Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Lietuvių liaudies meno simbolių klausimu PDF Spausdinti El. paštas
Mano straipsnis "Lietuvių kryžių ir koplytstulpių kilmes klausimu" kultūriniame "Draugo" priede 1955 m. gegužės 28 susilaukė A. Valeškos ir A. Mažiulio atsiliepimų. Tuo būdu trys autoriai tarė savo nuomonę šių lietuvių liaudies meno paminklų klausimu. Kiekvienas jų iškėlė kitokius aspektus.

Savo straipsnyje minėjau, kad lietuvių koplytstulpius ir kryžius galima būtų apibūdinti kaip hibridini reiškinį, sujungusį savyje prieškrikščioniškuosius ir krikščioniškuosius elementus.

A. Veleška pasisakė prieš ankstyvą, prieškrikščioniškąją, lietuvių liaudies meno elementų kilmę, ir jo išvadose pabraukta, jog religinis liaudies menas buvo katalikų Bažnyčios vaisius.

A. Mažiulio nuomone, lietuvių koplytstulpis vargiai kilęs iš prieškrikščioniškųjų laikų. Jo kilmės greičiau reikia j ieškoti mažame kryželyje, prikaltame prie medžio, taigi, krikščionybės tarpsnyje ir liaudies baroko apipavidalinime. Mūsų kryžių saulutės, mėnulio delčia, kreivieji kryžmos spinduliai nėra perkelti iš senojo tikėjimo ženklų ar prasmenų, bet krikščioniškosios ikonografijos palikimas ar jos poveikyje naujai sudaryti įvaizdžiai bei puošmenys.

Metodo klausimu
Nuomonėms išsiskyrus, natūraliai kilo klausimas — kieno objektas rašyti apie kryžius? Be abejo, teisingai A. Mažiulis pasisakė, kad lietuvių koplytstulpius turi tyrinėti tautotyrininkas, religijos, kultūros ir meno istorikas. Tik suderinus jų visų duomenis, galima prieiti prie tikslesnių išvadų. Siauras meno istoriko žvilgsnis kilmės klausimo išspręsti negali. Apie koplytstulpių bei su jais susijusių simbolių kilmę reikia kalbėti lyginamosios religijų istorijos bei etnologijos plotmėje. Štai prisiminkime lyginamąją kalbotyrą. Pavyzdžiui, žodžių giminiškumas, jų formos ir prasmės panašumas įvairiose indoeuropiečių kalbose rodo, kokie žodžiai seni ir siekia indoeuropiečių protėvynės laikus, kokie žodžiai yra vėlyvos kilmės ar yra vieni iš kitų paskolinti. Kalbininkai vieningai sutaria, kad tokie indoeuropiečių kalbų žodžiai, kaip "dievas", "sūnus", "tėvas", "šimtas", "vasara", "žiema", "beržas" ir daugelis kitų yra labai seni, siekia nemažiau kaip 4000 metų atgal. Studijuojant folklorą, papročius ar liaudies meną, šis lyginamasis metodas yra taip pat vienas iš pagrindinių, sprendžiant kilmės klausimą. Lyginimo keliu galima patikrinti, kurie liaudies meno elementai yra kilę iš priešistorinių laikų, kurie iš vėlyvesnių istorinių perijodų. Archeologijos mokslas, nagrinėjąs konkrečius žemėje užsikonservavusius dalykus, nustato chronologiją. Priešistorinių laikų paminklai gali paliudyti ar nepaliudyti etnologų, religijų istorikų ar kalbininkų spėliojimus.

Liaudies kultūros ryšys su priešistorinių laikų kultūra ir šaltiniai senajai religijai atkurti
Lietuvių liaudies menas, kaip ir kitų Europos tautų, savo pačiuose pagrinduose yra priešistorinio meno tęsinys. Savo šaknyse liaudies menas yra religinis menas, taip kaip ir priešistorinis menas yra religinis. Lygiai taip pat didelė dalis ligi šiol gyvo folkloro ir papročių nenutrūkstama grandimi rišasi su labai gilia senove. Juos išlaikė konservatyvusis ūkininkas, nesiskyręs su iš kartos į kartą paveldėta ir puoselėta žemdirbio pasaulėjauta bei tikėjimu. Lietuviškoje krikščionybėje dar ligi 20-jo amžiaus didelį vaidmenį vaidino senieji tikėjimai ir papročiai.

Lietuvių liaudies kultūra yra išlaikiusi neabejotinus prieškrikščioniškojo tikėjimo elementus, kurie turi didelę reikšmę senajai lietuvių religijai atkurti. Tie elementai randami ne tik liaudies mene, bet ir liaudies tikėjimuose, papročiuose, dainose. Juos tarp savęs jungia sijos, paveldėtos iš prieškrikščioniškosios religijos. Jų egzistenciją ankstyvesniaisiais laikais bei kilmę paliudija istoriniai šaltiniai bei archeologinė medžiaga.

Koplytstulpiai dekoruoti žalčiais
Pagal A. Jaroševičiaus piešinius, 1922 m.

Šia proga noriu dar kartą pabrėžti, kaip jau esu "Aiduose" (1953, Nr. 1) minėjusi, kad šaltiniai senajai lietuvių religijai atkurti visų pirma glūdi lietuvių liaudies kultūros lobyne, o ne tiek istoriniuose dokumentuose, kurių yra nedaug ir rašyti daugiausia antilietuviškai nusistačiusių kronininkų. Ignoruojant liaudies kultūros medžiagą, negalima susidaryti vaizdo apie senąją lietuvių religiją. Gaila, kad Lietuvos Bažnytinio Meno Muziejaus pasiryžimai išstudijuoti prieškrikščioniškosios lietuvių religijos charakteri pasibaigė tik tuo, kad buvo surinkta "tokia skurdi medžiaga, jog iš jos negalima buvo išvadų pasidaryti" (A. Valeška, Dėl pagonybės mūsų kryžiuose bei koplytstulpiuose, "Draugas", 1955 m., gegužės 28). Tik liaudies užkonservuoto lobyno medžiagą paėmus pagrindan ir ją sujungus su istorinėmis žiniomis, priešistoriniai paminklai bei kitų kraštų palyginamąja medžiaga, galima prieiti prie tikresnių išvadų.

Akmuo su  įrėžtomis  žalčių  figūromis,  rastas ties Raguva. Akmuo buvo laikomas šventu. Pagal M. Malešką, 1828 m.

Stogj žirgeliai ir paukštukai abipus gyvybės medžio. Klaipėdos  kraštas. Pagal G. Froelich, 1893 m.
 
Mikėnų gema iš I-jo tūkstantmečio pr. Kr. vidurio, kurio'e vaizduojami buliai abipus gyvybės medžio. Pagal A. Evans, 1901 m.

Molio sarkofagas iš Kretos vėlyvojo Minos laikotarpio (1400-1100 pr. Kr.) su išdažytais simboliais: gyvybės medžiu su aplink jį flankuojan-čiais paukščiais, saulutėmis bei žuvimis.
Pagal A. Evans, 1935 m.

Simbolių reikšmė
Tarp svarbiųjų liaudies kultūros šaltinių senajai religijai suprasti yra liaudies mene išsilaikę simboliai. Jie yra išlikę ir kitų tautų liaudies mene ir nuostabiai gerai rodo ryšius su gilia senove. Lyginamuoju metodu ir archeologine medžiaga pasiremiant, galima nustatyti, kad rato bei ratui giminingi prasmenys, svastikos, kryželiai rate, kryželiai, spiralės, saulės, mėnulio, jaučio, ožio, gyvatės, rupūžės bei augalų motyvai Europoje siekia 4000 metų atgal. Arklio ir paukštukų motyvai priešistoriniame mene labiau Įsigalėjo maždaug prieš 3000 metų. Per tą visą laiką šie simboliai pavieniui ar grupėmis, tarp savęs sujungti tam tikra sistema, kartojasi ir išliko ligi mūsų laikų liaudies meno, jei ne tame pačiame stiliuje, tai toje pačioje sistemoje. Patys seniausieji simboliai liaudies mene yra ne kas kita kaip prieškrikščioniškosios religijos simbolikos epigonai dabartyje.

Simbolių tyrinėjimas per paskutinį šimtą metų yra išaugęs į atskirą mokslo šaką. Nuo J. J. Bachofeno laikų, 19 amžiuje ("Mutterrecht und antike Symbole") į simbolius yra žiūrima kaip į esminį šaltinį tautos ar tautų religijai, taigi pasaulėjautai ir mentalitetui suprasti. Į simbolikos tyrinėjimą didelį įnašą yra įnešę psichoanalitikai S. Freud ir Jung, ypač pastarasis. Apie Europos priešistorinio meno simboliką yra rašyta nemaža. Čia paminėtinos O. Almgren studijos apie šiaurės Europos uolų įraižas (1929 ir 1934) ir visa eilė F. Adama van Scheliema knygų, kuris negrinėjo ne tik šiaurės Europos priešistorinio, bet ir liaudies meno simboliką ir siejo ją su papročiais, ir folkloru.

Simboliai yra savo rūšies kalba, dėsningai pasikartojančioj i per ilgus amžius. Mano senosios lietuvių religijos charakteristika (jos populiari versija buvo paskelbta "Aiduose", 1953, Nr. 1) buvo daugiausia ir paremta simbolikos studijomis. Šis metodas yra visuotinai religijų istorikų naudojamas, tik lituanistikos srityje apleistas.


Kraičio skrynios iš Užnemunės. Lelijos (gyvybes medžiai), apsuptos saulutėmis, žvaigždutėmis ir paukštukais. Pagal K. Cerbuleną, 1941 m.

Liaudies mene aptinkami simboliai kartojasi papročiuose, šokiuose, dainose. Rato, vainiko, kryželio, žvagučio, žalčio, arklio, jaučio, avino, ožio, ragų, gaidžio ir kt. prasmenys ne tik išdrožiami, išpiešiami ar išaudžiami, jie kartojasi natūraliame pavidale, išreiškiami judesiu ar žodžiu. Arklio, avino, ožio ar jaučio kaukolė, pamauta ant karties ar uždėta pastogėje, kad apsaugotų gyvulius, bites, žmones ar derlių nuo nelaimių, ligų, epidemijų, parazitų ar blogų akių, savo prasme nėra skirtingas reiškinys nuo ant namų stogų dailiai išpjaustytų žirgelių, ožio galvų, ragų, gaidžių. Joninių ar kitų pavasario švenčių vainikai, rateliai, ritinami ratai ar degančios bačkos yra panašios prasmės reiškiniai kaip ratukai, kryželiai ratuke, saulutes, svastikos, segmentinės žvaigždės ant varpsčių, kultuvių, lovų, durų, langinių, namų stogų, koplytstulpių bei kryžių, tik jie skiriami kitoms gyvenimo sritims. Pakabučiai ar žvagučiai liaudies mene savo paskirtimi labai artimi įvairiems garso simboliams, vartojamiems papročiuose, kai reikia vyti piktąsias jėgas, apsisaugoti prieš gamtos nedėsningumą ar nevaisingumą, prieš mirties grėsmę. Žalčio, lietuvių folkloro "dievų siuntinėlio", ar gyvatės vaidmuo, kaip kupinų gyvybės jėgos ir vaisingumo simbolių, tikėjimuose taip stipriai iki 20 amžiaus išlikęs, jog nenuostabu, kad ir liaudies mene žalčio motyvas dažnai pasitaiko. Saulės ir jaunojo mėnulio, "dievaičio", prasmenys dainose, tikėjimuose bei papročiuose užima nemažesnę poziciją kaip liaudies mene.


Krūtinės papuošalas iš IV-jo amžiaus po Kr. Rastas Labatikiuose prie Priekulės, Klaipėdos apskr. Pagal W. Gaerte, 1929 m.

"Maibaum" iš Vokietijos, Anglijos ir Austrijos Pagal F. Moessinger, 1938 m.
 
Geležinės lietuviu kryžių ir koplytstulpių viršūnės

Ar saulės, mėnulio bei žalčio motyvus liaudies mene galime laikyti svetimybėmis, jei jie kartojasi folklore bei papročiuose ir yra neišskiriama liaudies tikėjimų dalis? Jų buvimui istorinių laikų pradžioje paliudyti turime nemaža dokumentų. Tie dalykai yra tiek lietuvių folklorui būdingi, jog jų neišmesi lygiai taip kaip pačių seniausiųjų žodžių iš lietuvių kalbos. Manyčiau, kad nesusipratimas yra A. Mažiulio teigimas, kad saulės, mėnulio ir žaltelės motyvai lietuvių liaudies mene yra greičiau kilę ne iš priešistorinių Lietuvos laikų, bet iš pravoslavų kryžiuose vartotų simbolių. Čia vėl palyginimui paimkime kalbą: jei lietuvių kalboje yra žodis "vilkas", lenkų "vilk", o rusų "volk", tai dar nereiškia, kad mūsų "vilkas" yra pasiskolintas iš slavų, priešingai, šis artimumas nurodo to žodžio ankstyvą kilmę.  Jei išmestume iš lietuvių liaudies meno ratukus, saulutes, žalteles, paukštukus, medelius, lelijas, jį suardytume, jis nebetektų savo senųjų bruožų, rišančių jį su priešistoriniais laikais, nebetektų savosios "simbolių kalbos". Jie priklauso seniesiems liaudies tikėjimams drauge su tais pačiais simboliais folklore bei papročiuose.

Krikščioniškoje simbolikoje pasitaiko daugelis prieškrikščioniškųjų simbolių. Joje pasitaiko ir saulė ir mėnulis, gyvuliai bei paukščiai. Koplytstulpių bei kryžių viršūnės su saulės bei mėnulio simboliais turi atitikmenų ant bažnyčių bokštų ar stogų. Be abejo, jie nėra pagoniški savo prasme, tačiau savo kilme ne krikščioniški. Taip ir lietuvių kryžiai bei koplystulpiai yra katalikiški, bet jų šerdimi bėga senasis kraujas, iš Lietuvos žemelės syvų. Pats jų statymas yra būdingas seniesiems papročiams bei tikėjimams. Juos sutinkame kapinėse ir pakelėse, prie sodybų, kaimo gale, laukuose, prie šventų šaltinėlių (!) ar net miške. Jie buvo statomi ne tik žmogui mirus, bet taip pat ir jam gimus, nelaimingos, per ankstyvos mirties—nuskendimo, užsimušimo vietoje, jie buvo statomi žmonių ar gyvulių epidemijų metu ar gero derliaus užtikrinimui. Tad dažniausiai tais atvejais, su kuriais susiję ir papročiai ir tikėjimai. Statymo priežastis kaip padėka už Dievo malonę, buvo tik paskutiniųjų laikų interpretacija, kada ir kryžiai buvo įgiję katalikišką pavidalą. Koplytstulpiai ir koplytėlės dažnai buvo statomos pakilesnėje vietoje ar ant akmenų krūvos, kur seniau esą buvusi šventa vieta. Augšto stulpo statymas ir uždėjimas ant jo dangaus arba vyriškosios grupės simbolių (rato, saulės, mėnulio, žalčio, jaučio, ožio, avino, gaidžio) yra labai senos kilmės reiškinys, skiriamas apsisaugojimui prieš blogį ir gerovės užtikrinimui. Savo prasme ir kilme (ne forma!) jis giminiškas liaudies išlaikytam labai senam papročiui statyti stulpą ir ant jo pamauti arklio, ožio, jaučio ir kt. kaukuolę. Šitas paprotys archeologų yra patvirtinamas per daugelį tūkstančių metų. Stoginiai stulpai savo forma toli nuo tokių archaiškų stulpų, nes jie meniškai įpavi-dalinti, tačiau etnologo ir archeologo akimis žiūrint, jie nėra nutraukę siūlo su gilia praeitimi. Pats medinis stulpas su stogeliu, ar su dviem, trim stogeliais, yra glaudžiai susijęs su švento arba "gyvybės medžio" ("life-tree", "Lebensbaum") pavidalu, prieškrikščioniškoje religijoje turėjusiu itin svarbų vaidmenį. Ligi mūsų laikų išlikęs medžių gerbimas, dirbtinis gyvo medžio forminimas, padarant jį trijų, septynių, devynių pakopų, "gyvybės medžio" formos (plg. germanų "Maibaum"). yra labai artimos paralelės mūsų stoginiams stulpams.

Gandrai ant stogo ir arklio kaukolė, pamauta ant karties, kad vanagai nedraskytų naminių paukščių. Lembo km., Kvėdarnos vis., Tauragės aps. Foto J. Lingis. 1939 m

Lietuvių koplytstulpiuose dvi epochos taip suaugusios, kad net sunku išskirti, kur baigias prieškrikščioniškoji ir kur prasideda krikščioniškoji. Dėl to ir jų kilmės klausimas sukelia diskusijas. Kokiomis akimis žiūrime, tokių išvadų ir prieiname. Mes, krikščionys, dažnai prarandame objektyvumą kalbėdami apie "pagonybę" ir jos elementus. Šiandien ji jau yra praeities objektas; telieka mūsų pareiga ją objektyviai vertinti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai