Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VYRIAUSIAS LIETUVOS IŠLAISVINIMO KOMITETAS PDF Spausdinti El. paštas


Lietuvos okupacija užtruko. Jos išlaisvinimo perspektyvos šiandien yra nemažiau aptemdytos, negu jos buvo kuriuo kitu metu. Tačiau praeito karo pabaiga ir paliktosios Tėvynės artumas, būnant Vokietijoje, pradžioje savaime kiek palaikė mūsų nuotaikas bei kovingumą. Žinia, kad pačioje Tėvynėje yra ne tik tyliai, bet ir su ginklu rankoje kovojama su okupantu, skatino mus būti ryžtingesniems ir vieningesniems.

Užtrukusi okupacija neišvengiamai privedė prie rezistencijos būdų pakeitimo krašte, o emigravusios tautos dalies išsiblaškymas po emigracinius kraštus sukūrė visai naują situaciją veiklai užsienyje. Patirtis rodo, kad visų tautų emigrantai labai sunkiai susitaria. Kuo ilgiau tenka būti svetur, tuo sunkesnis darosi sutarimas dėl paliktosios Tėvynės reikalų. Tam yra eilė psichologinių priežasčių. Gyvenimas naujose aplinkybėse, sunkiai išvengiama didesnio ar mažesnio laipsnio asimiliacija kasmet vis daugiau paliečia visų tautų emigrantus ir verčia juos jieškoti argumentų vykstančiai asimiliacijai ir nutolimui nuo kovojančios tautos pateisinti.

Šitaip ir mes nejučiomis artėjame į panašią situaciją. Domėjimasis paliktosios Tėvynės vargais mažėja sykiu su patogesnio ir pastovesnio gyvenimo sąlygų pajutimu naujai surastose šalyse. Retas kuris drįs tiesiai sakyti, kad jam mažiau berūpi lietuviški reikalai, bet dažnas jau mielai prisijungia prie tų, kurie atvirai ir drąsiai sako, kad kalbos apie Lietuvos laisvinimo veiksnius, apie jų negalavimus, apie reformų reikalą jam yra atsibodę, kad straipsnių tais klausimais nebeskaitąs.

Nepasakysime, kad pačios politinės grupės ar jų spaudos organai nebūtų prisidėję prie panašių nuotaikų sudarymo. Emigracinis slogutis slegia ne tik atskirus asmenis, bet ir visuomenines grupes. Tačiau visa tai neatpalaiduoja mus nuo pastovių pastangų daryti visa, kas mums prieinama, kad palengvintume pavergtos Tėvynės situaciją ir priartintumėme ios išlaisvinimą iš žiauriausio ligi šiol buvusio okupanto.

Tam tikslui tikrai reikia visų užsienyje esančių gyvų lietuviškų jėgų subūrimo ir jų darnaus bendradarbiavimo. To uždavinio yra ėmęsis Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas. Stengdamasis nugalėti eilę sutinkamų kliūčių, jis atvedė mūsų laisvinimo pastangas nuo paskutinių vokiečių okupacijos dienų Lietuvoje ligi šios dienos. Per tą laiką daug kas padaryta, daug ir nepadaryta, kas buvo galima padaryti.

Tuščia ir beprasmiška būtų šiandien toliau ginčytis dėl to, kas turi nuopelnus už padarytus žygius ir kas kaltas dėl neatliktų darbų. Istorija teisingiau už mus tą uždavinį atliks. Toje institucijoje pasireiškę asmenys turėjo per dešimt praėjusiu metų skaityti ir girdėti savo adresu tikrai daugiau paniekos, kaip dėkingumo. Ypač pastaraisiais metais dalis mūsų spaudos ėmė nagrinėti atskirų asmenų biografijas, knistis po jų sąžinę. Visus šiuos reiškinius atsimindami, sykiu turime pabrėžti, kad emigracijos sąlygose vadovavimas bet kokiai visuomeninei institucijai yra ypatingai sunkus — viena, dėl to, kad darbo plotai neriboti ir perspektyvos neviliojančios, o antra, vadovybė gali remtis tik vadovaujamųjų gera valia, nes nėra jokių kitų galių visuomenei sudrausminti. Didžiavomės ilgai savo sugebėjimu susitarti, būti vieningais prieš pasaulį. Ar begalime tuo toliau didžiuotis? Nebegalėdami visai teigiamai į tą klausimą atsakyti, turime dėti pastangas surasti to fakto giliausias priežastis ir įnešti juo daugiau geros valios, kad būtų pasiekta kuo didesnė jėgų konsolidacija, kad nebereikėtų gėdytis prieš svetimuosius dėl nesugebėjimo turėti vieningą reprezentaciją juo labiau, gi pasireiškiąs nevieningumas nėra vien doktrinalinio pobūdžio, o didele dalimi yra asmenų nesusikalbėjimo rezultatas.

VLIKo pakeitimai
Išdirbęs Vokietijoje dešimt metų, VLIKas, atlikęs eilę vertingų darbų, sukūręs eilę mums vertingų institucijų, kuo toliau, tuo labiau vis juto, kad reikia j ieškoti naujų būdų surasti artimesniam kontaktui su emigracijoje esančios lietuviškos visuomenės dauguma, kad kasdien vis sunkiau yra išsiversti turimais žmonėmis Europoje. Pats to komiteto ilgametis pirmininkas prel. M. Krupavičius nekartą yra reiškęs pageidavimą, kad būtų įtraukta naujų jėgų, kad vyresnieji pagrįstai gali pageidauti didesnio savo pareigų palengvinimo.

Iš kitos pusės buvo pagrįstai nurodoma, kad VLIKo pagrindinė veiklos bazė yra Europa, kad jo perkėlimas į naująjį kontinentą nebūtų praktiškas. Kai kurios grupės ėmė visai stokoti žmonių Europoje ir jų atstovavimas pasidarė problematiškas. Atsakingoms grupėms ir asmenims neišvengiamai teko j ieškoti vidurio. Po ilgų pasitarimų, svarstymų, diskusijų posėdžiuose ir spaudoje vis dėlto prieita prie tam tikro kompromiso, kurio pasėkoje 1955 m. lapkričio mėn. VLIKo posėdis įvyko jau New Yorke, pabrėžiant, kad ir toliau VLIKas veikia globaliniu mastu, kad jo posėdžiai gali būti daromi vienoj ar kitoj šalyje, bet jo būstinė lieka Europoje ir Europa yra laikoma ir toliau pagrindine veiklos sritimi. Į posėdį vietoj ligi tol buvusio vieno atstovo nuo kiekvienos grupės buvo siunčiami trys delegatai.

Šitaip susirinkęs, Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas išklausė ligšiolinės veiklos apžvalgos ir priėmė gaires ateičiai. Taip pat vadovybėje padaryta reformų. Vietoj buvusio pirmininko institucijos sudarytas prezidiumas. į kurį įėjo krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų atstovai, vadinasi, parlamento laikų Nepriklausomos Lietuvos visų trijų didžiųjų politinių grupių reprezentantai. To prezidiumo priekyje išrinktas Jonas Matulionis, ligi šiol buvęs Kanados LB pirmininkas, žinomas kaip nuosaikus politikas. Kiti du prezidiumo nariai yra prof. J. Kaminskas, vyresnės kartos politikas, jungiąs savo asmeniu šią instituciją su Nepriklausomybę kūrusiąja karta, ir H. Blazas, valst. liaudininkų atstovas. Vykdomojoj Taryboj įvykdytas tik vienas pakeitimas — vietoj valst. liaudininkų ligi tol buvusio K. Zaikausko išrinkta A. Devenienė, mūsų politikoj stipriai pasireiškusios Vileišių šeimos narė. VLIKas laikėsi dar gana didelio ir vargu ar reikalingo uždarumo ir jo posėdžiuose spauda negalėjo dalyvauti. Iš gautųjų informacijų norisi manyti, kad VLIKo pastarojo posėdžio dalyvių daugumas nuoširdžiai pageidavo iš tos institucijos pasitraukusių grupių sugrąžinimo ir esminio išsiaiškinimo su St. Lozoraičiu. Ilgametis VLIKo pirmininkas M. Krupavičius pasiėmė Tautos Fondo reikalus.

Pakeitimų atgarsiai
Savaime suprantama, kad įvykdytieji pakeitimai jau susilaukė eilės mūsų spaudos ir kitokių atsiliepimų. Ryšium su tuo iškilusius pagrindinius klausimus norime čia trumpai paliesti.
Perkeltas ar ne? Kadangi VLIKo prezidiumo nariai numato turėti savo posėdžius New Yorke, todėl būta išvedžiojimų, kad praktiškai toji institucija jau perkelta į JAV.

Kiek ligi šiol žinome, VLIKas nenumato šiame krašte atidaryti jokios įstaigos ir nežada imtis darbų, kuriuos pavyzdingai atlieka ALT. Faktiškai jau seniai New Yorke vyko grupių pasitarimai, ir dėl to, berods, nemanėme, jog VLIKas jau persikelia į JAV.

Iš viso panašius klausimus svarstydami bei spręsdami, turime remtis esamojo meto realia padėtimi ir pagal tai elgtis. Praktinėj politikoj, ypač tokioj politikoj, kokia mums dabar yra galima, nedaug turėtų reikšti samprotavimai, kuriuos viena proga vykusiai pavadino akademiniais adv. A. Olis. Turime skaitytis su tikrove, kad šiame krašte, kuris yra palankiausias mūsų reikalui, susispietė daugiausia visokio aktyvo, be kurio nebus įmanomas darnus darbas. Jeigu VLIKo prezidiumas posėdžiaus vienoje ar kitoje vietoje, nuo to d"r neturi pasikeisti io pobūdis ar veiklos barai.

Buvo taip pat paliestas grupių proporcijos klrusimas prezidiume ir  to prezidiumo galia. Girdi, ar ne vadistiniu keliu pasukta, nes reti plenumo posėdžiai labai iškels prezidiumo vaidmenį.


ADOMAS GALDIKAS   TĖVIŠKĖJE (tempera) V. Maželio nuotrauka

Amerikos Lietuvių Taryba seniai panašiu būdu tvarkosi. Plenumas posėdžiauja sykį per metus, o darbus atlieka vykd. komitetas su samdytais pareigūnais. Toji praktika buvo nebloga ir nėra pagrindo manyti, kad VLIKui ji kenktų. Iš tikrųjų mūsų sąlygose yra daugiau praktinio darbo, kuris visą laiką yra panašus, ir dažni plenumo posėdžiai nebūtinai reikalingi, ypač, jeigu jie brangūs. Tikėkimės, kad praktika pateisins šį užsimojimą.

Berods, katalikų spaudoj keltas grupių proporcijos klausimas, reikalingas mūsų didelio dėmesio. Šioje vietoje norisi priminti šviesios atminties vyskupą Justiną Staugaitį, kuris savo laiku turėjo atsakingas politines pareigas. Kai mūsų kraštą užgriuvo naujos okupacijos, šis jau vyresnio amžiaus garbingas asmuo visada ragino katalikus į kompromisų j ieškojimą, sakydamas, kad be jų neįmanomas politinis darbas. Nurodydavo ir konkrečius pavyzdžius. 1917 sudarytoj Tautos, vėliau Valstybės Taryboj katalikų grupės neturėjo daugumos ir su tuo sutiko. Tai joms nesutrukdė vėliau gauti absoliutinę daugumą seimuose. Ir tokią daugumą turėdamos, tos grupės jieškojo koalicijos, net ministeriu pirmininku statė ne savo grupės žmogų, jeigu laikė jį kvalifikuotu tam postui. Jeigu VLIKo prezidiumas yra sudarytas panašiomis intencijomis, jeigu ir toliau panašiu keliu bus einama, atrodytų, kad būtų galima laukti pozityvių rezultatų. Juk ALT jokia grupė taip pat neturi daugumos, o ar tai kenkia tam organui?

Iškilo ir pilietybės klausimas. Eilė mūsų veikėjų, begyvendami kraštuose, į kuriuos yra emigravę, yra gavę tų kraštų pilietybę. Nėra abejonės, jog būtų gera, kad tokios institucijos, kaip VLIKo, nariai, formaliai būtų Lietuvos piliečiai. Tačiau gyvenimas rodo, kad toks nusistatymas labai apriboja pasirinkimą. Kiek yra žinoma, ypač JAV valdžia nevaržo savo piliečių dalyvavimo prieš komunizmą nukreiptuose organuose, ir dėl to turime būti dėkingi. Atsiminkime ir pastaraisiais Nepriklausomybės metais veikusį įstatymą, kuris Amerikos lietuviams pripažino Lietuvos piliečių teises. Įstatymas buvo protingas ir gyvenimo padiktuotas. Kodėl dabar tuo klausimu turėtume kitaip elgtis? Juk bendruomenės nariais norime visus pripažinti, tad ir bendruomenės nario teises riboti vargu ar reikia.

Ryšium su pilietybe kyla ir VLIKo tęstinumo klausimas. Norėčiau tą dalyką priskaityti prie jau minėtų akademinių klausimų. Juk niekas nesako, kad VLIKas savo nutarimu išsikėlė iš Lietuvos. Ne. yra faktas, kad buvo nutarta ji atgaivinti užsienyje, kad jo sudėtis ir statutas buvo pritaikytas toms aplinkybėms, kokios buvo tuoj karui pasibaigus. Nei grupių, nei asmeninės sudėties atžvilgiu tas komitetas nebuvo toks pat. koks buvo Lietuvoj. Pirmaisiais pokario metais veikęs aktyvus pogrindis krašte davė įgaliojimus veikti mums užsienyje pagal esamas sąlvgas ir pageidavo mūsų vienybės. Taigi šitoje dvasioje ir turime vvkdyti darbo tęstinumą. Tada rengėmės, atvirai tai sakvkime. kiek trumpesnės dis-tanciios kovai, o dabar atėjo metas perjungti ilgui u distancijų bėgius ir pagal tai surašyti taisykles. Niekas mūsų nepateisins, nei savi, nei svetimi, jei laikysimės įsikibę raidės ir nedarysime sprendimų, kuriuos turime padaryti, jeigu norime būti teisūs prieš tautą ir savo sąžinę.

VLIKo sudėties ir darbingumo klausimai

Tais klausimais daugybė straipsnių prirašyta, gyvu žodžiu diskutuota, bet nedaug kur pažengta. O vis dėlto ir čia norėtųsi matyti prošvaisčių.

Yra tikras dalykas, kad šio meto VLIKas remiasi Nepriklausomybės laikų politinėmis grupėmis. Yra nemažiau tikras dalykas, kad yra vėliau susikūrusių politinių grupių, sąjūdžiais ar kitaip besivadinančių, kurios labai atkakliai puola Nepriklausomos Lietuvos politines gruoes ir jų remiamą bei ALTo palaikomą VLIKą. Okupacijų metais pačioje Lietuvoje nebuvo patogu reikštis žinomais partijų vardais, be to, nevisi žmonės, norėję stoti į kovą, buvo partiniai. Tokiu būdu gyvenimas pašaukė politines organizacijas naujais vardais. Pirmame bolševikmetyje gimęs LAF (aktyvistų frontas) buvo ne kas kita. kaip krikščioniškųjų ir liberalinių grupių junginys, pritaikytas to momento situacijai, kuriai praėjus, organizacija nustojo veikusi.

Vokiečių okupacija užtruko ilgiau, sąlygos buvo kiek skirtingos nuo rusų ir politinė kova ėjo labai plačiu mastu. Faktiškai visa tauta vykdė nuostabiai solidarią rezistenciją. Politinėms grupėms viešai reikštis taip pat nebuvo sąlygų, todėl steigėsi įvairios organizacijos pogrindyje. Tos organizacijos dabar paprastai vadinamos bendru sąjūdžių vardu, todėl to vardo ir prisilaikysime. Pogrindžio veikėjai parodė nuostabios drąsos, heroizmo, savo krašto meilės. Jiems už tai tautos pagarba bus per amžius. Patys tie sąjūdžiai tada nesirengė emigracijai, o veikė, daugiau vaduodamiesi to meto situacija.

Vis dėlto neišvengiamai susidarė du frontai ir du vyr. komitetai, kuriuos suvienyti pasisekė tik vokiečių okupacijos pabaigoj, labai pavėluotai, nes neliko laiko nei išdirbti platesnių direktyvų artėjančiai naujai okupacijai, nei sudaryti aiškesnį emigracijos planą. Nepaslaptis, kad tuose sąjūdžiuose reiškėsi daug asmenų, kurie normaliais laikais buvo ir vėl yra savų iš seniau veikiančių partijų žmonės. Patys to meto veikėjai gal geriau kaip kas kitas pasakytų, ar sugyvenimas tarp grupių buvo lengvesnis tada, kai sąjūdžiai daugiau reiškė, negu šiandien, ar pasaulėžiūrinė ir kitokia tolerancija labai pasisekė išugdyti, nežiūrint padėties tragiškumo. Pačioje tautoje, tiesa, būta nuostabaus solidarumo, bet organizuotasis pogrindis turėjo savo sunkumus. Pastaraisiais okupacijų mėnesiais jau buvo sudarytas sąjūdžių ir buvusių politinių grupių bendras junginys, kuris paskui ir buvo praplėtus atgaivintas užsienyje.

Dalis sąjūdžių, laikui bėgant ir aplinkybėms pasikeitus, daugiau ar mažiau susiderino su seniau veikusiomis politinėmis grupėmis. Kiti gi persiformavo ir stengiasi išaugti į politines partijas, nors gerai žino, kad užsienyje tai labai sunku padaryti. Iš sąjūdžiais laikomų šiuo metu aktyviau reiškiasi Lietuvių Frontas, Liet. Rezistencijos Santarvė ir Liet. Atgimimo Sąjūdis. Pastarieji du yra pasirašę koalicijos sutartį su iš VLIKo išstojusiais tautininkais ir bent oficialiai stengiasi vesti venodą liniją. Kadangi trys sąjūdžiai solidarizuoja su tautininkais, todėl turi pagrindo tie, kurie sako, kad krikščioniškoms grupėms atstačius būtiną savitarpio taiką ir išsiaiškinus su tautininkais bei jiems artimomis grupėms, būtų visai įmanoma tarpgrupinė taika.

Malonus faktas, kad nebesigirdi jau ilgesnį laiką kalbų apie laicistinį ir nelaicistinį bloką. Politinių grupių žmonės, turbūt, nuoširdžiai įsitikino, kad reikia švelninti pasaulėžiūrinę kovą ne tik politinėj, bet net ir kultūrinėj srityje. Norėtųsi pageidauti, kad sąjūdžių žmonės taip pat nebeaštrintų situacijos. Juk šiaip ar taip, niekas, turbūt, dabar nemano, jog būtų galima sudaryti mūsų politinę vadovybę vien iš sąjūdžių. O kalbant apie sugyvenimą ir tolerancijas, apie vadinamas rietenas, juk yra viešas dalykas, kad ne senųjų politinių grupių tarpe vyksta nesutarimai. Net ir tautininkai juk ilgai visai solidariai bendradarbiavo, kol iškilo asmeniški dalykai ir Lozoraičio byla. Jeigu staiga šiandien mūsų politinių partijų žmonės pasiūlytų pasitraukti į užpakalį ir duoti visą iniciatyvą sąjūdžių žmonėms, kas galėtų tvirtinti, kad iš viso bus sudarytas vieningas organas, kad rietenų bus mažiau, kad neatgis vėl aštri pasaulėžiūrinė kova? Vadinasi, sprendžiant vyriausio politinio organo klausimą, vėl reikės jieškoti vidurio. Neišsiversime be partijų ir sąjūdžiuose pasireiškusių pozityvių jėgų, kurios nori ir pajėgia prisitaikyti prie demokratinio susitvarkymo.

PRE L. MYKOLAS KRUPAVIČIUS, ilgai vadovavęs VLIKui, kalba New Yorke. Jam pernai rudenj suėjo 70 m.amžiaus.

Kiekvienu atveju per aštri akcija prieš esamą mūsų reprezentacinę visuomeninę instituciją negali būti pateisinta juo labiau, kad jos reikalingumo niekas neneigia. Eina diskusijos dėl tos institucijos pobūdžio, dėl jos funkcijų, ir šitoj plotmėj diskusijos visai galimos, jeigu jos nėra obstrukcinio pobūdžio.

Atskirą klausimą sudaro regioninė reprezentacija. Turime jau Mažosios Lietuvos atstovus, dabar štai tuo pačiu pagrindu beldžiasi vilniečiai. Praktika jau parodė, kad regioninis atstovavimas sukelia patiems atstovams sunkumų, kai tenka vienaip ar kitaip pasisakyti. Jeigu toji praktika vilniečių nebaido, vargu ar būtų pagrindo dėl jų priėmimo daug ginčytis.

Vieningos vadovybės reikalas

Prel. M. Krupavičius, vadovavęs Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui visą pirmąjį emigracijos dešimtmetį, mūsų politinio gyvenimo veteranas, ir savo pasikalbėjime su šio straipsnio autoriumi "Lietuvių Dienų" 1955 m. lapkričio mėn. numeryje pareiškė, kad mūsų politinė vadovybė turi būti viena. Visai sutikdamas su tokiu apibrėžimu, kaip siektinu dalyku, noriu kiek modifikuoti jo praktišką pritaikymą. Mūsų šiandieninėje praktikoje tikrai yra lengviau siekti vieningos, negu vienos vadovybės, nes tos vadovybės yra ne visai vienodos savo pobūdžiu bei kilme. Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas remia savo veiklą visuomeniniu pagrindu, tautos pasitikėjimu. Tuo tarpu St. Lozoraitis remiasi jam paskutinės Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės duotais pavedimais ir nerodo didelio intereso bendradarbiauti su VLIKu. Tokiose aplinkybėse sunku kalbėti apie vieną atstovavimą užsienyje. Būtų gera, kad bent prieš svetimus nedemonstruotume nesutarimo ir surastume modus vivendi tarp ministerio St. Lozoraičio ir mūsų vyr. politinės vadovybės. Svarbu ne forma, o esmė. Juk mūsų gerbiamieji diplomatai taip pat yra lietuvių bendruomenės nariai, juk daugumas jų visai neblogai sutaria su kitomis lietuviškomis institucijomis. Nejaugi būtina aiškinti Lietuvos vyriausybės duotus įgaliojimus kaip teisę v^sai nekreipti dėmesio į pačias buvusias Lietuvos politines grupes, į jų sukurtas institucijas, į buvusius tos vyriausybės narius? Esamoj padėty pora ar trejetas asmenų, jokios lietuviškos Įstaigos nekontroliuojami, neribotą laiką disponuoja Lietuvos valstybės pinigais ir perdėtai savo naudsi komentuojamais įgaliojimais. Kas būtų tą dieną, jei mūsų valstybės pinigai pasidarytų neprieinami? Tada, aišku, lietuvių emigrantų visuomenei tektų išlaikyti mūsų diplomatų institucijas ir tada, žinoma, sugyventi būtų lengviau.

Savo laiku J. A. Herbačiauskas didžiojoj Kauno universiteto salėj vienos paskaitos metu pareiškė: nežiūrint turimos valdžios, šie laikai nėra tokie, jog A. Voldemaras galėtų pasakyti, kad Lietuva priklauso jam, arba J. Pilsudskis galėtų sakyti, kad Lenkija yra jo nuosavybė. Tai buvo 1928 m. Šiandien norėtųsi parafrazuoti ir sakyti, kad ir Lietuvos pasiuntinybių buvimas, jų išsilaikymas, jų prestižas, jų sugyvenimas su visuomene nėra vien tų pasiuntinybių šefų reikalas. Pačių įgaliojimų niekas neneigia. Betgi juk ir toji vyriausybė, kurios vardu buvo siunčiami įgaliojimai, jau buvo vieningo darbo, ne vien tautininkų, pats įgaliojimų autorius min. J. Urbšys buvo visokeriopo bendradarbiavimo šalininkas. Jo telegramoj minimi pavaduotojai, kurių nebėra. Laikas nuo laiko turėtų įvykti pasitarimai visų Lietuvos pasiuntinių ir diplomatų, turinčių Lietuvos vyriausybės įgaliojimus. Juk jeigu formaliniu požiūriu spręsti, K. Škirpos ar E. Turausko įgaliojimai tiek pat galioja, kaip ir St. Lozoraičio. Tiesa, K. Škirpos nepripažįsta dabartinė Vak. Vokietijos vyriausybė, bet St. Lozoraičio taip pat nepripažįsta dabartinė Italijos vyriausybė. Iš visos situacijos norėtųsi sugestionuoti:

1.    Vardan sugyvenimo ir bendro darbo VLIKas deklaruoja, kad jis yra politinė kovojančios tautos vadovybė užsieny, kuri šiuo metu neturi vyriausybės galių, bet gali jas įgyti, atėjus laikui sudaryti egzilinę Lietuvos vyriausybę.

2.    Šiuo metu užsienyje esančių Lietuvos diplomatų reikalus tvarko St. Lozoraitis pagal min. Urbšio telegramą, paskirdamas padėjėjus ir vykdydamas pasitarimus su pačiais diplomatais ir su VLIKo atstovais.

3.    Pats min. St. Lozoraitis deklaruoja savo intencijas viešai. Ligi šiol tik jo gynėjai kalba jo vardu spaudoj.

4.    Tose valstybėse, kurios nori ne tik buvusios Lietuvos vyriausybės įgaliojimų, bet ir dabartinės mūsų politinės vadovybės įgaliojimų, tokius įgaliojimus duoda VLIKas ir St. Lozoraitis bendrai susitarę.

5 Su pavergtų kraštų atstovais, su kraštais, kur nėra Lietuvos atstovybių, palaikyti ryšius yra kiekvieno lietuvio pareiga. Juos koordinuoja VLIKo užsienio tarnybos valdytojas.

6. Tuose kraštuose, kur yra pripažįstama Lietuvos atstovybė, VLIKas ir atskiri asmenys atlieka reikalus per mūsų oficialų atstovą.

Dėl šių sąlygų susitarus, norėtume manyti, kad grįžtų į VLIKą tautininkai ir atsineštų įgaliojimus visų su jais susiblokavusių grupių. Grįžę rimtai įsijungtų į darbą ir nustotų kalbėti apie kitų nedarbingumą, nes buvęs jų atstovas juk tikrai nebuvo darbingumo pavyzdys.

Kitos politinės grupės taip pertvarko savo atstovavimą, kad būtų išlaikyta reali proporcija ir būtų pasiektas grupių sumažinimo siekimas.

Pagarba ir meilė lietuvio lietuviui tegul atžymi mūsų veiksmus naujaisiais metais. Ogi patys tie metai tebūnie vieni tų, kuriais pasaulio galiūnai atsimintų pavergtų tautų likimą ir rastų konkrečių priemonių padėti nusikratyti komunizmo vergove.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai