Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SAPNU PĖDOMIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Aistis   
V. Kazokas — SAPNŲ PĖDOMIS.
Eilėraščiai. Išleido M. Morkūnas, Chi-cago, 1953 m. 63 psl.
Vincas Kazokas yra jaunos kartos autorius ir metais, ir dvasia. Tačiau prie savo kartos žmonių, ir visai ba reikalo, jis nėra organiškai pritapęs. Tie:a, jis savo poezijos laukuja Terma ir išsireiškimais yra labai nuosaikus, tačiau — konservatorius, bet minties srityje jis yra gana ryškus naujos kartos atstovas. Ypač tai žymu jo susikaupime ties butinėmis (nedrįstu tarti — egzistencinėmis) problemomis. Egzistencinis epitetas jį lyg ir įveltų į tos rėksmingos, o dažnai ir isteriškos literatūros mokyklos ratą. V. Kazokas toks nėra, bet ir jis, kaip ir viri jojo kartos žmonės, daugiau sprendžia problemą, negu išreiškia laiko nuotaiką. Visa jo šio rinkinio poezija yra "butinė". Kitų motyvų kaip ir nėra, o jei ir yra, tai ji sukurta, minties sprendimo būdu, bet ne nuotaikų pynimo ir telkimo keliu, del to ji atrodo apgalvota, dėl to jai stinga kai kurio įvairumo ir ypač jausminės gradacijos ir klimakso. Iš to susidaro įspūdis, kad V. Kazoko poezijai stinga motyvų įvairumo. Taip tikrumoje nėra, bet čia yra bendra jo kartos arba geriau mūsų dienų dvasia, o jis yra tikras šie laiko vaikas.

Tuose rėmuose jis yra gilus, jausmingas, o ypač nuoširdesnis negu kiti jo bendralaikiai, nes pastaruose jaučiamas tam tikras tempimo tonas. Mūsų naujoji poezija — mes jos neteisiame, tik konstatuojame patį faktą — daugiau yra linkusi stebinti ir pritrenkti, negu nuteikti, čia glūdi naujos poezijos ir naujos filosofijos giminystė, o tavo ruožtu jų abiejų giminystė su būdingiausiu mūsų laikų dvasios žiedu — publicistika. Mūsų dienų filosofija stengiasi mus įtikinti, o ne įrodyti. Lygia dalia ir šių dienų poezijoje yra daug publicistinių elementų. Tuo visai nenorime teigti, kad šių laikų filosofija nėra filosofija ar šių dienų poezija nėra poezija. Priešingai, tuo kaip tik norima patvirtinti, kad ji kaip tik atspėjusi laiko dvasią.

Spręsti iš pirmosios knygos ir juoba daryti kategoriškas išvadas būtų labai drąsu. Tačiau esu vis dėlto tos nuomonės, kad poetas ar šiaip menininkas po trijų dešimtų metų savo amžiaus jau nebesikeičia, nebent ;is po trijų dešimtų metų pradėtų ir peržengtų visas jieškojimo stadijas, kaip tai su vėliau išėjusiais nutinka. Bet pirmoji knyga yra visada pirmoji, tai yra, jieškanti pati savęs.

Ir šioje knygoje mes matome to savęs jieškojimo žymių. Vienu- kitur jaučiamas ar tai savo kartos ar vyresniosios kartos formų ir kalbų. D51 to, mano galva, pradedantieji poetai pirmąjį savo rinkinį turėtų leisti ne vėliau, kai prisirenka eilių šešiolikai puslapių. Tokiai "knygai" visada galima daryti didesnių nuolaidų negu vidutiniam rinkiniui, šešiolikos puslapių rinkiniui poetas visada gali rasti leidėją, tai yra save patį, jei ne ką kitą. Tik rinkiny, turime galvoje pirmąjį, ne rankrašty ir ne laikraščiuose, paaiškėja visi trūkumai. Kuo anksčiau talentas išleidžia rinkinį, tuo anksčiau jis turi galimybių augti ir tobulėti.

Sakysime, štai V. Kazoko rinkinio 58 puslapy skaitome:
Išėjome gyveniman be iškilmių ir be
eskortų,
Išėjome gyveniman gyvenimo ieškot...

Tų tautologinių poezijos priemonių mes jau turime. Ir originalesnių, ir tobulesnių.

Tokie dalykai itin nekaip skamba subrendusio poeto rinkinyje. Tiesa, tie suminėti trūkumai yra labai negausūs ir labai nežymūs, sakytume net — pirmoje knygoje neišvengiami. Kai-kurie posmai nuskamba tikrai gilia ir nuostabia poezija, pavyzdžiui:

Rodos nieko nebuvo ir nieks neįvyko
Nei danguj, nei žemėj, nei širdy,
Tik iš gelstančių medžių vainiko
Pirmas lapas nukrito žemyn. ..

Ruduo, 39 psl.

Pažymėtina viena ypač brangi ir jam būdinga jo poezijos savybė, tai kalbos ir sakinio valdymas. V. Kazoko sakinys ir sudėtingiausiose vietose yra visiškai laisvas ir ritmiškai išbalansuotas:
Kai kūdikystės soduose vaiku svajojau,
žiūrėdamas pro snaudžiančius kaitroj klevus,
Man debesys praplaukdami  giedojo
Ir kvietė sėst į pasakiškus jų laivus.
Bet jie nepaėmė manęs. Tiktai sugundė
Gyventi ilgesy kitokia būtimi. . .
Debesys, 7 ps1.

Tikrai  ši  knyga  kūpa  nuostabia poezija.   Nesame  linkę   šio   rašinio perkrauti citatomis. Autorius visais atžvilgiais sveikintinas ir išskėstomis rankomis priimtinas. Kiekvienas, kuris jį paims, gėrėsis jo nuoširdžiu ir giliu paprastumu, ir susikaups ties kiekvienu jo nusilenkimu ties giliomis ir giedromis buities paslaptimis. Nors jojo poezijos tonas ir elegiškas, bet vaiskus ir tikrai šviesus. Jo poezijoj žymus graudus gailesys, bet ne nusiminimas.

Man itin malonu supažindinti skaitytoją su tuo autorium, kurio kelią aš daugį metų sekiau ir visada juo džiaugiaus ir gėrėjaus. Gal kiek, nors ir netiesioginiai, esu prisidėjęs ir prie šio rinkinio pasirodymo: jieškojau jam leidėjo, ir apie tai prisiminiau Aloyzui Baronui, kuris karštomis pėdomis prašė siųsti rankraštį. Tai jo paslaugomis ši knyga yra pasirodžiusi. Knyga išleista gražiai. Tiesa, yra keletą praleistų korektūrų, bet jos, atsiminus, kad autorius gyvena Australijoj ir pats korektūrų skaityti negalėjo, yra pateisinamos.
Jonas Aistis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai