Matau tamsias, įdubusias akis
Gelsvam, lyg vaško veide.
Ir tylias, kančios pasotintas,
Nebyles lūpas.
Visa tai matau pavėsyje —
Prabėgant šaltai srovei.
Tuomet pajuntu tą tuštumą,
Kurios nepripildo nei lietūs,
Tą alkį, kurio nepasotina
Žemės vaisiai, ir troškulį,
Kurio nepagirdo gilūs šaltiniai.
Sustoju. Ir manyje sustoja
Plakusi širdis.
Sustoja kraujas, vingiavęs
Raizgytose gyslose.
Ištirpsta vaško veidas ir
Juodos įdubusios akys.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
