Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ADOMAS MICKEVIČIUS PDF Spausdinti El. paštas


1. Dramatiškas gyvenimas

Gyvenimas Adomo Mickevičiaus, kuris yra ne tik didžiausias lenkų poetas, bet ir ainių akyse išaugęs "pranašu" ir tautos dvasios vadu, buvo pilnutinio žmogaus gyvenimas. Jo asmenybėje jungėsi įvairios, nevisados harmoningos, dažnai net priešingos savybės, bet šitai pagaliau ir sudarė iš jo gyvą žmogų, kuris tik vėliau jau legendų keliu pakilo iki "šventojo", labai paprasto ir nekomplikuoto, netekusio beveik net įprastų žmogaus ypatybių.

Palyginti, "normaliausiame" jo gyvenimo laikotarpyje, jo ankstyvoje jaunystėje (net ligi išvykimo iš Lietuvos 1824 m.) matome jį kaip jaunuolį, kuris yra visapusiškai gabus ir besidomįs įvairiomis gyvenimo sritimis. Jo gyvenimą sudaro ne tik mokslas ir veikla Filomatuose, ne tik kūryba, bet ir gyvas gyvenimas draugų tarpe, jo jautrumas moteriškai lyčiai — iš čia meilės nuotykiai, iš kurių tik vienas, nelaimingas ir dramatiškas (su Marile Vereščakaite), težinomas arčiau dėl jos vaizdo ketvirtoje "Vėlinių" dalyje.

*) šio straipsnio autorius dr. Manfred Kridl yra vienas žymiausių lenkų mickevičiologų. Apie Mickevičių jis yra išleidęs visą eilę studijų ir knygų lenkų, prancūzų ir anglų kalbomis. Šiuo metu prof. Kridl Kolumbijos universitete New Yorke dėsto lenkų literatūros ir kultūros istoriją.Prieš karą jis lenkų ir lyginamąją literatūrą dėstė Varšuvos, Briuselio ir Vilniaus universitetuose. Jis yra taipgi ir lenkų literatūros vadovėlių autorius. Jis yra gimęs Lvove, studijavęs Lvovo, Friburgo, Bonos ir Paryžiaus universitetuose. Lietuviams atgavus Vilnių, jis laikinai dirbo universitete prie jo perdavimo Lietuvos universiteto atstovams, o vėliau per Lietuvą jis išvyko į užsienius. Maloniai prisimena visą eilę lietuvių profesorių. — Red.

Gyva veikla Vilniuje (ir iš dalies Kaune) buvo nutraukta politinės bylos ir ją sekusio ištrėmimo į Rusiją. Su tuo susiję pergyvenimai turėjo būti stiprūs (kalėjimas, Filomatų likimas, išvykimas iš gimtinės), nors gal tikrovėje tikrai ne taip dramatiški, nei tai poetiškai pavaizduota "Vėlinių" III dalyje. Tada dar nebuvo aišku, ką ateitis atneš.

Tremtis Rusijoje visiškai nebuvo nei persekiojimo (kaip galima buvo tikėtis), priespaudos ar sutramdymo laikotarpiu; kaip tik atvirkščiai. Tada tik veikiai pradeda vystytis poeto psichinė ir kūrybinė galia naujoje aplinkumoje, visiškai skirtingoje nuo provincinio Vilniaus. Pergyvenimai ir patyrimas žymiai paįvairėję ir didesniu mastu. Čia prieš jį atsiranda didelis literatūrinis pasaulis, spindintieji salionai, pažintis su žymiausiais rusų rašytojais, ypatingai su Puškinu, ryšys su pogrindine (Rilejev, Bes-tužev), o taipgi ir su oficialiąja Rusija, nauji meilės nuotykiai Odesoje, normalesni ir labiau "žemiški", negu stilizuota Gustavo meilė Marilei — štai pasaulis, kuriame Mickevičius gyvena ketverius metus.   Ir vėl gyvenimas žmogaus pilnutinio ir gyvo, nesibjaurinčio "vynu, moterimi ir daina", nors nesiribojančio tais, anksčiau droviai lenkų literatūros senesniųjų istorikų interpretuotais malonumais.

Galima būtų net abejoti, ar jau tada Rusija buvo tokia; kokia jis vėliau pavaizdavo įžangoje "Velinių"  III dalį. Iš kitos gi pusės atrodo, kad tuo metu kaip tik kaupėsi medžiaga ir temos. Be to, vešli, turtinga, lanksti ir aistringa poeto prigimtis savyje slėpė ir kitokių pergyvenimų. Nors niekas mūsų neįgalioja sutapatinti Mickevičių su Konradu Valenrodu, bet jau pats tokio asmens kaip didvyrio parinkimas poetinei apysakai, parašytai Rusijoje, yra būdingas ir liudija apie kitus poeto sieloje paslėptus troškimus, reikalaujančius išsisakymo. "Valenrodo" pasaulis yra "Sonetų" priešingybė. Jis labiau priartėja Kaune parašytųjų "Vėlinių" nuotaikai, o, be to, kaupia savyje naują tragizmo elementą, apimdamas už laisvę kovojančios tautos problemą.

1828 m. išsipildo karštas, jau nuo seniai svajotas poeto troškimas: jis išvyksta į Vakarus, aplanko Vokietiją, Čekiją, Šveicariją ir Italiją, ilgiau užtrukdamas Romoje. Jo kuklūs pasisakymai nerodo, kad ši kelionė jam daug ko būtų atnešusi. Jau tada jame buvo subrendusi racionalizmo ir spekuliatyvinės filosofijos neapykanta. Šitokiame fone suprantamas yra jo vadinamasis religinis persilaužimas Romoje, nors nedaug kas težinoma apie jo esmę ir dydį, gi biografinius duomenis čia atstoja Romoje parašytos lyrinės eilės.

Kaip ten bebūtų buvę, "Šv. Petro katedros kupolas nuslopino visus prisiminimus iš Italijos", kaip pats Mickevičius viename savo laiškų yra išsireiškęs. Tai, kas toje jo audringoje prigimtyje pasikeičia, jieško naujos pusiausvyros, atsiremiant į katalikų tikėjimą. Tai nekenkia jo gana veikliam gyvenimui tarp draugų, o net ir naujai meilei (Henrieta Ankvičaitė), šiuokart su nesėkmingais vedybiniais planais.

Kaip tik šiuo metu kaip perkūnas iš dangaus pasklinda žinia apie Varšuvoje prasidėjusį lapkričio mėn. sukilimą. Ir čia kaip tik prasideda mįslė apie poeto gyvenimą. Apie tai daug prirašyta. Bet vistiek jo santykis nėra pakankamai nustatytas. Veikiai, nors ir nenoromis, pajuda, kad ir po keleto mėnesių atidėliojimo, į Lenkijos pusę, sustodamas Poznanės apylinkėse, ir bando, kaip atrodo, praslinkti į kovų sritį. Tą jo gyvenimo laikotarpį laiko apgaubusi migla, tačiau galima suprasti, jog neapsieita be dramatinio konflikto tarp blaivaus ir kritiško sukilimo supratimo ir reikalo kokiu nors būdu jame dalyvauti.   Kai šitai jam repavyksta, j's paguodos jieško naujos meilės prieglobstyje ir, kaip jis pats išsireiškė, "vegetatyviniame" gyvenime, būdamas pirmą (ir paskutinį) sykį etnografinėje Lenkijoje.

Čia prasideda naujas jo kūrybos laikotarpis, atžymėtas tokiais kūriniais, kaip "Vėlinių"
"Ponas Tadas". Mickevičius įsikuria Paryžiuje, leidžia laikraštį "Lenkų piligrimas", kuria savo šedevrą "Poną Tadą", veda . . . Neša emigracijos naštą, bet gyvena už jos, virš jos pagrindinių srovių ir partijų, tikrovėje "užtrenkia duris nuo jos triukšmo" ir gyvena ar tai praeitimi, ar nusikeldamas į savo, nuo nieko nepriklausomų, moralinių ir politinių idėjų pasaulį.

Tas jo gyvenimo laikotarpis yra, jei taip jį galėtume pavadinti, prievarta "apramintos" jo prigimties ta prasme, kad jis užsidaro savyje, savo šeimyninėje aplinkoje ir negausių bičiulių tarpe, neturėdamas įtakos emigracijos gyvenimui ir retai viešai tesirodydamas. Maždaug šitaip praslenka ir sekantieji metai: vieneri metai Lozanos lotynų literatūros katedroje ir pirmieji metai dėstant College de France.

1841 m. įvyksta lūžis, kurio rezultate ryškiai prasimuša dar ligi šiolei nepastebėtos jo dvasios ypatybės: gili mistika, tikrovės paneigimas prieš dvasios pasaulį, tikėjimas stebuklais . .. Tovianizmo laikotarpis yra paslaptingiausias jo gyvenimo ir veiklos laikotarpis. Palikus nuošalyje jau tai, kad jis eilę metų "tarnauja" Andriui Tovianskiui, žmogui, kuris jokiu būdu nebuvo priaugęs jam nė iki kulnų, savo dvasines jėgas jis leidžia niekais tovianiečių būrely, kurį jis pats vėliau gana stipriai apibūdino laiške, rašytame 1847 m., kaip moralinį ekshibicionizmą, "brolių" terorizavimą, veidmainystę, nuolankias dvasines pratybas, stabmeldybę, lyginant su "mistru" ir juo pačiu. (Panašiai ir Slovackis apibūdino Tovianskio būryje viešpatavusią nuotaiką). Augščiau minėtas laiškas ir kiti dokumentai puikiai įrodo, kad jį tuo metu blaškė viduj ės kovos ir sunkūs konfliktai, kad jis gyveno dramatinių priešingybių ir iliuzijų pasaulyje, beviltiškai stengdamasis nepaprastomis dvasios pastangomis įkvėpti kokią nors prasmę tam darbui, kuris iš kalno yra skirtas nesėkmei. Jis buvo vadu, visiškai ir despotiškai apvaldžiusiu būrelį išgąsdintų, terorizuojamų "brolių", reikalaudamas iš jų nežmoniškų, jų galias prašokstančių pastangų, įsakinėdamas jiems aklai tikėti kiekvienu "mistro" ir savo paties žodžiu.

1848 metais pagaliau jis galutinai išsilaisvina iš to niūraus brūzgyno, kaip tovianiečių ratelį buvo pavadinęs Slovackis.  "Tautų pavasaris" išlaisvina gyvą Mickevičiaus prigimties jėgą, sugrąžina jį į realų pasaulį, prie konkrečios kovos, tolimos nuo iliuzorinių tovianiečių būrelio praktikos. Nors italų legionas Mickevičiaus buvo pradėtas mistine-mesianistine dvasia (apie tai liudija jo programa, vadinama "Taisyklių rinki-nys"), nors visas tas užsidegėlių būrelio "žygis" per Italiją primena fantastinę pasaką, tačiau visa tai imponuojančiai patraukia, "poeziją paverčia žygiu", sujungia lenkų tautos reikalą su italų tautos ir su reikalu visų tautų, kovojančių dėl laisvės. Pagaliau tai ir aktyvus dalyvavimas italų armijos kovose. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie jo redakcinį darbą "Liaudies tribūnoje" Paryžiuje ir jo paskutinį darbą — rytų legiono suorganizavimą Turkijoje 1855 m. Visoje toje veikloje poetas sugrįžta "iš kapų į šį pasaulį", tikrų tikriausiai pasilaikydamas tam tikrą dozę mistikos, bet užsiima tautinės ir pasaulinės problemos nagrinėjimu, įnešdamas į jos aiškinimą visą savo jaunatvišką entuziazmą, tikėjimą žmonija ir jos pažanga, laisvės, lygybės ir brolybės idealų meilę.

ADOMAS MICKEVIČIUS
Dail. Leopold Horowitz

2.   Poetinė kūryba

Nors Mickevičius yra lenkiškojo romantizmo kūrėjas ir vadas, tačiau negalima pamiršti, kad kai kuriuose savo veikaluose (pvz. "Sonetuose", "Pone Tade", daugely lyrinių poemų) jis peržengė tai, ką vadintume romantizmu, o netgi ir "romantiškiausiuose"  savo kūriniuose (pvz., "Vėlinėse") jis sukūrė universalinių vertybių. Antras dalykas, ko negalima būtų pamiršti, tai faktas, jog jis išaugo lenkiškame ir svetimame klasicizme ir kad patys pirmieji jo veikalai yra klasikinio stiliaus. Tas stilius savo tradicine forma poeto veikiai buvo nugalėtas, bet vis dėlto daug kas iš tos klasikinės disciplinos jame užsiliko: aiškumas, skaidrumas, suprantamumas, tradicinės eiliavimo formos (ritmas ir rimas), gausūs archaizmai, kai tuo tarpu visiškai nedaug naujažodžių ir bendrai kalbinių nepaprastybių, išskyrus provincionalizmus, kurie gausiai reiškėsi jo jaunystės kūryboje, o taipgi nereti ir "Pone Tade".

Ir taip Mickevičiaus kūryboje mes randame poetinės tradicijos ir revoliucinio romantizmo sintezę, matome, kad jis stipriai atsiremia ligšioliniais lenkų poezijos laimėjimais (ypač renesanso ir šviečiamojo amžiaus) ir stumia tą poeziją su devynioliktojo amžiaus srove.

Kita Mickevičiaus poezijos ypatybė: tai kūrimo formų įvairumas. Be to, yra būdinga, kad tuo pačiu laiku jis gali kurti įvairų literatūrinį žanrą ir skirtingu stiliumi. Tai puikiai rodo šie jo kūriniai: pavyzdžiui, "Poezijų" II tome šalia superromantinių "Vėlinių" randame pusiau klasikinę "Gražiną"; Rusijoje jis sukuria mažais laiko protarpiais puikią aprašomąją lyriką "Krymo sonetus" ir niūriai baironišką "Konradą Valenrodą"; būdamas emigracijoje, tuojau išleidęs "Vėlinių" III d., pasiekdamas jomis augščiausią romantinės prometėjiškosios poezijos viršūnę, jis pradeda rašyti "Poną Tadą", kuri yra homerinio panašumo epopėja,aprašinėjanti žmones paprastus, bet ne Prometėjus, kovojančius su Dievu.

Čia būtinai reikia pastebėti, kad Mickevičius niekados nesugrįžta jau prie sykį panaudotos literatūrinės formos. Tolimesnėje jo kūryboje jau nerandame daugiau baladžių, nei poetinių apysakų ("Gražina" ir "Konradas Valenrodas" tik išorine forma priklauso tai rūšiai), nei pagaliau sonetų ar fantastinių dramų. Yra tik vienintelis "Ponas Tadas". Savaime suprantama, tai taikoma stambiesiems jo kūrybos žanrams, bet netgi jo lyrika ir pasakos vėliau gana kukliai rodosi. Visa tai liudija apie jo neapsakomai turtingą vaizduotę ir kūrybinį išradingumą ir pagaliau apie jo įvairių poetinių formų valdymą. Betgi svarbiau yra tai, kad tos jau paprastai iš anksčiau žinomos ir gatavos formos Mickevičiaus yra vartojamos savotiškai originaliai taip, kad kiekvienoje jų jis duoda savo kūrinį, skirtingą, ir beveik kiekvienas jų pradeda naują etapą lenkų poezijos vystymesi.

Baladės atsirado Anglijoje ir Vokietijoje, daug jų Lenkijoje jau buvo pasirodę prieš Mickevičių. Bet Mickevičius į tą svetimą formą įpūtė naujos dvasios ir iškart prašoko visa, kas ligi šiolei lenkų baladininkų buvo sukurta. Jose jis epiškai pasakojamąjį elementą jungia su fantastiniu, semtu iš gimtojo folkloro su paprastučiais, bet taip mielais gamtos vaizdais.

Tikrovėje epinės yra ir jo poetinės apysakos. "Gražina", kaip jau buvo minėta, ypatingai kalba ir eilėdara laikosi labiau klasikinio stiliaus, bet jos istoriškumas ir vietinis koloritas (Lietuvos kunigaikščiai, Naugardukas kaip akcijos vieta) jungia ją su tam tikrais romantiniais pomėgiais.

"Konradas Valenrodas" yra pats baironiš-kiausias iš visų Mickevičiaus kūrinių, persunktas lyrizmo, ir dėl to palaidas savo struktūra ir subjektyvus motyvavimu. Didvyrio problema buvo ir tebėra lenkų kritikų vis klaidingai vaizduojama. Visokiai kritikai fatalus autoriaus sutapatinimas su didvyriu ir moralizavimas tuo atveju priveda prie visiško poemos personažo iškreipimo. Valenrodas tai joks "idealas", kurį poetas galėtų statyti tautiečiams pavyzdžiu, ir tuo pačiu "išdavystė" netampa jokia pavergtos tautos "politine" programa". Didelių poetų koncepcija niekados nenukrenta į tokias intelektualines ir menines bedugnes. Jei jau pagaliau būtinai reikėtų kalbėti apie kokią poemos "idėją", tai ją sudaro tipingai romantinė individualistinė koncepcija žmogaus, kuris tautą išlaisvina savo paties pastangų dėka, beviltišku darbu, bet, jo supratimu, tegalimu tik prie tam tikrų aplinkybių. Tas individas pats yra pilnas tragiškų, neišsprendžiamų konfliktų, nes jo darbas tuo pačiu metu yra ir geras ir blogas, iš ko atsiranda moralinis skilimas, viduje audra, priekaištai, nusiminimas ir neviltis, pagaliau savižudybė. Jau tas pats didvyrio likimas, didvyrio, kuris yra vienintelė ir išimtinė asmenybė, turėtų priversti pagalvoti kritikus, kurie poemą nagrinėja iš moralinio taško. Iš kitos gi pusės niekas negali nuginčyti, kad patriotinis elementas, patriotinių jausmų karštis pripildo visą poemą, kulminacinio taško pasiekdamas "Vaidilos Giesmėje" ir "Pasakojime" ir surišdamas šiaip palaidos struktūros kūrini. Jei jau buvo kas nors, ką poetas norėio "perlieti į klausytojų širdis", tai tėvynės r^eilės tikėjimas. Meniniu atžvilgiu poetas augščiausiai pakyla "Vaidilos Giesmėje" ir "Pasakojime". Ta pastaroji ypač, penkiolikos skiemenų baltomis eilėmis, yra lenkų kalbos ir eilėdaros ir epo puikiausiu pavyzdžiu.

"Ret kai Mickevičius sumanė parašyti "Poną Tada", jis panaudojo visiškai skirtingą metrinę formą (įrodymas, kad jis nemėgo kartotis) ir, būtent, jis paėmė lenkų poezijoje populiarią try
likos skiemenų eilutę su vienoda cezūra (eilėraščio eilutės pauzos tarpas) po septinto skiemens, rimuodamas poromis. Ir čia jis pasirodė tikras meistras, neturįs sau lygaus ir niekieno nepralenktas. "Pono Tado" eiliavimas, kaip ir kitų Mickevičiaus poemų, nenutolsta nuo tradicijos, neturi savyje jokių "nustelbiančių" naujybių ar kokių nors ritmo ar rimo ekstravagancijų, bet visgi tikrovėje yra neginčijamai naujas, originalus, tikras mickevičinis. Tas eiliavimas yra galingas ir spindintis, turi naują ritmo posūkį. Nors cezūra vis toje pačioje vietoje ir svarbieji kirčiai lygiais tarpais išdėstyti, eiliavimas, nors ir prie pagrindinio ritminio tempo vienodumo, yra labai įvairus, gyvas ir laisvas dėl savo pašalinių kirčių išdėstymo, rimų konstrukcijos, pabrėžiant žodžių ir paskirų išsireiškimų vertę ir reikšmę ritminėje eilėje.

Panašiai ir su kalba. Ją sudaro žodžiai paprasti, paimti iš gyvosios kalbos, visiems suprantami. Vengia neologizmų ir kitokių "meistrysčių", nesileidžia į eksperimentus ir virtuoząvimą, taip būdingą Slovackiui, Norvidui ar Malčevskiui. Betgi iš tos paprastos medžiagos Mickevičius sukuria stilių ne tik, nepalyginti, aiškų, ryškų ir precizišką, ne tik neapgaulingą, aprašant kaip daiktus, taip ir psichologinį vyksmą, bet ir pilną pavergiančios jėgos, šviesos, spalvingumo, epinio tikslumo ir jausminės dinamikos. Ir visa tai yra todėl, kad jis puikiai valdo kalbą, moka parinkti žodžius, juos naudoti, jungti ir derinti į nuostabią vienumą.

Adomo Mickevičiaus namas Naugarduke

Tai tokia poemos kalba ir eiliavimas poemos, kuri teisingai yra pavadinta "lenkiškumo įamžinimu", įamžinimu poezijoje pagrindinių lenkų ypatybių, kaip jos vystėsi amžių bėgyje su visomis gerosiomis ir blogosiomis pusėmis. "Ponas Tadas" yra gryna epopėja ir temos (visos visuomenės vaizdavimas) ir istorinės epochos (Napoleono karų laikotarpis) parinkime ir medžiagos sugrupavime, kur pirmon eilėn išslenka epinės detalės, tartum vienodas teises suteikdamas visiems gyvenimo poreiškiams, nekreipiant dėmesio į jų moralinę ar visuomeninę vertę (kiekvienas epiškas poetas yra "nemoralus" — yra pasakęs Jozef Wittlin, rašydamas apie "Poną Tadą"), skirdamas jiems vienodo meninio susidomėjimo ir tokio pat preciziškumo. Fenomenali Mickevičiaus atmintis, sustiprinta meilės ir ilgesio, daro stebuklus, atkurdama pilną, spalvingą ir jau į praeitį beslenkantį senosios lenkų bajorijos gyvenimą, bajorijos — tų žmonių, kurie gyvena glaudžiame ryšyje su gamta, kurie tikrovėje sudaro jos integraliąją dalį. Taigi, ne tik žmonės, bet ir lietuviškoji gamta tapo įamžinta poemoje.

Epinis tikslumas ir vispusiškas visuomeninio gyvenimo atvaizdavimas yra svarbiausias poemos struktūros pagrindas. Jo fabula šakojasi į dvi akcijas: Tado ir Zosės reikalai ir ginčo dėl pilaitės ir kun. Robako ir jo politinės misijos. Abidvi tos akcijos jungiasi iš dalies, nors antrojoje dalyje dominuoja Robakas, ir vystosi fone labai gausių epizodų, vaizduojančių žmonių užsiėmimą, o gal geriau tarus, Soplicovo gyventojų ir jų svečių žaidimus ir pramogas.

Adomo Mickevičiaus namas Kaune

"Ponas Tadas" yra epopėja, bet, žinoma, sumoderninta (vienintelė tokia pasaulinėje literatūroje), su gausiomis lyrinėmis digresijomis, net asmeniškumais, kurių Mickevičius nesivaržo, priverstas prisiminimų ir nostalgijos. Ir jie priklauso prie stipriausių ir jautriausių poemos vietų, tuo jai suteikdami dar labiau žmogiškų ir universalumo ypatybių.

Tas faktas, kad Mickevičiaus kūrybos lobyne galima rasti "Vėlines" šalia "Pono Tado", rodo, kaip fenomenaliai jo kūryba yra turtinga ir vešli, laisvai viešpataujanti ant įvairių "poatišf kų pasaulių", ant įvairių formų. Ir čia vėl, kaip ir kituose Mickevičiaus kūriniuose, sutinkame jo originalų priėjimą prie literatūrinio meno, kuris buvo dar prieš jį pradėtas. Romantiškos dramos prototipu, be abejo, yra Goethės "Faustas", bet Mickevičius iš jo paėmė tik bendrus rėmus, kuriuos paskui užpildė ar tai visiškai originalia medžiaga ar bent struktūriškai surišta su kitais literatūriniais šaltiniais, pvz., tuolaikiniu prancūzų teatru.

Žinoma, yra pagrindinių skirtumų tarp paskirų "Vėlinių" dalių. Ir tos pačios "Vėlinės" savo suplanavimu ir numeracija atrodo paslaptingos. 11-įą dalį gal tinkamiausia būtų pavadinti trimis sudramintomis baladėmis (apie vaikus skaistykloje, apie žiaurų poną ir neištikimą merginą), kurios atvaizduotos liaudiškųjų "vėlinių" fone. Tai nėra drama pilna žodžio prasme (trūksta joje akcijos, kuri rištų veiksmą), bet gal ji būtų labiau panaši į operą, su chorais, solo, duetais ir deklamacijomis. Poetas stengiasi tas tris balades surišti bendra idėja, jog žemėje turi kentėti, kad pakliūtum į "rojų". Bendra nuotaika persunkta paslaptingumo ir rimties. Taipgi sugebančiai panaudoti kontrastai, įvedant paskirus asmenis, yra ir tam tikras dramatiškas įtempimas, pabaigoje pasirodant jauno nusižudėlio dvasiai.

Vadinamosios T dalies, niekad neišbaigtos, fragmentai yra įdomūs savo motyvais ir idėjomis, o ypatingai puikus yra burtininko kreipimasis, sudarąs lyg simfoninę poemą su kaskart didėjančiais motyvais skausmo, rezignacijos, priespaudos, nevilties; motyvais, jaudinančiai ir nuostabiai koncentruota išraiška vaizduojančiais žmogiškųjų pastangų tuštumą.

"Vėlinių" IV dalis yra anų laikų lenkų poezijos unikumas. Niekad prieš tai erotinės meilės jausmas nebuvo atvaizduotas taip stipriai ir jautriai, taip teisingai. Niekad meilė dar nebuvo atvaizduota kaip fatalinė, naikinanti metafizinė galybė, galinti nuvesti ligi beprotystės ir savižudybės. Ir niekad pagaliau paskiri tos meilės momentai, fazės, konfliktai, jos pakilimas ir nusiminimas, laimė ir kentėjimas, džiaugsmas ir skausmas, jautrumas ir neapykanta nebuvo taip giliai žmogiškai aptarti. Toji dalis betgi negalima būtų pavadinti drama, tai, tikriau tarus, sudramintas nelaimingo įsimylėjėlio monologas; monologas, turis daugiau jėgos nei scenos iš II dalies. Visa drama vyksta vaiduoklio—Gustavo viduje. Chaotiškame i o meilės istorijoje atpasakojime, jo vizijose, jo šėlime blvksteri tam tikri įvykiai, vaizdai, vidujai konfliktai ir kovos, diskusijos ir ginčai ir staigūs neištikimos mylimosios apkaltinimai.   Visuma sudaro vizijos įspūdį, tai būtų nelyginant sapnas, kas meniniu atžvilgiu pilnai pateisina tiek chaotišką struktūrą, tiek ir visas kitas nenaturalybes, kaip tai įvairūs paslaptingi ženklai ir pagaliau visa tai, poemą persunkianti neįprasta atmosfera.

"Vėlinių III dalis mažai ką bendro turi su pirmutinėmis dalimis, išskyrus Konrado asmenį (Gustavo transfiguracija) ir vieną sceną iš apeigų, primenančią II dalį. Struktūros atžvilgiu ta dalis yra žymiai komplikuotesnė. Ją sudaro dviejų skirtingų rūšių scenos. Kai kurios jų (scena kalėjime, Varšuvos salionas ir balius pas Senatorių), paremtos tikrų įvykių ir asmenų medžiaga, žinoma, atitinkamai poetiškai pertvarkyta. Antroji serija — tai vizijų ir simbolikos scenos. Prie jų reikėtų priskirti Prologą, Improvizaciją, tris paveikslus (kun. Petro, Jievos ir Senatoriaus), o taipgi ir scenas kapinėse. Abu pasauliai poetui vienodai "realūs", jis netgi mano, kad pagrindinė "Vėlinių" idėja yra nežemiškojo pasaulio įtaka žemiškajam, kas dalimi net teigiamai atsiliepia poemos visumai. Bet vis dėlto ta trečioji dalis "Vėlinių", geriau tarus, yra eilė dramatinių scenų, sujungta ne Konrado asmenimi ir ne kokiais nors kitais struktūriniais ryšiais, o kaip tik patriotinio religinio ir mistinio lyrizmo karščiu. Patriotinis elementas reiškiasi įvairiomis formomis: pusiau poetiškame aprašyme apie Vilniaus jaunimo persekiojimą, viziniuose Konrado prasiveržimuose Improvizacijoje ir jo kovoje prieš Dievą už laimę ir tautos didybę, pranašiškoje kun. Petro vizijoje, kurioj dar sykį ir dar stipriau nei "Konrade Valenrode", parodoma "tautos išgelbėtojo" koncepcija, pagaliau ir satyriškai groteskinėse Varšuvos saliono ir Baliaus pas Senatorių scenose. Religinis jausmas pasireiškia lygiai prometėjiškame Konrado maište, kaip ir kun. Petro nusižeminime. Visa tai jungiama giliu mistiškumu, kuris taipgi visaip įvairuoja: žmogiškas būtybes apsupa įvairių rūšių dvasiomis (pačiame Prologe jų keletas yra), atkeltomis iš viduramžių ir naujesnių laikų mistikos. Jis netgi nesivaržo to mistiškumo pasisemti ir iš liaudies demonologijos (egzorcizmų scena).

"Vėlinių" kalba dar sykį įrodo Mickevičiaus sugebėjimą valdyti įvairias kalbos "sistemas". Čia sutinkame įvairias epinio stiliaus rūšis (Sobolevskio pasakojimas), sutinkame ir dramatinio stiliaus (dialogas kalėjime, salione ir baliuje), yra satyrinio-groteskinio (balius) ir pagaliau netrūksta lyrizmo, didelės skalės lyrizmo, pradedant Konrado prasiveržimais, įskaitant dangiškus vaizdus iš Jievos vizijų ligi vizinių kun. Petro susižavėjimų.

Mickevičius, palyginti, paliko nedaug lyrikos, bet tarp jo kūrinių yra patvarios vertės perlų. "Odė jaunystei" yra klasikinės odės ir šviečiamojo amžiaus idealų atnaujinimas. "Burininkas" vaizduoja romantinį individualizmą. Erotiniai eilėraščiai ir sonetai vaizduoja amžinus meilės jausmus ir jų gausingą įvairumą krištoliniai vientisose, aiškiose ir permatomose formose. "Krymo sonetai" yra augštos rūšies aprašomosios ir dramatinės lyrikos (dialogų ir vyksmo elementų sutaikymas) pavyzdžiai. Religinėmis temomis lyrika — tai vėl nuostabus "grynosios" lyrikos pavaizdavimas, išreiškiąs tyrą jausmą tiesiogine forma, be jokių materialinių elementų, paimtų iš istorinio pasaulio, o dažnai ir jokių intelektualinių koncepcijų. Betgi ta lyrika suteikia tartum bet kurios religijos esmę: beribės Dievo galybės ir savo paties ribotumo ir mažumo pajautimą, paties fakto garbinimą, kad Dievas yra ir teikiasi "svečiuotis žmogiškosios dvasios nameliuose". Nėra jokių skundų, priekaištų nei gailesio. Vienintelis gailesys ir skausmas tai tik dėl to, kad jis jaučia, jog savo širdyje nuolatos "kryžiuoja" Dievą.


Namas, kuriame gyveno Adomas Mickevičius, Vilniuje.

3. Politinė ir moralinė veikla
Mickevičiaus negalima laikyti "profesionalu" politiku, kaip tai dažnai su juo buvo daroma, ir taipgi negalima iš jo reikalauti apipbrėžtos, konsekventiškos politinės programos. Jis savo politinėje veikloje yra buvęs poetu ir gal dar labiau romantiškesnių nei savo poezijoje. Vadovavosi jausmu, intuicija, įkvėpimu, toje srityje išskirdamas bet kokį racionalizmą, taigi ir nustatytas politines ir visuomenines programas. Niekados jis nepriklausė jokiai pelitinei partijai ir, nors jo pažiūros dažnai pasirodydavo radikalios ir revoliucinės, tai dėl to visgi negalima būtų jo vadinti nei demokratu, nei respublikonu ar socialistu.

Jo "programos" ir veiklos rūšis keisdavosi pagal aplinkybes ir "istorinį momentą". Viena, ką jis turėjo nuolatinį ir nesikeičiantį, ypač emigraciniame laikotarpyje, tai buvo jo susidomėjimas bendrais reikalais ir visuomeniškos veiklos reikalo pajautimas.   Jis priklausė tokiai romantikų rūšiai, kurie nenusisuka nuo pasaulio, bet kaip tik priešingai — nori jį performuoti savo idealų šventove, kitaip sakant, trokšta savo "poeziją perkelti į gyvenimą".

Jau universiteto laikais jis yra vienas pagrindinių Filomatų draugijos ir jų vadovaujamų kitų smulkesnių studentų būrelių organizatorių. Jis tada parodo savo nuostabų organizatoriaus talentą, savo energiją, užsidegimą, prisirišimą prie draugijos, konspiracinių metodų pažinojimą ir įgimtas vado ypatybes. Pradžioje suprastas kaip "savęs lavinimosi" ratelis, ta draugija pamažu plėtė tikslus ir savo veiklos ribas. Ir tikriausiai būtų buvę apimti visi politiniai tikslai, jei ji nebūtų tapusi per anksti Novosilcovo sunaikinta.

Mickevičiui esant emigracijoje, jo veikla jau įgauna visiškai skirtingo charakterio. Vilniuje buvo konkretus, pozityvus organizacinis darbas. Paryžiuje Mickevičiui visų pirmiausia rūpėjo išlaikyti augštą savo tautiečių moralinį lygį, jam rūpėjo gelbėti tautos dvasią, kovoti su pesimizmu ir nusiminimu, rūpėjo palaikyti tikėjimą ateitimi. Tuo tikslu jis parašė "Lenkų tautos ir lenkų piligrimų knygas" (1832). Jose jis sąmoningai, pedagoginiais tikslais, idealizuoia Lenkijos praeitį ir "piligrimams" pateikia kažką panašaus į moralinių ir politinių mokslų katekizmą. Taigi, visų pirma tai yra moralinė, bet ne politinė programa, ir ji nepatraukė emigracijos, bet sukėlė entuziazmą tarp prancūzų pažangių katalikų grupės ir padarė įtakos garsiems "Paroles d'un Croyant", kurių autorius yra žymiausias tos grupės atstovas Lamennais.

Panašaus pobūdžio buvo ir Mickevičiaus straipsniai jo redaguotame "Lenkų piligrime", nors čia, reikalui verčiant, aktualūs politiniai klausimai jau daugiau vietos užima. Jo kursas galėtų būti apibūdintas kaip pažangus humanitarinis, bet lygiagrečiai jis yra tiksliai religiniai moralus. Jis nuolatos Lenkijos klausimą jungia su visos žmonijos klausimu, su "tautų" reikalu, "tautas" pastatydamas kaip priešingybę valdžioms ir "kabinetams". Tuo atgvilgiu jis atrodytų lyg artimas lenkų ir vakarų europieškajai demokratijai, kaip ir savo proklamuotu tikėjimu masėmis. Jis tas mases laiko objektyviosios tiesos kūrėju ir jų jausmuose ir prote jieško tikrumo kriterijaus. Panašiai gi galvojo ir Lamennais. Bet Mickevičius skiriasi nuo demokratų tuo, kad jis jau yra pasmerkęs racionalistines programas, ypatingai taikomas visuomeninio klausimo sprendimui, o taipgi ir nuolatos pabrėždamas religinio ir moralinio elemento reikšmę ir svarbą bet kokioje politinėje veikloje. Jo mistinės mesianistinės idėjos irgi neturėjo daug bendra su demokratija.

