Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRELATAS KAZIMIERAS JASĖNAS PDF Spausdinti El. paštas
Gyvenimo kelionę baigė Kazimieras Jasėnas, prelatas ir augšto išsimokslinimo tautos kultūros darbininkas. Šią žinią pranešė Švedijos latvių tremtinių leidžiamas žurnalas "Dzimtenes Balss" 1954 m. rugsėjo mėnesio numery. Žurnalas pastebi, kad jo mirties aplinkybės nežinomos: ar jis mirė amžiaus naštos palaužtas, ar nepakeldamas siaučiančio dvasinio teroro, ar jis mirė nukankintas raudonųjų budelių — tuo tarpu lieka paslaptis. Taip pat nežinomas nei mirties laikas bei vieta, tik manoma, kad jis savo gyvenimo saulėleidį bus sutikęs Liepojos mieste, kame, turimais daviniais, nuo 1944 m. vasaros gyveno, prisiglaudęs pas savo, Kuršo diecezijos vyskupą.

Velionies asmenyje lietuvių tauta neteko tauraus patrijoto ir didelio kultūrininko, o broliškos latvių tautos katalikai — garbingo ganytojo, mokytojo ir jaunimo auklėtojo. Pravartu bus priminti, kad K. Jasėnas savo ilgo gyvenimo tris ketvirtadalius praleido Latvijoje, ten dirbdamas sielovados, mokytojo ir auklėtojo darbą, buvo artimai sutapęs su latvių tauta ir jos rūpesčiais. Tačiau, gyvendamas su svetimais ir tarp svetimų, velionis nebuvo nutraukęs saitų ir su savo tauta, nenutolo nuo jos. Priešingai, jis stengėsi pagal savo išgales prisidėti prie jos gerovės kėlimo. Velionis iš pašaukimo buvo dvasininkas, o iš pamėgimo — kultūrininkas. Šiose srityse jis uoliai triūsė visą savo gyvenimą, kaip dvasininkas — latvių tautai, o kaip kultūrininkas — savo tautai.

Šiais požiūriais ir bandysime apibūdinti velionies gyvenimą bei jo našią veiklą.

Jaunystė ir mokslinimas
Laimingu sutapimu, tarp pripuolamai atsivežtų įvairių užrašų, pavyko surasti kiek davinių ir apie Kazimierą Jasėną. Užrašus papildęs netolimos praeities atsiminimais apie jį, perduodu šio laikraščio skaitytojams.

Velionies gimtinė — žaliuojančios šiaurės Lietuvos lygumos: gimė 1867 m. (vadinas, mirė sulaukęs 87 metų) rugsėjo 18 d. Velžių kaime, Saločių vals., anų laikų Panevėžio, o dabar Biržų apskr. Jo tėvai buvo pasiturį, giliai tikintys ūkininkai, gerai suprato mokslo reikšmę, mielai leido savo sūnų Kazimierą į gimtojo kaimo pradžios mokyklą, o kai ją baigė, nuvežė į Mintaujos klasikinę gimnaziją, kurią išėjo 1877-1884 m. laikotarpyje. Tėvų noru ir savo apsisprendimu, K. Jasėnas pasirinko kunigo pašaukimą: dvasinius mokslus išėjo Kauno Kunigų Seminarijoje 1884-1889 m. "Cum laude" pažymėjimu, kuris jam sudarė galimybę studijuoti teologiją Peterburgo Dvasinėj Akademijoj. Tomis palankiomis bei viliojančiomis galimybėmis jam, deja, neteko pasinaudoti — pasipriešino seminarijos gydytojas, radęs jaunojo studijozo sveikatą šlubuojančią tolimesnėms studijoms. Jaunuolis nusilenkė tokiam nuosprendžiui ir, gavęs 1889 m. kunigo šventinimus, pradėjo sielovados tarnybą.

Sielovados tarnyba
Jaunutis kunigas Kazimieras Jasėnas 1889-1892 m. kamendoriauja Tryškių parapijoje. Savo gimtam krašte, deja, jam neteko ilgai dirbti: į jauną,  gabų  dvasininką,  svarbiausia,  mokantį daug kalbų (o velionis puikiai mokėjo ne tik savo gimtąją, bet dar latvių, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų ir, berods, sanskrito kalbas), atkreipė dėmesį Mogiliavo arkivyskupas, jį išjungė iš Kauno vyskupijos ir perkėlė į Kuršo vyskupiją, Latvijon.

Taip K. Jasėnas 1892 m. išsikėlė į savo naują paskyrimo vietą, Mintaujos katalikų parapiją vikaru. Ir ten ilgiau nepaliko: 1893 m. keliamas į Laiminių parapiją klebonu. Tik spėjus naujoj vietoj geriau įsikurti, vėl reikėjo keltis. 1896 m. K. Jasėnas jau tvarko naują, Brunavos, parapiją. Jis perkeldinėjamas iš vienos vietos kiton ne dėl to, kad būtų buvęs netinkamas ar nestropus. Priešingai, jo vadovai, pastebėję ne tik didelį uolumą savose pareigose, bet ir gražius gabumus parapijų reikalus tvarkyti, skyrė ten, kur toksai klebonas buvo reikalingiausias. Brunave reikėjo statyti naują banžyčią, lygiai kaip ir kaimyniniame Tukume. Abiejų bažnyčių, mūro ir medžio, statybos darbai pareikalavo šešerių metų įtemptų pastangų, o kai jie buvo užbaigti, K. Jasėnas 1902 m. vėl keliauja atgal į Mintaują, kur reikėjo įvykdyti kitų pradėtą Mintaujos bažnyčios statybą.

Vadovauti tokiai sudėtingai parapijai, kokia anais laikais buvo Mintauja, darbas buvo nelengvas. Parapijos narių sudėtis — tautybių mišrainė: latviai, lenkai, vokiečiai, lietuviai ir dar kitoki. Tokia parapija iš savo klebono reikalavo didelio savo pašaukimo pasiruošimo, dvasios kilnumo, augštos kultūros, žmogiškosios pakantos tikėjimo ir tautiniuose reikaluose. Visi tie geram ganytojui privalumai M. Jasėnui buvo įgimti. Tais privalumais grįsdamas savo darbą, jis visur susidarydavo apie save nuoširdžią aplinką. Tai leido pavyzdingai tvarkyti parapiją, vykdyti didelės ir puošnios bažnyčios statybą, atlikti daug kitokių gražių darbų, kurių Mintaujos parapijos ribose ir už jų tada buvo begalės, o darbininkų per mažai.

Visuomenininkas ir pedagogas
K. Jasėnas pamažu įsitraukė į tikybos dėstymą, ilgainiui apimdamas visas Mintaujos pradžios mokyklas. Dėstė įvairiomis kalbomis, o keliose mokyklose mokė ir savo tautiečių vaikučius lietuvių kalbos. Vėliau įsijungė dar ir į latvių augštesniųjų mokyklų pedagoginį darbą, eilę metų dėstė vokiečių ir prancūzų kalbas Mintaujos gimnazijoje, pedagoginiam institute, kurį laiką skaitė lietuvių kalbos paskaitas Rygos universitete, Rygos lietuvių gimnazijoje ir kituose mokslo židiniuose.

Dirbdamas sielovados darbą, K. Jasėnas nemažai veikė ir visuomeninio darbo baruose. Šiuo atveju jis daug nuveikė savo tautiečių labui, ypač Mintaujos lietuviams, kurių iki pirmojo pasaulinio karo pradžios ten gyveno gana gražus skaičius. K. Jasėnas matė, kad mūsų tautiečiai, gyvendami tarp svetimų, moraliniu ir tautiniu požiūriu krinka, nuo lietuvybės nutolsta. Siekdamas išlaikyti savo tautiečių augštą moralę bei tautinį sąmoningumą, jis būrė juos į įvairias draugijas, skaitė jiems paskaitas, telkė scenos mėgėjus į vaidintojų sambūrius, patsai rašė jiems veikaliukus ir rengė vaidinimus. Jisai vadovavo ne tik Mintaujos lietuvių kultūriniam judėjimui, bet pagal reikalą talkininkavo ir Rygos lietuviams.

Gyvendamas Latvijoje, K. Jasėnas buvo glaudžiai suaugęs su latvių tauta, pamėgęs jos žmones. Būdamas nuoširdus įvairių tautybių žmonių darnaus tarpusavio sugyvenimo šalininkas, jis ypač rūpinosi kaimyninių lietuvių ir latvių tautų gimininga kilme, praeitimi bei kalba, gražiu tarpusaviu sugyvenimu bei bendravimu. K. Jasėnas buvo nuoširdus šių tautų suartėjimo, darnios vienybės šalininku, rėmė šia linkme kitų pastangas, puoselėjo vienybės idėją. Jis per eilę metų priklausė Lietuvių-Latvių Vienybės Draugijai, buvo Mintaujos skyriaus valdybos nariu ir pirmininku, dalyvavo tos draugijos kongresuose, vienybės klausimais skaitė paskaitas, pranešimus.

Rašto žmogus
Prelatas Kazimieras Jasėnas atidavė savo geriausius metus latvių tautai, kaip dvasininkas ir kaip jaunimo mokytojas bei auklėtojas, šiais savo darbais tos tautos žmonėse palikęs šviesius atsiminimus.

Savos tautos žmonėse jo vardas liks gyvas gausiais raštais. Jo rašytinis palikimas gausus ir turiningas: laikraštiniai straipsniai, tikybinio turinio leidiniai, grožinės literatūros palikimas, kultūros istorijos knygos. Visą rašytinį palikimą vainikuoja jo didžiulis "Visuotinės Meno Istorijos" veikalas.

K. Jasėno pirmieji raštai, lenkų kalba, pasirodė 1893 m. Tai korespondencijos ir straipsniai Peterburgo savaitraščiui "Kraj", spausdinti bendru "Z nad Baltyku" pavadinimu, pasirašyti K. (azimier) Brun(-avietis) slapyvardžiu. Atgavus spauda, jis pradėjo bendradarbiauti lietuvių laikraščiuose, pvz., Peterburgo "Lietuvių Balse", Seinų "Šaltiny", Kauno "Nedėldienio Skaitymuose", "Rygos Garse" ir kituose. Pagal reikalą, rašė ir latvių, lenkų bei vokiečių laikraščiuose. Laikraštiniais rašto darbais jis reiškėsi iki pirmojo pasaulinio karo pabaigos.
Šiam laikotarpiui priklauso ir gausūs K. Jasėno tikybinio turinio raštai latvių, lenkų ir lietuvių kalbomis. Latvių kalba parašė ir išleido: "Jaunekliem par piemenų", "Dienestnieciem par piemenų", "Gots Dievą aukstiba", "Teiciet berni to kungu", "Grehku suhdzešanas Sakraments" ir "Jalgavas veca katolu baznica"; daug vėliau verstas iš lietuvių kalbos "Klemenss Hofbaueris", Kuršo globėjas. Lenkiškai: barono Mantauffelio didelis iliustruotas veikalas "Z dzejov Kasciola w Inflantach i Kurlandyj". Lietuviškai — "Pamokinimai Jaunuomenei", pirmo pasaulinio karo metu K. Jasėnas išleido stambesnį veikalą "Patarėją Lietuviams", tautinio tikybinio turinio, skiriamą mūsų tautiečiams išeiviams svetimuose kraštuose. Šia knyga, patraukliais rašto vaizdais, eilėraščiais ir paveikslais autorius sumaniai atkuria gimtojo krašto vietas, žadina Tėvynės meilės ilgesį; kitose šio veikalo dalyse autorius aiškina tikėjimo tiesas.

Ši įdomi, apie 300 puslapių knyga, išspausdinta 1915 m., pasirodė ne pripuolamai, bet tam tikrų priežasčių pašaukta. Autorius, stebėdamas mūsų tautiečius Latvijoje, kurių prieš pirmą karą buvo ten keliasdešimt tūkstančių, matė, kad latvių tautinis veržlumas lėtam ir tautiškai dar nelabai atspariam lietuvio būdui sudaro rimtą grėsmę. Nors šis veikalas buvo skirtas Latvijos lietuviams, bet galėjo būti naudingas ir kitų kraštų mūsų išeiviams. Knyga būtų reikšminga ir nūdien. Ypač pirmoji jos dalis — "Tautos ir Tėvynės meilė" — šiek tiek pataisyta, būtų neblogas vadovas bei patarėjas plataus pasaulio kraštuose išsibarsčiusiems mūsų tremtiniams . . .

"Visuotinė Meno Istorija"
Nepriklausomybės metais prelatas K. Jasėnas savo visą dėmesį bei atliekamą laiką skyrė meno studijoms bei raštams. Meno klausimais jis susidomėjo žymiai anksčiau, dar būdamas Mintaujos gimnazijos vyresniųjų klasių mokiniu. Tais klausimais jis turėjo nuosavą turtingą literatūrą, kurią buvo numatęs padovanoti Vytauto Didžiojo Universiteto bibliotekai. Meno studijų reikalais K. Jasėnas savo laiku aplankė visus įžymiuosius Europos muziejus ir meno galerijas, stebėjo garsiuosius architektūros paminklus.

K. Jasėnas buvo nuoširdus meno mėgėjas, tokis gal ir būtų likęs, jeigu ne laimingas sutapimas: rašyti meno istoriją jį paskatinę vokiečių karo kapelionai ir karininkai, su kuriais jam tekę dažnai susitikti per pirmąjį karą.

Kitataučių paskatintas ir padrąsintas, K. Jasėnas, savo monumentalų kūrinį, "Visuotinę Meno Istoriją", pradėjo rašyti nepriklausomybės pirmaisiais metais, o pirmas šio veikalo sąsiuvinis pasirodė 1923 m. Pirmoji meno istorijos kregždutė Lietuvos padangėje didesnio susidomėjimo nesukėlė: ją abejingai sutiko ne tik eilinis lietuviškos knygos mėgėjas, bet ir kultūrininkas.

Autoriaus neišgąsdino tautiečių abejingumas. Tyliai, be triukšmo ir garsinimosi, jis tęsė darbą, leido sąsiuvinį po sąsiuvinio, o kai jų jau buvo aštuoni, 1927 m. pasirodė pirmasis tomas, per 500 puslapių, su tiek pat reprodukcijų. Tomas buvo skirtas architektūrai. Toliau ėjo nauji sąsiuviniai, skirti skulptūrai ir tapybai. Antrasis tomas pasirodė 1932 m., o trečiasis ir paskutinis — 1937 m. Autoriaus pajėgumas ir tesėjimas tokį darbą įvykdyti nustebino ir negausius rėmėjus. O stebėtis tikrai buvo kuo: visi trys tomai sudaro 1812 puslapių, su 2114 reprodukcijų, tarp kurių keliasdešimt spalvotų. Maloniai nustebino ir autoriaus graži duoklė Lietuvos meno istorinei raidai — per 250 puslapių, apie 340 reprodukcijų. Mus šiandien stebina K. Jasėno didysis veikalas dar ir tuo, kad jis buvo parašytas bei išleistas paties autoriaus lėšomis.

Tuo pačiu metu K. Jasėnas parašė dar keletą mažesnių knygų meno ir kultūros temomis: "Antonio Allegrido Correggio", garsaus italų renesanso dailininko monografija; "Iš meno prie-aušrio", Rytų tautų civilizacijos bei kultūros kilmė; "Estetikos reikšmė žmonių gyvenime", "Naujovės Apaštalai", istorinė monografija apie Mintaują, kurią savo laiku buvo pasiekę prancūzų revoliucijos atgarsiai, davę šiam miestui įžymių meno bei kultūros žmonių. Tuo pačiu laiku parašė eilę vertingų straipsnių meno bei kultūros klausimais "Židinio", "Akademiko", "Vairo", "Tautos Mokyklos" ir "Naujosios Romuvos" žurnalams. Be to, parašė jau minėtą "Šv. Klemensą Hofbauerį", kurį su "Naujovės Apaštalais" išsivertė ir išleido latviai. Autorius turėjo parašęs eilę kitokių veikalų — daug kartų vaidintų komedijų Latvijos lietuvių scenai: "Birutės duktė", "Jinai atrado", "Kaimo gražuolė"; didžiulį dviejų tomų "Bažnytinio Meno Istorijos" veikalą ir kitokių, kurių išleidimą sutrukdė antrojo pasaulinio karo įvykiai.

Jo raštų vertė ir reikšmė
Neturint po ranka K. Jasėno raštų palikimo, neįmanoma pilnai nustatyti jų reikšmės šiai dienai ir ateičiai. Daugumas jų buvo praeinamos vertės. Pastoviomis vertybėmis laikytina jo "Visuotinė Meno Istorija", iš dalies ir kiti po jos ėję šios srities darbai. Meno istorija liks vertinga kaip šios rūšies pirmas plačios apimties veikalas, mėginimas praminti kelią kitiems meno istorikams. Savo vertės nepraras ypač jo duota Lietuvos meno istorinė apybraiža.

Šv. Pranciškus Asyžietis
Liaudies menas  

K. Jasėno daugelio metų dvasinių ir medžiaginių didelių pastangų vaisius, "Visuotine Meno Istorija", nepriklausomybės metais nesulaukė nuoširdaus meno kritikų įvertinimo ir josios reikšmės nustatymo Lietuvos kultūrai. Tie, kurie ateityje susidomės šio mūsų meno istoriko darbu, jame pastebės kai kurių trūkumų. Akylesnis ir be didesnių pastangų matys K. Jasėno veikale stiprų pasaulėžiūrinį atspalvį ir iš jo einantį vienašališkumą, tiek tekste, tiek reprodukcijų atrankoje. Tai būtų "klaidos", jeigu klaidomis iš viso galima būtų vadinti autoriaus sąmoningai pasirinktą veikalo linkmę ir meno reiškinių supratimą. Minėtoms "klaidoms" suprasti padės žinojimas, kad autorius buvo ne specialaus išsimokslinimo meno istorikas, bet nuoširdus meno istorijos mėgėjas, turįs platų išsiprusinimą šioj srity. Antra, autorius buvo dvasiškis, jis ir į meno reiškinius žvelgė iš dvasiškio taško. Autorius sąmoningai jautė tariamus "trūkumus**, jų neslėpė, bet pabrėžė, kad savo veikalu nesięr kia meno istorijos mokslininko laurų, o tenori supažindinti eilinius meno mėgėjus, padėti jiems suprasti bei pamilti dvasines vertybes. Jo veikalo skaitytojų daugumą sudarė ne "meno specai", bet mėgėjai — autoriaus pašaukimo bendrakeleiviai kunigai, kuriems meno reiškinių pažinimas, anot autoriaus, buvo būtinas, nes jie savo rankose turėjo bažnytinio meno turtus, kurių, dėl per mažo nusimanymo, nesugebėjo tinkamai įvertinti bei saugoti. Tik nežymi dalis jo knygų pateko pasauliečiams; po 50 knygų visų tomų nupirko Latvijos Kultūros Fondas savo bibliotekoms, o Lietuvos valdinės įstaigos tepajėgė jų įsigyti vos keliasdešimt mokslo įstaigoms, bibliotekoms ir mūsų diplomatinėms atstovybėms užsieniuose . . .

Asmenybė
Prelatas K. Jasėnas buvo ramaus ir lėto būdo, mėgo vienumą ir savo darbą, vengė tuščio garsinimosi. Dėl to, kiek žinoma, daug draugų neturėjo, jų ir nejieškojo. Gyveno vienišas, paskendęs nebaigiamuose darbuose, palaikydamas santykius tik su tais asmenimis, su kuriais turėjo kasdieną bendrauti, ir su tais, su kuriais bendravimas buvo neišvengiamas. Dėl vienatvės pomėgio K. Jasėnas buvo ir liks mažai kieno te-pažintas, suprastas ir teisingai įvertintas, nors šiaip buvo malonaus, kiek išdidaus, bet nuoširdaus būdo, savo augšta dvasine kultūra bei tolerancija patraukliai veikęs savo aplinkos žmones. Išorę turėjo patraukiančią: augštas ir tiesus, pailgo lieso veido, lėtų bet valingų judesių, mažiakalbis, kalbėdavo savo žodį lyg pasverdamas, beprasmiai jų nesvaidydamas. Iš laikysenos ir kalbos buvo jaučiama augšta inteligencija, dvasinė kultūra, dvasinė savitvarda.

Tokio pavidalo K. Jasėną prisimenu ir aš. Su juo susipažinau prieš 25 metus, o laiškais susisiekiau kiek anksčiau.

Manoji pažintis su įžymiuoju kultūrininku buvo savotiška. Kartą, buvodamas pas kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą kažkuriuo reikalu, pasikalbėjime palietėme K. Jasėną ir jo "Visuotinę Meno Istoriją", kurios pirmasis tomas buvo neseniai pasirodęs. Prisimenu, pareiškiau nusistebėjimą, kad tokio stambaus veikalo pasirodymas mūsuose sutiktas visiška tyla, o jo autorius sąmoningai nutylimas.

Judrusis Vaižgantas gyvai pasakė: "Panie, apie Jasėną niekas nerašo dėl to, kad jis apie šavė tyli, nemėgsta garsintis, bet mėgsta rimtai darbą dirbti. O jo rimtą darbą nutyli, kad jis, bet ne jie parašė. Juk žinai, kad pavydo "kirminėlis" nesvetimas visiems, tuo labiau menininkams .. Esi raštingas, susisiek su juo ir parašyk apie jį bei jo darbus. Pasakyk Jasėnui, kad aš patariau taip daryti..."

Parašiau ir paprašiau K. Jasėno prisiųsti apie save ir savo veikalą davinių, priminiau Vaižganto patarimą. Greitu laiku gavau nuoširdų laišką, prašomus davinius, nuotraukų. Parašiau kelis raportažus, rašiau ir vėliau naujo meno istorijos tomo ar kito leidinio pasirodymo progomis. Kartą, berods 1930 m. vasarą, atsitiktinai suėjau K. Jasėną drauge su dail. G. Bagdonavičium Palangos gatvėje, susipažinome. Vėliau, apie 1935 m., dar kartą susitikome Kaune. Šiaip bendravimas vyko dažnais laiškais, susirašinėjome ir antrojo pasaulinio karo metu. Jo laiškai būdavo neilgi ir tik apie vieną ar kitą paliestą reikalą ir kuo mažiausia apie savo asmenį. Mano turimi daviniai per maži, kad būtų galima visapusiškai apibūdinti įdomią K. Jasėno asmenybę. Jo asmens pilnesniam apibūdinimui naudojuos kitų asmenų, būtent, latvių mons. M. Kalkio, pareiškimu, padarytu M. Jasėno mirties proga minėto latvių žurnalo "Dzimtenes Balss" bendradarbiui S. Skutanui. Mons. M. Kalkis apie velioni atsiliepė tokiais žodžiais:

"Prelatas K. Jasėnas buvo tikras aristokratas pilna šio žodžio prasme. Nežinru kito tokio kunigo kaip jis: jis puikiai kalbėjo vokiškai, prancūziškai ir lotyniškai. Jo darbingumas buvo tiesiog neįmanomas. Jis vienas aprūpino Mintaujos parapiją, dėstė tikybą keliose pradžios mokyklose, be to, lotynų ir prancūzų kalbas gimnazijoje — pilną 24 pamokų skaičių savaitėje. Išlaido savo didįjį darbą "Visuotinę Meno Istoriją" ir kitas knygas bei išspausdino daug straipsnių. Vakarais jis niekuomet neguldavo anksčiau kain 11 ar 12 valandą. Daug keliavęs po visą Europą, aplankęs visus žymiausius muziejus, didelis meno mėgėjas. Jis buvo kilnus ir idealus kunigas ..." '

Gyvenimo Saulėleidis
Velionis turėjo būti liudininku, kaip buvo sugriautas ir sunaikintas Gėrįo ir Grožio Rūmas, kurį jis savomis rankomis per aukas ir pasišventimą sukūrė. Tomis pat žiniomis, kurios pranešė apie K. Jasėno mirtį, 1944 metų vasarą jis pakėlė siaubo valandas: pakaitomis Mintaują griovė bolševikų ir vokiečių lėktuvų bombos; vieną naktį ugnies sūkuriai sunaikino jo pastatytą bažnyčią ir kleboniją, kur sudegė jo ilgo amžiaus brangus turtas — biblioteka, meno istorijos ir kitų jo raštų knygos, rankraščiai, — visa tai, kuo vienišas žmogus metų metais gyveno ir rūpinos. Pasitraukęs iš degančių namų taip, kaip stovi, keletą dienų turėjo praleisti karių apkasuose, o paskui rado laikiną prieglobstį p^s vysk. Rancaną Rygoje. Iš ten vėliau persikėlė į Liepoją, pas savo, Kuršo, vyskupą, kurio diecezijos prelatu buvo ir kur, kaip manoma, baigė savo garbingą gyvenimo kelionę.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai