Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"Traviata" (Čikagos liet. operoj) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Jakubėnas   
Čikagos lietuvių operos šis sezonas keletu atžvilgių skyrėsi nuo įprastinių. Visų pirma: nebuvo pastatytas naujas veikalas, bet pakartota jau prieš keleris metus matytoji G. Verdi "Traviata". Šioje operoje, kaip ir aną kartą, nedalyvavo dėl jiems nevisai tinkamų vadovaujamų rolių mūsų žymūs solistai St. Baras ir D. Stankaitytė. Svarbiajai Alfredo rolei vėl teko pasinaudoti lenkų lyriniu tenoru S. Wiciku. Pastoviam dirigentui A. Kučiūnui prieš keletą metų išsikėlus vadovauti operos klasei Seattle universitete, jis "iš tolo" įvykdė keletą pastatymų. Tačiau pernai operos valdyba nutarė pasikviesti Hartforde profesoriaujantį V. Marijošių, buvusį žymų Kauno ir Vilniaus operų dirigentą. Tuo metu turėdamas vad. "sabbatical year" — atostogas, V. Marijošius galėjo gan daug laiko paskirti Čikagos operai; jo vadovybėje praėjo išskirtiniu menišku lygiu G. Verdi "Likimo galia". Buvo girdėti ir apie tolimesnius V. Mari-jošiaus planus, tačiau likimo keliai pasisuko kitaip. A. Kučiūnui, pastoviai ar laikinai, vėl apsigyvenus Čikagoje, jis natūraliu keliu grįžo prie savo keliolika metų laikytos Čikagos lietuvių operos dirigento ir meno vadovo pozicijos. Čia jam buvo tekę praeityje nelengvi pionieriški uždaviniai, keliant iki beveik profesinio lygio šį mūsų gyvybingą kolektyvą. "Traviatos" pakartojimas buvęs šiemet pasirinktas iš dalies dėl laiko stokos platesniems pasiruošimams, iš dalies prisimenant prieš 50 m. Kaune 1921 Naujųjų Metų išvakarėse pastatytąją "Traviatą", tada kuriant mūsų valstybinę operą.

"Traviatos" premjera šeštadienį, gegužės 1, sudarė gan savotiško, neįprasto įspūdžio. Praeity premjerose viešpataudavo naujo, bet dar nevisai tvirto laimėjimo nuotaika. Būdavo išmoktas naujas, nelengvas kūrinys; būdavo į-tempimo, dažnokų ritminių ar intonacinių nelygumų, su kuriais koncentruotu dėmesiu kovodavo dirigentas, bet buvo jaučiama jauna ir gyva dvasia. Šį kartą atrodė, lyg sėdėtume mažesnio Europos miesto valdžios užlaikomo nuolatinio operos teatro eiliniame spektaklyje. Jis ėjo sklandžiai, be ritminių ar intonacinių svyravimų, bet. . . lyg nebuvo įdomus nei atlikėjams, nei klausytojams. Daiva Mongirdaitė, jau matyta šioje rolėje sunkioje konkurencijoje su Lilija Šukyte ir tada visai imponuojančiai "atsilaikiusi", ir šį kartą atrodė gerai pasiruošusi, geros vokalinės formos; jos sceniška išvaizda ir vaidyba irgi buvo gera; vis dėlto. . . kažkodėl nedarė tinkamo įspūdžio. Violetos rolė "Traviatoje" yra junginys tarp žaismingumo ir tragiškumo. Šį kartą tragedija kažkaip liko neišryškinta. Beje, duetuose St. Wiciko (Alfredo) lenkišku akcentu tariamas tekstas buvo žymiai geriau suprantamas, negu D. Mongirdaitės gimtoji lietuvių kalba. Dikcijos aiškumu mūsų solistei tektų susirūpinti. St. Wicikas — patikimas, prityręs vidutiniško dydžio tenoras vedė savo rolę gerai, su gražia sceniška išvaizda, vietomis kiek forsuodamas aukštose gaidose. Antrame veiksme Algirdas Brazis (Žermonas) savo pasirodymu kiek pagyvino spektaklį; jis dainavo jam nevisai įprastu švelnumu, bet neįtikino kaip prancūzų didiko tipas (čia pakenkė ir nevykęs grimas). Premjeros spektaklio negalima pavadinti blogu, bet sklandžiai blankiu.
Šiai kasdieniškai - prozaiškai nuotaikai, atrodo, pasidavė ir dirigentas A. Kučiūnas, dirigavęs profesiniu tikslumu, kai kur duodamas kiek neįprastai lėtus tempus (kaip Alfredo arijoje "Pakelsim"), bet nesuteikdamas gyvybinės kibirkšties spektakliui.
Antrasis vaidinimas sekmadienį, gegužės 2, davė žymiai kitokį vaizdą; svarbiausį vaidmenį jam suteikė debiutante — iš Montrealio atvykusi Gina Čapkauskienė. Prieš keletą savaičių ją buvo tekę girdėti "Laiškų lietuviams" koncerte, kur ji padarė itin rimto įspūdžio nelengva ir gerai paruošta programa. Dabar ji taip pat save pateisino vadovaujamoje operos rolėje. Gina Čapkauskienė turi didelį, skambų koloratūrinį sopraną su kiek metaliniu skambesiu; balsas gerai išlavintas, laisvai apimąs visus registrus, nenustojęs skambumo žemose gaidose, turįs puikias aukštas gaidas, tiek "piano", tiek "forte". Yra gražios išpildymo dovanos ir aiški dikcija. Debiutuojant didelėje rolėje, neįpratus dainuoti su dirigentu, pasitaikė kai kur įstojimo klaidų, bet plačiais tarpais viskas ėjo pilnu tikslumu. Pirmą kart atsidūrus scenoje stambioje rolėje, G. Čapkauskienė parodė ir aiškų įgimtą vaidybinį gabumą. Kas ypač svarbu operoje, ji sugeba sceniškai jausti savo kūną, poza ar judesiu išreikšdama pergyvenamojo momento nuotaiką. Rolė neabejotinai buvo jos apgalvota ir paruošta; neapsiėjo be kai kurių nesklandumų, bet tai buvo išpirkta bendru natūralumu ir nuoširdumu. Gaila, nesant prityrusio grimuotojo ar režisieriaus (režisavo pats dirigentas ^k. Kučiūnas), G. Čapkauskienės kai kurie sceniškos išvaizdos trūkumai nebuvo pilnai kompensuoti gero grimo; taip pat ir dėl jos kostiumų pasirinkimo galima pareikšti kai kurių abejonių. Bet vienas aišku: G. Čapkauskienės asmenyje įgijome stambų naują įnašą mūsų dainininkų šeimoje; jos debiutas sudarė svarbiausiąjį šiuometinio sezono įdomumą.

Visas antrasis spektaklis ėjo žymiai didesniu gyvumu ir scenišku sklandumu. Tai lietė A. Brazį, geriau grimuotą, panašesnį į prancūzų didiką, taip pat ir kitus mažesniųjų rolių atlikėjus. Nerija Linkevičiūtė davė įdomų, labiau egzotišką, negu aristokratišką ispanišką tipą Violetos draugės Floros vaidmenyje. Ji buvo geresnė antrame spektaklyje negu premjeroje tiek išvaizdos, tiek balso atžvilgiu. Ryškus prancūzų aristokrato tipas mažoje barono Douphol rolėje buvo Bernardas Prapuolenis, padainavęs savo keletą frazių gražiu baritonu, vertu didesnės rolės. Julius Savrimavičius, kiek didesnėje vi-konto Gaston rolėje irgi kreipė į save palankų dėmesį. Pažymėtina, kad trys asmenys aiškiai buvo nukentėję per premjerą dėl nevykusio grimo, bet tai buvo pataisyta per sekančius spektaklius: J. Savrimavičius (buvęs per senas premjeroje), Alg. Brazis ir N. Linkevičiūtė.
Mažesnėse rolėse sėkmingai pasirodė Bronius Mačiukevičius (gydytojas, tik, deja, jo mediko aktyvumas prie mirštančios ligonės pasireiškė stovėjimu ir laikymu palto ant rankos), Vytas Marčiukaitis (markizas D'Obigny) ir grynai epizodinėse rolėse — Viktoras Petrikonis (sodininkas) ir Pranas Olis (tarnas).

Jaunučio Puodžiūno parengtas grupinis šokis buvo įspūdingas; ypač gi patiko solo numeriai, atlikti J. Puodžiūno ir Violetos Karosaitės; ši paskutinioji parodė aukštą techniką ir estetišką grakštumą.

Antrame spektaklyje, šiaip ėjusiame gyvai ir įdomiai, pasitaikė daugiau ritminių nelygumų, sėkmingai dirigento išlyginamų. A. Kučiū-no dirigavimas buvo profesiškai tikslus ir aiškus, koncentruojant dėmesį į ritminį ansamblį, gausiai rodant įstojimus. Tačiau nesijautė pastangų priderinti orkestro dinamiką prie solistų smulkesnėse detalėse. Čia nekalbama apie stiprias, dramatines vietas, kur orkestras neišvengiamai esti ir privalo būti stiprus, bet apie ramius epizodus, kur solistas su lengvai orkestruotu palydėjimu pradeda ariją "piano" (tai ypač lietė Violetos rolę). Čia orkestras be sunkumų galėtų būti bent trumpam laikui dar labiau prislopintas, įnešant dinaminio spalvingumo; ta kryptimi dirigento pastangų nesimatė.

Dirigentui pačiam režisuojant, kaip buvo šį kartą, neišvengiamai dėmesys kreipiamas į bendrą scenovaizdį, kaip jis atrodo iš dirigento pulto. Sunku tačiau laukti individualaus darbo su atskirais asmenimis, choristų grupėmis arba atskirų scenų smulkaus detalizavimo. Vienas iš pavyzdžių jau minėtas dr. Grenvil atveju — nepakankamas centralizavimas viso sceniško veiksmo apie mirštančios Violetos asmenį. Šiaip daugelis nesklandumų, jaučiamų premjeroje, buvo išlyginti ar savaime išsilygino antrajame spektaklyje.

Trečiasis ir paskutinis "Traviatos" spektaklis, šeštadienį, gegužės 8, laikytinas neabejotinai pavykusiu. Daiva Mongirdaitė buvo geriausios formos jos galimumų ribose: grakšti, vai-dybiškai ekspresyvi, vokališkai skambi; šį kartą žaismingumas gražiai susijungė su tragedija. A. Brazis, kaip Alfredo tėvas, irgi išvystė savo pilnus galimumus ne tik šauksmo, bet ir "bei canto" srityje. Paskutinis veiksmas daugiau susitvarkė sceniškai; net gydytojas buvo nusiėmęs paltą nuo rankos. Vis dėlto visumoje prašosi išvada, kad ankstyvesnis metodas, kai būdavo atskiras režisierius, kai kur dirigento lemiančiu žodžiu koriguojamas, davė sklandesnių rezultatų, negu šįmetinis režisūros koncentravimas vien dirigento asmenyje.
Puikus inscenizavimas ir režisūra pernykščiame "Likimo galios" pastatyme buvo rezultatas glaudaus ir harmoningo bendradarbiavimo tarp režisieriaus P. Maželio ir dirigento V. Marijošiaus.

J. Daugvilos dekoracijos, dabartinio naujoviško amžiaus akimis, buvo patenkinamos, bet didesnio įdomumo nekėlė. Geram choro paruošimui, pakartojant jau mokėtą operą, nuopelnų turėjo chormeisteriai A. Stephens ir Alf. Gečas. Akompanuoto j u per repeticijas buvo'mūsų jaunas bekyląs pianistas M. Mačiulis; scenos vadovas — Č. Rukuiža; apšvietimą tvarkė K. Cijunėlis.
Šių metų operos valdybą, kuriai kaip paprastai teko aibė neapmokamo ir atsakingo darbo, kartu dalyvaujant ir operos chore, sudarė pirmininkas — G. Kazėnas, vicepirmininkai — S. Džiu-gienė, po keleto metų vėl valdybon grįžęs V. Ra-džius ir J. Vidžiūnas, sekretorė — Gr. Bičiūnaitė, iždininkas — V. Momkus, narys — V. Marčiukaitis.

Kokie tolimesni planai? Dirigento A. Kučiū-no pasikalbėjime "Akiračiuose" buvo užsiminta K. V. Banaičio opera "Jūratė ir Kastytis", kuri dabar išeina iš spaudos klavyro (fortepijonui su balsais) forma. Su šiuo veikalu man teko gerokai susipažinti, paskučiausiai dar pernai vasarą atliekant šio spaudinio korektūrą. "Jūratės ir Kastyčio" pastatymas būtų itin pageidautinas, bet keleriopai problemingas. Jos autorius mirė, operos nesuorkestravęs; jos libreto sceningumas yra kiek abejotinas, nors dirigentui A. Kučiūnui esą pavykę rasti sprendimą, kaip ją pertaisyti, pagyvinant veiksmą. Šio straipsnio autoriui, kadaise Kaune gan gerai pažinusiam K. V. Banaitį ir jo kūrybą, skaudžiai rūpi vienas specialus klausimas. Savo ankstyvesniuose veikaluose, kaip "Sutemos giesmės ir vizijos", "Lietuvos idilijos", abiejose sonatose, daugelyje solo dainų (Savo skambančia daina, Aš per naktį ir kt.) K. V. Banaitis pasirodo kaip kompozitorius santūriai naujoviškos harmonijos, su išvystyta, net gan komplikuota technika. Bekurdamas "Jūratę ir Kastytį", K. V. Banaitis pradėjo sirgti Parkinsono liga, kuri laipsniškai paraližuoja galūnes. Žymi šios operos dalis, atrodo, buvo rašoma, vis didėjant rankų nusilpimui. K. V. Banaičio turtinga melodijos invencija (jo šiaip stiprioji pusė) nuo to nenukentėjo, bet akompanimente, atrodo, kompozitorius terašė tą, ką galėjo išskambinti jo vis silpstančios rankos — daugiausia tik lėtai judančius akordus ar "tremolo". Orkestruojant, dinamiškose, gyvose vietose reikėtų pagyvinti faktūrą, įne-šant judėjimo balsuose. Tam padaryti reikia tačiau įsiveržti į tiesioginę kompozitoriaus kūrybos sritį; to darbo sėkmingumas priklausytų nuo sugebėjimo įsijausti į kompozitoriaus stilių, o taip pat nuo jo ankstyvesnės kūrybos pažinimo. Žinoma, skambiai suorkestruoti galima ir esamą kla-vyrą. Pagaliau, juk opera visų pirma yra vokališ-kai sceniškas, o ne simfoninis kūrinys. Kas žino? Gal ir kiek monotoniškai skambantį orkestrą viršytų K. V. Banaičio turtinga lietuviško stiliaus melodika ir gautųsi kad ir kiek primityvi, bet įdomaus, tautiško kolorito opera?

Kaip bebūtų, mūsų tautinė pareiga liepia ką nors padaryti iš mums palikto K. V. Banaičio, mūsų žymaus kompozitoriaus, kūrinio. Teko girdėti, kad apie tai galvojama ir Vilniuje. "Jūratės ir Kastyčio" klavyrui išėjus iš spaudos, jis bus prieinamas visiems. Vilniuje techniški galimumai visiems aukščiau minėtiems darbams įvykdyti yra neabejotinai platesni, negu pas mus.

Tolimesni Čikagos lietuvių operos planai palieka jo vadovų atsakomybei. Šis sambūris turi garbingą praeitį ir nuostabų gyvybingumą. Buvo pasiekta iškilusių viršūnių, kaip "Aida", "Trubadūras" ir kt.; aukščiausias meniško iškilimo taškas ir artimiausias priartėjimas prie profesionalinio teatro kol kas pasilieka pernykštė G. Verdi "Likimo galia". Linkėkime, kad ši viršūnė pasiliktų ateityje ne vienintelė. Šių metų sezonas, neblogas, išlaikęs sambūrio pasiektą bendrą lygį. įdomus G. Čapkauskienės debiutu, pasiliks kaip labiau pereinamas, eilinis įvykis pakeliui prie tolimesnių ateities laimėjimų.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai