pasižadėjimo, enciklopedijos išleidimas iš minties virs tikrove. Šiuo sprendžiančiu momentu norime ir mes dar kartą pasisakyti šioje vietoje.

Norime pasisakyti, nes diskusijos dar nėra pasibaigusios kai kurios spaudos skiltyse, nors darbas buvo dirbamas jau nuo šių metų pavasario. Laukti diskusijų pabaigos nebuvo galima, nes jos būtų nutilusios tik su minties žūtimi. Tik mirusieji paliekami ramiai. Nebuvo šios diskusijos nereikalingos ar nereikšmingos. Jos didžiai padėjo išryškinti, kokios enciklopedijos norime. Bet, kaip paprastai, palankių ir priešingų balsų sūkuryje daug ir drumsties liko. Ypačiai todėl, kad priešingumas visada virsta uolesne aistra, negu palankumas: visada žmogui greičiau prisiruošti savajam nepasitenkinimui ar net pasipiktinimui parodyti, negu teigiamu pritarimu savo palankumą išreikšti. Taip buvo ir šiuo atveju. Tačiau pagrindinis klausimo sprendimas vyko ne šiomis diskusijomis spaudos skiltyse, o lietuviškosios enciklopedijos bičiulių platintojų kontaktavimu pačios visuomenės. Nieko būtų nepadėjęs ir pats entuziastiškiausias lietuviškosios enciklopedijos spaudoje sutikimas, jei visuomenė būtų likusi šiai minčiai abejinga. Nedaug užtat greičiausia reikalui pakenkė ir tie spaudos balsai, kurie vienais ar kitais motyvais viešai reiškė bent savo abejingumą, jei ne tiesioginį priešingumą, lietuviškajai enciklopedijai. Dabar, encklopedijai pasirodant, diskusijos dėl leidimo ar neleidimo savaime netenka prasmės. Galima betgi tikėtis, kad tos pačios plunksnos, kurios anksčiau buvo reiškusios savo nepalankumą lietuviškajai enciklopedijai, nebus nuramintos išeinančiais tomais. Pozityvi kritika bus didelis veiksnys, kad enciklopedija galimai tobulėtų su kiekvienu tomu. Kitas dalykas bus ta kritika, kuriai tebus svarbu pateisinti savo ankstesnį enciklopedijai nepalankumą. Šita prasme lietuviškosios enciklopedijos mintis, nors ir kita forma, liks ir toliau gyva — kol darbas bus ištesėtas ar kol jis žlugs. Todėl ir norime pasveikinti Lietuviškosios Enciklopedijos pasirodymą šiuo mūsų pasisakymu kaip tik tą momentą, kai hamletinius leidimo ar neleidimo svarstymus netrukus būsime priversti pakeisti konkrečiu jos pirmųjų tomų vertinimu.

Trimis pagrindiniais klausimais norime čia pasisakyti: a. kodėl lietuviškosios enciklopedijos leidimą laikome prasmingu žygiu, vertu visų mūsų talkos, b. kokiomis viltimis laikome jos leidimą turinčiu pagrindo būti ligi galo ištesėtu, ir pagaliau c. kokio pobūdžio enciklopedija yra mūsų laukiama.

1.
Ar yra prasmės mums šiuo metu ir šioje šalyje imtis lietuviškosios enciklopedijos leidimo? Ne kartą esu kėlęs balsą prieš tokį optimizmą, kuris ne žygiams skatina, o snauduliui ramina. Nekitaip šis optimizmas gundė ir lietuviškosios enciklopedijos klausimu nusistatyti. Kalbėjo jis labai skaidriai: argi ilgam mes čia būsime, kad imtumėmės tokio didžio darbo: nespėsime nei darbo baigti, ir jau galėsime grįžti namo. Palaiminga būtų tokia "laikinumo" nuotaika, jei ji kreiptųsi prieš "įsikūrimo" dvasią. Bet kada ji kreipiasi prieš kaip tik tokius žygius, kurie vieni gali tapti atrama prieš įsikūrimo pagundą, geriausiu atveju tegalime ją laikyti tinginio balsu: rytoj, tik ne šiandien. Deja, sakau: geriausiu atveju, nes apsigręžus tas pats optimizmas nejučiomis virsta brutaliu defetizmu: kas gi beskaitys lietuviškąją enciklopediją — senieji mirštame, o jaunimui nebereikia. Žinoma, jei taip visi mąstytume, iš tiesų netrukus visi "išmirtume" — tautine mirtimi anksčiau, negu fizine. Tas pats ir su jaunimu. Jei neduosime jam kuo tautiškai gyventi, savo šaknimis jis įsigyvens čia.

Kaip nepramatoma mirtis, taip nepramatoma ir apskritai ateitis. Užtat ir beprasmiška norėti vienaip ar kitaip jas įspėti. Greičiau, nesiimdami jokių bergždžių spėjimų, turime nešti atsakomybę už tą laiką, kuris mums duotas. Būti visada pasiruošus mirčiai, ir tačiau kiekvieną gyvenimo valandą išnaudoti — toks yra gyvenimo dėsnis žmonių, kurie nenori leisti savo laikui veltui tekėti. Panašiai, bendresne prasme, turime būti ir mes visi nusiteikę. Esame įpareigoti neužsimiršti, išlaikyti laikinio čia buvimo sąmonę, nesukniubti po asmeninio egoizmo diktuojama įsikūrimo pagunda. Bet beprasmiška jaustis čia taip laikinai, kad neberastume reikalo nieko imtis. Nežinome, kada galėsime grįžti. Gal netrukus, gal ilgiau, negu tikimės. Bet kiekvienu atveju, ką būsime padarę, tas ir liks laimėjimu tiek mums dabar čia, tiek vėliau apskritai mūsų tautai.

Jei po šių pastabų vėl grįžti prie lietuviškosios enciklopedijos prasmės klausimo, aš pats šį klausimą esu sau teigiamai atsakęs visų pirma sekančiu motyvu: išleista lietuviškoji enciklopedija būtų dokumentu, akivaizdžiai liudijančiu mokslo įjungimą į mūsų tautinę kultūrą, atliktą nepriklausomojo gyvenimo metais. Iš pirmo toks atsakymas gali pasirodyti perdaug tolimas nuo apskritai enciklopedijai skiriamo tikslo. Tebūnie leista užtat pora žodžių paaiškinti, ką anuo atsakymu turėjau mintyje. Be abejo, kaip kiekviena, taip ir lietuviškoji enciklopedija tiesioginiu tikslu turės suteikti skaitytojui santraukiškai visa, kas šiandien žmogaus žinojimo pasiekta. Bet drauge (pavadinkime tai, jei norime, lietuviškąja jos prasme) ji bus liudijimu, kad ir mūsų tauta buvo atsiskleidusi visoms žinijos sritims. Tai šia prasme ją anksčiau pavadinau dokumentu, liudysiančiu mokslo įjungimą į mūsų tautinę kultūrą.

Kada kalbame apie tautinę kultūrą, paprastai teturime mintyje meną ir literatūrą. Tiesa, kad literatūra ir menas ryškiau tautinę dvasią išsako, negu mokslas. Bet lygiai esmingai tautinei kultūrai priklauso ir mokslas bei filosofija. Jei tai tarsi pamirštame, tai greičiau tik dėl tos nelemtos aplinkybės, kad iš tiesų ligi tautinio atgimimo metų apskritai mokslas nebuvo integruotas į mūsų tautinę kultūrą. Kai mūsų literatūra rėmėsi tokia galinga figūra, kaip Donelaitis, ir ištisa eile smulkesnių, tai sava kalba mokslo visai neturėjome. Jei ir buvo mūsuose stambesnių ar smulkesnių mokslo žmonių, visi jie buvo rašę svetimosiomis kalbomis. Ak, jei būtume turėję tokį Donelaitį mūsų moksle! Bet reikėjo visa pradėti beveik nuo nieko, tarsi amžiais nejudintame dirvone. Net ir tie, kurių interesas mokslui teliko labiau romantinis žavesys, tėra toki neseni (turiu mintyje Daukantą ir Basanavičių). Tikra prasme mokslas buvo įvestas į mūsų tautinę kultūrą tik nepriklausomybės metais, sukūrus savus augštojo mokslo židinius. Ar per anuos trumpus metus vienose srityse pasiekėme didesnių laimėjimų ar kitose mažesnių, tam tikra prasme lieka antraeilis klausimas. Visų pirma svarbu tai, kad visose srityse mokslinis žinojim-s buvo integruotas į lietuvių kalbą ir tuo pačiu i mūsų tautinę kultūrą apskritai. Sunkus ir didelis tai buvo uždavinys. Tie, kurie jau savo kalba gavome mokslą, nė neįsivaizduojame visų sunkumų, prieš kuriuos turėjo atsistoti mūsų dėstytoiai. Galime apie visus šiuos sunkumus spręsti, tik lygindami pirmuosius mokslinius veikalus mūsų kalba su jau vėlyvesniais.

Didelis darbas buvo atliktas šiuo mokslinės minties įvilkimu į mūsų kalbą. Lygiai didžiai užtat svarbu, kad atliktasai darbas nebūtų tarsi žemėn užkastas anas Evangelijos minimas bergždžias talentas. Priešingai, jis turi likti gyva paskata ir toliau mokslą išlaikyti gyva mūsų tautinės kultūros dalimi. Gi lietuviškoji enciklopedija, suko-difikuodama mokslinę žiniją lietuvių kalba, kaip tik ir bus tuo pagrindiniu dokumentu, kuris visiems sutelks į vieną vietą, kas buvo laimėta mokslo įvedimu į mūsų tautą savąja kalba. Tai šita prasme ir manau, kad lietuviškoji enciklopedija ir turės didžios reikšmės lietuviškojo mokslo ateičiai. O ji tokiame pat pavojuje, kaip ir apskritai mūsų tautinė kultūra. Iš Lietuvos ateinančios žinios skelbia, kad augštosiose mokyklose vis daugiau dėstytojų pakeičiama svetimaisiais, kad disertacijos rašomos rusų kalba, kad mokslinių veikalų negausiai tepasirodo. Tarp kitko, ir seniau leistosios enciklopedijos niekas ten nebetęsia. Kita prasme lietuviškojo mokslo ateitis tamsi ir čia. Mūsų jaunimas, kuris mokslus gauna jau čia, atsiduria beveik toje pačioje padėtyje, kokioje buvo mūsų vyresnieji, mokslus ėję vienokiose ar kitokiose svetimųjų mokyklose. Pakanka pasižiūrėti, kaip ima rašyti mūsų mokslinio prieaugliaus vyrai, kurie nebėra mokęsi lietuviškoje mokykloje: atrodo, kad jie nė neįsivaizduoja, jog turime ir savus žodžius toms pačioms sąvokoms, kurioms jie griebiasi barbarizmų. Vėliau nebus geriau. Nužengiant pamaži mūsų, kurie save vadinamės tremtiniais, kartai, galimas dalykas, mūsų vaikams atrodys, kad iš viso mūsų tautoje mokslo nė nebūta. Jei bus išleista lietuviškoji enciklopedija, priešingai, ji akivaizdžiai liudys, kad nebuvo nė vienos žinijos srities, kuriai būtume buvę svetimi.

Savaime suprantama, nesu toks naivus, kad laikyčiau lietuviškosios enciklopedijos išleidimą kokia panacėja, kuri išspręstų tuos klausimus, prieš kuriuos stovi mūsų mokslo ateitis. Kiekvienu atveju ji galės patarnauti bent mūsosios mokslinės tradicijos perdavimu ateičiai—ne kažkada ateisiančiai tolimajai ateičiai, o tai, kuri ateina su kiekvienais metais, išleidžiančiais iš augštųjų mokyklų mūsų jaunus mokslininkus.

2.
Kokios yra realios viltys, kad užsimotasai pasiryžimas išleisti lietuviškąją enciklopediją bus ištesėtas? Trys yra veiksniai, nuo kurių priklausys šio pasiryžimo ištesėjimas: visuomenė, bendradarbiai ir redakcija.

Visuomenė jau yra davusi savo atsakymą, sudarydama tą prenumeratorių minimumą, kuris buvo reikalingas darbui pradėti. Visokių žodžių prisakome "visuomenei". Dažnai jie nemažiau teisingi, kaip kartūs. Bet tautinis instinktas tebėra joje (taigi, visuose mumyse) kol kas džiugiai gyvas. Kai tik šaukiama ne į kokį "veikimą apskritai", o ryžtamasi konkrečiam darbui, atsiliepiame daugiau ar mažiau visi taip, kad patys nustembame. Tokiu tautinės gyvybės instinktu buvo sutikta ir lietuviškosios enciklopedijos mintis. Kai laikraščiuose greičiau skepticizmo banga iš pradžių pasipylė, tai žmonėse buvo iš karto suprasta, kad semti šviesą savo kalba savaime bus semti ir tautinę šviesą. Nėra pagrindo manyti, kad šis visuomenės palankumas būtų buvęs tik momentinis entuziazmas.

Nemažiau svarbus veiksnys yra bendradarbiai. Jei nuo visuomenės priklausys pats enciklopedijos išleidimas, tai nuo bendradarbių talkos priklausys darbo kokybė. Svarbu, kad ne tik enciklopedija būtų išleista, bet kad ji būtų iš tiesų gera išleista. Beveik visose srityse turime žmonių, kurių kompetencija anapus abejonės. Visi jie kviečiami talkon. Ir džiugu, kad aktyvus jų dalyvavimas jau pirmame tome teikia vilties, jog, nežiūrint visų sunkių asmeninių gyvenimo sąlygų, jie savo talka laiduos augštą lietuviškosios enciklopedijos kokybę. Antra gi vertus, turi ir juos džiuginti lietuviškoji enciklopedija. Tegu jos rėmai ir labai siauri, nes skirti tik santraukinei informacijai, vis dėlto jie nevienam leis bent šiuo būdu patarnauti lietuvių mokslui. Jei literatai savo "kraitin" pasididžiuodami kraują P. Andriušio, H. Radauskos, M. Katiliškio ir žemininkų tremties kūrybą, tai mūsų mokslininkai galėtų didžiuotis bent lietuviškosios enciklopedijos pateikimu.

Pagaliau neatrodo, kad būtų iš anksto pagrindo nepasitikėti ir enciklopedijos redakcija. Juk viso darbo pryšakyje kaip tik stovi tas pats žmogus, kuris vadovavo ir anksčiau leista j ai enciklopedijai. Reikia tikėtis, kad redakcija pajėgs susilydyti į darnų kolektyvą, išlaikyti darbe objektyvumą ir likti atvira visai ta konstruktyviai kritikai, kuria jai į talką ateis pirmųjų enciklopedijos tomų kritiniai vertinimai. Tiesa, tam tikroje spaudoje (ir, deja, kaip tik toje, kuri atrodo mažiausiai būtų turėjusi tam pagrindo) buvo mėginama partinės diskriminacijos keliu per greitai piktintis, kad to ar kito žmogaus į darbą įtraukimas sugriausiąs objektyvumo viltį. Lyg objektyvumas tarsi tebūtų vienos partijos monopolis! Neatrodo tačiau, kad šie fanatinės baimės padiktuoti balsai būtų radę platesnio atgarsio. Nė viena srovė nebūtų pajėgusi pati viena imtis enciklopedijos išleidimo.

3.
Kokios enciklopedijos laukiame? Iš pat pradžių buvo iškilęs ginčas, kokios enciklopedijos imtis: lituanistinės ar bendrosios? Pirmieji pasiūlymą iškėlė lituanistai. Vėliau jį pasigavo ir visi kiti, kurie jautėsi galį naudotis svetimosiomis enciklopedijomis. Lituanistų rūpestis buvo labai suprantamas: jei abejoti bendrosios enciklopedijos ištesėjimu, tai susitelkti bent lituanistinių dalykų enciklopedijai! Sunkiau man buvo suprasti tas "elitines augštybes", kurios nematė lietuviškajai enciklopedijai kitos prasmės, kaip patarnauti tai "visuomenei", kuri nepajėgia naudotis svetimomis enciklopedijomis. Parbloškančiai nustelbia šis samprotavimas: kam ko nors reikia lietuviškai, jei jau yra svetimosiomis kalbomis. Svetimieji viso turi. Jei pasitenkintume jų turtais, nieko nereikėtų mums imtis. Kam tada, pavyzdžiui, beleisti ir "Aidus", nes neblogesnių kultūros žurnalų visomis kalbomis yra? Po metų kitų ne tik šviesuomenė, bet ir "visuomenė" bus išmokusi angliškai. Tai ar jau reikės iš viso atsisakyti lietuviškos knygos? Juk neblogų rašytojų yra ir amerikiečiuose . . .

Grįžtant nuo šios "elito" logikos, perregimai pamuštos tautiniu defetizmu, į patį klausimą, man regis, paprastiesiems yra paprastas ir atsakymas. Jei nebūtų galima išleisti pilnos enciklopedijos, reiktų stengtis išsileisti bent lituanistinių dalykų enciklopediją. Geriau mažiau, negu nieko: verčiau bent tai, kas būtiniausio. Bet jei galime išleisti pilną enciklopediją, beprasmiška kelti diskusijas dėl pasitenkinimo mažiau, negu daugiau. Kada skaičiau kai kurias karštas lituanistinės enciklopedijos apologijas, man kartais kilo kuklus klausimas: ar pačių žinoma, ko norima? Klausimu turiu mintyje pačią lituanistikos sąvoką. Tiesa, siaura prasme lituanistika apima tik lituanistinius dalykus, atseit dalykus, liečiančius lietuviškąją tikrovę: mūsų kalbą, mūsų literatūrą bei meną, mūsų istoriją ir mūsų geografiją. Bet platesne prasme lituanistikos šą-vokon įeina ne tik tiesiog lituanistiniai dalykai. Net ir tokie dalykai, kurie tiesiog neliečia lietuviškosios tikrovės, įgauna lituanistinę prasmę pačiu lietuvišku žvilgiu, kuriuo jie gali būti nušviesti. Sakysime, A raidėje rasime tokius tarptautinius mokslus, kaip anatomija ar antropologija. Patys savyje šie mokslai nėra niekuo lietuviški. Bet ir jų traktavimas gali virsti lietuanistiniu, jei bus duodama šių mokslų istorija mūsuose. Panašiai ir su atskirais kitais tarptautiniais objektais (bent nemaža jų dalimi): pavyzdžiui, artilerija, aviacija, bitininkystė etc. Kaip nerasime svetimosiose enciklopedijose lituanistinių dalykų, taip lygiai jose nerasime ir, pavyzdžiui, nieko apie mūsų artileriją, mūsų Anbo ar kokį vaidmenį pas mus anksčiau turėjusi bitininkystė. Ar ne per drąsiai, nes nepagalvoję, užtat teigė kai kurie, kad lietuviškoji enciklopedija būsianti pravarti tik "visuomenei", negalinčiai svetimosiomis enciklopedijomis naudotis? Kiek dabar leidžiamoji enciklopedija yra pasiryžusi visus dalykus nušviesti lietuviškuoju žvilgiu, ji iš tiesų bus ne-kitokia, o lituanistinė enciklopedija, nors ir daugiau, kaip vien tiesiogine prasme lietuanistiniu dalykų enciklopedija.

4.
Baigdami norime paliesti dar kelis būdingus priekaištus, kuriais buvo ar yra siekiama sukelti enciklopedijai abejingumą. Pirmasis priekaištas netrukus savaime išsisklaidys. Turiu mintyje beveik visuotinį (net enciklopedijos bičiulių) įsitikinimą, kad tebus paprastai perspausdinti senosios enciklopedijos tomai. Pirmasis tomas įtikins bent tuos, kurie po ranka turės senąją enciklopediją, kiek neteisingai buvo spėliota. Tiesa, iš dalies naudojamasi senąja enciklopedija. Bet lygiai visur ji papildoma nauja medžiaga (nekalbant apie tam tikro balasto išmetimą). Lygiai nelemtas su anuo spėjimu dažnai siejamas ir kitas spėjimas: tebus išleisti tie tomai, kurie buvo ir anksčiau išleisti. Šitoks "pranašavimas" dar nelemtesnis todėl, kad jo atrėmimas šiandien faktiškai neįmanomas. Tiesa, kad senoji enciklopedija patarnaus tarsi įsibėgėjimu tiems tomams, kuriuos reikės be jokios atramos paruošti. Bet jei enciklopedija bus įleidusi šaknis su pirmaisiais tomais, redakcija yra tikra, kad ji pajėgs paruošti ir tolimesniuosius. Kartais naujai dalykus paruošti nedaugiau laiko reikalauja, negu senų "lopymas".

Savotiškas yra ir tasai priekaištas, kurkto vietoj tiesioginio enciklopedijai priešingumo sėjama nepasitenkinimas leidėju. Būtent: kam privatus žmogus imasi tokio didelio darbo! Būdamas gerokai linkęs į valstybės iniciatyvą ūkiniame gyvenime, vis dėlto lieku įsitikinęs, kad privati iniciatyva dažnai lieka panašiais atvejais, kaip mūsasis, našesnė. Turiu prieš akis visų pirma šį faktą: nei Šv. Kazimiero Draugija (pokariniais metais), nei Spaudos Fondas nepadarė mūsų knygai tiek, kiek A. Kniukšta. Jei ir enciklopedijos leidimas būtų buvęs pasiryžtas "visuomeniniais" pagrindais, nėra abejonės, kad niekada jis nebūtų išėjęs iš diskusijų posėdžiuose. Bet — kaip su pelnu? Vienas tiesiai jau su pieštuku buvo ėmęs viešai kalkuliacijos. Truputį per ankstyvas skaičiavimas: kol pelnai pasirodys, nuostoliai (įdedamo kapitalo prasme) jau čia pat. Kiekvienu žygiu siekiama tam tikro pelno (rašytojų atveju bent honoraro pavidalu). Abejoju tačiau, ar susidarys toks pelnas, kad reiktų dabar jau pradėti svarstyti klausimą, kaip iš dalies jį nukreipti visuomenine prasme (sakysime, apskritai stipresnės lietuviškos leidyklos linkui). Kiekvienu atveju: paspėsime šiuo klausimu vėliau pasirūpinti. Jei visi tikru palankumu, nedrumsčiamu pavydo, sutikome "Baltosios Meškos" iniciatyvą, tai bent tuo pačiu palankumu sutikime ir lietuviškos enciklopedijos iniciatyvą (kreipiuosi į tuos, kurie visuose savo sprendimuose neužmiršta ir ūkinių atžvilgių).

Pačiu keisčiausiu betgi pasirodė man šis argumentas prieš enciklopediją: jaunoji karta jos neskaitys. Net kelis kartus užtikau tokią šneką. O viename laikraštyje taip tiesiai buvo pasakyta to, kuris pats jau šios jaunosios kartos atstovu jautėsi. Žinoma, ne mes, seniai, galime pasakyti, ar jaunoji karta besinaudos visais mūsų darbais, ne tik enciklopedija. Kiekviena karta atsakys pati už save. Ne už viską būsime kalti, ką mūsų vaikai išduos. Bet mūsų pareiga visa padaryti, kad, per uoliai skęsdama nutautėjimo prarajon jaunoji karta nebūtų teisi, jei imtųsi teisintis neturėjus mūsų tautą mokslo, stokojus žodžių mokslinei minčiai, nesiėmus perduoti jiems, ką patys buvome pasiekę.

5.
Tokia mūsų galutinė išvada: šiuo metu galime išleisti lietuviškąją enciklopediją, tai ir išleiskime. Nemažesnio uždavinio senieji buvo ėmėsi, kai jie savo laiku išleido visą Kudirką. Jei šiek tiek ir reikės kiekvienam eilinių išlaidų biudžete skirti doleriu kitu daugiau, tai lengvai juos gal-me sutaupyti, atsisakydami tų visokių vertimė-lių, kuriais esame be reikalo apkraunami. Išleiskime lietuviškąją enciklopediją šiuo metu, nes vėliau jos tikrai nebekils nė mintis. Dabar pats laikas. Gi po metų kitų sparčiai pradės retėti eilės tų, kurie šiandien dar gsli šiam darbui atsidėti (turiu mintyje visus bendradarbius). O jaunajai kartai šis uždavinys bus per sunkus, jei būsime juos palikę be nieko, neperdavę, ką bu-ome pasiekę. Neatidėkime vaikams, kas mūsų jiems pareiga.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai