Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKASIS DIALOGAS PDF Spausdinti El. paštas


Hear me with patience but to speak a word. Kantriai išklausyk mano žodžio.
W. Shakespeare, Romeo ir Julija, III, 5


Šis pokalbis yra bandymas atsakyti į seną, bet visad aktualų klausimą: kaip išlaikyti mokslus einančio jaunimo lietuviškumą? Bandymas skirias nuo svarstymų panašiais klausimais tuo, kad užuot nurodinėjus, ką jaunimas turi daryti lietuviškumui išlaikyti, stengiamasi prisiminti vyresniųjų funkciją lietuviškumo išlaikymo procese. Pokalbis tačiau nepretenduoja nusakyti "pareigas": mūsuose ir taip jau rašoma nemažai apie socialinių ar amžiaus grupių pareigas, kurias pačios grupės įvairiai supranta ir, išvadoje, dėl kurių nesutaria. Čia reiškiamos mintys tik bandys nusakyti mokslus einančio jaunimo JAV būvio realybę ir iškelti tos realybės iššaukiamus klausimus, į kuriuos tik vyresnioji karta gali atsakyti.

Truizmas būtų teigti, kad lietuvybė emigracijoje bus gyva, kol nemirs lietuviškoji bendruomenė. Autorius taipgi prileidžia, kad lietuviškoji bendruomenė gyvuos, kol bus nesuplėšyta išcentrinių jėgų, kurias pagamina JAV ar kurio kito krašto civilizacija. Kitaip tariant, lietuvybė išsilaikys tiek, kiek išsilaikys į lietuviškąją bendruomenę traukiančios jėgos. Tik įcentriniam traukimui viršijant, bendruomenės integralumas negalės subirti. Bendruomenės visuotinumas — toliau prileidžiama — įmanomas palaikyti, tik išsaugant nenutrūkstamą ryšį tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartos, ryšį, kuris dažnai ima dilti ir tobuloje (pilnutinėje) visuomenėje, vyresniesiems nebedarant pastangų jaunesniuosius suprasti ir pripažinti. Taip yra atsitikę lietuvių katalikų tarpe. To pat reiškinio beveik tiek pat randame ir lietuvių liberalų santykiuose. Netobulose sąlygose ne tik temperamentinės, psichologinės, idėjinės ar politinės, bet ir kultūrinės, civilizacinės priežastys, lyg šmėklos, tyko jaunimą atskirti nuo vyresniųjų. Emigracinėje JAV aplinkoje visas kompleksas veiksnių ardo jaunimo-vyresniųjų dialogą, tuo pavojun išstatydamas lietuviškosios bendruomenės tęstinumą, o kartu ir pačią lietuvybę. Emigracinėje aplinkoje didelis kyla pavojus jaunimui ir vyresniesiems prarasti susipratimą pagrindiniuose dalykuose, kuris būtinas bet kokio, o ypač lietuviškojo dialogo tęsimui. Jau esama reiškinių, kad mokslus einąs jaunimas nebesutaria su vyresniąja karta ne tik politiniais, bet ir kultūriniais, net ir paties lietuviškumo klausimais. Konfliktas daugiur yra atėjęs į šeimą: ne tik tarp pačių mažųjų ir tėvų, bet ir tarp šiandien mokslus einančio jaunimo ir vyresniųjų. Reikia konstatuoti, kad esama, tiesa, dar tik atsitiktinių, individualių pavyzdžių, iliustruojančių greitą ir pirmesni pačių vyresniųjų totalų pasidavimą JAV civilizacijos įtakoms. Leisti — ar net skatinti — emigracinėms, ne tik natūralioms psichologinėms priežastims, kurios egzistuoja kiekvienos jaunosios-vyresniosios kartos santykiuose, ardyti jaunimo su vyresniaisiais susikalbėjimą reiškia didinti ir taip jau devyngalvę lietuviškosios bendruomenės diferenciaciją, kuri gali baigtis ne kuo kitu, kaip tik socialine tos bendruomenės dizintegracija, įcentrines jėgas galutinai sunaikinus savo pačių lietuviškomis rankomis.
Kokie yra pagrindiniai veiksniai, šalia natūraliųjų psichologinių, kurie JAV lietuviškąjį jaunimą įtaigoja skirtingai galvoti ir elgtis nuo vyresniųjų?

Tų veiksnių yra trys pagrindai: tautinės bendruomenės kaita, religinės bendruomenės transformacija ir visuomeninės civilizacijos persiorientavimas, kitaip tariant, religija, bendruomenė, ir kultūra, suprasta plačiąja prasme. Šių veiksnių įtaka iššaukia pagrindinių visuomeninių grupių, t. y. tautinės, religinės ir kultūrinės keitimąsi. Jisai nėra dalinis, bet radikalus, tiesioginėj proporcijoj su laiko tėkme. Procesas, kurį dabar mokslus einantis jaunimas turi pereiti ir kurį galima vadinti priešingumų dialektika, yra, schematiškai, sekantis:

Pradžia
Lietuvių tauta: dauguma, tobula bendruomenė.
Dauguma: Katalikų Bažnyčia.
Dauguma: Europietinės civilizacijos bendruomene.

Dabartis
Mažuma: tautinė, lingvistinė, kultūrinė grupė.
Mažuma mažumoje: lingvistinė mažuma
JAV Katalikų Bažnyčioje, kuri pati mažumoje JAV.
Mažuma: europietinės kultūros sala amerikinės
civilizacijos jūroje.

Pabaiga
Dauguma: Amerikiečių tauta.
Mažuma   daugumoje:   Katalikų   Bažnyčia JAV.
Dauguma: Amerikietinės civilizacijos bendruomenė.


Dabarties mokslus einantis jaunimas yra atsidūręs tarp dviejų visuomeninių daugumų, taigi, pakraštinėje, pereinamojoje padėtyje. Jis yra tapęs objektu, dėl kurio varžosi du pasauliai. Tai yra labai skirtingas augimo procesas ir sąlygos nuo tų, kurias turėjo vyresnioji karta, laisvoj Lietuvoj mokslus ėjusi. Lietuvoje asmuo buvo "įmestas", gimė į lietuviškąją bendruomenę, kuri buvo dauguma valstybėje. Kiekvienas mūsų buvo natūralus tautos narys. Lietuviškoji tautybė buvo tiek fizinė, tiek moralinė būtinybė.

Tautinė lytis daugumos grupei teikė galimybes organizuoti įvairias civilizacijos pasireiškimo formas lietuviškai. Žmogiškasis asmuo toje bendruomenėje galėjo pasiekti pilno asmenybės realizavimo ir išsiskleidimo socialinėj, kultūrinėj, religinėj ar politinėj plotmėj. Šiandien JAV esame tautinė mažuma, vadinama lingvistine kultūrine grupe. Dargi nepriklausome prie rinktinių, t. y. įvairiose gyvenimo srityse pripažintų JAV mažumų. Lietuviškoji bendruomenė JAV nėra ir nepajėgia būti tobula, pilnutinė bendruomenė, kaip Lietuvoje, galinti parūpinti visas asmeninio ir bendruomeninio pasireiškimo priemones ir progas per tautinę lytį. Mokslus einąs jaunimas todėl jau neįmano būti pasitenkinęs vien lietuviškąja bendruomene, nes jinai negali patenkinti visų jo asmeninių, visuomeninių, kultūrinių, politinių, pagaliau ekonominių reikalų. Vyresnioji karta dažnai linksta šitai užmiršti. Dažnai tik dėl aštrios socialinės sankcijos, kurią neapgalvotai vyresnieji prieš jaunimą pavartoja, persekiodami už bandymus pasidalyti tarp lietuviškos ir amerikietiškos bendruomsnės, jaunimas pagreitina savo žingsnį pabėgti iš lietuviškosios bendruomenės, t. y. iš mažumos, kuri daug reikalauja, bet nebe tiek daug gali duoti. Jaunimo raginti pabėgti nereikia: gyvenimas pats skuba rekordisto kojomis. Reikia taipgi pabrėžti, kad, kaip minėta, lietuviškoji bendruomenė, buvusi tobula Lietuvoje, JAV neturi visų žmogiškajam pasireiškimui reikalingų priemonių ir galimybių. Jinai yra mažuma amerikietiškoje jūroje. Ją reikia rinktis. Todėl lietuviškoji bendruomenė JAV yra voluntarinė, laisvanoriška. Dažnai net religinės sankcijos šaukiamasi įrodyti, jog pats Viešpats Dievas yra įpareigojęs emigrantą lietuvį priklausyti Lietuviškajai bendruomenei. Bet taip nekalba Katalikų Bažnyčia JAV. Nusileidžiant iš moralinių normų tikrovės į nuogą faktinę realybę, galime tik konstatuoti, jog emigrantas mokslus einąs lietuvis yra pasidalinęs tarp dviejų bendruomenių ir lietuviškąją turi asmeniškai rinktis, už ją turi egzistenciškai apsispręsti. JAV lietuviškoji bendruomenė nėra neišbėgama būtinvbe mokslus einančiam emigrantiniam jaunimui. Faktas, tiesa, skaudus, bet sykį reikalingas pasakyti. Daugelis vyresniųjų šio fakto nenori suprasti nei žinoti, nes tai nesutinka su tradicinėmis jų įgytomis tautybės ir bendruomenės koncepcijomis. Jie būtų teisūs Lietuvoje, pastoviai organizuotoje tautinės daugumos visuomenėje. Jie suklysta, betaikydami anos visuomenės sąvokas dinaminei mažumos grupei, kuria esame. Konstatuojant faktą, kad lietuviškoji bendruomenė JAV nėra pilnutinė ir tik voluntarinė, reikia taipgi pridėti, jog jaunimo dauguma neturi ir nejaučia intereso kovoti ir varžytis už dalyvavimą toje bendruomenėj ir už atsakomybę dalyvauti jos vadovavime. Jaunimui todėl kovos "dėl valdžios" yra bereikšmės; jeigu tos kovos nepasmerkiamos visiškai, nuo jų bėgama, kiek tik įmanoma pabėgti.


VYTAUTAS KASIULIS  BĖGIMAS Į EGIPTĄ (litograf.) Paveikslas, laimėjęs pirmąją premiją (300 dol.)

Antra, radikalus pasikeitimas yra įvykęs ir tebesitęsia religinėje srityje. Vyresnioji karta išaugo krašte, kur katalikai buvo daugumoje. Katalikybę kaip religiją išpažinti buvo ne tik saugu, bet — kartais — ir tam tikras fasonas. JAV katalikybė yra mažumoje. Nevisur katalikiškąja mažuma pasitikima. Būti kataliku JAV, ypač kai kuriose profesijose ir kai kuriuose krašto rajonuose, reikia būti drąsiu žmogumi. Amerikos kataliko santykis su kitomis grupėmis yra mažumos nario santykis. Jaunimas gyvena kultūroje, kuri nėra bendrais bruožais krikščioniška, kaip Lietuvoje, bet turi labai didelę dozę gryno sekuliarizmo. Mažumoje buvimo savisąmonė turi daug įtakos žmogui ne tik tautinėje, bet ir religinėje srityje.  Mažumos žmogaus elgesys yra daugiau defensyvinis. Mažumos žmogus yra taipgi jautresnis nei daugumietis. Jisai, be to, mažiau pabrėžia teoretinį, ideologinį motyvą ir šūkius, bet daugiau koncentruojasi į savo tikėjimo praktikavimą, jeigu iš viso tikėjimui išlieka ištikimas. JAV katalikas yra atskyręs ir politiką nuo religijos ir nuo organizuotos pasaulėžiūros, JAV katalikai nėra nei pasaulėžiūriniai, nei klerikaliniai. Jų specifinis katalikiškumas yra jų respektas Bažnyčiai ir jų religinis praktikavimas. JAV katalikai yra nepasaulėžiūriniai ir grynai teoretine prasme, t. y. katalikai nesurišti su jokia tam tikra iš katalikybės principų išvesta politine teorija ar dėsniu. Būtina pažymėti taip pat, kad katalikai šiame krašte politikoje nedalyvauja kaip grupė, nors kultūrinėje srity vis labiau pasireiškia katalikų grupinė veikla. Visa šitai atsispindi ir lietuviškajame katalikiškajame jaunime, kuris mažiau bemėgsta teoretinius ideologinius svarstymus, daugiau religinę akciją; kuris ideologines kovas akcentuoja  mažiau negu  pozityvinę kultūrinę kūrybą; kuriam kultūrinėse srityse, o ypač politikoj, darosi neprasmingi ir nesuprantami.

Nereikia taipgi užmiršti, jog Katalikų Bažnyčia JAV yra amerikietiška, ne lietuviška Bažnyčia. Pastoracijos metodas čia skiriasi nuo lietuviškojo: parapija ir kunigas čionai yra pastoracijos centras ir galva, kuri vadovavimu nesidalina su pasauliečiais. Ir prestižu ir funkcija pastarųjų veikimas religijoj yra subordinuotas parapijos kunigui. Lietuvoje pasaulietis buvo didesnis kunigo dalininkas pastoracijoje nei JAV. Pasaulietis katalikas, augąs čia, įsigyja mažiau nasaulėžiūrinės ir organizacinės iniciatyvos nei Lietuvoje. Reikia pridėti, kad ir religiniai papročiai JAV nėra lietuviški. Pagaliau, lietuviškosios parapijos ir Katalikų Bažnyčioje JAV yra laikomos mažumos bažnyčiomis, lingvistinių grupių parapijomis. Tos parapijos yra. daugumoje, tik toleruojamos, ne palaikomos, ir tuo labiau ne skatinamos. Dar daugiau: JAV Bažnyčia, ypač dėl specifinių amerikietiškų istorinių sąlygų, yra daug daugiau nacionalistinė, nei Lietuvoje buvo įprasta apie Bažnyčią manyti. Lietuvių kalba vertinama ir traktuojama tik kaip apaštalavimo, ne lietuvybės išlaikymo priemonė. Lietuviškumui išlaikyti jaunimo tarpe katalikybė jau nebeturi tos reikšmės, kuria ji galėjo didžiuotis šimtmečio pradžioje. Šis pastarasis reiškinys vvresniųjų yra matomas ir skaudžiai, labiau negu jaunesniųjų, išgyvenamas. Faktas tačiau lieka, jog naujasis lietuvis katalikas, šiandien baiaias aimnaziją ar studijas universitete, vra kitokio temperamentinio nusiteikimo, atlaidžiau traktuoja pasaulėžiūros reikšmę ir labiau yra linkės neužsidaryti nei lietuviškoje nei katalikiškoje bendruomenėje.

Pagaliau jaunimas bręsta skirtingoje civilizacijos aplinkoje. Vyresnioji karta augo civilizacijoje, kuri savo pagrinduos tebebuvo klasiškai agrarinė. Technika ir jos rezultatai dar nebuvo apardę Lietuvos visuomeninio audinio. Žmogus febehuvo giliai įsišaknijęs ne tik į savo žemę, bet dar ir į daugelį tautinių tradicijų, tebegyveno tradicinės moralės ir gyvenimo stiliaus rėmuose. Toie civilizacijoje, kaip geras ūkininkas daigui, svetimas buvo pakantus ir davė laiko palaipsniam kultūriniam tautos brendimui. JAV jaunimas gyvena industrinėj civilizacijoj, kurios pagrindinė savybė yra judrumas, aktyvumas. Per paskutiniuosius Denkiasdešimt metu techninis ir industrinis išsivystymas sukrėtė pačią Amerikos socialine santvarką ir šiandien, kai lietuviškasis jaunimas eina mokslus, socialinė santvarka dar nėra pilnai susiorganizavusi naujais pagrindais, ji tebėra nervingai nerami. Joje augti todėl daug kam rizikinga.

Antra, jaunesnioji karta auga skirtingose politinėse sąlygose. Jeigu vyresniųjų brendimo laiką dominavo ribotas prancūziškasis parliamentarizmas ar — ilgesnį tarpą — lietuviškas nacionalistinis autokratizmas, šiandien mokslus einančiųjų laikotarpiui viešpatauja nacionalistinė amerikietiškoji demokratija. Politinė santvarka, kaip ir pačios visuomenės socialinė sąranga, turi daug įtakos auklėjimui, nes ir jinai prisideda prie visuomeninių, ne tik asmeninių elgesio standartų formulavimo, susidarymo, ugdymo. Demokratijoj verčių kategorija ir gradacija yra kita nei autokratiniame režime. Pagaliau europietiškoj demokratijoj verčių hierarchija taipgi skirtinga nuo amerikietiškosios sistemos. Jaunimas JAV labiau nei vyresnieji yra pasisavinęs kai kurias dažnai ir Europoj, ypač Centro ir Rytų Europoj, nepajėgtas įgyvendinti demokratijos savybes, kaiD principą, kad valstybinės vienybės galima atsiekti tik politiniame įvairume ir kad svarbiau yra ne įvykdyti daugumos valią, bet respektuoti mažumos opoziciją. Kita vertus, politinėse nuomonėse jaunesnieji labiau "oportūnistai", t. y. praktiški, nenori ginčytis dėl filosofinių politinės teorijos detalių, bet energingai nusiteikę dirbti pozityvų darbą su tais. kurių vadovavimu pasitiki. Aštrūs "principiniai" ar asmeniniai ginčai mūsų partijų tarpe jaunimui ne tik neimponuoja, bet nuo partijų ir atgraso. Per šitai, laikui bėgant, jaunimo didelė dalis gali būti atgrasyta ir nuo aktyvios paramos Lietuvos laisvės kovai.

Išvada darytina trumpa: auga jaunimas, nuo vyresniosios kartos skirtinaas ne tik psichologija ar temperamentu, bet įsitikinimais ir kultūra. Auaa jaunimas padalintu lojalumu. Juo toliau, t. y. juo generacija bus jaunesnė, iuo tie skirtumai didės. Pagautas dviejų daugumų susikirtime, jaunimas gyvenimo veiksnių vra stumiamas į dabar esamą amerikietiška daugumą ir bendruomeniškai, socialiai, ir kultūriškai, ir religiškai. Juo toliau, juo — asimiliacijos proceso nebandant stabdvti — mažiau saitų bebus jaunimą pririšti prie lietuviškosios bendruomenės. Bendruomenės sankcija, t. v. pririšimas baime, greit jam nereikš nieko. Liks tik šeimos sankcija, kuri irgi ne amžina. Nėra lauktina, kad jaunesnioji karta savo įgyjamas sąvokas bandytu atmesti vardan tu, kurias tėvai ar bendruomenės vyresnieji sugebėtų perduoti.

Alfonsas Dargis - šv. Jurgis

Vyresnioji karta turi daryti sąmoningas pastangas išlaikyti jaunąją kartą bendruomeniškai ir kultūriškai kiek galima arčiau savęs, kad jaunimas persiimtu bent dalimi tų rūpesčiu Lietuvos ir lietuvybės klausimais, kurie gvvį vvresniųjų širdvse. Kitaip tariant, vyresniosios kartos iunkcija jaunimo požvilgiu vra veikti kaip inunim.o integratoriaus i lietuviška bendruomene ir kultūrą. Reikia sudaryti sąlvgas. kad lietuvisko j e bendruomenėje (plačiąja prasme) dauguma jaunimo turėtų nenutrūkstantį asmeninį žmogiškąjį interesą. Bendruomenei jaunimas turi ne tik priklausyti, bet tapti integraline jos dalim, ne tik vykdyti nutarimus, bet dalintis ir sprendimų darymo atsakomybe. Vyresniosios kartos funkcija reikalauja ir aktyvios ir pasyvios rolės, padarant pakankamai vietos jaunimui visuose gyvenimo baruose. Visų pirma, reikia stengtis  jaunimą suprasti. Naujų kultūrinių ar filosofinių, ne europietiškai tradicinių idėjų susidarymas apie gyvenimą ir kūrybą nereikalinga ir žalinga traktuoti kaip nutautėjimas ar suamerikonėjimas. Taip jau dažnai pasitaiko. Vyresnioji karta turi parodyti didelio kantrumo ir atvirumo, nesidrovėdama ir nebijodama diskutuoti dažnas neortodoksines jaunimo mintis, nors ir tautybės klausimais. Profesinės vyresniųjų organizacijos turėtų traukte sutraukti jaunuosius profesionalus ir duoti jiems atitinkamą atsakomybės dalį. Vyresnieji intelektualai turėtų išvystyti ypatingai glaudų intelektualinį bendradarbiavimą, įtraukdami jaunąsias intelektualines pajėgas į lietuviškosios kultūros kūrybą. Šito ypatingai tenka pasigesti. Pagaliau visuomeninės mūsų organizacijos turi įtraukti jaunimą į aktyvų darbo sūkurį. Patyrinėjus ALTo, VLIKo, ALRKF,    ALRKS, SLA, JAV Lietuvių Bendruomenės ,    Kultūros Fondo senųjų partijų vadovybių sudėtį,    jaunimo tektų kai kur j ieškoti su žiburiu. Vargiai sektųsi rasti visose tose organizacijose daugiau kaip vienos rankos pirštų jaunimo, kuriam būtų patikėta atsakomybė. Šiandien tai gal dar nėra tragedija, bet už penkių ar dešimties metų ji ateis, gal dar ir greičiau. Ateis ji, kai tie,    kurie šiandien mokosi ar mokslus baigia, savo    jėgas bus įtraukę į amerikietiškos bendruomenės    tarnybą, kur jie buvo laukiami, ir kai jų nebebus įmanoma pervesti į lietuviškuosius barus,    kadangi tam bus per vėlu. Nereiktų pakartoti senos Amerikos lietuvių klaidos: nesugebėjimo    įtraukti savąjį mokslus einantį ar baigusį jaunimą ne tik į organizacijų narius, bet ir į visuomeninę atsakomybę. Taip ir likosi, kad iš tūkstančių tik būrelis šiandien čia gimusių ir mokslus baigusių benori girdėti apie Lietuvą, jau nekalbant apie lietuvybę. Vyresnioji karta turetų būti atidi, kad nepakartotų tos klaidos su dabar augančia, dar Lietuvoj gimusia, bet JAV    mokslus einančia karta.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai