Aidai.eu Apžvalga

PROF. MAX VASMERIS

JO MOKSLINIAI DARBAI IR NUOPELNAI

Dabartinis V. Berlyno laisvojo universiteto profesorius, dr. Max Vasmeris, yra vienas iš žymiausių vyresnes kartos slavistų, kuriam šiemet vasario 28 d. sukako 70 metų. Todėl šia proga pravartu ir mums kiek plačiau susipažinti su šiuo stambiu mokslininku, kurio gausūs veikalai yra didžiai vertingi ir baltistikai.

1. Žymieji gyvenimo bruožai
Kilimo M. Vasmeris yra vokietis, bet gimęs Petrapily, kur jo tėvas, hamburgietis, buvo įsikūręs 1878 m., o jo motinos šeima, iš Goettingeno, buvo visa karta anksčiau atvykusi. Į slavistiką jis pakrypo savo jaunystėje besižavėdamas rusų rašytoju F. M. Dostojevskiu, ir todėl didžiausią savo studijų dalį yra atlikęs Petrapily; vėliau papildomai dar studijavo Krokuvoj, Graze ir Vienoj. Ypač daug prie jo susidomėjimo kalbotyra prisidėjo prof. J. Boudoin de Courtenay, tas pat mokslininkas, kuris didžiai rūpinosi ir savo klausytojo K. Būgos mokslo keliais bei K. Jauniaus gausios žinijos apsaugojimu nuo pražūties. Domėtis kalbų istorija jį daugiausia paskatino žymieji rusų akademikai, A. Sobolevskis ir A. Šachmatovas, o jo bendrosios kalbotyrinės pažiūros susiformavo stiprioje garsaus šveicarų kalbininko Hugo Schuhardto įtakoje. Specialiai vardų studijoms jis apsčiai paskatos yra gavęs iš žymaus lenkų kalbininko Jono Rozwadowskio, buv. Krokuvos u-to profesoriaus. O noras atsekti gilesnę kalbos praeitį pagal šaltinius jį anksti paskatino domėtis graikų kalbos istorija, kur jam daug yra padėjęs graikų bizantinistas A. Papadopulos-Kerameus, su kuriuo, dėl V. Europos kalbų nemokėjimo, tekdavę tik šių dienų graikų kalba susišnekėti.

M. Vasmerio mokslinė karjera vystėsi gana greitai: 1910 m. Petrapily habilitavosi lyginamajai kalbotyrai, 1917 tapo Saratovo u-to ord. profesorium, 1919 tuo pačiu titulu buvo pakviestas į Dorpato (Tartu) universitetą, 1921 persikėlė profesoriauti į Leipzigą, o 1925, kai aš atvykau į Leipzigo universitetą studijuoti, jis išvyko į Berlyną, kur, 1931 išrinktas Mokslų Akademijos tikruoju nariu, profesoriavo Berlyno u-te ligi pat antrojo pasaulinio karo pabaigos. Jis čia taip buvo pamėgęs, kad, 1938 m. Columbia u-to kviečiamas profesorium, atsisakė vykti į New Yorką.

Vokiečių nacių viešpatavimo metu M. Vasmeris laikėsi tiesiog pasigėrėtinai. Tuo metu, kai daugumas vokiečių mokslininkų, naciams atėjus į valdžią, tuojau aklai metėsi į nacių stovyklą, naujiesiems valdovams pareikšdami savo vergišką lojalumą, o kaikurie iš jų net pasisiūlydami nelabai garbingai tarnybai (žr. apie tai plačiau J. Petronio straipsny "Vokiečių mokslininkų klystkeliai", Aidai, 1951, 372-374), M. Vasmeris iki pat galo išliko ištikimas laisvo žmogaus bei žmoniškumo principams ir nepasidavė nei nacinėms vilionėms, nei ano meto vyresnybinei grėsmei. Dėl to jis man viename laiške rašo: "Naciai man nėra nei sekundės imponavę, ir už tai esu dėkingas politinei Baudoin de Courtenay lavybai". Tai tikrai geras kelrodis: tuo metu, kai carinė Rusijos vyriausybė grėsė paskutinę pavergtųjų tautų tautinės gyvybės gyslą nutraukti, šis mokslininkas, t. y. Baudoin de Courtenay, išdrįso pakelti savo balsą prieš tironybę ir visur užtarti engiamąsias tautas, pvz. reikalaudamas Lietuvai spaudos grąžinimo, per Kazanės u-tą rūpindamasis išleisti A. Juškevičiaus lietuvių liaudies dainas ir kt. Ir M. Vasmeris, kada vokiečių naciai organizavo Ostlandą, ir lietuviams įkurdinti jau buvo numatyta vieta kažkur vidurinėj Rusijoj, pačiu karo įkarščio metu galvojo apie savo draugo K. Būgos svarbesniųjų raštų išleidimą vokiečių kalba, man pasiūlydamas juos parūpinti spaudai ir pats apsiimdamas juos suredaguoti. Deja, triukšmingai uždarius Vilniaus universitetą ir nemaža pažįstamų bei kolegų išsiuntus į Štuthofo stovyklą, aš to nebegalėjau padaryti.

Bet M. Vasmeris pasirodė didžiai atsparus ne tik nacių totalizmui, bet ir atneštiniam komunistų despotizmui: rusams užėmus Berlyną ir vėliau universitetui atsidūrus rytinėje zonoje, jis pasijuto gana nejaukiai komunistiniame "rojuje", ir todėl, kai tik pasitaikė proga, tuojau išvažiavo į Švediją, kur 1948 m. buvo pakviestas ordinariniu Stockholmo u-to profesorium. Tačiau savosios gimtinės, ypač Berlyno, ilgesys nuoširdžiam savo tautos patriotui negalėjo sudaryti jaukesnės darbo nuotaikos svetur, ir, įkūrus laisvąjį universitetą vakarinėj Berlyno daly, jis 1949 m. pargrįžo profesoriauti savo krašto Alma Mater; čia jis ir dabar tebedirba.

2. Svarbesnieji moksliniai darbai
Prof. M. Vasmeris yra stebėtinai darbštus ir plataus masto mokslo darbininkas: jis yra parašęs apie keturis šimtus įvairaus turinio bei dydžio kalbotyrinių darbų. Pirmasis jo stambesnis trijų dalių veikalas, pasirodęs 1906-09 m., yra "Greko-slavjanskije etjudy": I Osnovnyje voprosy iz oblasti greko-slavjanskich otnošenij (sp. Rusų Mokslo Akademijos Iz vesti jų XI tome); II. Grečeskije zaimstvovanija v staro-slavjanskom jazyke (sp. irgi Iz vesti jų XII tome); ir III. Grečeskije zaimstvovanija v russkom jazyke (sp. Rusų Mokslų Akademijos Sbornik otdelenija russkogo jazyka i slovestnosti 86 tome). Kiti jo žymesni darbai yra: Studien zur albanischen Wortforschung (Dorpat, 1921); Ein russisch-byzantinisches Gespraechbuch (Leipzig, 1922); Untersuchungen ueber die aeltesten Wohnsitze der Slaven (I. Die Iranier in Suedrutessland. Leipzig, 1923); Beitraege zur historischen Voelkerkunde Osteuropas. (I. Die Ostgrenze der baltischen Staemme, Sitzungsber. d. Preuss. Akad. d. Wiss., Phil.-hist. Kl., 1932 II. Die ehemalige Ausbreitung der Westfinnen in den Slavischen Laendern, ten pat, 1934; III. Merja und
Tscheremissen, t. p., 1935; IV. Ehemalige Ausbreitung der Lappen und Permier in Nordrussland, t. p., 1936); Bausteine zur Geschichte der deutsch-slavischen geistigen Beziehungen (Berlin, 1938); Die Slaven in Griechenland (Berlin, 1941); Die griech. Lehnwoerter im Serbokroatischen (Berlin, 1944); Russisches etymologisches Woerterbuch (trijų stambių tomų, pradėtas spausdinti 1950 m. Heidelberge pas C. Wintere) ir kt. Šalia to jis yra parašęs daugybę kalbotyrinių straipsnių bei recenzijų, pvz. Die Urheimat der Slaven ("Der ostdeutsche Volksboten", 118-143 psl.); Skythen und Sarmaten (Eberts Reallexikon der Vorgeschichte, XII 230-251); Beitraege zur alten Geographie der Gebiete zwischen Elbe und Weichsel (Zeitschr. f. slav. Philologie, VI 360-370); Germanen und Slaven in alter Zeit (Namn och bygd, 1933, XXXI 113-137); Die alten Bevoelkerungsver-haeltnisse Russlands im Lichte der Sprachforschung (Vortraege und Schritte der Preuss. Akad. d. wiss., Heft 5, 1941) ir kt.

Pilnas M. Vasmerio mokslinių darbų sąrašas yra išspausdintas jo sukaktuviniame leidinyje (1-22 psl.).

Be to, M. Vasmeris yra redagavęs arba teberedaguoja visą eilę žymių leidinių. Vienas iš žymesnių tokių periodinių leidinių yra Zeitschrift fuer slavische Philologie, svarbiausias šių laikų slavistikos žurnalas, kuriame nemaža vietos skiriama ir baltistikai. Nuo 1925 ligi 1950 m., iš viso 20 stambių tomų, jis vienas yra suredagavęs; nuo 21 tomo šį žurnalą jis redaguoja drauge su Bonnos u-to profesore M. Woltner. Drauge su J. Geruliu jis yra redagavęs Veroef-fentlichungen des baltischen und slavischen Instituts an der Universitaet Leipzig (I-III t., 1922-23), drauge su R. Trautmannu Grundriss der slavischen Philologie und Kulturgeschichte (I-12 t., Berlin u. Leipzig, 1925-33), vienas Veroef-fentlichungen des slavischen Instituts an der Friedrich - Wilhelms - Universitaet Berlin (I-XXXIII t., Leipzig, 1927-41), Veroeffentlichungen der Abteilung fuer slavische Sprachen und Literaturen des Osteuropa - Instituts an der Freien Universitaet Berlin (I-VII t., Wiesbaden, 1953-55) ir kt.

3. Etimologinis rusų kalbos žodynas
Didžiausias ir pats svarbiausias M. Vasmerio darbas yra etimologinis rusų kalbos žodynas. Jau rašydamas apie graikų kalbos įtaką slavų kalboms (1906-1909), jis buvo pasiryžęs parašyti šį veikalą, ir tai laikė svarbiausiuoju visų savo moksliškų tyrinėjimų tikslu. Matydamas paruošiamųjų darbų trūkumą, jis intensyviai ėmė studijuoti slavų tautų senovę ir visas tam tikslui reikalingas kalbas, taip pat atsidėjęs sekė visus žymesniuosius slavistinius potyrius, pats nagrinėjo įvairius slavų kalbų dalykus, ypač painesnes žodžių kilmes, studijavo senesniuosius vietovardžius bei asmenvardžius, svarstė senovės tautų santykius, jų gyvenvietes bei tarpusavinius kultūrinius santykius ir kt. Bet etimologinio rusų kalbos žodyno darbą sistemingai galėjo pradėti tik 1938 m., būdamas New Yorke, ir jis tai rūpestingai darė ligi 1944 m. sausio mėnesio, kada netikėtai buvo subombarduotas jo butas ir sunaikinta ne tik visa privatinė biblioteka, bet ir jo paruoštieji rankraščiai, surinktosios žodyno kortelės ir kt. Tačiau jis nenuleido rankų: pamažu vėl ėmė rinkti reikalingesnes knygas, svarbesnius šaltinius bei kitą medžiagą ir tuo būdu beveik iš naujo vėl pradėjo ruošti savo šį didįjį veikalą. Suprantama, tai buvo nelengvas darbas: autoriui daugiausia teko rūpintis išrašais žodynui 1945-47 bado metais išgrobtoje Berlyno bibliotekoje ir vėliau (1947-49), Švedijon pasitraukus iš komunistų valdomos rytinės Berlyno dalies, įvairiose Stockholmo bibliotekose. Todėl daugelio šaltinių, ypač naujesniųjų, negalėjo būti panaudota; pvz. 1950 m. nurodytosios literatūros sąraše nerandame mano redaguotų "Archivum Philologicum" 8 knygų, J. Balčikonio "Lietuvių kalbos žodyno" spausdintųjų tomų, B. Jėgerio disertacijos "Verkannte Bedeutungsverwandtschaften baltischer Woerter" (Goettingen, 1944) ir kt. Todėl, kad ir panaudojus gana gausią kalbotyrinę literatūrą (iš viso apie pusaštunto šimto šaltinių), visdėlto vienur kitur, kaip ir pats autorius savo prakalboje pastebi, yra pasilikę tam tikrų spragų spragelių.

Lietuviui kalbininkui, skaitant šį žodyną, krinta kiek į akį trūktinas kaikurių lietuvių kalbos dalykų svarstymas. Pvz. ten dtlagas "atlapas, atvartą; dirvonas, pūdymas" (II 51) laikomas lietuvišku žodžiu. Bet iš tikrųjų tai yra ne kas kita kaip slav. skolinys; plg. lenk. odlog "nuotolis; pūdymas", ukr. vidloga (iš otloga "prisiūtas kapišonas, vaura, atverstas kalpokas", rus. otlog "nuožulnuma, šlaitas; nuosėdos, nuogulos" ir kt. Slav. log- yra susijęs su lag- ir legarus. ložiti "guldyti, dėti" (iš *logiti), otlagat' "atidėlioti", ležat' "gulėti" (iš "legėti) ir kt. Baltų kalbose to santykio vietoje sutinkame lež-, lėž-: laž-: lož-, luož-, pvz. lat. įeina "kas vis mėgsta gulėti, mieguklis", lėzns "plokščias, lygus, plynas, nestatus": laža "guolis" iš *lazjd, liet. palažas "paguldymas" (pvz. žąsys rugius palažu suklojo, Ds.): ložė "išgulusių javų dognis", luožas "t. p." (Baisogaloj). Atlagas yra tokia pat slavybė kaip ir pdlagas "šešios (savaitės po gimdymo, t. y. dar gulėjimo laikas); nuotakos vežimas (t.y. skaromis dengtas ir vainikais, juostomis bei kitkuo papuoštas vežimas); to vežimo kabantieji papuošalai, pakabučiai; jaujos pastogė ties įėjimu"; plg. gud. polog "laikas, kada gimdytoja neišeina iš namų; užuolaida ties lova, uždanga; lenk. polog "šešios (savaitės po gimdymo)" ir kt.

Rus. bes "velnias, šėtonas, piktoji dvasia" (I 81) pirmiausia lygintinas ne su liet. baisa "baimė, pasibaisėjimas", bet su baisas "baisus sutvėrimas, vaiduoklis": šiuodu žodžiai yra artimiausi tiek savo daryba, tiek reikšme.

Rus. boron "kova; painė, kliūtis", borot' "apgalėti, nuveikti", borot'sja" "grumtis" (I 110) aiškiai atitinka liet. barnis, -iės, barnį "vaidas, rietena", barti "drausti, kaltinti, vainoti", bet reikšmės yra pakitėjusios: kaip rodo lenk. Wszebor — liet. Vis-baras ir kt., liet. barti seniau galėjo reikšti tą pat, kaip ir slavų *borti (iš kur rus. borot' ir kt.). Senesnė reikšmė yra dar išlikusi truskaviškių šnektoj: visai nubarta (nuplėšta, neišdirbta) žemelė.

Rusų brod "brasta, Furt" (I 124) pirmoj vietoj atliepia ne liet. bradas "Fischereigesselschaft", bet bradas "brasta, bridimas šlapia vieta, didelis purvas, šlapumas". Tai patvirtina ir lat. brads "brasta".

Liet. dvakas "kvapas, dvasas; smarvė; nelabai protingas žmogus, pusgalvis, kvailys" negali būti paskolintas iš rus. dvoch, kaip kad M. Vasmeris (I 332), remdamasis J. Endzelynu, galvoja. Šis žodis yra taip sudarytas šalia dve-kiūos, dvėktis "atsikvėpti, atsidusti", dvėkuoti "sunkiai kvėpuoti" ir kt., kaip pvz. dvasas "dvasia, kvapas" šalia dvesiū dvėsti "leisti kvapą, kvėpti; gaišti, stipti", dvėsūoti "sunkiai kvėpuoti" ir kt. Plg. dar avidvakas "kvailas, kaip avis, vėpla, žioplys", dvaknd "sunykęs žmogus, dvakas", dvdklas "kvailas, dvokias", toliau dvokas "smarvė", dvokti "smirdėti" ir kt.

Rus. endovd, jandovd "pilvotas metalinis ar molinis indas", seniau "plokščias, žemas indas su snapu" (I 399) tiesiogiai yra kilęs ne iš liet. indauja "(seniau) indas; (dabar) spinta indams dėti", bet iš indava, iš kurios vėliau su priesaga -ja buvo sudaryta dabartinė "indauja. Iš indauja rusų būtų endovja, jandovja ar pn.; plg. gud. jevja, javja, jevnna ir kt. iš liet. jauja. Dėl darybos plg. dar lat. Pienava ir liet. Pienaujd (upė), sen. liet. žydavd "žydija, žydai" ir dabartinė žydaujd "t. p." ir kt.

Liet. kertus "maža laukinė pelė, Spitzmaus, shrew-mouse" turi tą pačią šaknį kaip kertūkas "t.p." šalia kirtūkas ir kirstukas "t.p." (išskirttukas). Kadangi šitas gyvulėlis yra gana mažutis, tai labai galimas daiktas, kad kertūkas yra senesnis darinys, iš kurio vėliau atgaliniu būdu galėjo susidaryti kertus; plg. bafsas iš barsukas gud. barsuk, lenk. borsuk iš turk. borsuk). Bet dėl darybos jis gali būti sudarytas ir šalia kertu, kirsti; plg. šlejus "laivo diržas, prie kurio pririšama virvė kitam laivui vilkti" (Maž. Lietuvos žvejų žodis šalia šlejū, šlieti ir kt. Todėl netikėtina, kad kertus būtų paskolintas iš tolimųjų ukrainiečių kalbos, kaip kad prieš kel'as-dešimt metų A. Leskienas, Bildurg d. Nomina im Litauischen (1891) 240 manė, ir dabar M. Vasmeris (I 668) tebėra linkęs tai nuomonei pritarti.

LIUDAS VILIMAS ŽIEMOS SIMFONIJA

Būdvardis kutrūs "judrus, skubus, vikrus" gali būti dvejaip sudarytas: metatezės keliu kilęs iš krutūs "judrus, gyvas" (plg. lat. striebs šiaudas, stiebas" iš stiebrs ir kt., arba, kaip
K. Būga, Aist. Stud. 28 t. manė, disimiliacijos keliu išriedėjęs iš *krutrus, kuris taip gali būti sudarytas šalia krutnūs: krutėti, kaip pvz. budrūs šalia budnūs: budėti ir kt. Toliau kutrūs taip gali santykiauti su *krutrus, krutūs (šių žodžių reikšmės visai panašios), kaip pvz. sutros (Subačius, Dusetos) su srutros šalia srutos (lat. srutas "srutos; pūliai", sen. ind. srutas "tekąs" ir kt.). Taigi kutrūs net ir eventualiai, kaip kad mano M. Vasmeris (II 638), negali būti paskolintas iš slav. chytr: iš čia yra kytras arba, jei būtų seniau paskolintas, *kuitras; plg. muitas iš gud. myto ir kt.

Dabartinė ledūnė "vieta ledams laikyti, ledainė" yra visai nesenas naujadaras, iš ledas sudarytas tuo pat būdu, kaip pvz. galūnė iš galas, viršūnė, viršūs ir kt., todėl ji nieku būdu negali būti paskolinta iš lenk. lodoumia, kaip kad M. Vasmeris tvirtina (II 25): iš čia regulariai tėra atsiradusi ledaunia arba ledaūnė; plg. vazaunia arba vazaūnė "ratinė" iš lenk. wozownia.

Lenkų ruja "Brunst, ang. rut", kaip čekų kalba aiškiai teberodo, seniau reiškė briedžių (elnių) baubimą poravimosi metu, ir todėl ji etimologiškai yra sietina su sen. rus. revu, rjuti (iš *reuti), dabar revu, revet' "baubti, riaumoti; ūžti, siausti", lenk. rzuję, rzuė ir kt. Šio daiktavardžio kietas pradinis r- rodo, kad šakninis balsis -u-, yra kilęs iš dvibalsio ou; plg. lenk. kuję, kuė "kaustyti; kalti": liet. kduju, kauti ir kt. Tai patvirtina ir lat. ds. raūnas "rujojimas, Brunst", raūnas laiks "kačių rujojimo laikas", toliau rūte "šunų rujojimo laikas" ir kt. Dėl to liet. ruja "vilkų arba šunų lakstymosi laikas; būrys, gauja" veikiausiai yra ne lietuviškas žodis, kaip M. Vasmeris (II 502) mano, bet slaviškas skolinys; iš slav. ruja yra paskolinta ir lat. ruja arba ruoja "Brunst, rut", žr. Trautmann, Balt.-slav. Wb. 231, Endzelynas, Lat. vai. vardn. III 578.

Veiksmažodis skalyti, -ija "loti vejantis kiškį" yra pažįstamas visoj Lietuvoj. Iš jo yra sudarytas skalikas "skalijąs medžioklinis šuo"; dėl darybos plg. kratikas: kratyti, lopikas: lopyti, romikas: romyti ir kt. Dėl formanto -ij- arba -yj- (skalijo, skalyjo) skalyti veikiausiai yra sudarytas iš kokio vardažodžio; plg. prūs. scalenix "paukštinis šuo", lat. skal'š "skardus, garsus, aiškiai girdimas", atskalas "atgarsis, aidas", liet. paskala "gandas, garsas" ir kt.

Rašydamas apie slon (II 663), M. Vasmeris mini ir liet. šlapis, Šlajus "dramblys", bet jam neaiškus yra šių pastarųjų žodžių santykis su rusišku dramblio pavadinimu: sako, gal antriniu būdu jie galėję būti prilyginti prie šlapias. O iš tikrųjų šiaip buvo: Šlajus "dramblys" pirmiausia sutinkamas Brodovskio žodyne, kurį vėliau mini ir Nesselmannas savo žodyne (525 psl.). Ruigys (Ruhig) antrojoj savo žodyno daly rašo: "elepantas, szldpis, Elephant" (117 psl.). Bet tai, kaip jau K. Būga KS 291 teisingai pastebėjo, yra ne kas kita kaip skaitymo klaida (Brodovskio žodynas ranka rašytas): vėliau rašęs ir tuo pačiu šaltiniu naudojęsis Nesselmannas temini szlajus "Elephant"; šlapio "dramblio" nepatvirtina ir kiti šaltiniai. Šalia daiktavardžio Šlajus Nesselmanno žodyne dar duodamas ir būdvardis Šlajus "pastovus, nepaslankus, stetig (kalbant apie arklius, kurie nenori iš vietos eiti)". Toliau Šlajus "gyvenamoji troba" dar pažįstamas šiauliečių ir joniškiečių; plg. atšlaja "šlaitas, pakalnė prie užsisukimo". Daiktavardis Šlajus galėjo atsirasti šalia būdvardžio Šlajus (plg. Šlajus: šliėti, šlyti, rajus: ryti ir kt.) tuo pat būdu, kaip pvz. čiauškus "greitakalbis, kalbus žmogus" šalia čiauškūs "kalbus" ir kt. Šlajus "dramblys" savo pavadinimą yra gavęs nuo šliejimo ar šlijimo, visai panašiai kaip rusų slon "dramblys" nuo slonit' "šlieti"; tai gal yra kiek ir slavų kalbų įtakos paliesta.

Būdvardis spriaūnas "linksmas, gyvas, žvalus", kuri M. Vasmeris (II 453) laiko lietuvišku žodžiu ir lygina su rus. pryt' "greitas bėgis, greitis", prytkij "greitas, judrus, vikrus" ir kt. vis-dėlto yra nelietuviškas darinys: visų pirma jis antriniu būdu yra išriedėjęs iš spraunas (plg. striokas ir strokas "baimė" iš gud. lenk. strach), o šis drauge su lat. spraūns "išprusęs, sveikas, žvalus" yra paskolintas iš lenk. sprawny "vikrus, gabus".

Rus. skepat' "skelti, kirsti", ukr. skipaty ir kt., kuriuos M. Vasmeris (II 636) kildina iš pro-slav. *skoip- ir lygina su gr. skoipos "pagrindinė sija" ir kt., visų pirma turėjo būti susieta su liet. skiepti "skėsti, daryti praskiepą", praskiėpas "tarpas tarp ko nors, praskyra, prarėžas" (pvz. debesų praskiėpas) ir kt. iš ide. *sqei- "skirti, pjauti", iš kur su praplėstiniu -d- sudaryta šaknis skeid-: skiedžia, skiesti "daryti skystesnį", skaidyti "skirstyti" ir kt.

Liet. būdvardis šulnas yra pažįstamas nuo seniau; pvz. Ruigys savo žodyne (II 198) mini šulnas "puikus, herrlich, fuersterlich". Šulnas "šaunus" duodamas ir "Dabartinės liet. kalbos žodyne" (825 psl.). Bet šiaipjau daugiau šaknies šul- darinių nepasitaiko, ir todėl šulnas "puikus, gražus, šaunus" lengvai gali būti disimiliacijos keliu išriedėjęs iš šumnas "šaunus, puikus, smarkus" (iš gud. šumnyj arba lenk. szumny); plg. sen. liet. pavinnas (iš lenk. powinny) ir tarm. pavilnas šalia pavynas, pavydnas ir kt. Todėl perskubu yra šulnas laikyti lietuvišku žodžiu ir jungti jį su rus. sulej "geresnis" (II 43).

Liet. surma.. "švilpynė, dūda, Schalmei, Rohrpfeife" jau minima J. Bretkūno muzikos instrumentų sąraše "Nomina instrumentorum musicorum quorum iusus in Lithuania", kurį jis yra išspausdinęs paskutiniame psalmyno vertimo puslapyje, žr. A. Bezzenberger, Beitraege zur Geschichte d. lit. Spr ache 356. Bet surma, kaip ir daugelis kitų to sąrašo muzikos instrumentų pavadinimų (pvz. harfa, kabza, būbnas, skripka, trūba, murenka ir kt.), yra ne lietuviškos kilmės: ji yra paskolinta iš lenkų surma, o ši savo keliu yra kilusi iš turkų suma, žr. A. Brueckner, Slow. etym. jęzika polsk. 526. Taip pat ir rus. suma "tam tikra fleitos rūšis", ukr. surma pagal M. Vasmerį (III 48) yra paskolinta iš osmanų, totorių suma "fleita, obojas", tik nesuprantama, kodėl iš to pat šaltinio nekildinama lenkų (ir eventualiai gudų) surma, iš kurios vėliau yra atsiradus liet. surma, pažįstama tik iš senesniųjų raštų ir gyvojoj kalboj svetima? Taigi visas tariamas lietuviškos surmos lyginamas su rus. svirėli "vamzdelis, dūdelė, švilpynė" ir kt. yra neįtikinamas.

Gud. sviron, svirion arba sviren "klėtis" ir lenk. štviron, štviren, šwirnia "t. p." daugiausia sutinkama tik istorinės Lietuvos ribose—Gudijoj ir rytinės Lenkijos daly. Ypač dažnai šie žodžiai vartojami XV - XVI a. gudiškuose bei lenkiškuose Lietuvos šaltiniuose (Lietuvos metrikoj, dvarų inventorių aprašuose ir kt.). Pačiose slavų kalbose jie neturi aiškesnių giminaičių; didžiajame lenkų kalbos (J. Karlowicziaus ir kt.) žodyne net pasakyta, kad tai yra špichlerz litew-ski" (VI 791). O liet. kalboj svirnas kaip reikiant dera: savo kirčiavimu svirnas taip santykiauja su svirną, kaip pvz. maišas su maišą, varnas su varna ir kt. Taigi gudų lenkų atitikmenys laikytini paskolintais iš liet. kalbos. Etimologiškai šie lietuviškieji žodžiai gali būti susiję su vid. vok. augšt. stoiron "bepfaehlen", ang. s. swier, swior "pastapas, stulpas, ramstis", sen. ind. svaru- "baslys, dvigubas šulas, ilgas medgalis" ir kt., plg. Kluge-Goetze Etym. Wb. (1953) 711. Todėl svirna(s) iš pradžios galėjo būti iš pastapų ar šulų suremtas, suręstas statinys javams laikyti. Ir tai yra istoriškai patvirtinama: iš XVI a. inventorių aprašų aiškiai matyti, jog svirnas tėra buvęs stulpinis pastatas, pvz.: Siviren na shipach niskich, gdzie uržędnik swoję rzeczy chowa, dranicami nakryty (Nemenčinė, 1554 m.); sviron odin na stolpach, dranicami poJcri-tyj, 1 s dereva sosnovogo zbudovanyj (Pajūrio vlš., Pinauja, 1584 m.) ir kt., žr. K. Jablonskis, Liet. žodžiai sen. Lietuvos raštinių kalboje 217 f. Rus. tolit' "malšinti (troškulį)" visų pirma sietinas ne su liet. tilti, tildyti, tylėti ir kt., kaip kad A. Vasmeris (III 114 t.) daro, bet su tdldyti "tildyti". Sis liet. priežastinis veiksmažodis santykiauja su slav. toliti, kaip pvz. ardyti su slav. -oriti, lamdyti su lomiti, tvardyti su tvoriti ir kt. Visų jų bendra ypatybė yra šakninis balsis a, kurį dažnai turi ir atitinkami vardažodžiai, pvz. liet. bradyti (slav. broditi): bradas (slav. brod) ir kt.

Rus. vadėn' "gylys, gyvulinė musė" (I 163) ir ovod "gylys", lenk. owad "vabzdys, gyvis" (II 249) M. Vasmeris pirmiausia jungia su liet. uodas ir kt. Bet man ši etimologija neatrodo įtikima: uodai daugiausia ėda (t. y. kanda, pjauna, pvz.: sparvos gyvulius ėda; uodai suėdžiojo, t. y. sukandžiojo, rrklį), todėl jie iš pradžios galėjo būti ne kas kita, kaip "ėdikai". Savo daryba uodas (slavų kalbose atlieptų ad-, jad-, plg. uoga: slav. jagoda, uosis: rus. jasen', uosti: čech. jadati "tyrinėti, t. y. uostinėti" ir kt.) taip santykiauja su ėdu, ėsti, kaip brūcžas su brėžti, luomas su lėmė, lemti, plūošas su plėšti, ruožas su rėžti ir kt.

Senovinėse ide. kalbose tam tikrų veiksmažodžių liepiamosios nuosakos 2 asmuo buvo sudaromas su -dhi, pvz. gr. ithi "eik" sen. ind. ihi; gr. isthi "žinok", sen. ind. viddhi ir kt. Todėl kaikas mano, kad ir liet. kalbos liep. nuosakos 2 asmuo veizdi "veizdėk, žiūrėk" esąs kilęs iš veid-dhi, o pagal tai vėliau padėjusi atsirasti ir bendratis veizdėti, žr. Brugmann, Indogerm. Forschungen XXXII 69, Trautmann, Balt.-slav. Wb. 357, Hirt, Indogerm. Gram. IV 113 t. ir kt. Šią nuomonę kartoja ir M. Vasmeris (I 198.). Bet man tai atrodo labai abejotina. Senovinėj liet. raštų kalboj ir piet. rytiečių tarmėse vartojamos lytys veizdi, veizd "žiūrėk" savo daryba niekuo nesiskiria nuo kitų panašių lyčių. Pvz. dzūkų veizdi (tarm. veizdzi) šalia veizdyte "žiūrėkite" yra tos pat rūšies kaip žaidi "žaisk" šalia žaidyte "žaiskite", neši, neš "nešk", vedi "vesk", gulies, "gulkis" ir kt., žr. Daukšos akcentologija 209, Festschrift fuer M. Vasmer 505t., J. Endzelynas. Lat. gram. 1951) 8871. Taigi bendratis veizdėti (iš *veid-dėti) yra tuo pat būdu sudaryta, kaip pvz. merdėti, skėldėti ir kt. Čia visur priebalsis -d- gali būti atsirrdęs iš veiksmažodinio da- kamieno arba kitų darinių su formantu -d-; plg. verda: virti šalia lat. vėr-det "kunkuliuoti, sprudeln", liet. verdene "šaltinis"; sen. rus. idu "einu": iti "eiti" šalia liet. eidinė "eiga, žinginė", eidinėti "vaikštinėti"; lat. ėrdu, erst "skirti, perskirti", ėrds "irus, purus", liet. erdvas, afdvas, ardyti: irti, slav. -oriti ir kt., žr. aut. ŽD 527, J. Endzelynas Lat. Gram. 800.

Dešinysis Nemuno įtakas iš senovės vadinosi Neris,-es, Nėrį; arčiau prie augštupio ji vadinama Vilija — lenk. Wilia, gud. Villa, rus. Vilija. Ši upė teka pro Vilnių, ir ties Vilniumi į ją įteka Vilnia (lenk. Wilejka). Pats Vilnius lenkiškai vadinamas Wilno, gud. Viln'a, vok. Wilna, rus. Vil'no. Toliau nuo Vilniaus, už kelių kilometrų, yra miestelis, vardu Naujoji Vilnia (lenk. Nowo Wilejka). Taigi nėra jokios abejonės, kad Vilnius ir Vilnia yra seni, lietuviški žodžiai, susiję su vilnia, -ios, vilnią "banga" ir vilnis, -iės, vilnį "t. p." Seniau, kaip rodo gud. Vilnia, Vilnius galėjo būti vadinamas ir Vilnia (arba Vilniuj; todėl Naujoji Vilnia galėjo būti tam pavadinta, kad būtų galima ją geriau atskirti nuo senosios. Vilnius taip galėjo atsirasti šalia Vilnia, kaip pvz. barnius šalia barnis arba barnia, -tos; todėl nėra jokio reikalo tariamą gud. Vilna (iš tikrųjų Vil'n'a) kildinti iš niekur nepaliudytos liet. *Vilina ir paskui dar sieti ją su vieloti "vynioti" (žr. M. Vasmerio žod. I 200). Lenk. Wilno turi panašią galūnę kaip Kowno (liet. Kaunas) ir kt., o lenk. Wilia gali būti sudaryta iš tos pačios šaknies kaip Vilnia Remdamasis senesniais šaltiniais (A. Bruecknerio Die Slav. Lehnwoerter im Litauschen. Weimar, 1877, 153 psl.), M. Vasmeris (I 205) liet. vitinė "sielis, Floss" kildina iš slavų kalbų, ir mano, kad rus. vitina "Art Flussfahrzeug auf d. Niemen und Pripet (Minsk, Grodno, Kaunas)" šalia lenk. wicina "t. p." esanti sietina su rus. vitina "šakelė, rykštė, vytis" ir vetv' "šaka". Iš tikrųjų taip yra: liet. kalbos tikroji lytis yra vytinė ir reiškia ne "sielis", Floss", bet "ilga, plokš-čiadugnė valtis, plaustas, baidokas", kuriąja seniau Nemunu buvo vežiojami išimtinai ar šiaip kokios prekės. K. Sirvydas savo žodyne (364 psl.) vytine vadina "szkuta, flavis frumentaria fluviatilis", o Kuršaičiui yra "ein rohes, langes Flussfahrzeug". Vytinę šia reikšme pažįsta ir dabartiniai augštaičiai bei žemaičiai. Kadangi ši valtis seniau daugiausia tik Nemunu plaukiodavo ir tolimesnėse slavų kalbose nepažįstama, tad tenka manyti, kad ne lietuviai jos pavadinimą yra pasiskolinę iš slavų, bet, priešingai, gudai, lenkai ir net rusai ją yra pažinę iš lietuvių; plg. rus. vjater, venter', ukr. vjater, lenk. voięcierz "varža" iš liet. venteris ir kt.

A. RŪKŠTELĖ NATIURMORTAS

Pagaliau, baigiant šias kelias pastabas, tenka dar paminėti liet. būdvardį varnas "juodas kaip varna" (K. Sirvydo Dict. 404), kuris yra tos pat reikšmės bei darybos kaip lenk. wrony, serb. vran, rus. voronoj ir kurio M. Vasmerio žodyne (I 229) visai nerandame. Čia yra įdomu, kad tas pat žodis, nepakeistas, yra vienu metu vartojamas ir daiktvardžiu ir būdvardžiu: varnas,-ai, varna: varnas,-a "juodas kaip varna"; kuinas,-ai "menkas arklys": kuinas,-d "beragis, baužas"; taūras,-ai "stumbras": tauras,-d "geras, doras, lemtas" ir kt. Tai yra senos darybos liekana, dabar jau rečiau bepasitaikanti. Norint aiškiau atskirti tokias lytis, vis dažniau dabar jos yra įvairuojamos, pvz. draugas: draugūs, nagas: nagüs "nagingas", vargas: vargus "vargingas" ir kt., žr. aut. ŽD 59.

Iš šitų kelių popularia forma paliestų dalykų, — dėl specialių rašmenų trūkumo ir šio žurnalo visuomeninio pobūdžio nuo esmingesnio svarstymo teko atsisakyti, — galima matyti, kad, rašant vienos plačiausiai vartojamos slavų kalbos etimologinį žodyną, tenka apsčiai naudotis ir kitų indoeuropiečių, bet daugiausia baltų, kalbų duomenis. Šitie duomenys turi būti gerai parinkti, autentiški ir, svarbiausia, kaip reikiant pagrįsti. Bet dirbant labai nepalankiose aplinkybėse, be savo senosios parankinės bibliotekos, po rankraščių bei žodyninės medžiagos sunaikinimo ir nevisados galint kap reikiant susižinoti su artimų sričių specialistais, ypač gyvenant neramių bei žvarbių rytinių ir vakarinių vėjų pagairėj, buvo be galo sunku viską kaip reikiant apdoroti iki smulkmenų. Pvz. kaip gali sėkmingai svarstyti lietuviškų skolinių klausimą slavų kalbose, neturėdamas savo rankose 1941 m. Kaune išleistų K. Jablonskio "Lietuviškų žodžių senosios Lietuvos raštinių kalboje", kurių užsieniniai kalbininkai beveik visai nepažįsta ir kurių mes savo laiku trumparegiškai net nepasi-stengėm mokslininkų tarpe paskleisti? Tačiau prof. M. Vasmeris, kad ir labai sunkiu laiku dirbdamas, visdėlto padarė didžiai svarbų ir didelį darbą, be kurio ne tk slavų, bet ir baltų kalbų tyrinėtojai negalės apsieiti. Tas jo darbas yra tarsi koks kondensuotų slavistinių žinių aruodas, kur aiškinamas rusų kalbos žodžių lobynas su gausiomis atšakomis: čia paliečiami ir bendriniai žodžiai, ir žymesnės svetimybės, ir nepaprastesni asmenvardžiai su vietovardžiais ir kt. Ir visa tai daroma santūriai, perdaug nesileidžiant į abstrakcines kombinacijas ir daugiausia laikantis istoriškai paliudytų duomenų. Ten, kur dėl žinių stokos negalima padaryti aiškesnės išvados, autorius ir nesistengia dirbtinai priekin laužtis. Pvz. rašydamas apie rus. delo "darbas, veikalas; daiktas, dalykas" (I 338), jis pastebi, kad vienų nuomone šis žodis esąs su priesaga -lo- sudarytas iš šaknies dhė-, panašiai kaip liet. padėlys "podėlis; padėklas" ir kt.; bet šalia to esą galima šį žodį jungti ir su liet. dailė "darbas, menas, amatas", ratadailė "račius", dailus ir kt. Beveik panašiai rašo ir E. Fraenkelis savo etimologiniame liet. kalbos žodyne, tik su tuo skirtumu, kad jis pirmoj vietoj mini dailė "bildende Kunst, Kunstwerk" su daugybe kitų tos šaknies darinių ir tik gale be kritikos atre-feruoja B. Jėgerio nuomonę, pagal kurią liet. dailė turinti būti etimologiškai jungiama su slav. delo, delati "daryti, dirbti", liet. dailyti" ir kt. Bet iš tikrųjų šitaip yra: dabartinė liet. daile "dailusis menas, meno veikalas, kūrinys" yra visai neseniai ir darytiniu būdu atsiradusi; senesnė jos reikšmė tėra "darbas, padarytas daiktas, veikalas; sugebėjimas ką padaryti, amatas, meistriškumas"; pvz. K. Sirvydas savo "Punktuose Sakymų" rašo: išmonia . .. pramanė visokias dailės, arba remeslus (I 89). Salamiesty, Panevėžio aps., sakoma: nekokia čia tavo dailė (rankų darbas, padaras); Kupišky: ar čia tavo dailės (tavo darbo) vežėtys? Tam pritaria ir kiti dariniai: dailidė "statytojas, meistras", ratadáila "račius; račiaus varstotas", pavardė Kašdailis ("kasių dirbėjas") ir kt. Taigi dailė "darbas, amatas" savo reikšme aiškiai yra susijusi su slav. delo (kur jat' gali būti kilęs iš dvibalsio oi), ir todėl ši jos reikšmė vestina ne iš būdvardžio dailus "lygus; gražus, puikus", bet, priešingai, dailaus reikšmė gali būti išriedėjusi iš senesnės reikšmės, kurią anksčiau yra turėjusi dailė. Plg. apie tai dar Šv. Darbas (1927) 1233, (1929) 231 t., ŽD 589.

ANTANAS MONČYS
PELIKANAS (akmuo)

Kitas pavyzdys, rodąs M. Vasmerio santūrumą, yra ukr. bloščyča "blakė" (tsrm. taip pat "blusa"), kuri, jo nuomone, savo kilme galinti būti susijusi su baltų '"blaskz- "plokščias", lat. blakstini - "blakstienai", liet. blakė, lat. blaksts "t. p." ir kt.; bet čia pat tuojau pastebi, kad kiti kalbininkai, Brandtas ir Rozwadowskis, ši žodi norį kildinti iš *ploščica (nuo ploskij "plokščias"), kurios pradinis p- pagal blocha "blusa" galėjęs būti pakeistas į b- (I 94). Kad blakė gali būti pavadinta nuo plokštumo, sutinka ir K Būga KS 269, ir J. Endzelynas, Lat. vai. vardn. I 300. ir E. Fraenkelis, Lit. etym. Wb. 47 ir kt. Visai kitokios, nepagrįstos, nuomonės yra A. Sen-nas savo straipsny, paskelbtame šveicarų kalbininko A. Debrunnerio sukaktuviniame leidinyje (Sprachgeschichte und Wortbedeutung, Festschrift Albert Debrunner, 1954, 422-24). Jis mano, kad bläke (climax lecturarius) esanti visai naujas atgalinis darinys (ziemlich moderne Rueckbildung) iš blakutė arba blakutė, o ši savo keliu esanti determinatyvinis sudėtinis žodis (Determinativkompositum), kurio pirmoji sudaromoji dalis buvusi blakä, paskolinta iš rusų blocha "blusa", o antrąją dalį sudariusi utis, "utėlė" (utės nesą liet. kalboje). Bet ši dirbtinė etimologija nėra kaip reikiant pagrįsta. Visų pirma blakė yra gana plačiai pažįstama vakarinėj, vidurinėj ir rytinėj Lietuvos daly (pvz. Subačiuj, Kupišky ir kt.), todėl tariamas jos modernumas visai atpuola. Liet. utė, kaip ir lat. ute, yra kalbos faktas (pvz. Nesselmanno žodyne sakoma: "utte, es, Laus, so um Memel noch allgemein" 35 psl.), ne kokia nors nebuvėlė, kaip A. Sennas mano. Žem. utis (ds. km. utų) taip santykiauja su utė, kaip mušis (ds. km. mūsų) su musė arba musė, bitis su bitė, upis su upė ir kt., žr. aut. ŽD 54. Blakutė (arba blakutė) savo daryba ir kirčio vieta niekuo nesiskiria nuo nd-gutė "aptaka, rétele, ėduonis, landuonis (pana-ritium)" arba rdgutės "rogės". Yra galimas daiktas, kad rdgutės yra kilusios iš u- kamieno ragu-: latvių ds. ragus "rogės", ragutas šalia ragavas "t. p." ir kt. Ndgutė irgi yra tos pat darybos kaip prūsų nagutis "nagas" arba sen. slavų priebal-sinio kamieno atitikmuo su priesaga -ut-; plg. liet. riešas "riešutys", lat. riėksts "t. p.", prūs. -r eisis (žody i e bucca-reisis "buko riešutėlis, Buchecker") ir riešutas arba riešutys šalia ryt. augšt. ds. vd. riešutes, km. riešutų, gl. riešutis ir kt. Taigi ir blakutė yra toks pat senas prie-saginis darinys, kaip ndgutė, rdgutės ir kt., kur -ut- niekaip negali būti siejamas su utimi. Net ir latvių blakts "blakė" nebūtinai turi būti gavusi savo -t- iš uts, kaip kad J. Endzelynas, Lat. vai. vardmca I 308 buvo linkęs manyti: savo daryba blakts (iš *blaktis) taip gali santykiauti su *blaktas šalia liet. bldkas "lygus, plynas", bldkanas "lygus, nebanguotas", kaip lat. plakts (iš *plaktis) "blakė" šalia plakte "t. p." su liet. plaktas "išpLotas" greta lat. plaks "plokščias, lėkštas", liet. pldkanas "plokščias" arba liet. šiltis "guba" šalia šlitė "t. p." su pd-šlitas "pašlijęs, palinkęs" ir kt. Antra vertus, ir, be to, yra visiškai nesuprantama, kodėl lietuvis, pavadindamas blakę, tą kasdieninį gyvūnėli, turėjo iš rusų pasiskoLinti vėlyvą blaka, apie kurią nėra jokių žinių liet. kalboj, ir paskui tą rusišką skolinį sujungti su žemaičių utimi. Argi tam reikalui jis negalėjo savos blusos sujungti su ta utimi? Tada liet. kalboje bent būtų buvusi *blū-sutė ar *blusutė. Bet to, deja, nėra, ir visiškai nematyti, kad blakutė ar blakutė būtų panašiai sudaryta. Atrodo, lietuviai yra visai paprastai ir natūraliai šį tikrai plokščią gyvūnėlį, — net ir amerikiečiai pripažįsta, kad bed-bug turi "a broad, flat body",— pavadinę nuo plokštumo, visai panašiai, kaip pvz. smirde "toks augalas" buvo pavadintas nuo smirdėjimo ir kt.

Vengdamas panašių nepaprastybių arba dirbtinybių, M. Vasmeris užtat galėjo duoti tikrai įdomių dalykų. Jis gana išsamiai, bet tuo pat metu kondensuotai ir kritiškai rašo pvz. apie Baltijos jūros, Dniepro, Dniestro, Maskvos, Rusijos, Sibiro, sen. rusų dievo Stribogo ir kt. panašių tikrinių vardų kilmę. Rus. Baltijskoje more esąs vėlyvas darinys, sudarytas pagal lot. Balticum mare, o šis pavadinimas savo keliu, atrodo, galįs būti susijęs su sen. skand. beiti, švedų baelte "diržas" ir kt. plg. vid. vok. augšt. Beltemere "Baltijos jūra"), nes šios jūros atradimas prasidėjęs Vakaruose; sen. rusų kalboje ši jūra vadinusis More Varjažskoje, t. y. varingų jūra. Arba štai Estijos miesto vardas Revelis, pradėtas vartoti nuo 1562 m., esąs kilęs iš sen. danų revel, norv. danų revle "mažesnė smėlio sekluma arba uola (rifas)". Danų karalius Valdemaras 1219 m. įkūręs miestą sugriautos estų tvirtovės vietoje. Todėl estų Tallinn "Revelis", suomių Tanikanlinna, Tanilan linna iš tikrųjų tesąs 'Tanlinn "danų tvirtovė", tos pat rūšies kaip latvių Danupils (II 500). Rus. Litva esanti paskolinta iš Lietuva, kuri paprastai esanti siejama su lot. litus "krantas" ir kt.; bet esą visai netikėtina, kad Lietuva kada nors būtų galėjusi kilti iš sen. keltų Litavia, kaip kad A. Sachmatovas galvojęs (II 46). Ir t.t.

4. Sukaktuvininkas ir jo nuopelnai baltistikai
Prof. M. Vasmeris, sulaukęs gražaus amžiaus, gali su pasididžiavimu žvelgti į savo ilgoką nueitąjį gyvenimo kelią: jo daug dirbta ir padaryta; daug dalykų aiškinta ir išaiškinta vykusiai; ir tuo būdu slavų kalbotyra yra pažengusi gerą žingsnį pirmyn. Todėl visi, kam tenka turėti reikalo su slavistika ir slavistikai artimomis sritimis, neišvengiamai susiduria su M. Vasmerio darbais ir daugiau ar mažiau jais naudojasi. Todėl, tai darydami, įvairių kraštų slavis-tai ir kiti artimesnių sričių specialistai didžia^ vertina šio sukaktuvininko kalbotyrinę veiklą ir reiškia jam pagarbą.

Tokia graži ir tikrai nupelnyta pagarba M. Vasmeriui yra slavistikos ir kitų sričių atstovų pareikšta impozantišku sutelktiniu veikalu, 1956 m. Berlyno laisvojo universiteto Rytų Europos Instituto išleistu jo 70 metų sukaktuvių proga. Tame veikale savo straipsniais dalyvauja 69 įvairių kraštų autoriai, tiek seni veteranai, tiek jaunesni mokslininkai. Čia pvz. estų kalbininkas P. Arumaa rašo apie rytinių slavų vandenvardžius su epentetiniu prancūzų kalbininkas E. Benveniste'as rašo apie tarpusavinius slavų iranėnų kalbų santykius; D. Čyževskis nagrinėja senovinės rusų literatūros stilistikos dalykus; šveicarų kalbininkas A. Debrunneris rašo apie pageidavimų suhipostazinimą (pvz. lot. veiksmažodžio salutare vartojimą lygiaverčiai su salutem dicere ir kt.); mums gerai pažįstamas prof. E. Fraenkelis iškelia aikštėn daugybę nuotolinės, arba distancinės, metatezės atvejų (pvz. dzūkų liminys iš milinys ir kt.); austrų prof. W. Haversas įdomiai pavaizduoja piktos didybės baimę kalbos šviesoje; Helsinkio u-to prof. V. Kiparskis supažindina skaitytojus su rusiškais šeimovardžių tipais; estų tautosakininkas O. Loorits pasakoja apie nykštukus estų tautos padavimuose; Londono u-to prof. W. K. Mattwews rašo apie latvių kalbos elementus šių dienų lybių kalboj; O. Pritsakas (iš Hamburgo) plačiai įrodinėja, kad hunų vado vardas Attila esąs ne gotiškos kilmės (nuo got. atta "tėvas"), kaip lig šiol buvo daugelio manoma, bet huniškos; K. Serežnikovas svarsto Dostojevskio didžiojo inkvizitoriaus legendos atsiradimo klausimą; žymusis vokiečių istorikas B. Spuleris išsamiai nupasakoja Maskvos ir Konstantinopolio patriarchatų rungtyniavimą dėl pirmavimo ir kt. Šių eilučių autorius irgi yra prisidėjęs savo straipsniu "Jungiamieji liet. dvikamienių asmenvardžių balsiai" (Die Bindevokale in den litauischen zweistaemmigen Personennamen", 502-509 psl.), kur jis įrodinėja, kad tokių vardų kaip Gedi-mi-nas, Manti-vilas, Radi-vilas, Sudi-mantas, Žygimantas ir kt. pirmosios sudaromosios dalys yra iš pradžios buvusios ne veiksmažodinės, imperatyvinės, kaip kad kaikurie mokslininkai lig išol yra manę, bet vardožodinės. Panašiai ir M. Vas-meris (I 209) rusų asmenvardžio Vladimir pirmąją sudaromąją dalį vladi- sieja ne su atitinkama liepiamosios nuosakos lytimi, bet su bažnytinės slavų kalbos i- kamieno daiktavardžiu vlad' "galybė"; tačiau vėlyvieji analogiškai pagal Vladimir ir kt. sudaryti miestavardžiai Vladikavkaz ir Vladivostok liaudinės etimologijos keliu buvo jau imperatyviai suprantami: "valdyk Kaukazą" ir "valdyk Rytus".

Mums, lietuviams, M. Vasmerio slavistiniai darbai itin yra vertingi. Kadangi baltų ir slavų kalbos nuo senų senovės yra buvusios ne tik giminingos, bet kaikurios iš jų net kaimyninės, tai visi žymieji kalbotyriniai slavų kalbų potyriai daugiau ar mažiau padeda ir baltų, jų tarpe ir lietuvių, kalboms suprasti. Tai labai aiškiai galime matyti iš M. Vasmerio etimologinio rusų kalbos žodyno, kur baltų kalbų atitikmenys gana dažnai vartojami rusų kalbos žodžių kilmei aiškinti. Pvz. rus. sozdät' sozidat' "įtaisyti, statyti", serb. zidati "mūryti" ir kt. pirmiausia yra siejami su liet. žiedžių, žiesti "ką iš molio daryti, formuoti", žaidas "pečius" ir kt.

Iš kitos pusės M. Vasmeris ir šiaip domėjosi baltų kalbų dalykais. Pvz. 1922 Šv. Darbo Nr. 3-6, 169-171 savo straipsny "Prie germany-bių baltų kalbose" įrodė, kad liet. yla yra paskolinta iš germanų. 1932 m. Prūsų Mokslų Akademijos leidiny paskelbtame straipsny "Die Ostgrenze der baltischen Staemme" (Philol.-his-tor. Klasse, 637-666 psl.), patikrinęs anksčiau A. Sobolevskio paskelbtuosius šaltinius ir šalia to panaudojęs apsčiai naujos įrodamosios, visų pirmų archeologinės, medžiagos, jis priėjo išvadą, kad baltai senovėj yra daug toliau į rytus gyvenę, negu anksčiau buvo manyta.

Pagaliau M. Vasmeris yra pasižinęs ir su mūsų dviem žymiaisiais kalbininkais — K. Jauniumi bei K. Būga. Pirmąjį iš jų net dabar prisimena su malonumu; dėl to jis man viename laiške rašo: "Didelę įtaką mano susidomėjimui kalbotyra turėjo Tamstos tautiečio Jauniaus paskaita apie sen. lotynų Carmen arvale, kurios aš, antro ar trečio semestro studentas, klausiau Petrapilio kalbotyrinės draugijos susirinkime. Kaikuriuos dalykus jis taip drąsiai aiškino, kad aš jau tuomet negalėjau patikėti; bet jo paskaitos gyvumas ir išmoningi išvedžiojimai taip mane sužavėjo, jog aš ilgai kalbotyrą laikiau inteligentiškiausia mokslo disciplina".

Su K. Būga jis 1905 m. susipažino pas Ed. Volterį, iš kurio pirmą kartą išgirdo lietuvių kalbą ir kurio tada buvo vienintelis studentas. Tuo metu K. Būga buvo už jį vyresnis, dar ne studentas, ir tik ruošėsi stoti į universitetą. Vėliau juodu abu drauge klausydavo J. Baudoin de Courtenay paskaitų ir didžiai susidraugavo. M. Vasmeris anksčiau baigė universitetą ir 1910 m. tapo privatdocentu, o K. Būga pasiliko, negalėdamas išlaikyti kaikurių, pvz. filosofijos, egzaminų; tik jo draugų įprašytas, filosofijos profesorius šiaip taip jį praleido, ir tuo būdu 1911 m. jis galėjo baigti universitetines studijas. M. Vasmeris didžiai vertina K. Būgą kaip kalbininką mokslininką, ir todėl labai apgailestauja jo ankstyvą mirtį. Pradėjęs leisti savo redaguojamą slavistinį žurnalą, Zeitschrift fuer slavische Philologie, jis tikėjosi iš K. Būgos didžios paramos, nes jį laikė vienu iš gabiausių bendradarbių, bet likimo buvo kitaip lemta: K. Būga mirė, vos spėjęs pirmame šio žurnalo tome išspausdinti savo paskutinį straipsnį apie lietuvių gudų santykius ir jų senovę.

Sukurta: Kretingos pranciškonai