| |
|
|
 IV
Priimk mane, Viešpatie, priimk šiai valandėlei.
Tegu tos našlaitiškos dienos, kurios praėjo be tavęs, būna užmirštos.
Tik prailgink šią trumpą valandėlę, laikydamas ją savo prieglobsty ir
savo šviesoje.
Aš keliavau klaidžiodamas ir vydamas balsus, kurie mane traukė, bet
niekur nenuvedė.
Leisk dabar man sėdėti ramybėje ir klausytis tavo žodžių
savo sielos nutilime.
Nenukreipk savo veido nuo mano širdies tamsių slaptybių,
bet degink jas, kol jos nušvis nuo tavo ugnies.
V
Tolimos audros pranešėjai pasistatė debesines savo altanas padangėje;
šviesa nublanko; oras sudrėko nuo ašarų bebalsiuose girios šešėliuose.
Nurimęs mano širdies liūdesys yra kaip mįslingas mokytojo liūtos*
tylėjimas, prieš jai pradedant skambėti.
Mano pasaulis vis dar su dideliu skausmu laukia, kad tu ateisi į mano
gyvenimą.
VIII
Mano nešamas rankoje žiburys pasidaro priešas tolimesnio kelio tamsai.
Ir ši pakelė man tampa šiurpi, kur net žydintis medis žvilgčioja
kaip rūstaus veido vaiduoklis; ir mano paties žingsnių garsas
sugrįžta pas mane šnabždomis įtartinu aidu.
Todėl aš maldingai prašau tavo ryto šviesos, nes tada toluma bučiuosis su
artuma, o mirtis ir gyvenimas susivienys meilėje.
IX
Kai tu saugoji mane, mano žingsniai darosi lengvesni tavo pasaulių marše.
Nuplovus dėmes nuo mano širdies, skaidrėja tavo saulės šviesa.
Nepražydęs mano gyvenime grožio pumpuras skleidžia liūdesį tavo
kūrinių širdy.
Nuėmus tamsos skraistę nuo mano sielos, suskambės muzika tavo šypsny.
X
Tu davei man savo meilės, pripildydamas pasaulį savo dovanų.
Jos yra išberiamos ant manęs, man nežinant, kai mano širdis miega, ir
tamsi yra naktis.
Tačiau, nors ir pasimetęs savo sapnų lindynėje, aš buvau suvirpintas
ūpingo džiaugsmo;
Ir aš žinau, kad atsilyginimui už tavo didingų pasaulių turtus, tu priimsi
iš manęs vieną mažą meilės gėlę, kada rytą mano širdis nubus.
XVII
Surink šį mano gyvenimą iš dulkių.
Laikyk jį prieš savo akis savo dešinės rankos delne.
Iškelk jį į šviesą, paslėpk jį mirties šešėly; laikyk jį savo žvaigždėtos
nakties papuošalų skrynioje, o paskui, ryte, leisk jam atsirasti tarp
gėlių, kurios žydėdamos garbina tave.
XVIII
Aš žinau, kad šis gyvenimas, nors ir neturėdamas meilės brandumo, nėra
visai žuvęs.
Aš žinau, kad su aušra nuvystančios gėlės ir dykumoje paklydusios upės
nėra visai žuvusios.
Aš žinau, kad visa, kas tik yra šiame gyvenime, apsunkintame nerangumo,
nėra visai žuvę.
Aš žinau, kad mano svajonės, kurios dar nėra išsipildžiusios, ir mano
melodijos, kurios dar nėra išgautos, o kabinasi prie tavo liūtos stygų,
nėra visai žuvusios.
*Liūtą — styginis orientalines kilmės muzikos instrumentas. — Vert.
XX
Diena apsiniaukusi nuo lietaus.
Pikti žaibai blyksi pro sudraskytą debesų skraistę.
O miškas tarsi narve liūtas, purtąs karčius iš nusivylimo.
Tokią dieną tarp vėjų, pliauškinančių savo sparnus, leisk man rasti
ramybę tavo akivaizdoje,
Nes sielvartaujantis dangus aptemdė mano vienatvę,
kad labiau įprasmintų tavo prisilytėjimą prie mano širdies.
XXIII
Aš nežinojau, kad priėjau arčiau prie tavęs tada, kada priėjau įžeisti tave.
Aš pagaliau pripažinau tave savo valdovu, kai kovoju prieš tave, kad tu
pralaimėtum.
Aš tik prisidariau pas tave sunkių skolų, kai tave slapta apiplėšiau.
Aš veržiausi savo puikybėje prieš tavo srovę, bet tik pajutau savo
krūtinėje visą tavo stiprybę.
Aš užgesinau maištaudamas šviesą savo namuose, o tavo dangus užklupo
mane su savo žvaigždėmis.
XXV
Aš pasislėpiau, kad tavęs išvengčiau.
Pagaliau tu mane sugavai: dabar mušk mane ir žiūrėk, ar aš išsigąsiu.
Užbaik žaidimą visam laikui.
Jei tu pabaigoje laimėsi, atimk iš manęs visa, ką turiu.
Aš prisijuokiau ir prisidainavau tiek pakelės smuklėse, tiek puikiose
salėse; dabar, kai tu atėjai į mano gyvenimą, pravirkdyk mane ir
pažiūrėk, ar tu gali sugraudinti mano širdį.
XXVI
Kai aš nubusiu tavo meilėje, mano ilsėjimo naktis pasibaigs.
Tavo saulė palies mano širdį savo bandomuoju ugnies akmeniu, ir mano
kelionė prasidės jos orbitoje, triumfuojant skausmui.
Aš išdrįsiu priimti mirties iššaukimą dvikovon ir nešiosiu tavo balsą
širdy, nors ir išjuokiamas ir grasomas.
Aš kovosiu atidengta krūtine prieš neteisybes, svaidomas į tavuosius vaikus,
ir išdrįsiu stovėti prie tavo šono, kur niekas be tavęs nepasilieka.
XXIX
Aš sutikau tave ten, kur naktis susiliečia su dienos pakraščiu; ten, kur
šviesa vaiko tamsą į aušrą; ten, kur bangos neša bučinį nuo vieno
kranto prie antro.
Iš neišmatuojamos dangaus mėlynės vidurio ateina auksinis šauksmas, ir
pro ašarų prieblandą aš bandau žvelgti į tavo veidą ir tikrai
nežinau, ar tu esi matomas.
XXX
Jei tu neduotum man meilės, tai kodėl tada rytas išskelta dainas iš savo
širdies ir kodėl tada atsiranda šnabždesiai, kuriuos pietų vėjas
sklaido tarp naujai užgimusių lapų?
Jei tu man neduotum meilės, tai kodėl tada vidurnaktis atneša
žvaigždžių kančią į ilgesingą tylą?
Ir kodėl tada ši kvaila širdis be atodairos nuleidžia savo viltį į jūrą,
kurios galo ji nežino?
XXX
Joks svečias seniai nebuvo atėjęs į mano namus; durys buvo užrakintos,
o langai — užsklęsti; aš maniau, kad naktis man bus vieniša.
Kai aš atmerkiau akis, supratau, kad tamsa jau buvo pradingusi.
Aš pakilau, išbėgau lauk ir pamačiau, kad visi mano vartų sląsčiai buvo
sulaužyti ir kad pro atviras duris tavo šviesa ir vėjas plazdeno savo
vėliavas.
Kai aš buvau belaisins savo paties namuose, ir durys stovėjo uždarytos,
mano širdis vis ruošėsi pabėgti ir iškeliauti.
Dabar aš sėdžiu tylus prie savo sulaužytų vartų ir laukiu tavo atėjimo.
Tu laikai mane surištą mano paties laisve.
XLII
Padaryk mane laisvą kaip dykumų paukščiai, nematomų takų klajūnai.
Padaryk mane laisvą kaip lietaus sukeltas tvanas ir audra, kuri purto
savo garbanas ir skuba prie nežinomo tikslo.
Padaryk mane laisvą kaip girios gaisras, kaip griaustinis, kuris garsiai
juokiasi ir svaido panieką tamsai.
XLVII
Aš gyvenau ūksmingoje pakelėje ir skersai kelio stebėjau savo kaimynų
sodus, džiūgaujančius saulėje.
Aš pksijutau vargšas ir nuo durų prie durų vaikščiojau su savo alkiu.
Juo daugiau jie man davė iš savo neprižiūrimo pertekliaus, juo labiau aš
regėjau, kad mano elgetiškasis krepšys buvo tuščias,
Kol vieną rytą, man pabudus iš miego nuo staigaus durų atsivėrimo, tu
atėjai ir" paprašei išmaldos.
Nusivylime aš nudaužiau savo skrynios dangtį ir nusigandau, radęs joje
savo paties turtą..
XLVIII
Tu jį paėmei į savo rankas ir apvainikavai jį mirtimi, nes jis laukė už
durų kaip elgeta prie gyvenimo puotos.
Tu uždėjai savo dešinę ranką ant jo nesėkmių ir bučiavai jį ramybe, kuri
nutildo maištingą gyvenimo troškulį.
Tu sulyginai jį su visais karaliais ir su senoviniu išminties pasauliu.
LIII
Aš atėjau, kad mane paliestum, prieš man pradedant savo dieną.
Tegu tavo akys ilsisi valandėlę ant mano akių.
Leisk man pasiimti į savo darbą tavo bičiulystės tikrumą, mano drauge.
Pripildyk mano dvasią savo muzikos, kad jos užtektų pereiti per
triukšmingus tyrus.
Tegu saulinga tavo meilės šviesa bučiuoja mano minčių augštumas ir
laikosi mano gyvenimo slėny, kuriame bręsta derlius.
(b. d.)
Išvertė J. Tininis
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
