| |
|
|
|
VIETOJ AUTORIAUS NEPARAŠYTO LAIŠKO VERTĖJAMS |
 |
 |
 |
|
Parašė V. Vaitiekūnas
|
Giovanni Papini: POPIEŽIAUS CELESTINO VI LAIŠKAI ŽMONĖMS, išvertė iš italų kalbos d r. Petras Mačiulis, išleido Lietuviškos Knygos Klubas Chicagoje, 1953 m. 216 psl. Viršelis dail. R. Viesulo. Kaina $2.00.
Šis Papinio veikalas yra to paties žanro, kaip ir "Kristaus Istorija". Tik "Kristaus Istorijoje" autoriaus dėmesys buvo sutelktas į Kristaus asmenį, o "Laiškuose" — į žmogaus santykį su krikščionybe, ne abstrahuoto, bet konkretaus žmogaus: krikščionies ir nekrikščionies, kunigo ir bedievio, teologo ir poeto, turtuolio ir beturčio, valdovo ir valdinio, istoriko ir mokslininko, atsiskyrusio krikščionies ir žydo, moteriškos ir kiekvieno kito žmogaus. Veikalo vardas atitinka veikalo idėją, nes kas gi kompetentingesnis kalbėti apie žmogaus santykį su krikščionybe, jei ne pats Kristaus vietininkas. Jo vardu ir skelbia Papini 17 "laiškų" augščiau minėtų kategorijų žmonių adresu.
Pirmasis laiškas — žmonėms, kurie vadinasi krikščionimis — duoda pasaulio krikščionių bendruomenės pjūvį. Vaizdas nedžiugus. "Esame negausūs ir susiskaldę, negausūs ir apsileidę, negausūs ir nedrąsūs. . . Dievas įsakė atvesti pas jį visus žmones, o mes vartaliojame negyvas krikštytųjų statistikas, kuriose liepsnojančios sielos lygiai taip retos, kaip perlai okeano dugne. . . Mes . . . esame tik skystas, apsuptas avangardas, kuriame gausu sužalotų, ligonių, niekam tikusių, raišų, aklų, nenaudingų . . . Jeigu rytoj prasiveržtų prieš mus žiauresnis persekiojimas kaip Decijaus ir Diokleciano, kiekgi iš mūsų greta manęs pasiliktų, pasiryžusių savo krauju pasirašyti tikėjimą į Atpirkėjo kraują?"
Antrasis - ketvirtasis laiškai skirti krikščionių bendruomenės vadovybei — kunigams, vienuoliams, teologams. "Kristus jus (kunigus) praminė žemės druska. Kodėlgi žemė ir po šiai dienai tebėra tokia bespalvė, tekia juokinga; bespalvė iki niekšiškumo, juokinga iki beprotiškumo .. . už krikščionių nukrikščionėjimą, krikščionių neatsipeikėjimą kas gi daugiau, jei ne jūs, privalės pasiimti sau didesnę kaltės naštą?..." Vienuoliams "neužtenka atlikti pamaldas ir skaityti breviorių, neužtenka duoti prašantiems lašelį sriubos ir kelių sakinių suraminimą liūdintiems, neužtenka giedoti bažnyčioje ir užlipti į sakyklą, teikti komuniją ligoniams ir laidoti mirusiuosius . . .
šio meto lemiamoj Dievo - šėtono kovoj reikalingas didis išsirikiavimas, piktojo antplūdžių smarkiausias priešpuolis . . . Jūs (vienuoliai) negalite būti ramūs savo bazilikose, savo mokyklų klasėse, bibliotekose, savo celėse". . . Teologai "po šv. Anzelmo ir šv. Tomo nesugebėjote pridėti naujo Dievo buvimo įrodymo, nesugebėjote duoti gilesnės už Duns Scoto Atpirkimo minties, nesugebėjote amžinojo tiesos vyno išpilstyti į skaidresnio kristalo taures... Įgudę, kruopštūs, išsimokslinę pakartotojai, bet tiktai pakartotojai. Niekados nepagalvojote, kad atšildyti valgiai net ir nelabai išlepinto gomurio žmonėms ilgainiui pasidaro priklūs, kad virti ir pervirti patiekalai tuose pačiuose induose ir su taip pačiais prieskoniais pradeda įgrįsti ir kantriausiam skoniui?... jūs sulaikėte istorijos laikrodį keturioliktame amžiuje ir tebepilstote amžiną sriubą nuolankiems mokiniams į kunigus, nesirūpindami krikščionimis, kurie yra už klauzūros vartų.. . Argi teologija kaip ir kiti mokslai negali turėti savo pažangos? Argi savo laiku tas pats šv. Tomas kaikam nepasirodė revoliucininku, sukėlusiu prieštaravimus ir pasmerkimus? Netiesa, kad jau viskas pasakyta, ir kad negalima kalbėti kieno kito, kaip tik mirusiųjų vardu . .. reikia, kad jūs, teologai, pajudėtumėte iš tų, amžiais įstrigusių, kartojimo vėžių, iš to sumechaninto silogizmavimo, žodinio ir formalinio pedantizmo, kuriame jau perdaug yra moderniškai nosiai senos alyvos ir pelėsių . .."
Penktasis — šeštasis laiškai skirti turtuoliams ir beturčiams. "Tikras turtingumas yra ne kas kita, kaip praktiškas dalykų vartojimas, kuris apdraudžia gyvenimą ir jį praskaidrina; tikras turtas yra laisvė, nepriklausomumas, sveikata, dvasios giedra, galybė ir laisvumas naudotis gėrybėmis ir jas suprasti, t. y. jas turėti pagal jų esmę, o ne kaip simbolinę ar teisinę fikciją . .."
Septintasis — aštuntasis laiškai skirti valdovams ir valdiniams. "Pasaulinė valdžia savo pradme yra viena iš gimtosios nuodėmės skaudžiausių pasekmių ..." Nepaisant valdžios sąrangos išorinio įvairumo, visos valdžios yra oligarchinio pobūdžio. "Tikrumoje nei vienas asmuo, nei dauguma negali valdžios vykdyti". .. Karaliai, despotai, tironai, diktatoriai turi savo rėmėjus. Savo ruožtu tauta savo suverenumą turi patikėti tam tikrai grupei asmenų, tarp kurių veržlesni ir apsukresni nuolaidomis ir susitarimais pasidalina valdžią. Valdžios gerumas eina ne iš valdžios formos, bet iš valdovų ir valdinių taurumo.
Devintasis laiškas skirtas specialiai moteriškoms. Dešimtasis — poetams. Vienuoliktasis — dvyliktasis laiškai skirti istorikams ir mokslininkams. Istorikams primena, kad "žemės gyventojų istorija tėra transcendentinės ir antgamtinės istorijos pasekmė ir pritaikymas". O "mokslas, kuris iki šiol pirmoj eilėj buvo žmonių reikalų ir svajonių pagalbininkas, turi tapti Dievo ženklų ir planų išryškintojas . . . Visata yra įstatymų rinkinys . . . Jūs (mokslininkai) privalėtumėte iššifruoti.. . žodžius, kuriuos Dievas yra surašęs kiekviename visatos puslapyje . . ."
Tryliktame laiške — atsiskyrusiems kirkščienims — yra nuoširdus kvietimas visų krikščionių į vieną bendruomenę. "Akivaizdoje nūdienių reikalų ir artėjančios grėsmės padarykime bent Dievo taiką, kuri leistų sudaryti sąjungą ir paruoštų vienybę". . . Ypatingai daug šilto jausmo laiške žydams. "Tarp Kristaus bažnyčios ir Kristaus pasirinktos tautos yra paslaptingas ryšys . . ." Laiške žmonėms be Kristaus iškeliamos kliūtys krikščionybei plisti, tarp jų didžiausia — krikščionių neištikimybė krikščionybei. "Krikščionybė yra meilės religija, bet krikščionys temoka nekęsti ir neapkęsti. Krikščionybė yra išsižadėjimo religija, bet krikščionys, lygiai kaip tie, kurie Evangelijos nepažįsta, yra ištroškę turtų.Krikščionybė yra dvasios religija, bet krikščionys yra apsisiautę kūno smaguriavimais ir medžiaginiais dalykais. Krikščionybė tvirtina, kad jos karalystė nėra iš šio pasaulio, bet krikščioniškomis besidedan-čies tautos, kad įsigalėtų visame pasaulyje, naudojasi toli gražu neevan-geliškomis priemonėmis". Laiške bedieviams nuoširdžiai pastebi, kad, "kai būsite perėję visus kelius, kurie nuo Jo atitolina, atrasite Jį netikėtai tenai, kur nė vienas iš jūsų nelaukė Jo sutikti. .." Pagaliau paskutiniame laiške — visiems žmonėms — dabarties žmonija statoma prieš "neiškreiptą ir nepagražintą veidrodį", kuris rodo, kad "vėl atsirado priešistorinis laukinis žmogus, geležies amžiaus barbaras, dvokiančių pelkių žvėris". . . , kad "savo viduje žmogus tebėra vilkas piemens drabužiais, hiena žmogišku apdaru, lapė demagogo toga, profesoriaus apsiaustu apsigaubusi gorila", ir kad, vistiek "koks bebūtų jūsų tikėjimas, jūsų mitologija, jūsų teologija, savo kasdieniniame elgesyje visi jūs esate velnio prijaukinti mokiniai ir sekėjai. .. ant užpakalinių galūnių pastatyti gyvuliai, kurie . . . tarnauja ir myli tik vieną dievybę — savąjį Aš . .."
Išsigelbėjimo sąlyga yra metanoia.
Savo nuoširdžiu žodžiu, savo pagaunančiu sakiniu, savo drąsiomis mintimis Papini patraukia skaitytoją. Papinic autoritetas įgalina jį atvirai dėstyti savo pažiūras, nesivaržant forma; kitu atveju tatai grėstų sukelti įtarimą. "Popiežiaus Celestino VI Laiškai žmonėms" yra, pasakyčiau, šių laikų žmogui pritaikytas Tomo Kempiečio "Kristaus Sekimas". Tikrai malonu buvo sulietuvintus gražios išvaizdos jo "Laiškus" imti į ranką. Bet, aiman, gražioje lėkštėje patiektas apyžalis kepsnys.
Gerbiamieji vertėjai ir leidėjai, negalima vertimo spausdinti iš juodraščio. Nekalbant apie prof. Joną Jablonskį, toks prel. Jakštas dėl šitokio jūsų abuojo abejingumo savajai kalbai statytų jus prie gėdos stulpo. Tiesa, dabarnykščiai mūsų kalbininkai, palyginti, labai nuolaidūs (kaikurie jų net mūsų kaikurių rašytojų kalbos klaidas linkę laikyti tik literatūrinės kalbos evoliucijos ženklu), bet jeigu jau man, ne kalbininkui, "Laiškų" kalba atrodo neįmanoma, tai jiems juo labiau ji turėtų būti neįmanoma.
Laukiate įrodymų. Prašau. Psl. 6: "laišką iš gegužės 17 d" (gegužės 17 d. laišką). Psl. 7: "atminimui pašvęsti" (atminti skirti); "tvirčiausio tikėjime" (tvirčiausio tikėjimo); "griežtas tiesos gynime" (griežtas tiesos gynėjas ar tiesą gindamas). Psl. 8: "kad... palenkus visuotinam" (kad palenktų . . . visuotiniam); viršžmogiškumą" (antžmogiškumą). Psl. 10: "gaivinantis lašai" (gaiviną lašai); "garsą padaryti girdimu" (girdimą). Psl. 11: "apsėsta nedoro savižudybės kvaitulio su prasiveržimais aklo naikinimo ir apmaudingu nusivylimu" (neaišku, ar "su prasiveržimais aklo naikinimo ir apmaudingų nusivylimų" ar "su prasiveržimais aklo naikinimo ir su apmaudingu nusivylimu"?); "be sėkmės" (be sėkmės); "mėšlynuoto" (mėšlino); "dundesį" (dundesį); "gelbin-čios" (gelbstinčios); "liguista" (ly-gūsta); "numerkimo vietų sukrešėjusio kraujo latakas" (ką reiškia "numerkimo vietų" ? gal "pasmerkimo"?). Psl. 9: "Senatvės našta, ne-bylis" (nebylys) "skausmas, per didelės žmogiškos baimės kliuviniai, atidėliojimai dėl tokios priežasties, kurie (kuri?), Apokalipsės laikais, Dievo akyse yra gryna nesąmonė, baimė būti nesuprastam, nėra pakankami mano vilkinimui pateisinti", (šio sakinio aš nesuprantu. Aš mėginau jį šiaip išsiaiškinti: Mano vilkinimo negali pateisinti nei senatvės našta, nei nebylys skausmas, nei perdidelės žmogiškosios baimės kliuviniai, nei dėl baimės būti nesuprastam atidėliojimai, kurie Apokalipsės laikais Dievo akyse yra tikra nesąmonė. Tačiau tik turint patį originalą būtų galima minėto sakinio tikrąją prasmę atsekti). Psl. 12: "visuotina netvarka" (visuotinė); "kad... siaubą padidinti" (siaubui padidinti); "nedalios ir gėdos netekusių" (galima netekt gėdos, bet kaip netekti nedalios?); "milijonai sielų apsikniaubusių tamsa negalimos taikos klystkelyje") (neaiški prasmė; gal "taikos negalimumo klystkelio tamsoje milijonai sukniubusių sielė"?); "kad ...atskleidus" (atskleistų); Psl. 13: "spjovalais" (spjaudalais). Psl. 14: "žemės rutulio pusiaujis" (žemės pusrutulis; pusiaujas (=ekvatorius); "kurs pasiekia nesąmonių svaičiojimais tragediją (kurs nesąmonių svaičiojimais pasiekia tragediją). Psl. 15: "grasyti" (grasinti, grasyti); Psl. 16: "kad pasiekus bent kalno papėdę" (bent kalno papėdei pasiekti); "pasaulis ... tiek grėsmingas suirutės" (gresiamas suirutės); "kad tą padarius" (tam padaryti); "obakis" (šūkis); "užduotis" (uždavinys); "kad sutapti" (kad sutaptume); "kaltė už šitą nutolimą" (kaltė dėl šito nutolimo). Psl. 17: "Dievas... nori visos mūsų krikščioniškos širdies, kiekvienos krikščionikos minties, viso krikščioniško gyvenimo" (Dievas . . . nori visos mūsų širdies krikščioniškos, kiekvienos minties krikščioniškos, viso gyvenimo krikščioniško; bent toks niuansas peršasi iš konteksto); "neskaitlingi" (negausūs). Psl. 19: "pasiryžęs pripažinti... mano bažnyčios" (savo bažnyčios); "tam, kad apimti ir apšviesti" (kad apimtų ir apšviestų); "laikinu" (laikiniu) ; "kad apsiginti. . . kad apsidrausti . . . kad išlaikyti .. . kad . . . paremti" (be "kad"); Psl. 20: "mes tą dievišką liepsną pasklaidėm į tiek žiburėlių, kurie iškilmingų ir senų navų gilumoje mirkčiodami rūksta, kurių daugumos jie nė nepasiekia" (neaiški prasmė; turbūt, "į tokius žiburėlius, kurie senų iškilmingų navų gilumoje mirkčiodami rūksta, nepasiekdami nė jų (navų) daugumos viso ploto?); "pasaulionių" (pasauliečių) ; "paseka" (pasekmė, padarinys); "viską apart genialumo" (viską, išskiriant genialumą); "bulių" (bulų). Psl. 21: "užduoties ...ištikimume" (ištikimybėje . .. uždaviniui); "būte-nybės" (būtinybės); "pasekti tą .. ." (pasekti tuo); "kad... padaryti" (padarytų); "viršgamtinę" (antgamtinę); "vieton būti" (užuot buvę).
Tokių "kad" su bendratimi ar su būtuoju padalyviu, "apart", "virš-žmogiškumas", "rasodnikas", "rank-vedis", "ligonbutis", "velija", "klaida tame", "laimėjimas tame", "pasėkos", "skaitlingas", "savastis", "nedatek-lius", "rūbas", "bakūžė", "biednystė", "kvolduotas", "žiurstas", "dėlto" (dėl tos priežasties), "gerbūvis"' "būti su jumis neteisingas" ir pn. yra gausiai išmarginta visa knyga.
Jau esu citavęs neaiškios minties sakinių. Jų yra dažname "Laiške". Kaikurie jų visiškai iškreipia autoriaus mintį. "Jūs jau nuo amžių esate priešakiniai daliniai Dievo kariuomenėje, dirvonų plėšikai. .." (psl. 38) Galbūt, nereta pasakyti: Jūs jau nuo amžių esate priešakiniai Dievo kariuomenės daliniai, dirvonų plėšytojai. . . (kaip plunksnų plėšy-tojai). Dirvonų plėšikai, kaip kad kelių plėšikai, jūrų plėšikai, turi savo prasmę. "Šitas atkaklus nemėgini-mas, kurs tęsiasi jau kelis amžius, yra tik iškreipto ir pagadinto skonio priežastis, ar taip pat, jei ne daugiau dėl lengvapėdiškų pakartotojų jūsų nuobodaus menkavertiškumo?" (psl. 53). Galbūt, norėta pasakyti: Ar šitas atkaklus nemėgimas, kuris trunka jau keletą amžių, nėra tik dėl iškreipto ir pagadinto skonio, arba taip pat, jei nedaugiau, ir dėl nuobodaus jūsų menkavertiškumo lengvapėdiškų pakartotojų? "Jūs žinote, ar privalėtute žinoti, kad nuo mokslo ir proto žmonių paskutinėje vietoje visuomet priklauso minios nuotaikos ir nuomonės..." (psl. 57). Galbūt, norėta pasakyti, kad galutinėje išvadoje minios nuotaikos ir nuomonės visuomet priklauso nuo mokslo ir proto žmonių. ". . . jis rėmėsi kai kuriomis (kaikuriomis) Grigaliaus iš Nissos ir Teofano iš Nicejos mintimis, pasak kuriuos (pasak kurių), grąžinimas žmogui jo panašumo su Dievu (į Dievą), pažadas ir galutino (galutinio) sudievinimo laidas, tai yra visų būtybių prie pradinės aukštumos sugrįžimo, iš kurios buvo nužengusios, buvo Tėvo kūrybinio veiksmo pakartojimas ir išbaigimas" (psl. 60). Nesiimu šio sakinio turinio įspėti. "Vaikus mylėjo labiau už mokslinčius, nes kiekviename kūdikyje dar tebėra gyvas poetas negu suaugusiame, beveik visuomet visai nepastebimai stengsis išsklaidyti, kad anoji mirtis yra dievažudystė ne vien savižudybė" (pls. 85). Taip pat mįslė. "Nejieškau jūsų sąjungos, kuri veik visuomet bažnyčiai buvo nelemta. Jos sąlytis visuomet bus meilės paprastiesiems, o ne religijos prakeiksmas kaip instrumentum regni" (psl. 87). "Pagalvokite, kad vien tiktai savimeilės sutvardymas, tik meilės žmonėse padvigubinimas reikštų tokį žmogiškų reikalų perversmą, ir tuo pačiu žmonių bendruomenės gyvenimo, kokio jokia revoliucija nebuvo pasiekusi niekados ar galės pasiekti" (psl. 101). "Ir įkvėpimas, kad išgelbėti, turi skiemenų kalėjime, kurie jį išreiškia, kentėti, nors ir sumažina" (psl. 118). "Esate Liucipe-rio vaikai, ir aš skatinu jus būti visados šviesos nešėjais" (psl. 140). Atseit popiežius mokslininkus apšaukia velnio vaikais, nors sakinio tęsinys leidžia spėti, kad jis turi minty Šviesanešio vaikus. "Nemyliu jumyse tiktai tikinčiųjų į vieną Dievą, turintį tūkstantį vardų ir tik vieną esmę, bet būsimus, pageidautus, lauktus krikščionis" (psl. 166). Galbūt, norėta pasakyti: Ne tiktai myliu jumyse tikinčiuosius į vieną Dievą, turintį tūkstančius vardų ir tik vieną esmę, bet ir būsimus . . . krikščionis. "Karai su visomis savo blogybėmis kyla iš šito broliškumo paneigimo, vienintelio, kurio norėjo Tėvas" (psl. 198). Atseit Tėvas norėjo broliškumo paneigimo. Galbūt, norėta pasakyti: Karai su visomis savo blogybėmis kyla iš paneigimo šito broliškumo, vienintelio, kurio norėjo Tėvas.
Rašinio apimtis verčia pavyzdžių kiekį riboti. Tačiau ir suminėtieji rodo, kad knyga išspausdinta iš juodraščio. Sakau — iš juodraščio, nes užtenka palyginti knygos "Laiškų" tekstą su tų pačių laiškų to paties vertėjo tekstu, paskelbtu 1948 m. "Aidų" Nr. 15 (ten paskelbti 2 laiškai), kad pamatytum skirtumą tarp spaudai paruošto pakenčiamo teksto ir knygoje išspausdinto juodraštinio. Kodėl tas pakenčiamas "Aidų" tekstas knygoje pakeistas juodraštiniu ? Gal dėl to, kad neišsiskirtų iš visų kitų. Gal dėl to, kad vertėjas nesiteikė savo dėmesio atkreipti į "Aiduose" paskelbtus savo vertimus, ir pagal juos paredaguoti visus "Laiškus". Vertėjo abejingumas pasiimtai pareigai matyti ir iš to, kad jis nesiteikė net šv. Rašto citatų vertimo palyginti su arkivysk. J. Skvirecko oficialiu vertimu. "Laiškuose" skaitome: "Nes, jei jų atstūmimas buvo pasaulio sutaikymas, kas gi bus jus vėl apkabinti, jei ne atgyti iš mirties" (Rom. XI, 15). Arkivysk. J. Skvirecko vertime (IV laida, 1947 m.) ši apaštalo Povilo laiško vieta taip išversta: "Nes jei jų atstūmimas yra pasaulio suderinimas, kas bus j!j priėmimas, jei ne atgijimas iš numirusiųjų". Visokiu atveju tai yra ir vertėjo ir leidėjo neatleistinas abejingumas ne tik lietuvių kalbos, ne tik skaitytojo, bet ir paties knygos autoriaus atžvilgiu. Tai yra, kaip pradžioje minėjau, puikaus kepsnio sugadinimas nešvarybėmis. Dabartinės redakcijos "Laiškai" negali patraukti lietuvio skaitytojo. O tai yra nuostolis ir "Laiškams, ir lietuvių visuomenei.
V. Vaitiekūnas
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