Mistikos laikotarpyje tie skirtumai pasireiškia dar stipriau. Tikėjimą masėmis pakeičia absoliutus tikėjimas į individo "pašaukimą", individo, kuris vienintelis yra laikomas tikruoju tiesos ir tikrumo šaltiniu ir kurio misija yra vadovavimas ir vedimas žmonių į jo išsvajotą didingą ateitį. Tie žmonijos vadai, jo supratimu, turi būti žmonės, bet tobulesni nei kiti ir "švarūs" moraliai net iki šventumo. Todėl ir jų valdymas neveda iki despotizmo, nes despotizmas, pagal poetą, tai ne vieno žmogaus valdymas, bet valdymas be meilės, ir šitaip valdyti gali vienas žmogus arba ir grupės. Pasikeičia ir kitos poeto pažiūros į įvairias pagrindines problemas. Jo nuomone, pažanga priklauso nuo mūsų "vidinės būtybės" išsivystymo, nuo jos artėjimo prie Dievo; liaudis tai nebūtinai tik kaimiečiai ir darbininkai. Jai priklauso visi "kenčiantieji ir išsiilgę", žmonės laisvos dvasios, nežiūrint jų kilmės ir socialinės padėties. Vienodai sudvasintas yra laisvės, švietimo ir net materialinio skurdo apibrėžimas. Net ir tėvynės idėja nepasikeičia: nenorime Lenkijos kitokios, kaip tik einančios Dievo valios keliu — šaukia poetas, dabar, kai tuo tarpu seniau buvo nusistatęs prieš bet kokį mintijimą apie būsimosios Lenkijos santvarką.

Kai dėl italų Legiono, tai Mickevičius čia parodė žymiai blaivesnę ir praktiškesnę politinę pažiūrą nei emigracijos dauguma, kuri nuo to laiko, kai Europoje prasidėjo revoliucinis judėjimas, spyrėsi, kad krašte būtų organizuojamas sukilimas. Jam atrodė, kad geriau būtų sukurti lenkų armijos dalinį prie italų kariuomenės, kovojančios su Austrija ir atitinkamu momentu galinčios persikelti į kraštą. Bet Mickevičius visgi nebūtų buvęs ano meto Mickevičium, jei būtų apsiribojęs vien tik tokio dalinio organizavimu. Jis sukūrė tam kariniam vienetui ir ideologinę programą, jau anksčiau minėtą "Taisyklių rinkinys" (arba "Politinis simbolis"), kuris yra būdingas religinių ir mesianistinių šūkių bei socialinių reformų radikalinių programų junginys. Jis vaizduojasi katalikiškąją Romą žmonijos priešakyje, kovojančią už laisvę, Lenkija tų žmonių priešakyje kaip laisvės, lygybės ir socialinio teisingumo tvirtovę.


Adomo Mickevičiaus rankraštis — Konrado improvizacija
 
Poeto bendradarbiavimas "Liaudies tribūnoje" reiškėsi jo daugiau kaip šimtu prancūziškai parašytų straipsnių, skelbiančių kraštutiniai revoliucines ir respublikoniškas idėjas. Šiuo atžvilgiu Mickevičius žygiavo pirmoje eilėje su radikalais ir socialistais. Bet jis skyrėsi nuo jų "Napoleono idėjos" garsinimu, taigi, savotiško mesianizmo, paremto tikėjimu didžiais žmonėmis.

Ryšium su prasidėjusia Prancūzijoje reakcija ir "Liaudies tribūnos" sustabdymu Mickevičius keletui metų pasitraukė iš politinės arenos, pasitenkindamas kuklia bibliotekininko tarnyba. Bet tie šešeri metai neužgesino "jo vidinės ugnies". 1855 m. jis vėl pakilo darbui, dabar organizuoti lenkų legioną prie turkų armijos kovai su Rusija. Jį dirbdamas mirė, kaip karys sargyboje, Konstantinopolyje 1855 m. lapkričio mėn.

*     *     *

Mickevičiaus reikšmė lenkų literatūroje yra milžiniška. Tai buvo pirmas tikrasis genijus, peraugęs visus ligi jo buvusius lenkų poetus, neišskiriant ir Jono Kochanowskio, savo talento didumu ir turtingumu, savo kūrinių verte ir reikšme, savo vieta slavų ir Vakarų Europos literatūroje, ir savo įtaka. Suprantama, kad kai kurių jo kūrinių išbujojęs romantizmas buvo tik praeinančių srovių atspindis. Be to, specifinis lenkiškųjų problemų nagrinėjimas kitataučiams jį daro iš dalies ir svetimu, tačiau Mickevičiaus didingumas ir universalumas glūdi jo kūryboje, išeinančioje už romantizmo, turinčioje pastovios ir visuotinės vertės, kad net lenkiškąsias temas vaizduodamas romantiškai ar realistiškai, jis joms kartais yra suteikęs visuotinės reikšmės.

Mickevičiaus įtaka lenkų poezijai ir tautiniam gyvenimui tebejaučiama ir dabar. Žinoma, ji nesuprantama taip, kad būtų sutinkama su jo "mokymu". Jo mokyme, kaip jau ir paprastai pasitaiko net ir didžiausiems genijams, yra dalykų pastovių ir dalykų, kurie praėjo su juos iškėlusią epocha. Bet tai, kas visiems laikams išliks, yra jo dvasia, psichinis tipas, vidujo gyvenimo ritmas, neišsenkama dvasinė energija, platūs jo tikėjimo ir jausmo horizontai, pažiūra į pasaulį, kuriame jo kilnus idealizmas jungėsi ne tik su savo tautos, bet ir viso pasaulio meile.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai