Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KALBOS ISTORIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Dambriūnas   

Dr. P. Jonikas, LIETUVIŲ KALBOS ISTORIJA. Išleido TERRA 1952 m. Čikagoje, 255 psl.
Malonu, kad tremty lietuviška knyga nemirė. Beletristikos pasirodo gal daugiau, negu jos pareikalaujama. New Yorko "Gabijoj" jauties kaip kuriame Kauno ar Vilniaus knygyne. Sunkiau dienos šviesą išvysti mokslinei ar šiaip negrožinės literatūros knygai. Tačiau ir jos prasimuša į skaitytoją. Viena iš tokių yra ir dr. P. Joniko "Lietuvių kalbos istorija".

Tai yra pirma ir vienintelė tos rūšies knyga, kuri buvo verkiant reikalinga. Straipsnių straipsnelių apie mūsų kalbą prirašyta nemaža, bet eilinis inteligentas iš jų tiek teatsimena, kad mūsų kalba yra "labai sena", galbūt seniausia ir panašiausia j sanskritą.

Dr. P. Jonikas yra geriausias mūsų kalbos istorijos žinovas, dėl to jo knyga nėra mėgėjo ar propagandininko, bet mokslininko darbas. Tiesa, pats autorius pratarmėj sakosi šj darbą paruošęs "daugiau platesnia-jai visuomenei" ir, be to, turėjęs dar galvoj ir mokyklų reikalą. Dėl to, anot paties autoriaus, tai esą tik "kalbos istorijos bruožai". Vn dėlto tie bruožai yra parašyti moksliškai, t. y. pasiremiant visa tuo klausimu žinoma ir autoriui prieinama moksline literatūra. Dėl to čia nėra jokių patriotiniais ar propagandiniais sumetimais išvedžiojimų, kurie negali būti pagrįsti mokslo duomenimis. Toks darbas tinka ne tik platesnei visuomenei; jis tiktų ir Lietuvos universitetų studentams, o gal net ir profesoriams.

Mūsų kalbos istoriją autorius pradeda nuo pat indoeuropiečių prokalbės. Paskui rašo apie baltų prokalbę bei protautę, baltų kalbas, apie lietuvių kalbos priešpaminklinį laikotarpį, paskui apie paminklinį laikmetį bei pirmuosius to laikmečio lietuviškų knygų autorius, čia P. Jonikas apibūdina Mažvydo, Bretkūno, Daukšos ir Sirvydo raštų kalbą, pirmąsias lietuvių kalbos gramatikas bei žodynus. Panagrinėjęs mūsų asmenvardžių ir vietovardžių susidarymą bei įvairių skolinių mūsų kalboje atsiradimą, autorius prieina prie bendrinės kalbos, čia kalbama apie pirmąsias gramatikas, tarmės pasirinkimą ir kita. Toliau kalbama apie rašybą, mūsų kalbos tyrinėtojus nelietuvius ir knyga baigiama didžiausiais lietuvių kalbininkais — Jaunium, Jablonskiu, Būga.
Kaip matome, liečiama daug klausimų, kurie ir eiliniam skaitytojui ne-specialistui gali būti įdomūs, nes su kalba paliečiama ir tautos praeitis bei jos santykiai su kitomis tautomis.

Suprantama, tokio pobūdžio ir tokios apimties knygoje leistis į smulkmenas ar tebediskutuojamas problemas būtų netikslu. Vis dėlto kai kurie "probleminiai" klausimai, kurių autorius neliečia, ir platesnės visuomenės skaitytojui būtų įdomūs. Pvz. autorius palietė mūsų kalbos senumo klausimą. Skaitytojui gali būti įdomu: kaipgi iš tikrųjų yra — ar mūsų kalba yra senesnė pvz. už vokiečių ar rusų kalbą, ar ne? Autorius teisingai pažymi, kad kalbos senumas reiškia jos lyčių senumą. Mūsų kalbos lytys laiko bėgyje mažiau tėra pikitusios, negu kitų kalbų; kai kurios jų yra tiesiog prokalbes senumo. Ryšium su tuo kaip tik ir kyla praktinis klausimas: ar lyčių senumas, jų "pilnumas" reiškia ir kalbos tobulumą? Eilinis skaitytojas ne kartą yra girdėjęs, kad kitos kalbos, neturinčios tokių pilnų lyčių, jau esančios apgadintos, išsigimusios. Tad ar mes turim stengtis savo senąsias, pilnąsias lytis išlaikyti, "užkonservuoti" ?

Neliečia autorius nė kito dažnai keliamo klausimo: kurioms kitoms kalboms baltų kalbos yra artimiausios, "giminingiausios"? Dažnas juk sako, kad tokia artimiausia gimine esanti sanskrito kalba. Kiti vėl gretina baltų kalbas su slavų kalbom.

Galima būtų kelti klausimą, kiekgi tų baltų kalbų iš viso yra buvę ? Būga buvo teigęs, kad baltų kalbų grupę sudaro, be lietuvių, latvių ir prūsų kalbų, dar kuršių, sėlių ir žiemgalių kalbos. Ciagi kaip tik pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, kuo skiriasi kalba nuo tarmes ir kodėl sėlius ar žiemgalius sakome turėjus kalbas, o ne tarmes.
Bet šie visi klausimai liečia, tiesą sakant, ne tiek lietuvių kalbą, kiek baltų prokalbę, ir dėl to autorius ties jais tik stabtelia bendro vaizdo déliai.

Pats dalyko dėstymas labai aiškus, suprantamas, nevartojama eiliniam skaitytojui nesuprantamų terminų. O jei kuris ir pavartojamas, tai ir paaiškinamas. Pati kalba ir rašyba šimtu nuošimčių jablonskinė. Autorius nėra linkęs į kokias naujoves. Jis pvz. visą laiką vartoja tą patį prieveiksmį ilgainiui, nors labai ne-vaizdingą. Jablonskio įdraustas, autorius ir dabar tebevengia posakių laiko bėgyje, laikui bėgant ir pan. Kiek pastebėjau, nuo jablonskinės skyrybos autorius atsišlieja tik žodžio pavyzdžiui  neskyrimu kableliais.
Knygos gale yra literatūros sąrašas, rodykles ir knygos turinio santrauka anglų kalba.
L.   Dambriūnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai