| |
|
|
|
AMERIKOS LIETUVIŲ ĮNAŠAS Į LIETUVIŲ MUZIKĄ |
 |
 |
 |
 Didžiosios lietuvių į JAV emigracijos pradžia laikoma 1869 metai. Nuo tų laikų prabėgo vos 87 metai, bet lietuviai visose srityse yra spėję daug nuveikti. Nesigilinsiu į pavienes veiklos sritis, o kalbėsiu vien tik apie muzikos — giesmės, dainos, orkestrų — veiklą.
Pirmieji išeiviai buvo išimtinai vyrai. Tik vėliau, kai kolonijose prasidėjo spiestis didesni išeivių būriai, buvo kviečiamos likusios žmonos, seserys, giminaičiai, merginos. Atvykusios turėjo didelį pasirinkimą vedyboms; sekmadieniais parapijoj būdavo po keliolika šliūbų. Nuo tada užsimezgė pirmųjų šeimų gyvenimas. Kur rasdavosi vedusi šeima, apie ją spiesdavosi viengungiai, prisiglausdami įnamiais-kampininkais. Kai ateidavo sekmadieniai ar šiaip laisvalaikiai, į tokių šeimų namus rinkdavosi būriai pašalinių asmenų. Prasidėdavo lietuviškos vakaruškos su šokiais, dainomis, muzikantais. Nuo tų vakaruškų skambėdavo ištisos gatvės. Svetimieji klausydavosi dainų ir šokių muzikos ir girdavo "polakus" (tais laikais niekas dar lietuvių nežinojo, o kadangi lietuviai neturėjo savų bažnyčių, lankydavosi į lenkų bažnyčias, savaime suprantama, tas pavadinimas dar daugiau prigijo).
Laikui bėgant, linkusieji prie verslo, susigalvojo atidaryti "saliūną" (karčiamą). Įvairūs asmenys, kurie netilpo prie šeimų pobūvių, spietėsi į saliūnus. čia taipgi buvo šokama ir dainuojama, daug smarkiau ir drąsiau. Tose tik dviejose vietose lietuviams ir tebuvo galima laisvai savųjų tarpe lietuviškai pasilinksminti. Kitokių vietų savo suėjimams lietuviai ir neturėjo: savų bažnyčių, svetainių irgi dar nebuvo.
Muzikantai
Kiekviena tauta iš savo gimtojo krašto atsineša su savim įvairius papročius. Lietuviai atsigabeno į šią šalį mėgiamiausias giesmes, dainas, šokius ir jų melodijas ir smuikus, armonikas, klarnetus ar kitus pučiamuosius muzikos instrumentus. Išeivių tarpe nemažai radosi kaimo ar miestų muzikantų, nekartą vestuves tėvynėje apgriežusių ir buvusių caro armijoje muzikantais. Su malonumu tokie čia dėdavosi į būrelius ir apgrieždavo saviškių vestuves. Jie grieždavo minėtų šeimų namuose, saliūnuose ir bendrabučiuose. Savaime suprantama, ten kur "muzikantai" gyvendavo, jei vieta kiek erdvesnė, linksmindavosi beveik kas vakaras. Kitokių pramogų nebuvo, nes ir Lietuvoje tais laikais niekas nežinojo vaidinimų, chorų bažnyčioje ar pasaulietiškų. Apie tai niekas ir galvos nesuko. Vargiai ir vadų būtų susiradę. Šias išvardytas tris vietas — šeimų namus, saliūnus ir bendrabučius — ir tenka skaityti lietuviškojo garsų pasaulio pradžia, apskritai pradžia nors kokio lietuviškojo veikimo išeivijoje, jei tokiu galima pavadinti. Todėl jį tenka pavadinti pirmuoju laikotarpiu.
Vargonininkai
Ateivių skaičiui augant, sumaningesnieji ir kiek daugiau pasimokę, pradėjo sekti svetimtaučių veikimu ir pradėjo organizuoti medžiagines savišalpos, o kiek vėliau tikybines, kultūrines, tautines ir idėjines organizacijas. Tų organizacijų tarpe kilo mintis kviestis kunigus ir pradėti organizuoti savas parapijas, statyti bažnyčias, svetaines, mokyklas, klebonijas. Kai radosi sava pastogė, radosi noras organizuotai veikti. Iki kolonijos tikybiniu ir tautiniu atžvilgiu šiek tiek apsitvarkė, daug laiko praėjo. Ypatingas parapijų, svetainių, mokyklų statybos laikotarpis buvo XX amžiaus pradžia. Prieš tai visose JAV susikūrusių lietuviškų židinių rasime vos keliolika.
Kai bažnyčias pradėjo statyti, atsirado reikalas vargonų ir tuo pačiu vargonininkų. Vargonininkų buvo labai mažai ir tie patys pripuolamai patekę. Jie buvo dirbę fabrikuose ir vienas kitas vargonininkavo pas lenkus. Nors vargonininkai tuojau atsiliepė užimdami prie lietuviškų parapijų vietas, dažniausiai jie būdavo ir zakristijonai, o kur buvo mokyklos — mokytojavo. Bet jų toli gražu nepakako. Nesant užtektinai savųjų vargonininkų, parapijos kviesdavosi svetimtaučius, lietuviškas giesmes mokydavo iš klausos patys Kunigai su pagalba gabesniųjų giesmininkų-parapij iečių.
Tai laikais ir Lietuvoje mažai tebuvo kiek geriau prasilavinusių vargonininkų, o ką kalbėti apie atsidūrusius išeivijoje. Apie tų laikų lietuvių vargonininkų šiame krašte išsilavinimą ir apskritai jų trūkumą gerą vaizdą duoda sekantis nuotykis: kai kun. M. Juodišius Freeland, Pa., pastatė naują bažnyčią 1888 m., savo draugui klebonui rašo: "Minėjai man apie kandidatą į vargonininkus. Imčiau jį su didele ukvata, tik parašyk man apie jį daugiau — ko jis vertas: ar moka iš notų giedoti ir ar galėtų mokyt giedot". Kitame laiške rašo (gal tą vargonininką buvo gavęs): "Giedot jau pradėjau mokyt, ale bėda, kad nėra gero organistos". Panašios bėdos ir Lietuvoje tuo laikotarpiu buvo, ten irgi panašūs laiškai buvo rašomi. Kai tokia padėtis tęsėsi toliau, nepaisant jokių nepasirengimų, kvietėsi iš Lietuvos, iki trūkumas buvo pašalintas. Tas laikotarpis buvo keliolika metų. Kai vargonininkai prie parapijų pradėjo mokyti giedojimo ir dainavimo iš gaidų, tą laikotarpį tenka pavadinti antruoju laikotarpiu. Jis truko gana ilgai. Tada visą chorų judėjimą vedė ir tvarkė vien tik iš Lietuvos atvykę vargonininkai, čia gimusių dar tuosyk nebuvo.
Jaunimas chorų organizavimą širdingai sutiko — giedoti bažnyčioje ir lietuviškai padainuoti svetainėse. Atvykusių iš Lietuvos buvo dauguma, o čia gimęs jaunimas dar menkai mokėjo angliškai. Todėl sugyvenimas buvo draugiškas. Į praktikas eidavo pėsčiomis 7-9 amerikoniškas mylias, kaip būdavo ir Lietuvoje. Giedojimas ir dainavimas pradžioje buvo dvibalsinis. Jei kur choras giedodavo ar dainuodavo keturiais balsais, apie tai buvo plačiai kalbama apylinkėje ir tolimose kolonijose.
Vargonininkai, patekę į šią šalį, atsidūrė keblioje padėtyje: neturėjo gaidų lietuviškoms giesmėms ir dainoms. Caro laikais tuo metu, jei ir būtų buvę kur chorai, negalėjo viešai dainuoti lietuviškai, o buvo daug atsitikimų, kad ir bažnyčioje giedoti lietuviškai nebuvo saugu, šiame krašte laisvė: giedok ir dainuok lietuviškai, kiek pajėgi. Lietuvoje tais laikais irgi nebuvo lietuviškų gaidų; jos atsirado tik spaudai laisvę atgavus.
Muzikos sekcijos posėdis
Vargonininkai surado išeitį: vieni lietuviškus tekstus pritaikė prie svetimųjų kūrinių, kiti bandė patys kokią "kompoziciją" pasirašyti. Tuo laikotarpiu prasideda rastis naujos rūšies giesmių ir dainų. Būta labai įdomių dalykų. Mano Liet. Muzikologijos Archyve yra nemažai rankraščių, kurie nušviečia tų laikų giesmių ir dainų padėtį. Kaip pirmiau minėta,' bažnyčių ir kitų lietuvybės lizdų kūrimas daugiausia ėjo XX amžiaus pradžioje. Taip pat ir geresniųjų vargonininkų kvietimas atitinka tą laikotarpį Bet keleto dešimčių vargonininkų tarpe gerokai prasilavinusių buvo vos keli, atvykę anksčiau. Pvz.: Andrius Dičkauskas (1867-1924) atvyko į JAV 1892 ir Scrantone pradėjo vargonininkauti. Buvo tiek prasilavinęs pas Risauską Naujamiestyje, kad gražiai harmonizavo nemažai giesmių ir dainų, kurios rankraščiuose būdavo platinamos angliakasių rajone. Tais pat metais atvyko į Broklyną Stasys Rakauskas (1877 — 1950). Jis parašė dainų ir giesmių, puikiai vadovavo chorui. 1893 atvyko J. žemaitis (1868-1932), gyvendamas visą laiką Shenandoah, Pa. Savo lėšomis išleido viso 26 sąsiuvinius. Iš jų kai kurie turi net 21 dainelę. Jis nebuvo muzikoje daug prasilavinęs, bet jam gimusią kokią muzikos melodiją jis užrašinėdavo su kitų, nusimanančių, pagalba. Tokia daina kaip "Vilniaus kalneliai" iki šių laikų plačiai liaudies dainuojama. Jis pirmutinis savo daineles įrašydino į pianolių juosteles, kurių buvo dešimtys tūkstančių išplatinta. Šie asmenys triūsė su parapijų chorais, padėdami jiems pagrindus. Prie jų tenka pridėti L. Ereminą (1863-1927), kuris 1891 m. atvyko į Brooklyną, N. Y. ir organizavo pirmąjį pasaulietinį chorą "Mildą" 1894 m. Padedamas V. Daukšlo ir Stasio Malevskio (kaip vertėjų) jis sustatė dainų rinkinį "Dainos", kurį P. Mikolainis 1902 m. išleido ir kurios buvo plačiai žinomos visame lietuviškam pasaulyje.
 Lietuviai renkasi į dainų šventę šiemet Čikagoje.
Vėliau atvyko visa eilė jau gerokai prasilavinusių vargonininkų: A. Pocius — 1905 m., J. čižauskas — 1907 m., A. Kaminskas irgi tais pat metais. Iškilo tokie vardai, kaip V. Daukšos, B. Jonušausko, V. Niekaus, A. Vismino, J. Brundzos, A. ir E. šlapelių, Juozo ir Justo Kudirkų, J. šaučiūno, K. Sabonio, Ks. Strumskio, M. Karbausko, J. Stulgaičio, V. Šorio, St. Sukadausko (vėliau pas lenkus baigė gyvenimą), Bu-janausko, A. Radzevičiaus, J. Banio ir eilės kitų. Vėliau pradėjo atsirasti čia gimusių vargonininkų, tai P. Sakas, R. Juška, Bulevičius, M. Karbauskas, L. šimutis jr., Mickūnas, Burdulis, St. Rakauskas jr., broliai Saboniai, dr. Mikutavičius ir eilė kitų. Visi paskutinieji, su maža išimtimi, yra baigę specialias muzikos mokyklas, diplomuoti. Nemažai iš senųjų yra išleidę visą eilę veikalų: giesmių, dainų, operečių. Patys nuolat mokydami jaunimą skambinti, chorus dainuoti, yra organizavę net konservatoriją. Pvz. A. Pocius, pakvietęs tik baigusį Varšuvoje konservatoriją A. Aleksį ir V. Niekų, Čikagoje 1914 m. organizavo Beethoveno vardo konservatoriją, kuri keliolika metų sėkmingai veikė. Apskritai imant, kiekvienas choras yra lyg savotiška muzikos studija. Pradžioje scenoje geresnis choro narys užtraukdavo solo "Du broliukai kunigai", "Eina garsas nuo rubežiaus" ir pan. Solistais ūmai virtę, labai tuo didžiuodavosi. Nereikia pamiršti, kad ir mūsų didieji tikri solistai tose chorų "studijose" pradėjo pirmus žingsnius: A. Kaskas, Ap. Stoska, Al. Brazis, Paraliūtė, B. Ramoškaite ir eile kitų.
 Dainų šventės atidarymas. Kalba JAV LB pirm. St. Barzdukas. Sėdi programos vedėja Juze Daužvardienė.
Vargonininkai, susijungę 1911 m. į Vargonininkų Sąjungą, pradėjo, jos skatinami, ruošti rajonines dainų šventes, o 1939 m. Pasaulinėje Parodoje, New Yorke, per Lietuvos Dieną, sugebėjo beveik 3,000 dainininkų chorą sutraukti. Jei ne Varg. S-gos veikla, ši pirmoji dainų šventė nebūtų įvykusi su tokiu gausiu choru. Leidžia "Muzikos Žinias", kurios muzikos mėgėjų tarpe skleidžia žinias apie muziką. Priedais prie minėto žurnalo ir pavieniui išleista nemažai gaidų chorams: giesmių ir dainų. Vargonininkų Sąjunga savo moraline įtaka tiek veikė savo narius, kad retai kur begirdima bažnyčiose svetimos dvasios muzika ir giesmės.
Anksčiau buvo prisiminta, kad scenoje pradėjo rodytis pirmieji solistai su mažomis dainelėmis. Tie pasirodymai buvo labai teigiami, nes lietuviai tėvai, nusižiūrėję į svetimtaučius, kad jie savo vaikus lavina visokeriopose muzikos srityse, ėmė pirktis pradžioje fisharmonijėles, kaip darė vokiečiai. Atsiradus pianinams, pirkosi ir juos. Paskui atsirado pianolios ir galėjai gauti lietuviškų dainų volelių. Iki atsirado radijas, jaunimas reiškėsi pianino muzikoj ne tik šeimoje, bet ir per vakarus scenose. Taip pat ir smuikininkai, o vėliau pradėjo čiagimiai balsą studijuoti, atsirado jau gerokai pralavintų balsų, kurių jau vargonininkai nebepajėgė mokyti. Tuos darbus atlikdavo savo srities specialistai. Vargonininkui pasiliko ir toliau juodasis darbas — supažindinti su muzikos pradmenimis chore ir iš dalies su pianinu. Didesnes studijas nuo daug metų turi Al. Aleksis, Waterbury, Conn, ir eilė kitų, kurie pajėgia su gyvenimu žengti.
Ypatingai didelį judėjimą įvedė vargonininkai, pradėdami statyti scenose operetes, kurių daugiausia prirašė M. Petrauskas, St. Šimkus, A. Pocius, Al. Aleksis, J. Žilevičius ir kt. čia buvo progos pasirodyti vaidyboje ir dainuojant. Kaip tik gabesniesiems dainininkams su geresniais balsais buvo progos gerai pasireikšti. Retas choras, kuris nebūtų pastatęs po kelias operetes. Eilinių chorų koncertų dėl jų vienalytumo visuomenė pradėjo nebelankyti. Tuo tarpu operetės, nors ir nekaip pastatytos, visus domino. Nemažai chorų statė ir lengvesnių komedijų. Dramos ir apskritai vaidybinius dalykus iš vargonininkų paveržė įvairios draugijos, surinkdamos iš savo tarpo artistus, pačios režisuodamos ir tuo papildvdamos savo iždus. Reta kuri draugija ką nors nėra suvaidinusi. Susiorganizavo ilgainiui specialios draugijos scenos vaidinimams, leido periodinę spaudą ir veikalus.
Orkestrai
Pradžioje buvo prisiminta apie atvykusius iš Lietuvos "muzikantus", kurie linksmindavo savuosius. Vieni jų tenkindavosi pavieniui grieždami su armonikomis, kiti telkdavosi į būrius. Tai davė pradžią pirmiesiems lietuvių pučiamųjų muzikos instrumentų orkestrams. Tuosyk juos vadindavo "kapelija", "band" ar "benais". Kai kolonijoje atsirasdavo didesnis skaičius griežikų, tuoj buvo organizuojamos kapelijos. Griežikų tarpe rasdavosi pusėtinai gerų, nes buvo griežusių caro kariuomenės orkestruose. Tokie drąsiai imdavosi organizavimo ir vadovavimo darbo. Kur tokių nesirasdavo, į vedėjus samdydavosi svetimtaučius. Kapelijos būdavo paprastų kariškųjų orkestrų sudėties. Žmonės tas kapelijas mėgdavo ir samdydavosi vestuvėms, laidotuvėms, eisenoms, bažnyčiai. Kapalijos turėjo gražias uniformas.
Pirmoji tokia kapeli ją susikūrė 1885 m. Shenandoah, Pa. Susiorganizavo šv. Juozapo blaivininkų pašalpinė draugija, kurios nariai sudarė "First Lithuanian Band". Kaip tik tais pačiais metais organizuotas ir pirmas pilnąja prasme parapijos choras prie šv. Kazimiero bažnyčios, Pittston, Pa. 1887 m. Shenandoah, Pa. (lietuviškai "Šenadoris") susiorganizavo kita kapelija iš 14 griežikų: "Lithuanian St. George Band Shenandoah". Ji mieste paveržė pirmenybę nuo airių ir vokiečių. Tais pat metais Mahanoy City, Pa. atsirado kapelija iš 12 griežikų; Scranton, Pa. 1897 iš 15 griežikų. Taip jos greit augo, kad sunku buvo rasti koloniją, kuri nebūtų turėjusi kapelijos, o Čikagoje buvo net kelios. 1909 m. susiorganizavus "develando Lietuviškam Tautiškam Benui" iš 16 griežikų, greit jis turėjo 60! Visi jie buvo gerai išlavinti. Kai jau nebesutilpo į vieną, 1916 m. buvo organizuotas antras — "Lietuvių Sūnų Benas". Pirmutiniu to beno organizatorium buvo vietinis klebonas kun. Halaburda, įtaisęs ir uniformas. Kai jis apleido tą koloniją, iširo ir benas. Dabar Clevelande beliko tik maži šokiams griežti būreliai.
Besiorganizuojančios lietuviškos kapelijos savo narius buvo griežtai surišusios statuto nuostatais. Pvz., pirmasis develando benas, tarp kitų dalykų, reikalavo, kad "kiekvienas beno narys ar naujas prisirašąs mokėtų per mėnesį po vieną dolerį ir 50c. kaip mėnesinį mokestį. Tais pinigais bus apmokėta beno mokytojas ir padengiami kiti bendri beno reikalai". Be to, visi beno nariai turėjo pasidėti užstato po 10 dol. su pažymėjimu, kad kuris iš narių atsimes nuo beno, to užstatas dings, šalia to, statute yra ir toks įrašas: "ne vien dėl to, kad kelti muzikoje lietuvių tautą, kad budinti kiekvieno lietuvio išeivio tautiškus jausmus ir žadinti prie kilnių idėjų, bet ir dėl to, kad parodžius ir svetimtaučiams, jog lietuvių tauta yra muzikališka, kad jos sūnai myli muziką, pajėgia stovėti ant to laipsnio, ant kurio stovi muzikoje kitos civilizuotos tautos". Taip, jie to laikėsi. Nesant benams lietuviškų kūrinių, V. Niekus parašė keletą sąsiuvinių šokių, maršų, popuri, dainų lietuviškomis liaudies melodijomis. Vėliau tuos sąsiuvinius, pradedant 1914 m., pardavė dviems skirtingoms lenkų leidykloms Čikagoje — "Sajewski" ir "George Vitak". Jų buvo kelios laidos pakartotos. Panašiai yra padaręs L. Buinys.
Šios kapelijos kartą metuose rengdavo didelius koncertus, kurių programose būdavo ir suminėti veikalai ir įvairių instrumentalistų solo. Ne vienas jų ir grynai savus lietuviškus kūrinėlius susigalvodavo, čia jie tikrai kėlė lietuviuose savo melodijomis Lietuvos prisiminimus.
Kapelijos suiro dėl dviejų priežasčių: 1. Partinės nesantaikos ir pavydas, atkalbant narius iš kapelijų, kad jai pakenkus, ypač jei kuriai gerai sekėsi; 2. Prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas kapelijas galutinai pribaigė, šiandien kolonijose dar rasi saliūnuose pakabintas dūdas, baigiančias rūdyti. Pastaruoju laiku visame krašte vos porą kapeli jų beužtiksi, bet jos jau nebeaktyvios, kaip buvo seniau.
Jungtinis choras šių metu dainų šventėje Čikagoje
Operetė
Operetė išeivijoje užima ypatingą vietą, nes tarp JAV lietuvių ji vystėsi, klestėjo ir sunyko. Turbūt, bene pirmutinis čia buvo vargonininkas Domininkas T. Bačkauskas (1846-1909), atvykęs į JAV 1879 m. (vargonininkavo Shenandoah, Pa. ir pradėjęs vėliau leisti laikraštį "Saulę"), 1901 m. išvertęs iš lenkų kalbos jis išleido "dramą", iš tikrųjų operetę "Lobzowenaj, Paveikslas dramatiszkas wienam akte su dajnelem, perdėjo D. T. B. Mahanoy City, Pa."
Tai pirmutinė šiame krašte spausdinta operetė; joje yra 10 vaidintojų ir "pulkas wesejlinis, muzikantaj" su aštuoniomis dainelėmis be jokio pritarimo, — vien tik lenkiškų "krakoviakų" ir šiaip "mazurkų" melodijos dainavimui. Nors visa persunkta lenkų dvasia, bet svarbu, kad tai lietuvių kalba. Nesant dar tais laikais kokių nors panašių į solistus dainininkų, šis veikaliukas neturėjo pasisekimo, nors po jos išleidimo "Saulėje" vienur kitur užtinkami pažymėjimai apie vaidinimą, ši operetė lietuvių išeivijoje JAV yra lyg pirmoji kregždė.
Atvykus į JAV 1907 m. M. Petrauskui, prasideda operetės amžius. Tais pat metais jau Brooklyne, N. Y. buvo pastatytas "Malūnininkas ir Kaminakrėtis". Nuo čia, kur tik M. Petrauskas pasisuko, visur viena po kitos buvo statomos jojo paties pagamintos operetės, kai kurios net po kelis kartus. Jis operetes pradėjo lyg grybus kepti. Sekančiais metais Čikagoje jis pastato "Birutę". Štai sąrašas Miko Petrausko parašytų operečių: "Girių Karalius", "Birutė", "Vestuvės", "Apvesdinkite ir mane", "Consilium Facultatis", "Užburtas Kunigaikštis", "Lietuvių Milionierius", "Adomas ir Jieva", "Velnias Išradėjas", "Malūnininkas ir Kaminakrėtis", "Šienapjūtė", "Pirmoji Gegužės", "Prieglauda", "Elgetos Duktė Karalienė", "Eglė Žalčių Karalienė" (opera), "Vaikas ar Mergaitė" (farsas) ir "šventoji Naktis" (kalėdinis pastatymas). Šis tik vienas pavyzdys jau įrodo, kad JAV yra lietuviškosios operetės lopšys, o M. Petrauskas — jos kūrėjas. Jis savo operetėmis tiek veikė visuomenę, kad sutraukdavo kai kada tūkstančius žiūrovų! 1917 m. Bostone statė "Velnią Išradėją", dalyvaujant A. Sodeikai ir dideliam velnių baletui, žiūrovų buvo 2,000, o pastatymas kainavo $1,000. 1924 m., pačiam autoriui dalyvaujant pagrindiniame vaidmenyje, statė operą "Eglę Žalčių Karalienę" Broadway Theatre. Pastatymas kainavo $1,900. Orkestre buvo 32 griežikai, dirigavo prof. Mason. Pačios operos klaviro išleidimas kainavo $1,784. žiūrovų suplaukė tūkstantine minia ir netilpo į teatrą. Kai išeivijoje M. Petrauskas savo veiklą taip išplėtė, Lietuvoje dar apie tokius skaičius ne galvoti neteko.
Apie 10,000 žmonių dalyvavo šiemet dainų šventėje
Kitas labai daug pasidarbavęs operetes srityje išeivijos tarpe yra Pijus Eukšnaitis (g. 1881). Atvykęs į JAV 1905 m., jis pradėjo dalyvauti chorų vadovavime Brooklyne, N. Y. ir ėmės sudėtingesnių operečių vertimų, parengdamas M. Petrauskui libreto ("Velnias Išradėjas", "Šventoji Naktis"). Jo verstos operetės buvo plačiai, geresniųjų chorų vaidinamcs visame krašte: "Silvija", "Kornevilio Varpai", "Raganius", "Laima", "Mieganti Karalienė", "Cukrinis Kareivis", "Bailus Daktaras", "Gražioji Galatėja", "Beprotnamis", "Paulina", "Kovotojai už Idėjas", "Grigutis", "Agurkai", "Pinafore".
A. Pocius yra parašęs šias originalias: "Nastutė", "Katriutės Gintarai", "Pabaigtuvės", o vaikams — "Pumpurėlis", "Grybai", "Musmerės". St. Šimkus — "Išeivis" ir "čigonai" (parašytos JAV gyvenant). A. Vanagaitis — "Alenutė", J. Saurys — "Gražuolė", J. Žilevičius — "Lietuvaitė", "Už Vilnių" (muzikalinis perstatymas), "Artistai". J. Kovas (čepukaitis) davė visą eilę misterijų "žvaigždžių Kalba". A. Aleksis sukūrė "Į Tėvynę" ir eilę kitų. Jei sudėti krūvon rašytas ar verstas operetes čiagimių (iki šiol suminėjau vien tik ateivių darbus): E. Ratikevičiūtės — "Nebaigtą Kovą", B. šalinaitės — "Alkį", "Inkviziciją" ir "Tamylą", Latvaičio — "Meilės Rykštę", D. Judzintavičienės — "Vestuves Pušyne", Ed. Gutoskio — "Rūtą", J. Steponaičio verstą "Gražuolių Karalaitę'', Gluck ir eilę kilų, tai iki šio pirmojo kultūros kongreso drąsiai suskaitysime iki 100 įvairių operečių, kurios apėjo visų lietuvių kolonijų scenas, kur kieic daugiau gyveno lietuvių. Kulminaciniu operečių laikotarpiu nebuvo sezone sekmadienio, kad per visą kraštą nebūtų buvę po kelias operetes vaidinama vienu metu.
Prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas sužlugdė operetės tęstinumą. Po karo buvo pradėta atsigauti, bet nebesisekė: lengvesnių operečių niekas neberašė, sunkesnių sumažėję chorai nepajėgė, o senosios operetės, prieinamos ir mažiems chorams, jau buvo nusidėvėjusios. Dabartiniu laiku apie operetės pastatymus retai kur begirdėti. O dar svarbesnė sunykimo priežastis ta, kad čia gimę nebepajėgė tinkamai išmokti, šalia dainavimo, operetės tekstų, o ateiviai paseno. Taip pat tenka pastebėti, kad daugumas operečių buvo gaminamos padauginamosiomis mašinomis (Bukšnaičio vertimai, Pociaus) ir lengvino jų vartojimą. Kai kurios buvo atmuštos ir spaustuvėse. Dar reikia priminti, kad operetes daugiausia palydėdavo mažesni orkestrai, ypač Petrauskui jas statant. Didžiosios Petrausko operetes ("Birutė", "Velnias Išradėjas") buvo orkestruotes pilnam simfoniniam orkestrui, kuris pertraukomis grieždavo savo kūrybos "Lasąs" (rapsodijas) susirinkusiems pasiklausyti ir lavintis. Visose minėtose operetėse ateivių iš Lietuvos dalyvavo 90%, tik vėliau pradėjo rastis čiagimių.
Premijos jteikimas ses. Bernardai ir J. Bertuliui už sukomponuotas dainas. Iš kaires: J. Daužvardienš, ses. Bernarda, J. Bertulis, Vytautas Radžius, A. Jasaityte, A. Dzirvonas.
Mikas Petrauskas
M. Petrausko (1873-1937) atvykimas 1907 m. sudaro tretįjį laikotarpį. Jis čia buvo pirmutinis, baigęs augštuosius mokslus Petrapilio Muzikos Konservatorijoje. Iki šiol buvo rašoma apie parapijų chorus, vedamus vargonininkų. Dabar pažiūrėsime, kokią "savo auditoriją" rado Mikas Petrauskas. Reikia žinoti, kad nevisi atvykę lietuviai priklausė prie parapijų. Nemažai buvo vadinamųjų "laisvųjų lietuvių". Dešimčiai metų praslinkus, Petrauskas savo atsiminimuose labai aiškiai nušviečia tų laikų lietuvių nusivokimą ne tik mene, bet ir apskritai kultūroje. Tegu dabar kalba pats Petrauskas savo atsiminimuose:
"Atvažiavus Amerikon, būvis pasirodė be galD sunkus: žmonės lietuviai tuomet buvo mažai apsišvietę; kiti, kurie šiek tiek prasitrynę, tai į viską žiūrėjo per partijos akinius; na, sunku buvo kad ir kultūrinį darbą dirbti. Norint ką nors daryti, reikėjo lenktis dviem "bosam": kunigui ir karčiamninkui. Buvo visgi keletas žmoniškų kunigų: Pėža, Varnagiris, broliai Skripkai, T. Žilinskas, Serafinas ir keli kiti. Kiti... Su nekuriais karčiamninkais ir buvo vargas, nors iš jų buvo keletas inteligentiškų žmonių, šiandien kiti jų išėję iš to biznio. Užlaikyto j us karčiamų labai žmoniškus tuomet radau Waterbury, New Britaine ir ypač Shenandoaryje... Padarai koncertą — turime omeny pirmutinius koncertus — ir būna arti lietuviška karčiama. Kartais vienas kitas karčiamninko klijentas irgi ateina koncertan. Karčiamninkui išrodo, kad tai jo bizniui negerai, žmonės mažiau begeria. Todėl buvo atsitikimų, kad karčiamninkas atsiunčia savo bernus ir tie pradeda daryt "koncertą" — triukšmą ir mano koncertą suardo. Kartais pasitaikydavo salė prie karčiamos, tai karčiamninkas per koncertą atsiunčia savo "bartenderius" ir tie nešioja gėrimus po salę, kuomet pildai programą.
"Vienoj vietoj su atsidėjimu giedu koncertinę Mozarto ariją, o "bartenderiai", be jokių atodairų, vaikščioja publikos tarpe ir šaukia: "ką gersi?" Aš dainavęs sustojau ir paprašiau p. Paltanavičiaus ("Amerikos Lietuvio" buvęs redaktorius-leidėjas, koncertuose Petrauską lydėjęs), kuris man 1907 m. padėjo Amerikoje koncertus rengti, kad "bartenderius" nors per koncertą nuo tokio biznio sustabdytų. Paltanavičius tai padarė, bet atėjo pats karčiamninkas su savo banda, pertraukė mano koncertą galutinai ir mes turėjome eit lauk. Tai dalelė nuotykių, su kuriais teko susitikti, kultūros darbą dirbant. (Kitoje vietoje karčiamninkas grąžino už salę sumokėtus pinigus ir paprašė užleisti salę bizniui, nes tie koncertai gadiną biznį... Ž.). Sutikdavau žmonių, kurie apie muziką visai nieko nežino, bet labai drąsiai "mokydavo" mane ir aš dėl to nepykdavau...
"Sustojus man Chicagoje 1907 m., susidarė choras, kurį vėliau pavadinome "Birute". Prie choro prisidėjo tų laikų bene visa inteligentija: pp. Balutis, dr. žimontas, dr. Kasputis, dr. Kūlis, advokatas Gugis, A. Olšauskas, I. Ilgaudas ir daug kitų. Chorą nekurį laiką mokiau veltui. Pagaliau paprašiau, kad būtų man mokama nors trys dol. už vakaro repeticiją. Prasidėjo chore lyg nepasitenkinimas ir, žinoma, tartasi, ar verta tiek mokėti. Vienas choro narys atsistoja ir sako: "Aš dirbu skalbykloje ir gerai gyvenu su skalbyklos savininku, tai paprašysiu šeimininko ir Petrauskui darbo skalbykloje, tai mums tuomet gal užteks mokėt jam vieną dol. už repeticiją". Aš supratau, kad tas žmogus ne kokiai mano asmens pajuokai tai sako, bet jam taip išrodo geriausiai, ir aš į tai atsakiau: "Vyrai, jei aš tą daryčiau, ką štai vienas iš choro narių sakė, aš būčiau daugel atžvilgių neteisingas ir nesąžiningas žmogus. Aš mokiaus muzikos apie 25 metus, leidau tai profesijai pinigus ir darbą įgijimui žinių, kurios tokios profesijos darbui reikalingos ir kas yra reikalinga žmonių lavinimui, — pagaliau eičiau skalbyklon atiminėti vietą iš tokio žmogaus, kurs kaip kartas tinka skalbyklai. Kur pastarasis rastų sau duoną, jeigu eičiau ne sulig savo profesijos atimdinėti kąsnio duonos nuo tikro, paprasto darbininko ir gal varguolio? Būtų mano nusižengimas prieš visuomenę, kad nedirbu to darbo, kurį mažiau kas gali dirbti, ir nusikalsčiau prieš tą patį varguolį, kuris neturi jokio amato". Mano atsakymas paveikė gerai ir "Birutės" mokymas prasidėjo su tridoliariniu apmokėjimu".
Senieji čikagiečiai dar šiandien atsimena pirmąjį Čikagoje Petrausko koncertą, o ypač tai, kad daugelis tarp savęs kalbėjosi per koncertą, kiti net ant visos salės vienas kitam rėkė: "Aš mislijau, kad čia kaži kas bus, o jis tik vienas visą vakarą dainuoja ir dainuoja"...
Sunku tais laikais jam buvo jaunimo patraukti choran, mat, jie nedrįsdavę. Tad jis vaišino merginas saldainiais. Viena pirmutiniojo pastatymo dalyvė (Marė Radzevičiūtė-Mockevičienė) man rašo, kad jis sakydavęs: "Ateikit visos į kitą repeticiją, turėsiu dar skanesnių". Tai smulkmena, bet ji pavaizduoja aplinkybes, kuriose pradžioje teko Mikui Petrauskui dirbti. Tarp kito ko, savo atsiminimuose jis rašo: "Buvimas mano Amerikoje tai buvo lyg kokia pasiuntinybė dirbti lietuvių tarpe tokį nedėkingą darbą, kaip muzikos menas, kokiu jis buvo apie 20 metų atgal (rašyta 1927 m. ž.) Amerikos lietuviuose".
Petrauskas, būdamas taktingas, ištvermingas pasiryžimuose ir gerai suprantąs kaimo žmonelių psichologiją, dideliu atsargumu žengė žingsnis po žingsnio pirmyn, kol pradėjo rodytis darbo pasėkos. O jos pasirodė labai greitai. Priežastys buvo šios: šalia ruošiamų savo koncertų, kurie pradžioje nebuvo sėkmingi, Petrauskas pradėjo duoti dainavimo pamokas, kur tik kiek ilgėliau apsistodavo; organizavo chorus ir, padedamas mokinių ir choristų, statė operetes. Kadangi operetėse, šalia dainavimo, yra ir vaidinimas, žmoneliai su noru ateidavo, ypač jei sūnus ar duktė yra "artistu" — vaidina ir dainuoja. Su geresniais balsais atskirai solo pamokydavo. Be to, jis ir pats dalyvaudavo programoje kaip profesionalas dainininkas su arijomis iš operų. Tokiu būdu klausytojai turėjo gyvą pamoką — galėdavo skirti profesionalą nuo mokinio-mėgėjo. Tas davė progos patiems įsitikinti meninėje vertėje. Kai Petrauskas, tuo keliu eidamas, sutiktuosius savo bendradarbius sugebėjo įtraukti į veikimą, kartu su jais ėjo ir vietovės dainos ir muzikos mėgėjai. Tada ir prasidėjo Miko Petrausko tikrasis pasisekimas.
Jaunimas, pažinęs arčiau Petrauską, labai jį vertino ir gerbė. Pasakojama, kad kur tik buvo koks jaunimo susibūrimas, Mikas Petrauskas, su savim turėdamas smuiką, sugebėdavo savo autoritetu paveikti jaunimą ir jam vadovauti: lietuviškiems rateliams, tautiniams šokiams (gerai išplatino suktinį, klumpakojį, "Noriu miego"), liaudies dainelėms, pasakoms. Jis pasakodavo ir istorijas iš Lietuvos praeities. Pats būdamas blaivininkas, teigiamai toje srityje veikė ir jaunimą. Vasaros metu į maudynes nusiveždavo būrius jaunimo ir ten jiems aiškindavo iš visokių mokslo sričių: techniką, gamtą, literatūrą, meną ir visa kita, kas jaunimą domino. Pats buvo baigęs suaugusių gimnaziją ir, be to, buvo labai apsiskaitęs. Kokių vaisių buvo lamėta, taip jam veikiant su jaunimu, rodo šisai 1910 m. rengiamųjų koncertų vaizdas: sausio 16 d. Waterbury, 23 — S. Bostone, 25 — Lawrence, 27 — Worcestery, 30 — New Britain ir t.t. Visi šie koncertai jau davė moralinį ir materialinį pasitenkinimą. Prisimenant pirmuosius jo koncertus ir Bostone statytą "Eglę", susidaro aiškus vaizdas, kiek teko M. Petrauskui dirbti, kad pasiekus tokią didelę pažangą.
Gaidų leidėjai
Nors buvo kiek gaidų spausdinama "Tėvynės Sargo" prieduose, "Varpelyje" (daugiausia), "žinyčioje", bet toli gražu iki to, kiek yra išleidę amerikiečiai lietuviai. Jau 1895 m. Petras Mikolainis (m. 1934 m.) Neveskio slapyvardžiu išleido dr. V. Kudirkos pianinui šokius: "Varpelį", "Nemuno Vilnis" ir kitus, viso šešis. 1905 m. jis panaujino antrąja laida, pasirašydamas tikra pavarde. 1902 m. tas pats Mikolainis išleido L. Eremino pirmiau prisimintą dainų rinkinį "Dainos" chorui. Buvo ir antra laida — abi po 1,000 egz.
1908 m. "Keleivis" išleido P. Bukšnaičio parengtas "Revoliucijos Giesmes", didelį rinkinį. 1910 m. J. Tananevičius Čikagoje išleido M. Petrausko pirmuosius kūrinius JAV — 11 liaudies dainų su solo pianinui. Pirmiau tai pasirodė priede prie "Kataliko", o 1913 m. skyrium. 1913 m. A.L.R.K. Vargonininkų Sąjunga išleido M. Petrausko "Skambančias Stygas", "Gamta Graži", o 1916 m. — "Šventąją Naktį". Vėliau — P. čiurlionies "Kalėdų Giesmę" ir J. Žilevičiaus "Advento ir Kalėdų Giesmes", "Gavėnios Giesmes" ir "Giesmes laike šv. mišių". 1913 m. Ipolitas Vaitkus išleido M. Petrausko pirmą "Lietuviškų Dainų" sąsiuvinį chorams, 1914 m. kun. J. židanavičius (Seirijų Juozas) — "Muzikos Aidus" (kita laida su anglišku užrašu) ir 1933 m. "Naują Giesmynėlį" chorui.
V. Niekus 1914 m. pradedant išleido kelis sąsiuvinius orkestrams — šokių, dainų, giesmių, mišparus, mišias. Kun. J. Čižauskas 1915 m. išleido chorui "Caecilia" ir 1921 — dainų rinkinį. A. Aleksis pradedant 1915 m. pats savo lėšomis išleido daugybę veikalų solo ir chorams, o taip pat ir įvairių laikraščių prieduose. St. Šimkus pradedant 1916 m. išleido žurnalo "Muzikos" du numerius su gaidų priedu. M. Petrausko įsteigtoji "Bostono Lietuvių Konservatorija" pradedant 1917 m. išleido daug įvairių M. Petrausko kūrinių, taip pat ir choro dr-ja "Gabija"; kiek vėliau leido ir pats M. Petrauskas. Jis buvo pradėjęs leisti mėnesinius, prenumeratos būdu, gaidų leidinius "Kankles", kurios buvo plačiai vartojamos visoje JAV išeivijoje. Ks. Strumskį galima vadinti profesionaliu gaidų leidėju (anot jo posakio, yra įdėjęs net $15,000 į gaidų leidimą). 1935 m. sandėlyje buvo (rinkos kaina) sukrauta $40,000 vertės jo gaidų. Jis pradėjo leisti nuo 1917 m. 1920 m. St. Šimkus su Strumskiu sudarė gaidų leidimo bendrovę: "S. Šimkus & X. Strumskis Music Publ. Co., Brooklyn, N. Y." Ji išleido keletą St. Šimkaus veikalų. Po kiek laiko pasiliko tik vienas Strumskis. A. Pocius pradedant 1917 m. spausdino savo pirmąsias dainas, vėliau chorui ir operetes. J. žemaitis pradedant 1919 m. išleido 26 sąsiuvinius įvairių dainų chorams ir solo. A. Bačiulis pradedant 1924 m. leido mėnesinius gaidų leidinius daugiau kaip metus laiko. Kun. K. Ambro-zaitis 1925 m. išleido 5 įvairius veikalus, jų tarpe "Giesmių Lobyną" 816 psl. niekur nevartojama lietuvių tarme. Nuo 1927 m. A. Vanagaitis priedu prie "Margučio" ir paskirai yra išleidęs šimtus visokios rūšies dainų, plačiai išeivijoje pasklidusių. Yra dar visa eilė autorių, išleidusių didesnių ir mažesnių veikalų, pvz., "New York ir New Jersey Apylinkės Vytauto Didžiojo Komitetas" 1933 m. išleido J. Žilevičiaus didžiulę Vytauto garbei kantatą ir eilę kitų.
Visa tai suėmus krūvon, susidaro šimtai muzikos leidinių. Tokio skaičiaus neprisivyta ir nepriklausomoje Lietuvoje. Suprantama, visa leidžiamoji dainų literatūra buvo taikoma išimtinai savo išeivijos reikalams. Netenka pamiršti, kad čia suminėti tik spausdinti leidiniai, bet daug daugiau buvo padauginamomis mašinomis skleidžiama visame krašte. Yra labai įdomus rinkinys tokios literatūros, neišvydusios "šviesos". Amerikoj net ir pirmutinis, jei galima būtų taip pavadinti, muzikos teorijos vadovėlis — "Išsimokinimas Gaidų-Notų ant visokių instrumentų ir dainavimo"—1915 m. buvo J. Barono parašytas ir išleistas McKees Rocks, Pa. 16 psl. knygute.
Kai pradėjo laisvai ateiti iš Lietuvos gaidų leidiniai, parašyti išmokslintų muzikų, vietiniai leidėjai nutraukė savo darbą ir džiaugėsi jau galį susilaukti gaidų iš savojo krašto.
Plokštelės
Kai tik pasirodė Lietuvos žemėje gramofonai, pirmutines plokšteles lietuvių kalba parengė ir įdainavo 1907 m. Rygoje veikęs muzikas Aleksandras Kačanauskas. Jis pats solo ir kiti tuo laiku veikę "Kankl.ų" dr-jos vokalinėje grupėje (P. Pundzevičius, J. Linartas ir kiti — viso buvo šeši), sudarė įvairius vokalinius junginius ir džiugindavo lietuvius "Vilija mūsų", "Ar negaili, seserėle, rūtelių?", "Ant ežerėlio" ir kt. Greta šių į plokšteles įdainavo ir Valkininkų bažnytinis choras, B. Valušio vedamas. Paskui ilgesnį laiką naujesnių nebebuvo girdėti.
Amerikiečiai šioje srityje daugiau nuveikė. Didžiosios rekordavimo bendrovės "Victor", "Odeon" ir "Columbia" pamačiusios, kad pirkėjų bus užtektinai, tiesiog urmu pradėjo leisti visokio turinio lietuviškas plokšteles. Lietuviai 1920 m. irgi buvo sudarę plokštelių dirbimo bendrovę, paremtą akcijomis: "Lithuanian Record Corporation", Brooklyn, N. Y. Pradžioje buvo padaryta 10 plokštelių su J. Butėno, J. Krasnic-ko, O. Ličinskaitės įdainavimais ir P. Bukšnaičio (Lušnakojis) linksmo turinio monologais. Sunku pasakyti, kiek ta korporacija yra išleidusi, nes vėliau nebesimatė jos skelbimų. Užtat suminėtos bendrovės ("Victor" ir k.) turėjo specialius departamentus lietuvių plokštelėms. Rygoje įdainuotas plokšteles "Victor" lygiagrečiai platino ir JAV. Minėtos bendrovės pradėjo tarp savęs varžytynes: galėjai dainuoti ar griežti, jei tik bendrovės muzikos ekspertai pripažino tave muzikaliai pakankamu. Lietuviškoji bendrovė negalėjo atlaikyti konkurencijos ir turėjo likviduotis. Vėliau, kai bendrovių ekspertai susipažino su lietuvių "skoniu", jie pradėjo rinktis atlikėjus, ir čia kaip tik atsirado A. Vanagaitis su savo draugais J. Olšausku, Dikiniu ir kt. Šalia Vanagaičio pasirodė labai menkos vertės, vos galinčių dainuoti ar griežti — kai kada tiesiog ausį rėždavo. Bet kadangi tai buvo "linksma, juokinga savo turiniu", tai to ir pakakdavo: pirkėjai augštų reikalavimų nestatė, — svarbu, kad tik lietuviška ir juokinga.
Tokiomis plokštelėmis daugiausia maitino klausytojus ir pirmosios lietuviškos radijo valandos. Visi tais laikais buvę pasižymėję solistai bandė dainuoti. Vieni turėjo didesnę paklausą, kiti — mažesnę. Labai daug įdainavo J. Butėnas, M. Petrauskas, M. Strumskienė, Fr. Stankūnas, Česnavičiūtė, Menkeliūnaitė, St. Kažemėkas, S. Pauras, Justas Kudirka, M. Rakauskaitė ir eilė kitų. Visus plokštelių pardavime nugalėjo A. Vanagaičio ir jo draugų paruoštos plokštelės — savo muzikaliu, grynai lietuvišku ir lengvu stilium ir juokingumu. Jų buvo parduota dešimtys tūkstančių. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, lietuviuose kilo didelis savo krašto pasiilgimas. Tada naujų plokštelių, vadinamų vanagaitinemis, jie ištisomis valandomis klausydavosi, ašaromis aplaistydami.
Greta su dainomis radosi ir bažnytinių giesmių, iš kurių ypatingą pasisekimą turėjo kun. Struckaus ir J. Butėno. Taip pat buvo ir chorinių giesmių.
Čia tik trumpai prisiminiau apie plokšteles. Norint nuodugniau apie jas kalbėti, tektų ištisą studi;'ą parašyti.
Dainų šventės uždarymas. Kalba J. Kreivėnas. Stovi J. Daužvardiene, J. Žilevičius, J. Kudirka.
Tautiniai chorai
Prasidėjus kolonijose partiniams nesutarimams, daugelis iš bažnytinių chorų dalyvių pasitraukė, išsivesdami su savim ir savo draugus. Prasidėjo bandymai šalia bažnytinių chorų steigti tautinius, bet čia susidurta su dirigentų, gaidų ir vietos praktikoms stoka. P. Bukšnaitis 1910 m. spaudoje kėlė balsą — ""Tverkime Dainininkų Susivienijimą". Jis nurodė keletą kliūčių. 1. "Dirigentų stoka, kaip menko mūsų inteligentijos muzikališkumo vaisius... Jei kuriame mieste ir atsiranda ganėtinas chorui jaunuomenės skaitlius, tai pasirodo, kad negalima gauti dainavimo mokytoio. 2. Kartais mokytoją choras kad ir gauna (samdant galima imti ir svetimtautį), tai šis nenori ar laiko neturi atskiras balsų partijas kiekvienam dainininkui rašinėti, o iš partitūros dainuoti painu ir per didelios išlaidos... 3. Prikalbintieji choram dainininkai tankiai pradeda manyti, jog lankydamiesi lekcijosna, jie daro dirigentui didelę malonę..."
Nors ir keli šie pavyzdėliai nurodo sunkumus, besteigiant tautinius chorus. Beveik visose kolonijose, ypač didesnėse, buvo bandoma organizuoti tautinius chorus, bet jie greitai išnykdavo, vieną kitą parengimą suruošę. Iš tų laikų iki šiol yra likę vos keli chorai: "Birutės" Čikagoje, M. Petrausko organizuotas 1907 m., "Gabija" Bostone pradėjo veikti nuo 1914 m., "Pirmyn" — Čikagoje, "Operetės" choras Brooklyne, organizuotas apie 1919 m. "Dainos" choras Philadelphijoje, organizuotas St. Šimkaus apie 1916 m., per paskutinį karą išnyko. Dar vienas kitas choras pripuolamai ką nors pastato, bet jau mažai aktyvus bepasiliko. Apskritai minėtus chorus paėmus, jie yra daug nuveikę, statant operetes. Net ištisas operas statė "Birutės" ir "Pirmyn" chorai Čikagoje. Iš jų dalyvių tarpo yra išėję nemažai gerų solistų, nes tų chorų vedėjai buvo visada geri muzikai: A. Foeius, M. Petrauskas, A. Vanagaitis, Ks. Strumskis, Byans-kas, K. Steponavičius. Nemažą vaidmenį lietuvybės darbe atliko Sasnausko vardo buvęs vyrų choras Čikagoje, A. Pociaus vadovybėje. Jis susidėjo iš vietinių vargonininkų, papildant geresniais choristais — viso 40 narių. Taip pat daug pasidarbavo prieš keliolika metų organizuotas merginų choras "Alice Stephens Singers", plačiai dalyvaudamas didesnėse JAV kolonijose ne tik lietuvių tarpe, bet ir svetimųjų.
Muzikos reikalai spaudoje
M. Petrauskas pavartojo savo gabią plunksną spaudoje, prieinama forma aiškindamas apie muziką. 1909 buvo jo išspausdinta atskira 24 psl. knygutė "Iš muzikos srities" (Čikagoje, A. Olševskio lėšomis). Panašiu vardu 1912-13 m. "Laisvojoj Lietuvoj" per keliolika numerių plačiai rašo ir net apie lietuvių muzikos pradus. 1915-16 m. keliolikoje numerių "Ateityje" ėjo raštas vardu "Dainininkams"; 1916 m. irgi "Ateityje" ir "Jaunojoj Lietuvoj" pasirodė ilgas raštas per keletą numerių "Iš dailės filosofijos". Lietuvos Muz. Konservatorija So. Bostone 1916 m. išleido "Mažą muzikos žodynėlį". Pasirodė ir šiaip visa eilė trumpesnių raštų įvairioje spaudoje JAV ir kai kada Lietuvoje.
St. Šimkus savo leidžiamojoje "Muzikoje" 1916 m. buvo pradėjęs šiek tiek aiškinti apie muziką. Teorijos pradmenis buvo pradėjęs aiškinti ir laiškais harmoniją dėstyti, bet išėjo vos tik du numeriai. Įdomų raštą per kelis numerius "Vytyje"' 1919 m. ("Lietuvos intekmė į Chopino muziką") parašė J. E. Ašarutis (kun. J. Simonaitis). Tik gaila, kad jis nebuvo baigtas spausdinti. "Muzikos Žinios", pradėjusios eiti nuo 1934 rudens, iki šiol labai daug įdėjo apie muziką. "Margutis" irgi dėdavo rašinių apie muziką. Visa lietuviškoji spauda JAV su malonumu spausdindavo ilgus straipsnius muzikos reikalais ("Draugas", "Garsas", "Darbininkas", "Vienybė", "Lietuva", "Studentų žodis" ir kiti). Nemažai rašė "Naujienose" Nora Gugienė. Ši sritis turi nemaža bibliografiją, net ir anglų spaudoje ("The Musical Quarterly" 1935 J. Žilevičiaus raštas apie lietuvių liaudies muz. instrumentus su iliustracijomis). Nemažai yra angliškų muzikos rinkinių, kur rasi vieną kitą ir lietuvišką dainą lietuvių ar anglų kalba.
Lietuvių radijo valandos
Kai svetimtaučiai pradėjo per radiją savo kalba garsintis, neatsiliko ir lietuviai. Pirmutinė lietuvių kalba radijo programa Čikagoje buvo pradėta 1921 m., Pittsburghe— 1923 m., Bostone — 1924 m. Juo didesnė kolonija, juo daugiau buvo radijo valandų, — net po kelias. Vienos jų buvo įdomios, kitos silpnos — priklausė nuo vedėjo inteligentiškumo ir meninio jausmo. Nuo pat pradžios lietuviai savo radijo programomis didžiuodavosi. Kiek kuri radijo valanda turi klausytojų, galima spręsti iš jų metinių parengimų, kur suvažiuoja tūkstantinės minios. Čikagoje visą laiką garsėjo A. Vanagaičio įsteigta "Margučio" valanda, Barkaus ir Budriko, o apie New Yorką — Jokūbo Stuko. Tos valandos nuo pat pradžios turėjo auklėjamąją galią dainos ir gražios lietuviškos kalbos srityje. Daugybė solistų, ansamblių, chorų pradžioje laikė garbe tose programose dalyvauti. Ten buvo duodama vaidinimų ir labai rimtų muzikos kūrinių. Bet daugiausia ten būta pigesnės paklausos menkaverčių įgrojimų. Reikia pripažinti, kad šiandien lietuviškasis radijo tinklas yra nuo seniai jau apjuosęs visas JAV lietuviškas kolonijas.
Dvasiškijos įnašas muzikoje
Kai muzika pradėjo kilti kolonijose, nepaliko nuošaly ir dvasiškių dalis. Po keletą tūkstančių dolerių ant giesmynų aukuro padėjo kun. J. židanavi-čius ("Naujasis Giesmynėlis") ir kun. K. Ambrazaitis savo "Gijsmiu Lobynuj". Kun. L. Vaiciekauskas nesigailėjo tūkstančių atgabenti komp. č. Sasnausko kūnui iš Petrapilio Kaunan, išleido jo kūrinius ir antrą jo biografijos laidą. Sasnausko leidiniai yra ypač didelis įnašas lietuvių muzikoje. Kun. Juozas čižauskas parašė nemažai giesmių, dalį išleido ir, baigęs Detroite konservatoriją, gerai sugebėdavo vesti chorus, rengiant bažnytinius koncertus.
Pabaiga
Kiekvienam iš čia suminėtų skyrių tektų parašyti po ilgą studiją, norint smulkiau visa išdėstyti. Bet ir iš to, kas pasakyta, gaunamas vaizdas, kokį įnašą muzikos kultūroje lietuviai yra palikę. Lietuviai ateiviai, kaip matėme, pradėjo viską iš nieko, o kokią pažangą padarė! Ir tai neviskas dar suminėta. Nekalbėjau nors ir apie vargonų statytoją A. Radzevičių (1956 m. pavasarį mirė), kuris su sūnumis pastatė per 100 vargonų, jų tarpe gana didelių, beveik išimtinai svetimtaučiams. Neminėjome žymius brangių smuikų išdirbėjus Medonį ir Švitrą (atžymėtas medaliais parodose). Nekalbėjome ir apie Kalminą, kuris dirba virš $1,000 vertės akordeonus ir turi eilę patentų. Nutylėjome ir daug kitų. Nekalbėta ir apie čia gimusius, kurie pasiekė augštas vietas muzikos pasaulyje. Tai A. Kaskas-Katkauskaitė, P. Stoska-Stoškiūtė, Al. Brazis — Metropolitano buvę solistai. Varžybose laimėjo vietas į kitas operas, radijo stotis, operetes, koncertus ir kitur: H. Bartush, J. Gricaitė, H. Sada-Sadauskaitė, H. Brown-Bradūnaitė, Benderis, R. Juška, P. Petraitis ir dešimtys kitų, kurių vienas kitas taip pakeitė pavardę, kad sunku juos besurasti.
Yra vienuolių universitetuose ar kolegijose, pasiekusių augštus muzikos laipsnius. Pvz. kazimierie-tė sesuo M. Bernarda kompozicijos srityje spėjo pasižymėti, kun. Markaitis, S. J. — irgi kompozicijoje. Kiti muzikos dalykus dėsto svetimtaučių įstaigose: K. Steponavičius, L. šimutis jr., Voverys ir eilė kitų. žodžiu, lietuviai tiek pažengė, kad ne tik patys galėjo jaunomis jėgomis apsirūpinti muzikos dirvoje, bet didelį būrį darbininkų davė ir amerikiečių įstaigoms. Kai dabar atvyko naujakuriai, išsiauklėję Lietuvoje, muzikos gyvenimas prasiveržė už lietuviškųjų "sienų", pvz. Čiurlionio, Dainavos ansambliai, vyrų chorai ir kt. Toks kultūringas lietuvių reprezentavimas svetimiesiems teikia didelę garbę mūtų tautai.
Mano troškimas būtų vienas: kad būtų galimybė tą visą muzikos augimą išdėstyti gražiai paveiksluotoje studijoje — "Amerikos lietuviai muzikos garsuose".
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
