Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
APIE GEOLOGINIUS TYRINĖJIMUS IR RUDĄJĄ ANGLĮ LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Bendorius   

Mūsų spaudoje retai sutinkame ką nors apie Lietuvos žemę, bet štai "Draugo" š. m. rugpjūčio 1 d-mokslo-literatūros priede pasirodė net du labai įdomūs žemiškuosius (tikrąja žodžio prasme!) mūsų tėvynės reikalus liečiantieji straipsniai. Vieną iš jų parašė St. Maziliauskas o kitą—dr. Al. Tarulis. Entuziastingas St. Maziliausko straipsnis apie galimus Lietuvoj rasti žemės turtus (naudinguosius mineralus) nusipelno dėmesio. Tiesa, jis man bakstelia į šonkaulį, kam aš savo "Lietuvos geografijoj" skelbiu lyg kokią aksiomą, kad Lietuvoje nėra svarbių mineralinių turtų... Deja, jis taip pat nesako, kad jų esama. Girdi, nevalia jų buvimo neigti tik dėl to, kad jų ligi šiol ten dar nesurasta.
Aš irgi nesakau, kad jų negali būti. Betgi kol jų nesurasta, tol ir vadovėly jiems vietos negali būti. Kol sausoj vietoj nėra šulinio, tol nėra ten ir vandens.

Galimas daiktas, kad didelėse mūsų šalies gelmėse esama naudingųjų mineralų. Antai, naujieji amerikiečių geologiniai žemėlapiai pusę (vakarų dalį) Lietuvos priskiria tokiai sričiai, kur, pagal žemės sluogsnių susidėstymo tam tikrą būdą, galima tikėtis rasti naftos. Prisimenu, kad prieš kokius 27 metus teko vienos mūsų geologinės ekspedicijos metu užuosti vienoje žvyro duobėje (Šėtos apylinkėj) kvapą, kuris labai priminė benziną. Arba, štai, prie Panevėžio esančioj pelkėj pastebėta ant vandens susidarius sluogsnelį ir kvapą, kurie taip pat panešėjo į naftą. Tačiau į šiuos reiškinius niekas, berods, nekreipė rimtesnio dėmesio, nes neabejota, kad iš gelmių į paviršių, koks jis yra Lietuvoje, negalėtų prasimušti jokie naftos kvapai.

Tikrą ir, deja, apgailėtiną tiesą St. Maziliauskas sako, kad savo laiku mes nepakankamai tyrinėjome savo kraštą. Didžiausios kaltininkės buvo lėšos, kurias karpydavo ir skusdavo iš visų šonų biudžeto valdovai. Ką bekalbėti apie gilų gręžinį, kainuojantį daugiau negu gražūs mokyklos rūmai, jeigu būdavo taupomi net skatikai.

Sunku reikalauti, kad vyriausybė skirtų stambią sumą tokiam reikalui, kuris greičiausia neatneš jokios naudos, bet bus tik grynas nuostolis. Mokslinio laimėjimo momentas iš tokio brangaus, bet "praktiškai" bergždžio gręžinio, nebūdavo įkalkuliuojamas. Pagaliau tokių brangių gręžinių nesu girdėjęs buvus padaryta ir mūsų kaimynuose Latvijoj ir Estijoje. Savo krašte jau turėjome kelias dešimtis pakankamo gilumo viršutiniams žemės sluogsniams tirt) gręžinių ir jais operavome. Užsienio firmos, kurios gręžė Pienocentro pieninėms artezinius šulinius, buvo įpareigotos daryti gręžinių aprašymus ir išgręžiamos medžiagos rinkinius. Pietinėj Lietuvos da-lyj — Druskininkuose — lenkai (1920—1939 m. okupacijos metu) buvo padarę gilųjį gręžinį, kiek pamenu, per 600 metrų. Jo duomenys mums buvo prieinami. Dar gilesnis gręžinys buvo padarytas mūsų artimiausioj kaimynystėj Rytprūsiuose. Jo duomenys taip pat buvo žinomi. Šitų gręžinių—savųjų ir svetimųjų—duomenimis ir buvo pasikliaujama, aiškinantis mūsų krašto geologinę struktūrą.

Lietuvos gelmių tyrinėjimas plačiu mastu dar nebuvo varomas, nesuskubta tai padaryti, bet jis jau buvo užvestas ant labai saugaus ir tikro kelio. Turiu galvoj anuomet sudarytąją Energ. Komitetą (ar komisija), kurs ėmėsi planingo žemės turtų j ieškojimo. Tiesa, jis pradžioje buvo įklampintas tam tikrų biznierių ir biurokratų į pelkes ir durpynus, bet per trumpą savo amželį ligi bolševikų okupacijos parodė daug savo energijos ir būtų šioje srityj išvaręs gilią vagą.

Bolševikų įsteigtoji ir vėliau vokiečių okupacijos metu prasiplėtu-si Geologinė Tarnyba negalėjo duoti mums naudingų rezultatų, nes darbas buvo daromas stacha-noviškai. Bolševikai savo pačių nepaprastai turtingoje šalyje, kur ir akla višta gali pataikyti į bet kurį mineralą, nesugeba jų išnaudoti. Juk skaitėme neseniai vieno labai žymaus ruso geologo, vadovavusio naftos gyslų tyrinėjimams arkties srityse ir pasprukusio į laisvą, į pasaulį, pasakojimus, kad, jeigu iš-gręžus gręžinį nerandama naftos, arba dėl aparatūros defektų neišpildomas "planas", reikalas patenka į saugumo rankas ir pakvimpa kacetu. Argi nebuvo pakaltinti sabotažu mūsų vyrai, gręžę 1940—41 m. Alytuje rusų kariuomenės įgulai artezinį šulinį, kai, darbą baigus, ištryško ne prėskas, bet sūrus vanduo!

Dr. A. Tarulis pateikia atpasakojimą pagal bolševikinius šaltinius, jam prieinamus Kongreso Bibliotekoj, apie rudosios anglies aptikimus vak. Lietuvoje, Klaipėdos-Kre-tingos ruože. Ten, bolševikinio geologo A. I, Krivcovo vadovaujama ekspedicija, esą, aptiko ir išaiškino šio gerai kurui tinkamo mineralo klodą, esantį apie 20 km. ilgumo, 2—4 km. platumo ir 0,60—1,40 metrų storumo. Jis ties Klaipėda tesiekia vos 10 cm. Ties Gvildžių kaimu šis sluogsnis išeina į paviršių, kur, sovietinės komisijos nuomone, jis yra pakankamas eksploatacijai. Be to, ta "progresyvių" mokslininkų komisija išaiškino, kad prie Akmenos upės būsimasis angliakasių Gvildžių miestelis turės pakankamai vandens.

Taip iš pažiūros atrodo šis "sovietinio mokslo laimėjimas."
Drg. KriVcovas be reikalo savo kvapu rusiškąjį prakaitą prie Akmenos krantų varvino ir marksistinį protą vargino. Veltui jis ir savo kolegas atradimais džiugina.

Jau 1875 m. vokiečių geologas Jentsch, žvalgydamasis po Klaipėdos kraštą, aptiko Tauralaukio dvare (5 km. plentu iš Klaipėdos į Palangą) ir Akmenos upės pakrantėj ties Gvildžių kaimo ūkininko Borcherto (mūsų laikais žymaus lietuvių veikėjo) sodyba sluogsnį tamsiai rudos, organinės, sausos masės. Iš pradžių manyta, kad tai rudoji anglis (kaip kad dabar drg. Krivcovas skelbia), bet ištyrus pasirodė, kad tai esama senų, susigulėjusių durpių. Moksliniu atžvi giu šios durpės yra mums nepaprastai įdomios štai dėl ko. Jos yra susidariusios prieš paskutinįjį buvusį ledyną. Atslinkus paskutiniam ledynui, jos laimingu būdu išliko nesunaikintos, bet apklotos ledyno sąnašų (morenų—akmeningo molio, žvyro ir smėlio) 12 metrų storumo klodu. Po šituo šiltu patale iu tas durpynas ir miegojo tūkstančius metų niekam nežinomas. Ir būtų sau ramiausiai ligi šiol ten tūnojęs pasislėpęs, jeigu ne aštriadantė Akmena, kuri išsigraužė savo tėkmei gilią vagą ir pragraužė gilumoj paslėptą durpyną. Po stačiu jos krantu, kai vasaros metu nuslūgsta vanduo, galima tarp karklų lengvai pamatyti ir tas senąsias durpes. Jose yra išlikusios sveikos kai kurių augalų žiedų dulkelės, nors patys augalai sudurpėję, pasikeitę į tamsią masę. Per tūkstančius metų tos žiedų dulkelės nepasikeitė. Jas mikroskopiškai ištyrus, galima atsekti, kokie augalai tame durpyne augo. Iš čia galima spręsti, koks klimatas tada buvo, nes augalai griežtai priklauso nuo klimatinių są!ygų. Vytauto D. universiteto 1934 m. buvau paprašytas paimti iš ten tų durpių viso klodo profilį. Tai buvo padaryta ir tos vargšės durpelės buvo kankinamos po mikroskopais, kai drg. Krivcovas apie jas tada nei nesapnavo. Apie tas mokslui įdomias durpes, pasitaikančias pasaulyj labai retai, anksčiau sužinojo mūsų pupuliukai "Eglutės" skaitytojai, nekaip šaunieji Rusijos mokslų akademijos žilagalviai, nes jas aprašiau 1952 m. vasario mėn. "Eglutės" numeryje, o mano "Lietuvos geografijos" 131 pusi. yra ir tos garsios vietos fotografija.

Nemažiau linksmas farsiukas ir su antrąja bolševikinės tyrinėjimų komisijos pranešimo dalimi, kur kalbama, kad būsimieji Gvildžių angliakasiai netrokš, nes pakaks jiems vandens. Tai irgi nepaprastas atradimas, galimas tik laimingų mokslininkų didžiojoj žemėj. Juk Akmena ties ta vieta yra jau didoka upė. Ji per sekundę duoda maždaug 2000 litrų vandens, o per parą net 7,200,000 ltr. Prileidus, kad kultūringam sovietų angliakasiui reikalinga per dieną 100 ltr. vandens, jo pakaktų miestui su 72,-000 gyventojų! Taigi Gvildžių kol-ehozininkai gali būti ramūs, jie troškuliu tikrai nemirs.

Kalbant apie šiuos bolševikinius farsus, man prisimena vienas linksmas dalykėlis ir iš nepriklausomybės laikų. Vieną dieną įsiveržia į mano darbo kambarį Klaipėdoje (Vytauto D. gimn) jaunas vyrukas nuo Kulių ir, išsitraukęs kiaušinio dydžio balsvą akmenį, taria:
—    Pasakyk, ponas, kas čia per daiktas?
Aš pavarčiau, palaižiau ir konstatavau esant valgomos druskos gabalą.
—    Brangus dalykas, brolyti, čia yra. Kur tamsta jį nučiupai? Gal parduodi?
—    Hm, gal, ponas, ir parduočiau, jeigu gerai mokėtum. O nučiupt, tai aš jo nečiupau; aš jį savo lauke vakar žagre išariau. Tai, turbūt, labai rets ir sens daikts.
— Išart, tai jį galėjai, aš tikiu, tik pasakyk, kada jį ten į žemę, prieš ardamas, įkišai: iš vakaro ar dar vėliau? Kitaip jis ten atsirasti negalėjo, nes būtų ištirpęs...

Mano gudruolis nuleido ausis ir apsisukęs išdūlino. Linkėčiau jam dabar prisidėti drg. Krivcovo ekspedicijos ir aptikti Ku'ių apylinkėj kalnus valgomosios druskos!
Tai būtų nemažesnis laimėjimas sovietinių išradimų ir atradimų srityj, kaip anieji rudosios anglies klodai Akmenos krante.
A. Bendorius


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai